Brestur ķ žjóšsögunni um smalann

Smalinn viš kvķna

Formįli

Fyrir u.ž.b. žremur įrum sķšan heimsótti mig heilsubrestur, sem varš til žess aš ég mį taka žvķ rólega. Hjartaš hikstaši į žann hįtt aš žaš varš svokallaš įfall, sem žżšir aš žaš dęlir ekki lengur blóšinu um lķkamann af fullum krafti. En žaš var ekki beint heilsubrestur sem ég ętlaši aš tala um heldur annar brestur sem er sending af gömlu geršinni. Mįliš er nefnilega žaš aš ég komst fljótlega aš žvķ aš hjartaįfall įtti ekki aš geta komiš fyrir mann eins og mig, sem hafši engar fręšilegar forsendur til žess, s.s. hįan blóšžrżsting, hįtt kólesteról, sykursķki eša ęttarsögu. Žvķ fór mig fljótlega aš gruna aš žarna hefši veriš į feršinni sending af gömlu geršinni, sem lesa mį um ķ žjóšsögunum. Ef ég oršaši žetta viš hjartalękninn žį var bošiš upp į žunglyndislyf, eins og žaš vęri eitthvert svar.

Žar sem ég hef fengiš nęgan tķma ķ kjölfar heilsubrestsins žį įkvaš ég aš leita upplżsinga um sendingar af gömlu geršinni ķ Žjóšsögunum, fyrir valinu uršu Žjóšsögur Sigfśsar. Fljótlega rakst ég į söguna um Brest eša réttara sagt Tungu-Brest en hśn į aš vera um sendingu sem Pįli bónda Pįlssyni var send ķ Kverkįrtungu į Langanesströnd upp śr mišri 19. öld. Žaš sem vakti öšru fremur athygli mķna į žessari sögu var kannski ekki sagan sjįlf heldur endalok Pįls, sem komu fram ķ eftirmįla.

Nokkrum įrum eftir aš Pįll hafši bęši hrökklast frį Kverkįrtungu og flosnašur upp śr sambśš viš konu sķna, fór hann til Vopnafjaršar og fékk sér ótępilega nešan ķ žvķ af brennivķn sem tališ var svikiš. Į žrišja degi var Pįll aftur oršinn allsgįšur og fór žį til Andrésar vinar sķns ķ Leišarhöfn į Vopnafirši og baš hann um aš fį aš deyja undir hans žaki. Žaš sagši Andrés velkomiš en fannst ekkert benda til žess af śtliti Pįls aš daušinn vęri į nęsta leiti, enda var hann ekki nema 55 įra. En Pįll sagšist vera oršinn kaldur upp aš hnjįm og žvķ vęri ekki aftur snśiš. Žaš fór svo aš Pįll var allur innan sólahrings. Žaš var žessi fótkuldi Pįls sem fékk mig til aš taka eftir sögunni um Tungu-Brest, žvķ fótkuldinn hlyti aš stafa af hjartaįfalli, svo vel kynntist ég žeim vįgesti žegar hann var mér sendur.

En sendingin sem Pįll fékk ķ heimsókn į bę sinn Kverkįrtungu var tilkominn nokkrum įšur en svikna brennivķniš lenti ofan ķ hann į Vopnafirši. Um Kverkįrtungu drauginn eša Tungu-Brest er getiš ķ flestu Žjóšsagnasöfnum sem fyrir finnast į Ķslandi. Enda er draugurinn sennilega ein af mest rannsökušu sendingum landsins og sį sem miklar skrįšar heimildir eru til um, jafnvel af hinum lęršum mönnum, sem ekki vilja lįta žaš um sig spyrjast aš žeir lįti bįbiljur og hindurvitni byrgja sér sżn. Aš minnsta kosti žrjįr tilgįtur voru nefndar ķ žjóšsögunum um įstęšur sendingarinnar. Žęr helstar; aš Pįll hafši dreymt fyrri konu sķna, sem žį var lįtin, sem fór fram į žaš viš hann, žar sem komiš var aš žvķ aš hann og seinni konan skķršu dóttur sķna, aš dóttirin yrši nefnd eftir sér, žessu lofaši Pįll ķ draumnum en móšir stślkunnar vildi ekki nafniš og lét Pįll hana rįša. Önnur tilgįta var į žį leiš aš Pįll hafši įtt bróšir žegar hann var drengur ķ Öxnadal, sem hafši horfiš į vofveigilegan hįtt og įtti hann aš hafa tekiš viš draug bróšur sķns, sem var nokkhverskonar ęttarfylgja, eftir lįt föšur žeirra en honum hafši sį draugur fylgt fram į gamalsaldur. Žrišja tilgįtan var af sama meiši en Pįll hafši įtt ķ śtistöšum viš žann mann, sem sekur var talin um hvarf bróšur hans og mešal annars tapaš mįlaferlum fyrir honum. Pįll hafši bęši lent illilega upp į kannt viš žann įkęrša og žann sem sótti mįliš fyrir hann, žvķ hann neitaši aš borga mįlsóknina žar sem hann taldi hana hafa veriš slęlega unna. Bįšir žessir menn höfšu haft opinberlega ķ heitingum viš Pįl.

Žessi saga gaf lķtil svör um sendingar fyrri įra og engin um žaš hvernig sendingar gętu orsakaš hjartaįföll. En žegar ég hafši rekist į efni tengt žessari sögu žrisvar sinnum śr ólķkum įttum į u.ž.b. žriggja mįnaša tķmabili žį fór atburšarįsin aš lķkjast sendingu.

En sagan um Tungu-Brest, ķ allra stystu mįli, er ķ Grįskinnu hinni meiri eftir žį Sigurš Nordal og Žórberg Žóršarson: Hann var uppi um 1870 og var ósżnilegur, en gerši vart viš sig meš hljóšum. Var stundum sem vatn drypi, stundum sem högg og slög, en stundum sem dynkir eša brestir, og af žvķ fékk hann nafniš Brestur. Žį bjó ķ Kverkįrtungu Pįll bókbindari. Hann var fluttur vestan śr Žingeyjarsżslu eša lengra aš. En sagan af uppruna Brests var sś, aš hann vęri mešaladraugur, - og fleiri sögur heyrši ég um mešaladrauga. Pįll įtti bróšir, er fór ungur ķ vist, og varš fljótt um hann. Ętlušu menn, aš af mannavöldum vęri. Var žó ekki viš žvķ hreift. Žegar Pįll komst til manns, vildi hann hefna bróšur sķns, vakti upp draug og kom honum ķ mešul. En fyrir mistök eša kunnįttuleysi fór svo, aš draugurinn snérist aš Pįli sjįlfum og geršist svo umsvifamikill, aš kona hans Helga Frišfinnsdóttir, varš aš flżja heimiliš um skeiš. Helgu žessari var ég samtķša og heyrši hana segja frį Bresti. Žó žori ég ekki aš fara meš žį sögu, enda mun hśn vera ķ safni Sigfśsar.

Eins og greint er frį žį hafši ég fyrst rekist į söguna viš aš leita upplżsinga um sendingar ķ žjóšsögunum og er hśn mun ķtarlegri annarsstašar m.a. hjį Sigfśsi, og frįsögn Grįskinnu er sś eina sem segir Pįl hafa vakiš upp lyfja draug. Nęst rakst ég į frįsögn ķ bók Tryggva Emilssonar, Fįtękt fólk, sem ég įttaši mig į aš mundi vera af Žorkeli bróšur Pįls, unglings sem hvarf ķ Öxnadal. Žrišja frįsögnin var ķ bók Įrna Óla, Reimleikar, žar sem hann fer yfir dularfull fyrirbęri į Ķslandi, sem rannsökuš hafa veriš og skjallegar heimildir eru til um mešan į žeim stóš, en samt sem įšur ekki fengist haldbęrar skżringar į af hverju stöfušu.

Jón Illugason hreppstjóri į Djśpalęk var einn af žeim sem hafši skrįš reimleikana ķ Kverkįrtungu mešan žeir įttu sér staš. Į Kverkįrtungu į Langanesströndum bżr bóndi, Pįll aš heiti, son Pįls Eirķkssonar er feršašist sušur į land og vķšar. Ķ fyrrahaust var Pįll bóndi aš leysa hey ķ hlöšu aš kveldi dags, žį heyrir hann bariš högg ofan ķ žekjuna. Hann fer śt, en sér engan; žaš gengur žrisvar aš hann veršur viš engan mann var. Hann lżkur viš verk sitt, en finnst žó ei til. (Hann er į lķfi, frķ viš öll hindurvitni og hugleysi.) Hann gengur heim eftir žetta, en ķ žvķ hann kemur į hlašiš er mašur žar kominn og segir honum lįt Pįls föšur hans. Ķ męli hefir veriš aš eitthvaš hafi fylgt žeim Pįli. Eftir žetta fer aš bera į reimleika į bęnum, aš bęši Pįl og fólkiš dreymir illa; hann og žaš sér stundum į kveldin hvķtan strók, stundum žokumökk, stundum eins og hįlft tungl; oft sį bóndi žetta ķ fjįrhśsunum. Svo fóru leikar aš allt fólkiš og konan fór į burt ķ vor og į annan bę, en Pįll varš eftir og kvešst aldrei skuli žašan fara, hvaš sem į gangi, og sagt er aš žį Pįll vęri oršinn einn hafi hann komizt ķ meiri kröggur. En ķ haust varš Pįll minna var viš žetta, en kona hans sį žetta oftar og óttalegra en fyrr og skal hśn vera oršin sinnisveik af hręšslu. Lengra er ekki komiš sögunni og ętla ég viš aš bęta ef eitthvaš fréttist um žetta. (Žjóšsagnasafn JĮ) Įframhald skrįšra žjóšsagna byggir m.a. į frįsögnum Helgu konu Pįls.

Ķ bók Įrna Óla var į žaš minnst aš til vęru ķ handritum Sigfśsar Sigfśssonar žjóšsagnaritara minnispunktar į Žjóšskjalasafni Ķslands, žar sem Sigfśs getur žess aš fjórša tilgįtan um uppruna Tungu-Brests sé sś sennilegasta, en į hana sagšist Sigfśs ekki geta minnst nokkru orši vegna žess aš žar sé um of viškvęmt mįl aš ręša ķ sveitinni, žar sem Brestur gerši vart viš sig ž.e.a.s. Langanesströnd.

Svo geršist žaš žegar ég var aš lesa bók Įrna aš žaš hóf mašur störf į mķnum vinnustaš sem nżlega var hęttur bśskap į Langnesströnd og hafši bśiš ķ grennd viš Kverkįrtungu, sem fyrir löngu er komin ķ eyši. Žessi mašur er kominn į eftirlaunaaldur en eins og margir af hans kynslóš žį vildi hann hafa eitthvaš skemmtilegt fyrir stafni og réš sig ķ byggingarvinnu. Mér datt žvķ ķ hug aš spyrja hann hvort hann žekkti til žess hvaš hefši veriš svo viškvęmt mįl ķ hans sveit aš ekki hefši mįtt į žaš minnast ķ žjóšsögu. Hann sagšist hafa heyrt įstęšu žess frį gömlum manni žegar hann hóf bśskap, ungur og ašfluttur mašur, ķ sveitinni. En ķ stuttu mįli var hśn sś aš ķ Kverkįrtungu hefši drengur horfiš, sem var smali en tališ vęri hvarf hans mętti rekja til illrar mešferšar. Hann sagši aš gamli mašurinn, sem sagši honum frį žessu hefši bent sér į stašinn žar sem drengurinn hefši veriš uršašur, žegar žeir voru ķ smalamennsku ķ landi Kverkįrtungu.

Ķ fyrstu efašist ég um aš žetta gętu veriš réttar upplżsingar žar sem Pįll hefši veriš yngri bróšir drengs sem hvarf ķ Öxnadal og var talin hafa sętt illri mešferš sem smali. Žarna gętu eitthvaš hafa blandast žjóšögur og munnmęli.

 

Munnmęli

Žaš er stundum svo aš uppįkomurnar eru žaš lygilegar ķ reynsluheimi fólks, aš ekki er hęgt aš gera žeim skil nema meš žjóšsögu. Enda eru flestir mįlsmetandi menn žaš grandvarir aš lįta ekki frį sér fara hvaša rugl sem er, hvaš žį žeir sem eiga aš teljast vel upplżstir. En stundum er atburšarįsin svo viškvęm aš hvergi mį į hana opinberlega minnast og geymist žį oft sem munnmęli eša kviksögur og kemst sķšar į prent, sem žjóšsaga žegar nęgilegur tķmi er lišinn. Svo viršist hafa veriš hvaš smaladrenginn ķ Kverkįrtungu į Langanesströnd varšar, žar taldi Sigfśs žjóšsagnaritari sig ekki meš nokkru móti getaš minnast į hans örlög žó svo aš um hįlf öld vęri lišin frį žeim atburšum žar til honum var trśaš fyrir žeim.

Nś rśmum 160 įrum seinna, og um 100 įrum eftir aš Sigfśs taldi ekki hęgt aš setja ķ žjóšsögu žį atburši, sem taldir eru hafa orsakaš reimleikana ķ Kverkįrtungu, žarf ekki annaš en aš gśggla žį į netinu žį er žessu leyndarmįli gerš skil į vef Langanesstrandar. Tungubrestur er, aš öllum öšrum ólöstušum, žekktasti draugur sveitarinnar og hefur sennilega lifaš hvaš lengst allra ķ sveitinni. Fjöldi sveitunga hans kannast vel viš kauša, sem kvaš sér fyrst hljóšs um mišja 19. öldina. Uppruni strįksins er reyndar eitthvaš į reiki en munnmęlasögur ķ sveitinni segja m.a. aš Tungubrestur hafi veriš vinnumašur eša nišursetningur hjį Pįli Pįlssyni bókbindara og bónda ķ Kverkįrtungu, žeim sem hann hefur jafnan veriš fyrst kenndur viš, og hafi hann hlotiš žaš illa mešferš hjį honum aš hśn hafi dregiš hann til dauša į einhvern hįtt. Hann hafi eftir žaš ofsótt Pįl og fylgt honum ķ Kverkįrtungu. Pįll Pįlsson (1818-1873) var léttadrengur ķ Geitagerši, Valžjófstašarsókn, N-Mśl. 1835. Vinnumašur į Ketilsstöšum, Vallanessókn, S-Mśl. 1840 og 1842, var žar hjį foreldrum fyrri hluta įrs 1843. Žegar hann synjaši fyrir barn sem honum var kennt ķ įrslok 1845, Helga Pįlsson var hann talinn vera staddur ķ Papey. Flutti 1848 śr Vallanessókn aš Įslaugarstöšum ķ Vopnafirši. Bókbindari į Žorvaldsstöšum, Hofssókn ķ Vopnafirši, N-Mśl. 1850. Hśsmašur og bókbindari į Breišumżri ķ Vopnafirši 1855. Bóndi ķ Kverkįrtungu į Langanesströnd, N-Mśl. um 1859-63, annars ķ vistum og hśsmennsku ķ Vopnafirši og į Langanesströnd lengst af į įrunum um 1850-73. Strįkurinn Tungubrestur viršist hafa kunnaš vel viš sig ķ Kverkįrtungu, žvķ eftir aš Pįll flśši žašan fylgdi Tungubrestur öšrum įbśendum Kverkįrtungu og er sķšan kenndur viš hana. Tungubrestur hefur veriš mesta meinleysisgrey žvķ engar sagnir eru til um žaš aš hann hafi gert žeim mein sem hann fylgdi eša žeim sem hans hafa oršiš varir, ž.e.a.s. eftir aš hann hętti aš angra Pįl sjįlfan. Žess mį geta aš enginn hefur séš Tungubrest žvķ hann gerir einungis vart viš sig meš hljóšum, einhvers konar smellum, höggum eša brestum og žašan er nafniš komiš. Sumir hafa lżst hljóšinu žannig aš žaš sé eins og žegar dropar falla ķ stįlvask. 

Kverkįrtunga fór ķ eyši įriš 1937 og hefur ekki veriš bśiš žar sķšan. Ķ I bindi bókarinnar Sveitir og Jaršir ķ Mślažingi, sem kom śt 1974 var žetta leyndarmįl eitthvaš fariš aš hvissast og komst į prent, sem višist hafa fram aš žvķ lifaš ķ munnmęlum į Langanesströnd. Žar mį finna žetta ķ kaflanum um Kverkįrtungu; Į sķšari hluta 19. aldar bjuggu ķ Kverkįrtungu Stefįn Įrnason frį Hjįmįrströnd ķ Lošmundarfirši og Ingveldur Siguršardóttir frį Svķnafelli ķ Hjaltastašažinghį. Sonur žeirra var Magnśs skįld (Örn Arnarson) fęddur ķ Kverkįrtungu 1884. Skömmu įšur en žau Stefįn og Ingveldur fluttust ķ Kverkįrtungu, bjó žar Pįll Pįlsson bókbindari. Kom žį upp draugurinn Tungubrestur (sjį sagnir Magnśsar Stefįnssonar ķ Grįskinnu meiri, heimildaskrį II,38). Grafkuml unglings fannst ķ svonefndum Snjóbotnum skammt frį tśni 1920, og herma munnmęli, aš žar vęri grafinn sį er uppvaktist.

Į vef Langanesstrandar kemur fram aš Tungu-Brestur hafi veriš vinnumašur eša nišursetningur hjį Pįli Pįlssyni ķ Kverkįrtungu. Einnig aš hann hafi sķšar fylgt öšrum įbśendum Kverkįrtungu, jafnframt aš aš enginn hafi séš hann og hann gerir einungis vart viš sig meš hljóšum, einhvers konar smellum, höggum eša brestum, žašan sé nafniš komiš. Ķ tķmaritinu Sślur 3. įrg. er frįsögn eftir Hólmstein Helgason, žar sem hann segir frį Tungu-Bresti. Foreldrar Hólmsteins bjuggu ķ Kverkįrtungu įrin 1905-1909, hann var žį unglingur. Frįsögn Hólmsteins styšst aš flestu leiti viš žjóšsöguna en er merkileg fyrir žęr sakir aš hann segir frį žvķ hvernig hann varš var viš hljóšin ķ Bresti og hvernig hann fylgdi fjölskyldu mešlimum. Hann segir aš Tungu-Brestur hafi fylgt sér ķ a.m.k. ķ tvo įratugi eftir aš hann flutti śr Kverkįrtungu og sķšast hafi hann oršiš var viš Brest įriš 1961 žegar föšurbróšir hans heimsótti hann į Raufarhöfn. Einnig segir Hólmsteinn frį žvķ aš hann hafi séš Tungu-Brest ķ draumsżn žegar hann kom til hans ķ svefnmóki ķ Kverkįrtungu-bašstofuna, og lżsir honum sem smįvöxnum óttaslegnum dreng į aš giska 10-12 įra, klęddum lörfum. Drengurinn hafi bariš ķ kringum um sig meš brotnu hrķfuskafti og hafi veriš berhöfšašur.

Ķ frįsögn Hólmsteins vitnar hann einnig ķ Jóhannes Jónsson, sem kallašur var Drauma-Jói. Um Jóhannes žennan skrifaši dr. Įgśst H Bjarnason bókina Drauma-Jói, sem śt kom 1915. Įgśst var skipašur prófessor ķ heimspeki, viš Hįskóla Ķslands įriš 1911, hann var rektor Hįskóla Ķslands 1918 og 1928. Įgśst var frumkvöšull ķ kennslu ķ sįlfręši og ritun bóka um sįlfręšileg efni į Ķslandi. Ķ umsögn um bók sķna er, į Wikipadia, hann sagšur segja žetta; Drauma-Jói var einkennilegur mašur. Žaš var hęgt aš spyrja hann sofandi og žį sagši hann hluti sem įttu aš vera öllum huldir. Hann ljóstraši oft upp mįlum sem įttu ekki aš komast fyrir almenning. Hann vildi meina aš draugar vęru miklar vķšara hugtak en menn töldu. Ég varš mér śti um bókina "Drauma-Jói" en žar gerir Įgśst skil kynnum sķnum af Jóa ķ gegnum vķsindalega śttekt į fjar-skyggni Jóhannesar ķ draumi, og kemst aš žeirri nišurstöšu aš hśn sé fölskvalaus. Bókin er engin skemmtilesning heldu fręšileg śttekt į sögum, sem til voru um Jóhannes. Žegar Įgśst gerši svefn rannsókn į Jóhannesi žį mistókst hśn aš mestu, enda var Jói į žvķ aš draumagįfan (sem hann gerši reyndar ekki mikiš śr) hafi veriš farin frį honum žegar rannsóknin var gerš. Einnig var Įgśsti bent į af žeim sem helst žekktu til Jóhannesar aš hann hafi séš fyrir gestakomur, fylgjur og svipi. Įgśst segir Drauma-Jóa neita žessu aš mestu nema hvaš varaši einstaka mann, žetta hafi žį veriš meira ķ gamni sagt. Ķ bókinni kemur berlega fram afstaša höfundar til drauga og er ekki nema u.ž.b. ein sķša ķ allri bókinni, af 224, žar sem Įgśst fjallar um drauga-skyggni Jóa og kemmst žar aš žeirri nišurstöšu aš Jóa hafi mistekist aš segja frį mannshvörfum ķ draumi vegna žess aš hann hafi veriš lķkhręddur. Žar segir hann aš endingu: Jói sagši mér frį Tungu-Bresti og annaš er fyrir hann hafši boriš ķ vöku, en allt var žaš svo ómerkilegt, aš žaš er ekki ķ frįsögur fęrandi. Jói viršist ekki hafa neina skyggni-gįfu til aš bera ķ vöku.

Tildrög žess aš Drauma-Jói (Jóhannes) sį Tungu-Brest, segir Hólmsteinn ķ grein sinni ķ Sślum, vera žau aš hann hafši fariš ķ smölun inn af Kverkįrtungu įri eftir aš Hólmsteinn og hans fjölskylda fluttu śr Kverkįrtungu. Jóhannes hafši hugsaš sér aš fį gistingu ķ Kverkįrtungu um kvöldiš, en žegar hann kom žangaš voru nżju įbśendurnir ekki heima. Žegar hann var aš snśast į hlašinu eftir aš hafa bankaš įrangurslaust į dyr og glugga sį hann ķ tunglskyninu dreng, sem skįlmaši višstöšulaust žvert yfir hlašiš og hvarf fyrir fjįrhśs austur af bęjarhśsunum. Žessum dreng lżsti hann žannig, aš hann hafi veriš fremur smįr vexti, svaraš til 9-11 įra aldurs, ķ móraušri brók, prjónašri, girtri nišur ķ sokkagarma, sem signir voru nišur fótleggina og ķ lešurskóręflum. Aš ofanveršu ķ dökkleitri, stuttri treyju meš bót į olnboga og barmi śr móraušu prjóni og berhöfšašur. Sżndist honum hįriš og fötin vera blaut. Jóhannes sį strax aš ekki var mennskur mašur į ferš, heldur sjįlfsagt Tungu-Brestur, sem hann hafši heyrt um getiš. Žó svo Jóhannes hręddist ekki drauga, enda vanur aš sjį žaš sem ašrir sįu ekki, žį gekk hann rśmleg klukkustundar leiš nišur ķ Mišfjaršarnessel, kom žangaš löngu eftir aš allir voru sofnašir, vakti upp og fékk gistingu.

Engar upplżsingar hef ég rekist į hver smalinn ķ Kverkįrtungu var, en nöturleg voru hans örlög. Ķ sóknarmanntölum Žjóšskjalasafns Ķslands fyrir įriš 1860 er Zakarķas Eirķksson skrįšur vinnumašur ķ Kverkįrtungu hjį žeim Pįli Pįlssyni žį 42 įra og Helgu Frišfinnsdóttir žį 21 įrs. Žar er einnig skrįš Hólmfrķšur dóttir žeirra hjóna žį 3 įra. Aldur Zakarķasar kemur ekki fram ķ sóknarmanntalinu og hans er ašeins getiš ķ žetta eina sinn ķ sóknarmanntölum Skeggjastašasóknar, seint um haustiš hefjast reimleikar ķ Kverkįrtungu. Pįll Pįlsson viršist hafa vera sį eini sem aldrei bar žvķ viš aš śtskżra af hverju reimleikarnir stöfušu, ef marka mį žjóšsöguna. Ef žaš var vegna žess aš hann vissi upp į sig žaš sem munnmęlin ętla honum, žį voru örlög Pįls enn nöturlegri fyrir žęr sakir aš hann hafši variš kröftum ęvi sinnar ķ aš fį réttlętinu fullnęgt varšandi bróšur sinn sem hvarf žegar hann var smali ķ Öxnadal. Žaš aš sitja aš endingu uppi meš žaš aš žurfa aš urša eigin smala ķ tśnjašrinum eftir illa mešferš er ein og sér nęg įstęša hjartaįfalls.

 

Śt um gręna grundu

Žaš er nś ekki meiningin aš fara śt um žśfur meš žessa frįsögn en meš śtśrdśrum žó. Segja mį aš kunnasta opinbera heimildin um ęvikjör smaladrengsins sé eitthvaš į žį leiš, sem žjóšskįldiš śr Öxnadalnum kom ķ bundiš mįl;

Voriš góša, gręnt og hlżtt,

gręšir fjör um dalinn,

allt er nś sem oršiš nżtt,

ęrnar, kżr og smalinn.

 

Kvešur ķ runni, kvakar ķ mó

kvikur žrastasöngur;

eins mig fżsir alltaf žó:

aftur aš fara ķ göngur.

Annaš žjóšskįld, Steingrķmur Thorsteinsson, lżsti starfsumhverfi smalans ekki į sķšri hįtt en Jónas Hallgrķmsson;

Śt um gręna grundu

gakktu, hjöršin mķn.

Yndi vorsins undu.

Ég skal gęta žķn.

 

Sól og vor ég syng um,

snerti glešistreng.

Leikiš, lömb, ķ kringum

lķtinn smaladreng.

Žess vegna kom upp ķ hugann aš ef um nöturleg örlög smaladrengs vęri aš ręša žį hlytu žau aš heyra til undatekninga. Aš vķsu hafši ég rekiš augun ķ skuggalegri hlišar į lķfi smaladrengsins ķ frįsögn Hrólfs Kristbjörnsson (1884-1972) bóndi į Hallbjarnarstöšum ķ Skrišdal, žegar hann réš sig sem įrsmann žį 13 įra gamall įriš 1899, aš bęnum Žurķšarstöšum sem stóš žar sem kallaš er ķ Dölum upp meš Eyvindarįnni ofan viš Egilsstaši. Žessa lżsingu Hrólfs mį finna bęši ķ bók hans Skrišdęlu og ķ tķmaritinu Glettingi. Sem dęmi um vinnuįstundun set ég žetta; Ég var lįtin passa kvķaęrnar um sumariš, og voru žęr aldrei hżstar į nóttunni, og varš ég žvķ aš vera yfir žeim nętur og daga fyrst eftir frįfęrurnar, og fór ég žvķ aldrei śr fötunum fyrstu žrjįr vikurnar eftir frįfęrur, svaf śti nętur og daga, og aldrei nema smįdśr ķ einu, og engar verjur hafši ég žó rigning vęri, nema žykkan ullarslopp, sem varš ęriš žungur žegar hann var oršinn gegnblautur. Ętli žetta žętti ekki slęm mešferš į unglingum nś į tķmum.

Ķ handriti žvķ sem Sigfśs Sigfśsson vann upp śr frįsögn sķna af Tungu-Bresti mį greina feril munnmęlasögunnar ķ öllu sķnu veldi, žegar ung stślka į aš hafa setiš ein yfir kindum, žegar śrsvöl nęturžokan grśfši sig yfir sveitinni, nóttina sem Žorkels smala bróšir Pįls ķ Kverkįrtungu varš sķšast vart į lķfi ķ Öxnadal. Vinnukona ein, er var samtķša frś Gušbjörgu Hjartardóttir į Hofi sagši henni frį žvķ aš hśn hefši veriš samtķša vinnukonu er Jóhanna hét sem sagši henni aš hśn hefši setiš yfir įm žessa nótt į Engimżri gagnvart Žverbrekku og hefši žį heyrt mikil angistarhljóš fyrir handan įna. En svartažoka var svo hśn sį ekki yfir hana.

Örlög smalans voru oršin mér hugleikin, žvķ fór ég ķ aš leita mér upplżsinga um lķfshlaup žeirra bręšra, Pįls og Žorkels Pįlssona śr Öxnadalnum, og fikra mig nišur tķmalķnuna, en um ęvi alžżšufólks fyrri tķma er lķtiš aš finna nema rétt į mešan munnmęlin lifa og svo žaš, sem rataš hefur ķ žjóšsögurnar.

 

Žjóšsagan og Annįllinn

Nįlęgt mišri 19du öld fluttust hjón ein śr Noršurlandi austur į Fljótsdalshéraš ķ Mślasżslu. Hann hét Pįll og var Eirķksson en hśn Gušbjörg Žorkelsdóttir. Žaš hafši komiš fyrir žau raunalegt tilfelli žegar žau voru ķ Öxnadal og var įlit manna aš žaš hefši rekiš žau austur. Pįll var greindarmašur įlitinn. Hann var verkmašur góšur og hestamašur mikill; var hann af žvķ kallašur Pįll reišmašur. Gušbjörg var gįfukona talin og valmenni. Mikiš žótti kveša af žeim hjónum bįšum. Žau voru nokkur įr aš Höfša į Völlum hjį Gķsla lękni Hjįlmarssyni. Pįll og Žorkell hétu synir žeirra hjóna. Žaš hafši boriš viš žegar žau Pįll voru ķ Öxnadalnum aš bóndi sį er bjó į Žverbrekku ķ Öxnadal og Siguršur hét, stóręttašur mašur en brįšlyndur, drykkfelldur og ofsamenni viš vķn, hafši fengiš žau Pįl til aš ljį sér Žorkel son sinn fyrir smaladreng (sumir segja bįša drengina į mis) er žį var um fermingaraldur en efnilegur sagšur. En į smölum hafši honum įšur illa haldist. Žau uršu viš bón hans. En žaš lyktaši žannig aš Žorkell hvarf og fannst aldrei.

Žannig hefst frįsögnin um Tungu-Brest ķ žjóšsagnasafni Sigfśsar Sigfśssonar en frįsagnirnar ķ safni hans eru tvęr. Sś fyrri skrįš mest eftir handriti frį Benedikt Davķšssyni. Sķšari frįsög sögunnar hefur Sigfśs Sigfśsson birt óbreytta eftir handriti Einars prófasts Jónsonar en Einar hafši ritaši eftir frįsögn Žóru Žorsteinsdóttir frį Mišfirši į Langanesströnd, sem žekkti vel hjónin ķ Kverkįtungu žau Pįl og Helgu. Žó svo aš hśn hafi veriš į barnsaldri žegar Tungu-Brestur kemur upp, žį hafši hśn mikiš heyrt um ašdraganda žess enda var vinskapur meš foreldrum hennar og hjónunum ķ Kverkįrtungu.

Sagt var ķ Öxnadal aš žeir synir Pįls og Gušbjargar hafi veriš žrķr Žorkell, Eirķkur og Pįll, sem sennilega var žeirra yngstur. Eirķks er hvergi getiš ķ žjóšsögum eftir aš hjónin yfirgįfu Öxnadal. Seinna ķ fyrri frįsögn Sigfśsar segir hann žetta: Pįll sonur žeirra mun hafa fylgt žeim. Hann var gįfumašur, atgerfismikill og hįttprśšur en drykkfelldur nokkuš. Hann geršist bókbindari. Pįll (eldri) spurši Ķsfeld skyggna um son sinn. Hann svaraši: -Drengurinn žinn er dįinn. En žaš kostaši žriggja manna lķf aš opinbera hversu žaš skeši og vil ég žaš eigi segja.- Žaš er mįl manna aš Pįll (yngri) bęri žungan hug til Siguršar fyrir oršróminn um hvarf bróšur sķns. Žaš er sögn einstakra mann aš svo hafi viljaš til eitt sinn ķ kaupstaš aš Pįll lenti ķ žrasi viš mann og bįšir drukknir. Segir sagan aš žar kęmi aš ókenndur mašur er gaf orš i į móti Pįli. Pįll spurši hver hann vęri. En er hann fékk aš vita žaš kannašist hann viš manninn, snerist žegar aš honum og segir: -Nś žaš ert žś djöfullinn, sem drapst hann bróšur minn. Žaš var gott aš ég fékk aš sjį žig.- Er žį sagt aš Pįll réšist į hann og hrekti hann mjög įšur en žeir voru skildir. En aš endingu og įšur en žeir skildu jós Siguršur alls konar bölbęnum yfir Pįl og kvašst skyldi launa honum hrakning žennan og krefjast žess aš hann sannaši orš sķn og moršįburšinn. Pįll kvašst mundi bķša og óhręddur fyrir honum ganga. En aš lokum segja menn aš Siguršur hafi kallaš į eftir honum og sagt hann skyldi senda honum sendingu og e.t.v. fį aš sjį bróšur sinn.

Sigfśs segir einnig frį mįlaferlum į milli žeirra Pįls yngri og Siguršar, žar segir aš Pįll hafi haft Žorsteinn Jónson kansellķrįš fyrir mįlsfęrslumann fyrir sķna hönd, en ekki sé vitaš hvort žaš var įšur en hann tók Mślasżslu og kom aš Ketilsstöšum į Völlum. Ekkert varš į Sigurš sannaš žar sem vitni stóš ekki viš orš sķn. Pįli žótti Žorsteinn linur ķ mįlinu og sagt hafi veriš aš hann neitaši aš borga Žorsteini eins mikiš og hann setti upp fyrir mįlssóknina. Žessu į Žorsteinn aš hafa reišst og rįšist į Pįl en oršiš undir. Žį į aš hafa veriš sagt aš Žorsteinn segši ķ reiši sinni: Ég skal senda žér pilt sem žś fęrš nóg af. Samkvęmt fyrri frįsögn Sigfśsar eru žessar įstęšur nefndar, sem hugsanlegar orsakir Tungu-Brests, auk žessara er Önnu fyrri konu Pįls getiš sem hugsanlegrar įstęšu, žar sem hśn hafši fariš fram į viš Pįl ķ draumi aš hann léti skķra dóttir žeirra Helgu ķ höfušiš į sér og Pįll lofaš žvķ en ekki getaš stašiš viš žaš, žar sem Helga var žvķ ekki samžykk. Anna hafši lįtist af barnförum sjö įrum įšur en Tungu-Brestur kom upp. En flesta hafi samt sem įšur grunaš aš Siguršur hefši magnaš ęttarfylgjuna Žorkel og sent bróšur hans til aš hefna fyrir hrakning sinn ķ kaupstašnum.

Ķ seinni frįsögn Sigfśsar er orsakir Tungu-Brests sagšar Žorkell bróšir Pįls enda hann nefndur ķ fleirum žjóšasagnasöfnum sem orsök reimleikanna ķ Kverkįrtungu. Žorkell er žar yfirleitt sagšur ęttarfylgja foreldra Pįls, sem hann hafi tekiš viš eftir lįt föšur sķns. Žį skżringu gaf Helga kona Pįls į Tungu-Bresti, en til Helgu er mest til vitnaš ķ žjóš- og munnmęlasögum. Ķ žjóšsögum Jóns Įrnasonar er lįtiš aš žvķ liggja nešanmįls aš foreldrar Žorkels hafi žegiš fé fyrir aš sękja ekki mįl į hendur Sigurši bónda į Žverbrekku vegna hvarfs Žorkels sonar sķns. Saga Tungu-Brests er til ķ žvķ sem nęst öllum žjóšsagnasöfnum landsins ķ fleiri en einni śtgįfu og hefur ęvinlega tengingu ķ Öxnadal viš sögu Žorkels bróšur Pįls. Lķtiš er um skjalfestar heimildir, sem sķna fram į aš eftirmįl hafi oršiš śt af hvarfi Žorkels. Saga hans viršist aš mestu varšveitt ķ Žjóšsögunni. Žó er eitthvaš til af skjalfestum gögnum og viršist mörgu hafa veriš haldiš til haga įn žess aš vera sveipaš sérstökum žjóšsagnablę.

Žennan texta mį finna ķ 19. Aldar annįl žar, sem fariš er yfir atburši įrsins 1828. Piltur hvarf um sumariš frį Žverbrekku ķ Yxnadal, Žorkell aš nafni Pįlsson Eirķkssonar. Móšir hans, Gušbjörg Žorkelsdóttir, bjó ekkja aš Hraunshöfša, hafši hśn lješ son sinn Sigurši bónda Siguršssyni, prests aš Bęgisį, fyrir smala. Var drengsins leitaš af mörgum mönnum og fannst hann hvergi. Ętlušu margir aš af manna völdum mundi vera og drógu žaš af grunsamlegum lķkum, en ekkert varš sannaš, enda mun ekkjan hafa įtt fįa formęlendur. (Annįll 19. aldar I, bls 396 / sr. Pétur Gušmundsson.)

žaš mį kannski ętla aš annįlar fyrri alda séu sambęrilegir viš fjölmišla dagsins ķ dag, žeir skrįi fréttir opinberlega og séu žęr samtķmasagnir įreišanlegri en žjóšsagan. En rétt eins og meš fjölmišla okkar tķma žį greina annįlar ašeins frį smįbroti af sögunni og ekki alltaf rétt. Žjóšsögurnar og munnmęlin greina mun betur frį žvķ hvaša fólk kom viš sögu vegna hvarfs Žorkels smala ķ Öxnadal og hvaš um hann varš. Žaš sem strax ber į milli ķ fįtęklegri frįsögn 19. aldar annįlsins og žjóšsögunnar er aš Gušbjörg móšir Žorkels smala er sögš ķ annįlnum ekkja žegar hann hvarf en žjóšsagan hefur žaš aš geyma sem réttara reynist. Pįll og Gušbjörg voru bęši į lķfi og bjuggu į Hraunshöfša ķ Öxnadal žegar atburšir žeir geršust, sem annįllinn greinir frį meš svo naumum oršum.

 

Saga Žorkels Pįlssonar

Langt fram į 20. öldina var hvarf Žorkels viškvęmt mįl, af skiljanlegum įstęšum, mešan atburširnir voru ennžį nįlęgt fólk. Forfešur nįinna ęttingja og vina gįtu leigiš undir grun um aš hafa hylmt yfir morš. Žetta mį sjį ķ blašagreinum frį fyrri hluta 20. aldarinnar m.a. žegar mįl žetta var reifaš ķ žjóšsagnasafni raušskinnu.

Ķ bókinni Sópdyngju (1940) eftir Braga Sveinsson er stórmerkilegt safn alžżšlegs fróšleiks, sem hann og Jóhann bróšir hans tóku saman. Sópdyngja hefur aš geyma ķtarleg frįsögn af hvarfi Žorkels smala ķ Žverbrekku. Žar kemur fram aš réttarhöld voru haldin vegna žessa mįls 15 įrum eftir aš Žorkell hvarf en žau fóru fram af allt öšrum įstęšum en ętla mętti. Til žess aš fį botn ķ žjóšsöguna um smalann žį er best aš gefa Sópdyngju oršiš.

"Pįll hét mašur, Eirķksson. Hann var ęttašur śr Köldukinn, sonur Drykkju-Eirķks Siguršssonar, sem sķšar bjó į Žórustöšum ķ Kaupangssveit. Kona Pįls hét Gušbjörg Žórkelsdóttir frį Mišvķk į Svalbaršsströnd. Hśn var af ętt Halldórs Žorgeirssonar į Snębjarnarstöšum. Žau bjuggu ķ Efsta-Landkoti ķ Öxnadal um skeiš og sķšar į Hraunshöfša ķ sömu sveit. Žau voru sögš skörp til gįfna, en mjög voru žau fįtęk. Pįll var hestamašur mikill og var kallašur Reišhesta-Pįll. Žótti hann nokkuš laus viš heimili sitt og ölkęr. Įrni skįld Siguršsson į Skśtustöšum (d. 1838) getur Pįls svo ķ bęjarvķsum um Öxnadal nįlęgt 1814:

Klótaver svo kynnist mér,

ķ Koti bżr hann Pįll ódżr,

lipur er og list til ber

aš laga fķrug söšladżr.

Žau įttu žrjį sonu, žį Žórkel, Eirķk og Pįl. Var Žórkell žeirra elstur. Pįll og Gušbjörg fluttust frį Efsta-Landkoti aš Hraunshöfša ķ sömu sveit, og žar bjuggu žau įriš 1828, žegar saga sś geršist, sem hér fer į eftir. Siguršur Siguršsson var žį prestur į Bęgisį, en Siguršur sonur hans bjó žį į Žverbrekku ķ Öxnadal og var nżkvęntur Valgerši Björnsdóttur frį Hofi ķ Svarfašardal, Egilssonar. Siguršur prestur var vellįtinn ķ sóknum sķnum, en žótti all-margbreytinn ķ hįttum. Siguršur ķ Žverbrekku var talinn mašur dagfarsgóšur, en funi brįšur, og sįst hann lķtt fyrir, ef hann reiddist, sem sķšar mun sagt verša.

Voriš 1828 fékk Siguršur ķ Žverbrekku Žórkel, son Pįls og Gušbjargar frį Hraunshöfša. Hann var žį 16 įra aš aldri, en fremur smįr vexti og pasturslķtill. Žórkell įtti aš gęta bśsmala ķ Žverbrekku um sumariš. Sagt var, aš drengurinn hefši fariš mjög naušugur aš heiman og bešiš móšur sķna žrįfaldlega aš taka sig heim aftur, en žvķ var žį ekki viš komiš sökum fįtęktar žeirra Hraunshöfša hjóna. Žó hafši móšir hans haft ķ hyggju aš taka hann heim sķšar um sumariš, ef óyndi hans keyrši śr hófi fram, en af žvķ varš ekki, sem nś skal sagt.

Sunnudagskvöld eitt į tśnslętti var Žórkell lįtinn fara meš kvķaęrnar ķ hjįsetuna, og įtti hann aš sitja žęr um nóttina. Žoka var į fjöllum og suddaši śr henni; sķkkaši hśn meš kvöldinu. Nokkru eftir hįttatķma kom vinnumašur Siguršar bónda śr bęjarrangli framan śr dal (ž.e. Öxnadal). Var hann viš vķn og vakti fólkiš upp. Vinnumašur žessi hét Stefįn Jónsson, bónda sķšast į Įsi, Žórsteinssonar ķ Litla-Dunhaga, Įrnasonar į Uppsölum ķ Hörgįrdal, Žórsteinssonar. Hann var afabróšir Magnśsar Kristjįnssonar fyrrum rįšherra. Stefįn var kallašur Drykkju-Stefįn eša Stefįn sveri. Var hann óreglumašur og žótti ekki oršavar og heldur spillandi į heimili, einkum viš vķn. Stefįn hafši strax orš į žvķ, aš ekki vęri Žórkell dyggur ķ hjįsetunni, žvķ hann vęri nś meš ęrnar nišur ķ Žverbrekkunesi ķ besta enginu. Siguršur svaraši žessu fįu og kvaš piltinn hręšast žokuna og muni best aš lįta hann vera aš žessu sinni. Valgeršur hśsfreyja reis žį upp viš dogg og męlti: -Žaš er eins og fyrr, Siguršur, žś męlir allt eftir strįkfjandanum, hvaš sem hann gerir, svo aš besta engiš bķst og veršur óslįandi-. Hafši hśn um žetta mörg stór orš, enda sagt, aš hśn vęri ķ meira lagi naum. Er ekki aš oršlengja žaš, aš žau Stefįn ólu į žessu viš Sigurš, žar til hann reiddist og spratt į fętur. Klęddi hann sig ķ einhver föt og hljóp sķšan śt. Greip hann slešameiš, gamlan og nśinn, er lį viš vegg og hafši veriš hafšur til žess aš reka į eftir kśm. Hljóp hann, sem leiš lį, sušur og ofan į Žverbrekkunes.

Siguršur hitti Žórkel žar į rjįtli viš ęrnar. Hafši hann engin umsvif, heldur sló til drengsins. Hann bar höndina fyrir höggiš, sem var svo mikiš, aš handleggurinn og kjįlkinn brotnušu. Siguršur sį žegar eftir verkinu og dró drenginn ķ fang sitt. Kom žį Stefįn vinnumašur žar aš honum grįtandi, žvķ Valgeršur hafši sent hann į eftir bónda sķnum. Sagt er, aš Stefįn hafi žį sagt viš Sigurš, aš nęr vęri honum aš vinna į drengnum aš fullu, žvķ hér vęri ekki hęgt um aš binda, heldur en aš leggjast ķ eymd og skęlur. Er ekki aš oršlengja, aš žeir unnu žar til fulls į drengnum, og segja sumir, aš Stefįn ynni žar aš fremur en Siguršur. Kom žeim saman um aš leyna žessu og fólu žeir lķkiš fyrst ķ torfbunka, er žar var į nesinu.

Morguninn eftir reiš Stefįn sveri ofan aš Hraunhöfša og tilkynnti Pįli og Gušbjörgu hvarf Žórkels. Féllst žeim mjög um, en žó er sagt, aš Gušbjörgu kęmi žaš ekki meš öllu óvart, žvķ skömmu įšur hafši hana dreymt draum, sem henni žótti all-ķskyggilegur og įleit aš boša mundi voveigileg afdrif einhvers sinna nįnustu. Veršur draumur sį birtur hér į eftir.

Pįll reiš žegar fram aš Žverbrekku og hóf leit aš syni sķnum. Hafši hann fengiš til žess żmsa sveitunga sķna. Leitušu žeir um daginn įn įrangurs, sem vonlegt var. Siguršur bóndi hélt sig aš mestu heima um daginn og tók lķtiš eša ekki žįtt ķ leitinni. Var hann all-fįmįll og lķtt mönnum sinnandi.

Żmsar getur voru leiddar aš hvarfi Žórkels, og héldu menn fyrst, aš hann hefši rįfaš į fjöll ķ žokunni. Žó mun fljótt hiš sanna hafa kvisast, žótt lįgt fęri. Margar leitir voru geršar aš Žórkatli og sumar all-nęrgöngular Sigurši bónda, žvķ eitthvert sinn hafši einn leitarmašur fariš inn ķ hśskofa į Žverbrekkutśninu og žreifaš į lķki Žórkels uppi į stabba ķ tóftinni, en ekki žį haft skap aš segja til žess. Sagt er og, aš ķ fyrstu leitinni hafi tveir leitarmenn stašiš viš fyrrnefndan torfbunka į Žverbrekkunesi og tekiš ķ nefiš. Nóttina eftir į annan žeirra aš hafa dreymt, aš Žórkell kęmi til sķn og segši: „Nęrri mér varstu, žegar žiš voruš aš taka ķ nefiš viš torfbunkann“. Daginn eftir fór bóndi žessi og rauf torfbunkann og žóttist sjį žar verksummerki. Žeir Siguršur og Stefįn höfšu lķk Žórkels į żmsum stöšum og aldrei lengi ķ sama staš. Til dęmis er sagt, aš žeir geymdu žaš ķ pytti nokkrum, sem Kaupmannspollur heitir. Er hann fremst ķ landi Žverbrekku, skammt frį Bessahlöšum, sem er nęsti bęr ofar ķ dalnum. Öšru sinni geymdu žeir žaš į kofalofti ķ Žverbrekku.

Tvo menn hef ég heyrt nefnda, sem tóku žįtt ķ leitum žessum, žį; Jón Sveinsson, sem sķšar bjó į Hraunshöfša, og fyrirfór sér į Įslįksstöšum ķ Kręklingahlķš 1852. Hinn var Kristjįn, bóndi ķ Flögu og sķšar ķ Stóragerši, sonur Siguršar hreppstjóra į Gilsbakka ķ Eyjafirši, svo į Žśfnavöllum, Halldórssonar. Bendir žaš til žess, aš margmennt muni hafa veriš ķ sumum leitunum, śr žvķ aš mašur handan śr Hörgįrdal var žar meš, žvķ aš yfir fjall er aš fara milli dalanna, žótt skammt sé.

Aš lokum flutti Siguršur lķk Žórkels ofan ķ Bęgisį og fól prestur žaš žar undir kirkjugólfi innan viš dyrnar. Er sagt, aš žeir fešgar hefšu nytjaskipti (makabżtti, sem žį var kallaš). Fékk Siguršur į Žverbrekku slęgjur į Bęgisį, en prestur lét rķfa hrķs ķ Žverbrekkulandi. Įtti Žórkell svo aš hafa veriš fluttur ķ hrķsklyf til Bęgisįr. Ķ "hólunum" svoköllušu, sem bęrinn Hólar dregur nafn sitt af, er laut nokkur, er heitir Žórkelslįg. Telja sumir, hśn dragi nafn af Žórkatli, žvķ aš žar hafi veriš įš į leišinni og hrķsbaggarnir teknir ofan.

Ekki žorši séra Siguršur aš hafa lķk Žórkels žar lengi, enda mun eitthvert kvis hafa komist į um žaš, žótt dult ętti aš fara.

Kom hann žvķ ķ ullarpoka inn aš Hrafnagili ķ Eyjafirši, og var žaš žar grafiš nišur. Žį bjó žar Magnśs prófastur Erlendsson, en Hallgrķmur, tengdasonur hans, var žį ašstošarprestur hjį honum. Nokkrum įrum sķšar var gröf tekin ķ kirkjugaršinum įn vitundar žeirra prestanna, og kom žį upp lķk Žórkels, lķtt rotiš, meš lambhśshettu į höfšinu, og sneri hśn öfugt. Einhver, sem žarna var višstaddur, og ég man nś ekki nafn į, kom meš žį sögu, aš piltur nokkur, sem drukknaši hefši ķ Eyjafjaršarį, hefši veriš grafinn žar nišur ķ öllum fötunum; féll svo žaš tal nišur. Žegar séra Magnśs vissi um žetta, er sagt aš honum yrši svo mikiš um, aš hann legšist ķ rśmiš, enda var hann žį mjög gamlašur. Töldu menn aš Žórkell hefši ekki veriš grafinn žar meš hans vitorši.

Sagt er, aš Siguršur ķ Žverbrekku hafi fengiš haršar skriftir hjį föšur sķnum, en svo varš presti um žetta, aš hann sótti burt frį Bęgisį og fékk Reynivelli ķ Kjós tveimur įrum sķšar. Siguršur ķ Žverbrekku var eftir žetta kallašur "Kelabani" af gįrungunum, en Žórkell Pįlsson mun hafa veriš kallašur Keli, sem tķtt er um unglinga.

Orš lék į žvķ, aš Žórkell lęgi ekki kyrr og sęist hann oft į undan Sigurši eša ķ fylgd meš honum. Vissi Siguršur um žennan oršróm, og var honum hin mesta raun af žvķ. Hafa żmsar sögur gengiš um žetta, og fara tvęr žeirra hér į eftir.

Einhverju sinni žegar Siguršur reiš til messu aš Bakka, kom hann į kvķar ķ Hrauni, en žar bjó žį Jóhanna Einarsdóttir skįldkona, Hrauns Jóka (Jóhanna var talin laundóttir séra Jóns Žorlįkssonar skįlds į Bęgisį). Hśn var į kvķunum og unglingsstślka meš henni, sem talin var skyggn. Žegar Siguršur hafši heilsaš žeim, gall stelpan viš og sagši: -Hver var žaš, sem žś reiddir fyrir aftan žig hérna sunnan yfir hrauniš?- Sigurš setti dreyrraušan, en Jóhanna žaggaši žegar ķ staš nišur ķ stelpunni og beindi talinu ķ ašra įtt.

Žegar Siguršur var farinn, sagši stelpan Jóhönnu, aš hśn hefši greinilega séš móraušan strįk į hestinum aftan viš Sigurš, en sķšan ekki vitaš, hvaš af honum hefši oršiš. Höfšu menn fyrir satt, aš žetta hefši veriš Keli.

Öšru sinni var žaš, aš Siguršur fór sušur į "nes" til skreišarkaupa meš öšrum sveitungum sķnum. Kom hann til Reykjavķkur ķ leišinni. Siguršur gekk žį inn ķ bśš til aš versla. Mašur stóš innan viš bśšarboršiš hjį kaupmanni. Hann spurši, hver sį vęri, sem sķšastur hefši komiš inn ķ bśšina. Var honum sagt, aš žaš vęri bóndi noršlenskur. Mašurinn tók žį svo til orša viš kaupmann og heyršu einhverjir į: -Undarlega žótti mér viš bregša, aš į undan žessum noršlenska bónda, kom ķ bśšina strįkur einn ófétislegur ķ móraušum prjónafötum, og dinglaši annar handleggur hans brotinn, en lambhśshetta mórauš var į höfši hans, og sneri hśn öfugt. Kjįlkinn lafši öšru megin undan hettunni, og var einnig brotinn-. Menn sįu aš Sigurši varš hvert viš, og hrašaši hann sér sem skjótast śt śr bśšinni.

Alloft mun Siguršur hafa oršiš fyrir ašdróttunum śt af hvarfi Žórkels, sem eftirfarandi sögur sżna: Eitt sinn var Siguršur staddur ķ bśš į Akureyri: Var hann žį bóndi į Krossastöšum og nokkuš viš aldur. Var hann meš ull sķna. Žar var annar mašur framan śr Eyjafirši og var aš leggja inn ullarreytur óhrjįlegar mjög, lķkar upptķningi. Segir Siguršur viš hann ķ hįši: -Žetta hefur žś nś fengiš į hendur žķnar-. Mašurinn svaraši: -Ónei, ekki er žaš nś; žaš eru helvķtis reyturnar af honum Kela-. Siguršur žagši viš og gekk ķ skyndi śt śr bśšinni.

Öšru sinni var Siguršur staddur į Akureyri. Fór žį mašur, Jón aš nafni, aš auknefni kallašur kolur, aš tala viš hann. Mun Siguršur eitthvaš hafa kannast viš hann. Jón var mjög drukkinn, og leiddist Sigurši drykkjuraus hans og segir: -Žś ert vķst ekki vel meš sjįlfum žér, Jón minn-. Žį segir Jón: -Er žetta Siguršur Kelabani?- Siguršur svaraši engu, en flżtti sér burtu.

Hér aš framan hefur veriš rakin saga žessa hryggilega atburšar sem föng hafa veriš į. Heyrši ég ķ ęsku oft um žetta talaš, en heimildir mķnar hefi ég frį Stefįni Įrnasyni, fręšimanni frį Steinsstöšum (d. 1940), og móšur minni, Hallfrķši Jóhannsdóttur, en hśn hafši eftir móšur sinni, Lilju, dóttur Kristjįns Siguršssonar ķ Stóragerši, en hann var einn leitarmanna, svo sem fyrr er getiš. Žį hefi ég og stušst viš frįsögn Ólafs Jónssonar frį Skjaldarstöšum, en hśn var mjög samhljóša sögn įšurgreindra manna, en žó aš sumu fyllri.

Nś skal aš nokkru vikiš aš žvķ, sem skjallegt er um žetta efni aš finna.

Svo er aš sjį sem engin opinber rannsókn hafi fariš fram, žrįtt fyrir magnašan oršróm, žvķ aš ekkert er minnst į žetta mįl ķ žingbókum sżslunnar fyrr en tępum sextįn įrum sķšar. Žį kęrši Siguršur seint um veturinn 1844 fyrir Borgen sżslumanni į Akureyri, aš illmęli um sig vęru komiš į loft žar ķ dalnum śt af hvarfi Žórkels smala. Sé Stefįn Jónsson (sveri), vinnumašur į Bakka, borinn fyrir žessu, en hśsbóndi hans, Egill Tómasson, hafši undir höndum skrifaša skżrslu um žetta. Žóttist Siguršur ekki geta viš svo bśiš unaš, en mun hafa tališ sig nokkur veginn öruggann, žegar svo langt var lišiš og hann auk žess oršinn efnagróinn hreppstjóra ķ dalnum. Kalt mun hafa veriš meš žeim Agli, enda var Egill žessi hinn mesti ribbaldi og óeiršarmašur. Hann skildi viš konu sķna skömmu eftir žetta og byggši fyrstur bę ķ Bakkaseli 1849, žar sem nś er gististašurinn noršan viš Öxnadalsheiši. Žar bjó hann um skeiš meš Beykis-Helgu Einarsdóttur hjįkonu sinni.

Hinn 21. mars 1844 žingaši Jón Pétursson (sķšar hįyfirdómari), settur sżslumašur ķ fjarveru Borgens, ķ mįli žessu aš Skrišu ķ Hörgįrdal. Žar lagši Egill Tómasson fram įšurnefnt skjal, sem hann kvašst hafa skrifaš eftir Stefįni. Sagšist Egill reišubśinn til aš žess aš sverja, aš allt žaš, sem ķ skjalinu stęši, hafi Stefįn vinnumašur sinn talaš aš kvöldi dags 21. nóv. 1843, aš vķsu drukkinn, en meš öllu ódrukkinn daginn eftir. Skjal žetta eins og žaš stendur ķ žingbókum fer hér į eftir:

Į žrišjudaginn žann 21. nóv. 1843 kom piltur innan śr Hlķš meš brennivķn, sem hann fęrši til Stefįns Jónssonar į Bakka. Um kvöldiš žegar hann var oršinn glašur, sagši hann viš ekkjuna Helgu Einarsdóttur, aš betur hefši Siguršur ķ Žverbrekku farist viš sig heldur en henni aš gera śtför bónda sķns ķ sumar, žegar hann hefši veriš bśin aš grafa Žórkel Pįlsson, sem hvarf žar um sumariš, sem hann var žar, žį hann hefši gefiš sér frķskan hest, grįskjóttan, fyrir handarvikiš, og žar meš sagši hann fullkomlega, aš Siguršur hefši drepiš hann. Svo sagšist hann hafa rišiš ofan aš Hraunshöfša aš segja frį hvarfi hans foreldrum hans. Žetta heyršu žau hjónin Jón Hallgrķmsson og Helga kona hans og Helga Einarsdóttur og Egill Tómasson. Daginn eftir koma Hjįlmar frį Geirhildargöršum og sagši žį, aš fundist hefšu ęr fram į Žorkelsnesi. Žį sagši Stefįn: -Žaš heitir ekki Žorkelsnes, heldur heitir žaš Mišnes-. Žį segir einhver: -Hvaš veist žś um žetta?- -Žaš held ég viti žaš-, segir hann, -hvar hann var drepinn-, og segir, aš žaš hafi veriš į Mišnesinu ofan undan stekknum, žį spyr hann einhver, meš hvaša atvikum žaš hafi skeš. Hann segir Siguršur hafa slegiš hann ķ rot og bariš hann til dauša og gengiš sķšan frį honum. Žį sagšist hann hafa komiš aš og séš allt saman og sagt viš Sigurš, aš honum mundi vera betra aš vitja um hann aftur, og žį hafi hann veriš daušur, og žį sagšist hann hafa skammaš Sigurš svert, svo hann hafi oršiš hissa og rįšalaus og fališ sér allt ķ hendur, og žį óskaši hann, aš guš gęfi okkur žaš, aš viš sęjum aldrei svo aumkunarlega sjón sem žessa, og hann sagšist vita, aš žaš yrši aldrei, og gat žį ekki variš sig grįti, og sagšist hann aldrei hafa veriš meš rólegri samvisku sķšan og ekki verša, į mešan hann lifši. Hann sagši hann hefši veriš lįtinn ofan ķ grįan poka og veriš fluttur ofan ķ Bęgisįrgarš, og žar var hann grafinn um haustiš. Hann sagši lķka, aš séra Siguršur hefši oršiš var viš, hvar hann var grafinn, žegar hann var ķ leitinni. Žį segir einhver: -Nś ertu farinn aš ljśga!- Žį segir hann: -Helduršu aš ég muni žaš ekki og viti žaš eins vel og žś, žegar viš vorum upp hjį Jįrnhrygg, og hann sagši, aš žaš vęri best aš hętta aš leita, žaš vęri ekki til neins aš vera aš žessu lengur-, og žegar séra Siguršur kom śr leitinni, hafi hann skammaš Sigurš son sinn, og žaš hafi veriš sś įtakanlegasta ręša, sem hann hefši heyrt į ęvi sinni, og žaš hafi veriš ķ hólnum fyrir sunnan og nešan smišjuna ķ Žverbrekku. Eftir žessa ręšu segir einhver, aš žetta sé ekki satt. Žį segir hann: -Nś segi ég ykkur satt-. Žetta heyršu Helga Sveinsdóttir, Helga Einarsdóttir, Egill Tómasson og fleiri į mįnudagskvöldiš žann 27. f. m. Var Stefįn spuršur, hvar žessi Jįrnhryggur vęri, sem žeir séra Siguršur hefšu veriš til samans hjį bįšir ķ leitinni. Žį segir hann, aš sér hafi oršiš į mismęli og verši žaš oft um hrygg žann, en hann heiti Hvassihryggur. Žį segir Helga Einarsdóttir: -Žaš vildi ég ętti annan eins poka og žann, sem Žorkell heitinn var lįtinn ķ-. Žį segir Stefįn: -Helduršu aš hann sé ekki oršinn ónżtur nśna ķ meir en 15 įr, aš liggja viš deiglu-. Žį segir hśn: -Žaš var ljótur skaši aš tapa honum, hafi hann veriš vęnn-. Hśn spyr hann, hvort hann hafi veriš óbęttur og hvort žaš hafi veriš vašmįlspoki. Bęši sagši hann, aš hafi veriš vašmįlspoki og žaš óbęttur. Žį segir hann, aš žeir Siguršur og Pįll hafi fariš aš žvķ bįšir eins og bévašir klaufar vitlausir, žvķ aš Siguršur hefši hann ętlaš aš klókur vęri. Hefši hann įtt aš vera fremstur ķ flokki aš leita og lįta sem sér hefši fundist mikiš til um hvarfiš į honum, en žvert į móti hefši hann ekkert skeytt um leitina. Pįll ķ öšru lagi hafši vašiš įfram blindfullur, öskrandi eins og naut, meš illindum og skömmum viš sig. Hann segir, žegar fariš hafi veriš ķ fyrstu leitina, segist hann hafa fariš į staš meš žeim ótilkvaddur og upp aš vatni (Žverbrekkuvatn) og segist hafa ętlaš aš vera meš Pįli einum og segja honum svo mikiš um žetta, aš hann vęri rólegri eftir en įšur og honum til gagns nokkuš. Žį segir hann, aš Pįll hafi tekiš brennivķnstunnu upp śr hnakkpoka sķnum og teygaš śr henni og skammaš sig sķšan og skipaš sér aš segja til hans, žvķ hann vissi af honum. Žį segist hann hafa reišst og sagt honum, aš hann skyldi aldrei segja honum til hans, og hann skyldi hafa žaš fyrir skammirnar, og héšan ķ frį skyldi hann ljśga aš honum ķ hvert sinn. Hann sagši honum hefši betra aš hafa sig góšan og gefa sér brennivķn og vera meš sig einan og bišja sig vel aš segja sér žaš, og žetta sagši hann honum heldur skyldi verša til gagns. Hann sagši, aš margir heyrt til upp viš vatniš.

Žannig lżkur skżrslu Egils Tómassonar. Vitnin, sem til voru nefnd, stašfestu ķ réttinum efni skżrslunnar og unnu eiš aš framburši sķnum. Stefįn sem einnig var yfirheyršur, kvašst ekkert muna af žessu drykkjurausi sķnu. Mįlinu lauk sķšar meš réttarsętt, og segir svo ķ žingbókinni: "Aš žessu bśnu sęttust partarnir į mįliš žannig, aš Stefįn baš Sigurš hreppstjóra fyrir réttinum fyrirgefningar į öllu sķnu slśšri, er hann nś sęi, aš hann hefši ķ ölęši sķnu talaš, og vęri slķkt allt lygi; skyldi sér aldrei oftar į verša viš hann. Allan kostnaš af mįli žessu, 10 rd. 64 srs., skyldi hann borga hreppstjóra Sigurši fyrir 14. maķmįnašar nęstkomandi. Sķšan var réttarhaldi žessu lokiš, og žaš er fram fór undirskrifaš af višstöddum".

Eins og sjį mį, ber skżrslu Stefįns svera aš mestu saman viš munnmęlasöguna, enda hafši hśn ekki fariš margra į milli, eins og įšur er sagt. Skal ekki nįnar um žaš fjölyrt. En nęrri mį geta hvernig Sigurši ķ Žverbrekku hefur žótt žessi įdrepa, enda fluttist hann burtu śr dalnum voriš eftir, aš žetta skeši (1844), og bjó sķšan į Auškślu į móti föšur sķnum, en žeim samdi ekki vel, svo aš hann fór žašan eftir tvö įr. Žašan flutti hann sig aš Silfrastöšum ķ Skagafirši. En sķšast flutti hann sig aš Krossastöšum ķ Hörgįrdal og lést žar 22. september 1867, hér um bil 67 įra gamall. Siguršur og Valgeršur įttu nokkur börn. Sveinbjörn sonur hans, er fluttist til Vesturheims og bjó ķ Dakóta. Dóttir Siguršar var Žóra Rósa, sķšari kona séra Jóns Jónssonar į Miklabę. Laundóttir Siguršar meš Gušrśnu Gušmundsdóttur į Bessahlöšum, Siguršssonar, var Gušbjörg (f.1833), kona Jóns Snorrasonar ķ Aušbrekku."

 

Eftirmįli

Pįll Pįlsson bókbindari var sagšur bęši atgerfis- og gįfumašur um sķna daga, žó svo aš ekki sé hęgt aš segja aš gęfan hafi veriš honum hlišholl. Sr. Sigmar Torfason fyrrum prestur į Skeggjastöšum į Langanesströnd og prófastur N-Mślasżslu gerši örlitla leišréttingu viš hvimleiša prentvillu ķ įrtali, sem kom fram ķ grein Hólmsteins Helgasonar um Tungu-Brest, ķ tķmaritinu Sślum ķ nęsta tbl. į eftir grein Hólmsteins. Žar bętir Sigmar um betur og rekur ęviferil Pįls eftir žvķ sem hęgt er samkvęmt skrįšum opinberum heimildum og er sį ferill nokkuš ķ takt viš Žjóšsöguna.

Pįll er talinn fęddur ķ Bakkasókn ķ Öxnadal įriš 1818, žó er hann sagšur fęddur ķ Illugastašasókn ķ Fnjóskadal samkvęmt Ęttum austfiršinga. Hann elst upp hjį foreldrum sķnum m.a. aš Hraunshöfša ķ Öxnadal žangaš til žau yfirgefa Noršurland og flytja austur į Héraš, nokkru eftir hvarf Žorkels. Foreldrar hans koma fram ķ manntali ķ Saušhaga į Völlum 1835 en žį er Pįll 17 įra skrįšur sem léttadrengur ķ Geitagerši ķ Fljótsdal. Hann er skrįšur vinnumašur į Ketilsstöšum į Völlum um og upp śr 1940, eftir žaš viršist hann hafa synjaš fyrir barn, Helga Pįlsson sķšar talinn vera staddur ķ Papey. Samkvęmt Ęttum Austfiršinga er hann į Freyshólum Völlum 1942 og kvęnist žį Gušrśnu Einarsdóttir, Įsmundssonar bónda į Stóra-Sandfelli ķ Skrišdal, žau eru sögš eiga tvö börn saman Einar og Ingibjörgu. Einhverra hluta vegna flytur hann af Völlum į Héraši 1848 aš Įslaugarstöšum ķ Vopnafirši. Skrįšur bókbindari į Žorvaldsstöšum ķ Vopnafirši 1850. Hśsmašur og sķšar bókbindari į Breišumżri ķ Vopnafirši. Gušrśnar konu hans er žar hvergi getiš ķ manntölum og hans ekki sem ekkjumanns. Śr Vopnafirši flyst hann um stund ķ Višvķk į Langanesströnd og kvęnist žar Önnu Sęmundsdóttir frį Heiši į Langanesi žann 23. įgśst 1852, Pįll er žį 34 įra, en Anna 20 įra. Anna lést af barnförum ķ nóvember 1852, žannig aš stutt var sambśš žeirra. Pįll og Anna įttu fyrir hjónbandiš saman son sem hét Stefįn sem ólst upp hjį Frišfinni og Ingibjörgu į Gunnarsstöšum į Langnesströnd, eftir frįfall Önnu dvelur Pįll aš mestu ķ Vopnafirši, žar til hann flytur aftur į Langnesströnd ķ Gunnarsstaši. Žrišja kona Pįls varš svo Helga frį Gunnarsstöšum, dóttir žeirra Frišfinns og Ingibjargar sem ólu upp Stefįn son Pįls og Önnu. Žau Helga voru gefin saman 12. įgśst 1857, Pįll žį 39 įra en hśn 18 įra. Žau įttu saman fjögur börn, Hólmfrķši, Gušrķši, Pįl og Pįl Eirķk.

Pįll viršist einungis hafa veriš meš bśskap žann stutta tķma sem žau Helga žoldu viš ķ Kverkįrtungu, en annars veriš ķ hśs- og vinnumennsku į bęjum į Héraši, Vopnafirši og Langanesströnd, eša žį sem bókbindari enda oftast kenndur viš žį išn. Ķ handritspunktunum sem Sigfśs Sigfśsson styšst viš ķ sögu sinni af Tungu-Bresti, segir svo frį sķšustu ęvi įrum Pįls. Eitthvaš fór ķ ólag um hjónaband žeirra Pįls og Helgu, enda voru žau aš żmsu ólķk. Hann var hreinlįtur og žrifinn en hśn óžrifin mjög en dugleg. Žau voru ekki lengi saman. Žį skildu samvistir. Ekki veit Žóra hvort žaš var sakir ósamlyndis eša sökum fįtęktar eftir samkomulagi. Hśn fór žį voriš 1863 vinnukona aš Hamri ķ Selįrdal ķ Vopnafirši og var žar tvö įr og sķšan önnur tvö įr į Žorvaldsstöšum ķ Selįrdal hjį Stefįni Jónssyni er žar bjó kvęntur. Įttu žau barn saman 2. jślķ 1867 er Frišrik hét. Var hśn žį lįtin fara burtu og var hśn žį į Refstaš nęsta įr. En voriš 1868 fór hśn aš Eyjólfsstöšum į Völlum meš Frišrik son sinn, en Pįll fór žį noršur į Strönd ķ įtthaga sķna 7 įra(?). Skömmu sķšar fór hśn žį aftur noršur į Strönd og tóku žau Pįll žį aftur saman og voru ķ hśsmennsku ķ Mišfjaršarnesseli. Žar voru žau 1872-3. Varš hśn žį žunguš af völdum Pįls. Voriš 1873 ętlaši Pįll austur ķ Vopnafjörš og kom žį įšur aš Mišfirši og hitti hśsmóšurina Matthildi aš mįli og sagši henni frį ferš sinni, Matthildur var yfirsetukona. Pįll sagši henni aš óvķst vęri aš hann kęmi brįšlega aftur. En Helga mundi innan skamms verša léttari. Baš hann hana aš sitja yfir henni og ef barniš yrši sveinbarn skyldi hśn lįta žaš heita Žorstein Eirķk. En ef žaš yrši meybarn skyldi Helga rįša nafninu. Fleiri rįšstafanir sagši hann Matthildi eins og hann byggist viš aš koma alls ekki aftur. Žóra heyrši samtal žeirra og varš žaš minnisstętt.

Sķšan fór Pįll aftur austur ķ Vopnafjörš og fékk gistingu į veitingahśsi ķ kauptśninu og hélt žar til ķ tvęr-žrjįr nętur og drakk allmikiš, enda var hann nokkuš drykkfelldur. Sķšasta morguninn vildi hann ekki vķn smakka en fór śt ķ Leišarhöfn aš hitta Andrés Nielssen er žar bjó. Var vinfengi milli žeirra. Baš hann Andrés aš lofa sér aš deyja hjį honum, žess mundi ekki langt aš bķša žvķ hann vęri oršinn kaldur upp aš hnjįm. Andrés tók žvķ vel aš veita honum gistingu žó hann byggist ekki viš svo brįšum dauša hans. Pįll lagšist žį fyrir og var hlśš aš honum en kuldinn fęršist upp eftir honum žrįtt fyrir žaš og dó hann um nóttina .

Pįll andašist 2.jślķ 1873 žį 55 įra, hann var jaršsettur į Hofi ķ Vopnafirši 11. jślķ, žremur dögum seinna žann 14. fęddi Helga žeirra fjórša barn sem hlaut nafniš Pįll Eirķkur.

Žrįšurinn ķ žessari sögu um žį bręšur Pįl og Žorkel liggur vķša og viš žaš grśsk birtust myndir af haršneskjulegum ašstęšum fįtękra barna fyrr į tķmum. Ein af žeim žjóšsögum, sem landsfręgar uršu um mįl žetta var Gušbjargar-draumur. Um hann er til kvęšabįlkur sem lżsir draumi móšur žeirra bręšra įšur en hśn lįnaši Sigurši į Žverbrekku Žorkel son sinn, sem smala. Til aš fį heillega mynd um ęvi og örlögum Pįls žarf aš leita vķtt og breitt um žjóšsögurnar, žó svo žęr hafi ekki veriš į einu mįli um orsakir reimleikanna ķ Kverkįrtungu, og ķ žeim sé hvergi getiš žeirra munnmęla um orsakir Tungu-Brests sem lifšu į Langanesströnd fram į daga internetsins. Saga Žorkels er skilmerkilega skrįš ķ bókinni Sópdyngju og žó svo aš sś bók sé žjóšsagnasafn byggt į munnmęlum žį er žar samhljóma texti śr skjali, sem notašur var ķ eina opinbera réttarhaldinu er fram fór vegna hvarfs Žorkels smala.

 

Heimildir:

Žjóšsagnasafn Sigfśsar Sigfśssona (žrjįr sagnir ž.a. Gušbjargardraumur)/ Žjóšsögur Ólafs Davķšssonar (žrjįr sagnir) / Žjóšsögur Jóns Įrnasonar (tvęr sagnir) / Grįskinna hin meiri (ein saga) / Aš vestan (ein saga) / Raušskinna (ein saga) / Reimleikar, Įrni Óla / Fįtękt fólk Tryggvi Emilsson / Annįll 19. aldar sr. Pétur Gušmundsson / Langnesströnd.is / Sveitir og jaršir ķ Mślažingi /Sślur 3. įrg Hólmsteinn Helgason / 4. įrg sr. Sigmar Torfason (Geymdar stundir IV-Įrmann Halldórsson)/ Dagur 44.tbl 30.10.1924 Ingimar Eydal / Dagur 3.tbl. 17. 01. 1935 Ólafur Jónsson / Sópdyngja I bindi


Skessugaršurinn; į sér enga lķka

IMG_4294

Gamli vegurinn um Jökuldalsheiši og Möšrudalsfjallgarša liggur um ęvintżraleg hrjóstur. Hann var įšur žjóšvegur nr. 1, eša allt fram undir įrslok 2000 žegar Hįrekstašaleiš leysti hann af hólmi. Žessi vegur hefur nśna sķšustu įrin komist inn į gps punkta erlendra feršamann.

IMG 7217

Feršamenn į Möšrudalsfjallgarši-vestari virša fyrir sér Möšrudal

Žó svo aš ég hafi fariš žennan veg oftar en tölu veršur į komiš frį žvķ fyrst ég man eftir, žį eru žau undur, sem viš veginn liggja enn aš koma į óvart. Sum žeirra hafa fariš fram hjį mér alla tķš vegna žess aš žarna er um öręfi aš fara, sem žurfti aš komast yfir į  skemmstum tķma.

Eitt af žeim undrum, sem ég uppgötvaši ekki fyrr en fyrir 5 įrum sķšan, vegna žess aš mér var žį bent į žaš er Skessugaršurinn, sem er į Grjótgaršahįlsi 2 km innan viš veginn žar sem hann žverar hįlsinn. Skessugaršurinn sést vel frį veginum en einhverra hluta vegna hefur hann ekki gripiš athyglina umfram ašra urš og grjót viš veginn ķ gegnum tķšina. En eftir aš ég vissi af honum hefur hann dregiš mig til sķn hvaš eftir annaš.

IMG 4956

Gamli žjóšvegur nr 1 um Geitasand, sem er į milli Möšrudalsfjallgarša

Žaš hefur veriš fįmennt viš Skessugaršinn ķ žau skipti sem ég hef komiš og viršist hann ekki hafa vakiš eftirtekt feršamanna frekar en mķna ķ hįlfa öld. En žetta gęti nś fariš aš breytast og er žį eins vķst aš Grjótgaršahįls gęti oršiš eins og hver önnur Reynisfjara žar sem feršafólk mįtar sig ķ umhverfi sem einna helst mį lķkja viš tungliš.

Vķsindalega skżringin į Skessugaršinum er aš žarna hafi Brśarjökull skrišiš fram og skiliš eftir sig rušning. En hvernig žaš stendur į žvķ aš ašeins risasteinar eru ķ žessum rušningsgarši er erfišara aš skżra. Telja vķsindamenn einn helst aš hamfara flóš hafi skolaš öllum fķnefnum og smęrri steinum śr garšinum žó svo aš erfitt sé aš ķmynda sér hvernig. En jökulrušnings skżringuna mį sjį hér į Vķsundavefnum og segir žar aš hér sé um aš ręša fyrirbęri, sem į fįa eša enga sķna lķka ķ heiminum.

IMG_4003

Heljardalur viš Möšrudalsfjallgarš-eystri

Önnur skķring er sś aš tvęr tröllskessur hafi hlašiš garšinn og veršur žaš alveg aš segjast eins og er aš sś skżring er mun sennilegri. Ķ žjóšsögum Sigfśsar Sigfśssonar mį finna skessu skżringuna į fyrirbęrinu:

IMG_4985

"Žaš er gömul tķska į Austurlandi aš kalla Möšrudals- og Tungnaheiši Noršurheišina en Fljótsdalsheišina Austurheiši. Mun žaš runniš upp į Jökuldal žvķ hann gengur sem kunnugt er inn į milli žessara heiša.

Svo er sagt aš til forna bjó sķn skessan ķ hvorri heiši og voru žęr systur; er viš Fljótsdalsheišarskessuna kenndur Skessustķgur ķ Fljótsdal. Skessurnar lifšu mest į silungsveiši og fjallagrösum er hvort tveggja var nęgilegt ķ heišum žessum en žrįtt fyrir žaš nęgši hvorugri sitt hlutskipti og stal hvor frį annarri; gengu žęr yfir Jökulsįna į steinbrś ofarlega į Dalnum.

Einu sinni hittust žęr og slóst žegar ķ heitingar meš žeim og įlög. Noršanskessan męlti žį: "Žaš legg ég į og męli um aš allur silungur hverfi śr Austurheišarvötnunum ķ Noršurheišavötnin og séršu žį hvern įbata žś hefur." Austanskessan greip žegar oršiš og męlti: "En veišist treglega og komi jafnan į sporšinn og žaš legg ég į enn fremur aš öll fjallagrös hverfi śr Noršurheiši ķ Austurheiši og mun žetta žį jafna sig."

"Haldist žį hvorugt," sagši noršanskessan. "Jś haldist hvoru tveggja," męlti hin og hefur af žessu eigi brugšiš sķšan aš nęgur žykir silungur ķ Noršurheišinni en veišitregur og kemur jafnan öfugur upp en ķ Austurheiši skortir eigi fjallagrös.

Žegar stundir lišu fram undi hvorug  žeirra sķnum hlut aš heldur og stįlu hvor enn frį annarri į mis og žó austanskessan enn meir. Reiddist noršanskessan žvķ og brį žį fęti į steinbogann og braut hann af įnni. Systir hennar varš samt ekki rįšalaus og annašhvort stökk yfir įna eša óš hana žegar henni sżndist. Lögšu žęr žį enn mót meš sér og sömdu mįl sķn į žann hįtt aš žęr skyldu bįšar bśa ķ Noršurheišinni og skipta landi meš sér til helminga.

Tóku žęr žį til starfa og ruddu sķšan stórbjörgum og hlóšu merkisgarš žann er ę sķšan heitir" Skessugaršur (tröllkonugaršur)..... og er žess eigi getiš aš žeim hafi boriš sķšan neitt į milli."

IMG_4980

Nś hefur erlendur feršabloggari uppgötvaš Skessugaršinn og birt žašan myndir į bloggsķšu sinni auk žess aš birta video į youtube žannig aš ekki er vķst aš eins frišsęlt verši viš Skessugaršinn og hefur veriš frį žvķ skessurnar sömdu um frišinn.

 

 

 


Veturnętur

Žessir tveir sķšustu dagar sumars, fimmtudagurinn ķ dag og föstudagurinn į morgunn, voru kallašir veturnętur samkvęmt gamla ķslenska tķmatalinu. Ķslenska tķmatališ var notaš žar til žaš jślķanska, eša nżi stķll, tók viš og hlutar žess jafnvel fram į 20.öldina. Mįnašaheiti gamla tķmatalsins mišast viš įrstķšir nįttśrunnar. Žvķ er skipt ķ sex vetrarmįnuši og sex sumarmįnuši. Žaš mišast annars vegar viš vikur og hins vegar viš mįnuši, sem hver um sig taldi 30 nętur. Žannig hefst mįnušurinn į įkvešnum vikudegi, en ekki į föstum tölusettum degi įrsins.

Įriš var tališ ķ 52 vikum og 364 dögum. Til žess aš jafna śt skekkjuna sem varš til vegna of stutts įrs var m.a. skotiš inn svoköllušum sumarauka. Žannig var sumariš tališ 27 vikur žau įr sem höfšu sumarauka, en 26 vikur annars. Ķ lok sumars voru tvęr veturnętur og varš sumariš žvķ alls 26 - 27 vikur og tveir dagar. Ķ mįnušum taldist įriš vera 12 mįnušir žrjįtķu nįtta og auk žeirra svonefndar aukanętur, 4 talsins, sem ekki tilheyršu neinum mįnuši. Žęr komu inn į milli sólmįnašar og heyanna į mišju sumri. Sumaraukinn taldist heldur ekki til neins mįnašar.

Veturnętur voru forn tķmamótahįtķš sem haldin var hįtķšleg į Noršurlöndunum įšur en žau tóku Kristni. Heimaboša, sem köllušust dķsarblót, er getiš ķ fornsögum og eiga aš hafa įtt sér staš fyrir kristnitöku. Blót žessi munu hafa veriš haldin ķ nįmunda viš veturnętur eša į žeim og gętu žessar tvęr hįtķšir žvķ hafa veriš hinar sömu eša svipašar hvaš varšar siši og athafnir. Heimboša um veturnętur er oft getiš ķ fornsögum, sem eiga aš gerast fyrir eša um kristnitöku, svo sem Gķsla sögu Sśrssonar, Laxdęlu, Reykdęla sögu, Njįlu og Landnįmu.

En ķ rauninni var lķtil įstęša til aš fagna komu Vetur konungs, sem sķst hefur žótt neinn aufśsugestur. Svo mjög hafa menn óttast žessa įrstķš, aš ķ gamalli vķsu frį 17. öld stendur, öllu verri er veturinn en Tyrkinn. Ekki er vitaš hve hefšin er gömul, minnst er į veturnętur ķ żmsum ķslenskum handritum žótt ekki komi fram nema mjög lķtiš um hvernig hįtķšin fór fram. Ķ Egils sögu, Vķga-Glśms sögu og fleiri handritum er žar einnig minnst į dķsablót sem haldin voru ķ Skandinavķu ķ október og mį skilja į samhengi textanna žar aš žau hafi veriš haldin ķ nįmunda viš vetrarnętur.

Dķsir voru kvenkyns vęttir, hugsanlega gyšjur eša valkyrjur og vetrarnętur žvķ oft kenndar viš kvenleika. Tališ er aš kvenvęttir lķkar Grżlu og nornum śr evrópskri žjóštrś séu leifar af žessum fornu dķsum. Veturnętur viršast hafa veriš tengdar dauša slįturdżra og žeirrar gnęgta sem žau gįfu, einnig myrkri og kulda komandi vetrar. Eftir aš noršurlönd tóku kristni yfirtók allraheilagramessa kirkjunnar, sem var frį 8. öld og haldin 1. nóvember, ķmynd žessara hausthįtķša. Żmsir hrekkjavökusišir kunna žvķ aš eiga rętur ķ sišum sem tengjast veturnóttum og dķsablótum eša öšrum heišnum hausthįtķšum.

Helsta einkenni gamla ķslenska tķmatalsins er hversu nįtengt žaš var hringrįs nįttśrunnar. Į mešan tķmatal seinni tķma er tengt trśarhįtķšum kirkju og nś sķšast neyslu. Reyndar er tķmatal nśtķmans svo ótengt hringrįs nįttśrunnar aš viš notumst enn žann dag ķ dag viš gamla tķmatališ til skipta įrstķšum nįttśrunnar, t.d. sumardaginn fyrsta og fyrsta vetrardag. Tķmatal nśtķmans heggur sķfellt nęr neytandanum meš sķnum svarta föstudegi og trśarhįtķš vantrśar, sem baršist fyrir bingói föstudaginn langan svo megi hafa bśšina opna dagana alla. Hafa žannig trśarhįtķšir kirkjunnar smį saman oršiš aš hįtķšum Mammons. Žannig mį nś varla finna oršiš dag allan įrsins hring, sem ekki er helgašur neytandanum. Svo įgeng er neyslan hina myrku daga eftir veturnętur, aš jafnvel hįtķš ljóssins getur oršiš sumum fyrirkvķšanleg.

Hęgt ég feta hįlan veg,

heldur letjast fętur.

Kuldahretum kvķši ég,

komnar veturnętur.

                                                    


Why Your Life Is Not A Journey


Hérašssandur

IMG 5097

Žaš hefur ekki fariš framhjį neinum hvaš svartur sandur er "inn" žessi misserin. Svartir sandar, hrjóstur og örfoka land eru heimsótt af fólki śr öllum heimshlutum ķ von um aš upplifa ęvintżriš undir skini mišnętursólar eša noršurljósa. Ķ stęrstum hluta heimsins svipar nśtķma landslagi meira til afžreyingar en ęvintżris. Žess vegna žykja svartir sandar og hrjóstur Ķslands ęvintżralega óbeisluš žó svo į hafi gengiš meš sįningu Alaska lśpķnu, Beringspunts og gróšursetningu Sķberķu lerkis ķ boši rķkisins. Svo hefur nįttśran sumstašar fengiš aš sjį um sig sjįlf lķkt og į Skeišarįrsandi žar sem óvęnt er aš vaxa upp einn fallegasti birkiskógur landsins.

Žaš er svo sem ekkert skrķtiš aš óžolinmęši hafi veriš fariš aš gęta vegna žess hvaš nįttśrunni gengi hęgt aš gręša upp sandaušnir Ķslands og ekki datt nokkrum heilvita manni ķ hug fyrir nokkrum įrum aš hęgt vęri aš byggja feršamannaišnaš į örfoka landi. Nśtķminn er hrašans og neyslunnar, žar af leišandi allt mišaš viš getu mešalmannsins til aš kaupa sér afžreyingu. Žannig hefur feršažjónusta oršiš af skiptimynnt til žeirra sem hafa efni į aš feršast. Žess vegna hefur nįttśran vķšast hvar ķ heiminum veriš markašsvędd og hśn mótuš ķ manngerša landslagspakka. Nema į stöšum eins og į Ķslandi žar sem enn mį finna vķšįttur svartra sandaušna, žó svo flestir erlendir feršamenn lįti sér nęgja valda śtsżnistaši į viš Reynisfjöru, Skógasand og Dyrhólaey.

Fyrir ekki svo löngu sķšan įtti ég tal viš Amerķsk hjón sem voru į ferš um landiš. Eftir aš hafa komist aš žvķ aš žau voru ekki "mešaltals" feršamenn sem bruna hringinn į 3-4 dögum, heldur höfšu tekiš sér 4 vikur til aš skoša Ķsland, sperrtust eyrun. Žau sögšu ķ stuttu mįli aš viš ķbśarnir virtumst ekki gera okkur grein fyrir ķ hverskonar ęvintżri viš lifšum, milli svartra sanda, hįrra fjalla og frišsęlla aušna. Sjįlfsagt ęttum viš okkar vandamįl eins og ašrir ķbśar heimsins, en guš minn góšur dagar žeirra ķ žessu landi vęri į viš andlega heilun; - žessi hjón voru reyndar frį New York.

Viš sem höfum fariš ķ gegnum tķšina meš verštryggšu vistarbandi, vešrabrigšum vetrarins og hamförum ķslenskrar nįttśru vitum aš žaš er ekki alveg svo, žrįtt fyrir svarta sanda. En samt sem įšur męttum viš vekja okkur oftar til vitundar um kostina viš aš bśa ķ örfoka landi, sem sumir segja aš minni į tungliš, staš sem fįir hafa į komiš. Hvaš mig varšar žį hafa svörtu sandarnir veriš hluti af mķnu lifibrauši ķ gegnum įrin, sem mśrari hef ég notaš žį ķ byggingarefni, žaš er aš segja ķ steypu og pśssningarsand. Samt hafa aušnir og kyrrš sandanna alltaf heillaš, svo ekki sé talaš um žar sem śthafshaldan brotnar į žeim ķ fjörunni.

Žrįtt fyrir allan tśrismann mį vķša finna staši į Ķslandi žar sem hęgt er aš njóta frišsęldar, jafnvel andlegrar heilunar og yfirleitt žarf ekki aš leita langt yfir skammt. Nśna ķ vešurblķšu sķšustu daga sporušum viš hjónin berfętt um sand sem er žvķ sem nęst viš śtidyrnar. Fyrir botni Hérašsflóa breišir śr sér um 25 km löng svört sandströnd sem kölluš er Hérašssandur eša Hérašssandar. Žau er žrjś stórfljótin sem falla ķ Hérašsflóann. Selfljót er austast meš ós undir Vatnsskarši, Lagarfljót og Jökulsį į Dal sem hafa sameiginlegan ós fyrir mišjum flóanum, svo fellur Kaldį vestast meš ós undir Hellisheiši.

Sandurinn er aš mestu komin śr meira en 120 km fjarlęgš frį Brśarjökli sem er skrišjökull ķ noršanveršum Vatnajökli. žaš stórfljót sem bar mest af sandi ķ Hérašsflóann var Jökulsį į Dal įšur en hśn myndaši Hįlslón Kįrahnjśkavirkjunar en į nś aš mestu sameiginlegan farveg meš Lagarfljóti stęrstan hluta įrsins. Hvort sś stašreynd aš Jökulsį į Dal er ekki lengur til sem stórfljót muni hęgja į sandburši fram ķ Hérašsflóann į eftir aš koma ķ ljós. En ekki er ósennilegt aš eitthvaš af žeim framburši sem hśn hefur séš um aš flytja ķ gegnum tķšina sitji hér eftir į botni Hįlslóns og Lagarfljóts. Hvar eiginlegur Hérašssandur byrjar og hvar hann endar afmarkast af fjallgöršunum aš austan og vestan, en hvaš hann nęr langt inn į Héraš er ekki eins aušséš.

Žegar gengiš er śt aš sjįvarmįli er svartur sandur um 2 km leišarinnar, en žar fyrir innan gróiš land, seftjarnir, grasmóar og mżrar į flatlendinu. Žar sem landiš fer aš hękka ķ sušri er Jórvķk, žašan eru 7,5 km noršur til sjįvar. Skammt frį Jórvķk er Arnarbęli sem hefur aš geyma fornar rśstir sem sumir vilja meina aš gęti hafa veriš hafnabęr į fyrri tķmum. Ef Jórvķk hefur nįnast stašiš viš sjó į landnįmsöld žį skżrir žaš vel hversvegna ysti hluti flatlendisins į Héraši nefnist Eyjar. Žvķ hefur framburšur stórfljótanna veriš grķšarlegur ķ gegnum aldirnar og mį žį segja aš Hérašssandar žeki nś um 200 ferkķlómetra og umlykja žęr eyjar sem voru ķ minni Hérašsflóans viš landnįm.

Hęgt er aš stękka myndirnar meš žvķ aš smella į žęr;

IMG_3786

Horft yfir Hérašsflóa aš austan frį Vatnskarši. Ljósgrżti er ķ fjöllum beggja megin flóans

 

img_7916

Horft yfir Hérašsflóa aš vestan, frį Hellisheiši. Framburšur Lagarfljóts litar sjóinn marga km śt frį ströndinni

 

IMG_5249

Žegar fariš er śt į Hérašssand er fyrst komiš į flatlendis móum meš mżrum og tjörnum. Gönguleišin śt aš sjįvarmįli er 3 - 5 km

 

IMG_5056

Rétt innan viš sandinn eru haršbalar meš hrossnįl og sandblautum sefi vöxnum mżrum į milli

 

IMG_5068

Žaš žarf vķša aš vaša įšur en komiš er śt ķ sandhólana sem varša sķšasta spölinn

 

IMG_5226

Žegar ströndin nįlgast er eins km kafli žar sem er gengiš į milli hįrra sandhóla, grónum melgresi

 

IMG_5174

Til aš hafa sig af staš er gott aš gera sér erindi, žvķ ferš į Hérašssand er nįnast dagsferš. Ķ žetta sinn var erindiš aš safna melkorni

 

IMG_5140

Śti viš Atlantshafiš blasa viš, žvķ sem nęst, óendanlegir svartir sandar til beggja įtta

 

IMG_0604

Uppruna Hérašssands er aš finna 120 km innar ķ landinu viš Vatnajökul. Myndin sżnir hvernig umhorfs er viš sporš Brśarjökuls seinnipart sumars

 

IMG_6461

Af setinu, sem vel sést į įrbökkunum į žessari mynd, mį sjį hvaš framburšur jökulsins er afgerandi. Myndin er af Töfrafossi, sem var einn af fimm stęrstu fossum landsins, en er nś į botni Hįlslóns og kemur ašeins ķ ljós fyrripart sumars žegar lķtiš er ķ lóninu

 

IMG_0623

Kįrahnjśkastķfla viš Fremri-Kįrahnjśk. Stķflan myndar Hįlslón sem er um 57 ferkķlómetrar. Fremst į myndinni, viš hliš stķflunnar, mį sjį yfirfallsrennu lónsins 

 

IMG_5010

Hįlslón į yfirfalli, brįšnun Brśarjökuls streymir um rennuna nišur ķ farveg Jökulsįr į Dal

 

IMG_5029

Į Kįrahnjśkastķflu, yfirfall Hįlslóns myndar einn af stęrri fossum landsins, žar sem žaš fellur nišur ķ Dimmugljśfur ķ fyrrum farvegi Jökulsįr į Dal

 

 Hérašsflói

Hérašsflói, į loftmyndinni mį vel greina sameiginlegan ós Lagarfljóts og Jökulsįr į Dal og žann grķšarlega framburš af sandi sem Jökla ber meš sér žann tķma sem hśn rennur ķ öllu sķnu veldi, žrįtt fyrir Kįrahnjśkavirkjun

 

20170903_225059


Algjör steypa

IMG_5841

"Žaš er merkilegt hvaš žessi kalla andskoti getur flutt sömu gröfuskófluna fram til baka, hann er bśin aš vera aš flytja hana frį žvķ ég man eftir mér", sagši vinnufélagi minn einn góšvišris morguninn nśna ķ vikunni. Sį meš skófluna hafši heyrt og kom kjagandi til okkar og sagši; "žaš er alveg sama hvaš mašur į góša gröfu hśn gerir ekkert nema hafa skóflu".

Žaš er oršiš svolķtiš sķšan ég hef sett steypu hérna inn į sķšuna, en žaš er ekki vegna žess aš žaš sé ekki veriš steypa. Ég var farin aš halda fyrir nokkrum įrum aš ungir menn į Ķslandi ęttu ekki eftir aš steypa og sś viršulega athöfn fęri algerlega ķ hendurnar į pólverjum og öšrum ašfluttum vķkingum eftir aš viš gömlu steypukallarnir brennum śt.

Gamli Breišdęlingurinn sem bjįstraši viš gröfuskófluna sagši eftir aš hann hafši śtskżrt žetta meš gröfuna og skófluna -"Žurfiš žiš ekkert aš vinna strįkar mķnir og ert žś ennžį aš žvęlast ķ kringum steypu, geturšu kannski eitthvaš sagt žessum fuglum til?" -"Nei žeir gera žetta bara einhvernvegin, sama hvaš ég segi", svaraši ég. -"Og veršur žį engin óšur lengur, eins og ķ almennilegri steypu? -"Nei žaš er oršin afturför ķ öllu".

Lķkt og mašurinn meš skófluna žį man ég ekki eftir öšru en steypa hafi veriš mitt lķf og yndi. Žó svo mikiš hafi veriš haft fyrir žvķ aš koma vitinu fyrir mig į unglingsįrunum til aš forša mér śr steypunni žį hefur hśn veriš mķn kjölfesta ķ meira en fjörutķu įr. Mér var sagt aš ég hefši ekki skrokk ķ erfisvinnu, meir aš segja lįtiš aš žvķ liggja aš ég kastaši gįfum į glę. Eftir aš hafa lįtiš tala mig inn į bóknįmsbraut sķšustu įrgangana ķ gagnfręšaskóla varš žaš blessaš brennivķniš sem bjargaši mér frį bóknįminu.

Nśna öllum žessum įrum og įföllum seinna varš mér į aš hugsa hefši ég betur hlustaš žarna um įriš? Og svariš er; nei žvķ ef ég žyrfti aš snśa til baka žį myndi ég engu breyta heldur bara njóta hvers dags ašeins betur og ęsa mig örlķtiš minna. Žvķ eftir muna standa verkin sżnileg, žó svo vissulega hefši getaš veriš variš ķ aš eiga snyrtilegt bókhald upp ķ hillu eša hafa framkvęmt faglegt eftirlit meš öšrum, žį jafnast ekkert į viš varanleg minnismerki.

Žaš er gott aš eiga félaga sem leyfa manni aš steypa af og til sér til samlętis, žeir žurfa allavega ekki ķ ręktina ungu mennirnir til aš halda sér formi.

 

 


Ķslenski torfbęrinn - hśsageršarlist į heimsmęlikvarša

Löngu įšur en komst ķ tķsku aš tala um umhverfisvernd, byggšu Ķslendingar umhverfisvęn hśs įn žess aš vita af žvķ. Į öldum įšur, ķ nįgrannalöndum, voru torfhśs fyrir žį sem ekki höfšu efni į öšru en į Ķslandi voru žau notuš ķ gegnum aldirnar af allra stétta fólki. Žó svo aš žaš hafi oršiš móšins ķ seinni tķš aš tala nišur torbęinn meš mįltękjum eins og "aš skrķša aftur ķ moldarkofana" žį er torbęrinn vitnisburšur um ķslenska byggingarlist sem hefur vakiš athygli og talin eiga erindi į heimsminjaskrį.

Hinn ķslenski torfbęr žróašist śt frį langhśsunum, noršur-evrópskri byggingarhefš, sem fylgdi landnemunum er žeir nįmu hér land. Eins og nafniš gefur til kynna žį er torf meginefni bygginganna. Timbur var notaš ķ grindina og klęšningu innanhśss en torf var notaš til aš mynda veggi og žak. Stundum voru steinar notašir įsamt torfinu ķ veggi og steinskķfur voru stundum nżttar undir žakiš.

Ef žaš er hęgt aš eyrnamerkja byggingalist sérstöku landi eša žjóš öšrum fremur, žį er žaš žegar byggt er śr byggingarefninu sem er į stašnum og meš hugviti ķbśanna. Ķ žessu sambandi er rétt aš hafa ķ huga orš alžżšumannsins Sveins Einarssonar torfbęjahlešslumeistara frį Hrjót; "Žaš er bara ein sérstök ašferš sem hefur gilt hér eins og annarstašar, žaš er aš byggja śr efninu sem er į stašnum".

Einnig er rétt ķ žessu sambandi aš rifja upp orš heimsmannsins Halldórs Laxness, sem einn ķslendinga hefur hlotiš Nóbelsveršlaun; "Tilgeršarlaus einfaldleiki er mundįngshófiš ķ hverju listaverki, og aš hvert minnsta deili žjóni sķnum tilgįng meš hęversku. Žaš er einkennilegt hvernig fólk ķ ljótustu borg heimsins leitast viš aš reisa hśs sķn svo rambyggilega, eins og žau ęttu aš standa um aldur og ęvi. Mešan var til ķslensk byggingarlist var aldrei sišur aš byggja hśs til lengri tķma en einnar kynslóšar ķ senn, - en ķ žį daga voru til falleg hśs į Ķslandi."

Undanfarin fjögur įr hefur žessi rammķslenska byggingarhefš fangaš huga minn į žann hįtt aš ég hef varla lįtiš fara forgöršum tękifęri til aš kynna sér gamla torfbęi žar sem ég hef veriš į ferš. Mest sé ég žó eftir hvaš ég lét framan af ęvi "moldarkofa" mįltękiš villa mér sżn. Įriš 2013 vann ég part śr sumri viš aš koma steinum ķ gamla veggi samķsks moldarkofa ķ N.Noregi. Viš žį vinnu kviknaši įhuginn į hinni ķslensku arfleiš. Undanfarin 4 įr hef ég heimsótt margan torbęinn og tóftarbrotiš eins og hefur mįtt greina hér į sķšunni. Myndavélin hefur oft veriš meš ķ för og ętla ég nś aš gera lķtillega grein fyrir žessu įhugamįli.

 

Glaumbęr - Skagafirši

IMG 3265

Gamli bęrinn ķ Glaumbę var frišlżstur įriš 1947. Sama įr flutti sķšasta fjölskyldan śr bęnum. Gamli bęrinn tilheyrir hśsasafni žjóšminjasafnsins en Byggšasafn Skagfiršinga hefur hann til afnota fyrir sżningar. Hśsin hafa stašiš į bęjarhlašinu ķ meira en 1000 įr eša allt frį 11. öld en tališ er aš bęrinn hafi įšur stašiš ķ tśninu austan viš bęjarhólinn. Glaumbęr er meš veglegri torfbęjum landsins og hefur frį aldaöšli talist til höfšingjasetra. Gušrśn Žorbjarnardóttir og Žorfinnur Karlsefni eignušust Glaumbę eftir farsaęla Vķnlandsferš. Žar bjó eftir žau Snorri sonur žeirra sem er fyrsta evrópska barniš sem sögur fara af aš hafi fęšst į meginlandi Amerķku. Varšveisla Glaumbęjar er ekki sķst Ķslandsvininum Mark Watson aš žakka, en hann hafši gefiš 200 sterlingspund til varšveislu hans strax įriš 1938. 

IMG_3271

Glaumbęr er sennilega torfrķkasti bęr landsins, žvķ varla er grjót aš finna ķ Glaumbęjarlandi. Bęrinn er žvķ gott dęmi um hinar żmsu ašferšir viš aš bśa til byggingarefni śr torfi s.s. klömbruhnausa, sniddur og strengi sem bundu saman vegghlešslurnar.

 

Burstafell - Vopnafirši

IMG_3720

Burstafell er einn af fegurstu torfbęjum į Ķslandi. Sérstaša bęjarins felst aš miklu leyti ķ žvķ hversu glöggt hann mišlar breyttum bśskapar- og lifnašarhįttum fólks allt frį žvķ fyrir 1770 til žess er hętt var aš bśa ķ bęnum įriš 1966. Sama ęttin hefur bśiš į Burstarfelli ķ tęplega 500 įr. Bęrinn telst til betri bęja enda var setur sżslumanna aš Burstafelli į öldum įšur.

IMG_3708

Burstafellsbęrinn sżnir vel hvaš strengur śr torfi ķ bland viš grjót var algeng byggingarašferš austanlands, en lķtiš um klömbruhnausa. Bśiš var ķ bęnum fram į sjöunda įratug 20. aldar og tók hann breytingum samkvęmt tķmanum t.d. er bįrujįrn undir torfžekjunni.

 

Galtarstašir fram - Hróarstungu

IMG_3623

Į Galtastöšum fram er lķtill torfbęr frį 19. öld af svokallašri Galtastašagerš, sem hvorki telst til sunnlenskrar né noršlenskrar geršar torfbęja, heldur į rętur ķ fornri gerš og ķ staš žess aš bašstofa liggi samsķša öšrum framhśsum, snżr hśn, torfklędd, samsķša hlaši. Bęrinn er meš svokallašri fjósbašstofu. Bašstofuloftiš var žį yfir fjósinu og ylurinn af kśnum nżttist til hśshitunar. Bęrinn er ķ vörslu Žjóšminjasafns Ķslands og velur žjóšminjasafniš aš kalla byggingarstķl bęjarins "svokallaša Galtarstašagerš" mį ętla aš žessi hśsaskipan hafi veriš algeng ķ bęjum alžżšufólks į Austurlandi, eša į svoköllušum kotbęjum. Byggingarstķllinn var t.d. mjög svipašur į Žurķšarstöšum ķ Eyvindarįrdal. 

IMG_3618

Galtastašir eru ķ Tungunni u.ž.b. 15 min. akstur frį Egilsstöšum. Bęrinn er lokašur almenningi og žvķ ekki hęgt aš komast innķ hann. Žaš vęri veršugt verkefni aš gera Galtastašabęinn sżningarhęfan sérstöšu hans vegna. Įfast gamla bęnum er nżrra hśs sem bśiš var ķ žar til bśsetu į Galtastöšum lauk fyrir nokkrum įrum. Nokkur stök śtihśs śr torfi eru ķ nįmunda viš bęinn.

 

Laufįs - Eyjafirši

IMG_5146

Bśsetu ķ Laufįsi mį rekja allt aftur til heišni en ķ elsta hluta gamla bęjarins sem nś stendur er tališ aš séu višir allt frį 16. og 17. öld. Bęrinn kemur viš sögu skömmu eftir aš Ķsland byggšist og žar hefur stašiš kirkja frį fyrstu kristni. Ķ kažólskum siš var hśn helguš Pétri postula. Sķšasti presturinn sem bjó ķ gamla bęnum, séra Žorvašur Žormar, flutti įriš 1936 ķ nżtt prestssetur. Laufįs hefur žvķ talist til höfšingjasetra og algengt var aš tuttugu til žrjįtķu manns vęru til heimilis ķ Laufįsi, žvķ margt vinnufólk žurfti til aš nytja žessa gróšursęlu kostajörš. 

IMG_5153

Bęjarhśsin į Laufįsi eru byggš śr torfi og grjóti. Žar mį sjį listilega fallegt handverk s.s. klömbruveggi samanbundna meš streng. Matjurtagarši haganlega fyrirkomiš inn į milli hśsanna og hlašiš fyrir meš grjóti.

 

Sęnautasel - JökuldalsheišiIMG_1830

Sęnautasel var byggt į Jökuldalsheiši 1843. Bśiš var ķ bęnum ķ heila öld. Flutt var śr bęnum įriš 1943. Įriš 1992 lét Jökuldalshreppur endurbyggši bęjarhśsin. Žar er nś rekin feršažjónusta. Flestir Ķslendingar og margir erlendir ašdįendur Halldórs Kiljan Laxness žekkja söguna um Bjart ķ Sumarhśsum ķ skįldverkinu „Sjįlfstętt fólk”. Hśn lżsir lķfsbarįttu sjįlfstęšs kotbónda į afskekktri heiši. Margir telja aš fyrirmynd sögunnar sé komin frį Sęnautaseli, žvķ žar įtti Halldór nęturstaš į žrišja įratugi 20. aldar. 

IMG_3884

Bęrinn ķ Sęnautaseli er lifandi dęmi um žį śtsjónasemi sem žurfti til aš byggja hśs fjarri mannabyggšum. Žar višhafši Sveinn Einarsson frį Hrjót oršin "Žaš er bara ein sérstök ašferš sem hefur gilt hér eins og annarstašar, žaš er aš byggja śr efninu sem er į stašnum", žegar hann endurbyggši bęinn įsamt ungdómnum į Jökuldal.

 

Lindarbakki - Borgarfirši eystra

IMG_3723

Lindarbakki er lķtiš torfhśs, upphaflega byggšur sem žurrabśš rétt fyrir aldarmótin 1900. Bśiš var ķ hśsinu fram undir lok 20. aldar en nś er žaš sumarbśstašur. Sennilega er žetta eitt mest ljósmyndaša hśs į Borgarfirši.

IMG_3733

Žaš mį segja aš hśsiš beri ķslenskri hśsageršarlist vitni į fleiri en einn hįtt. Auk žess aš vera śr torfi eru stafnar žess bįrujįrnsklęddir.

 

Skógar - undir Eyjafjöllum

IMG_4478

 

Gamli torbęrinn aš Skógum samanstendur af krossbyggšu fjósi frį um 1880, skemmu frį um 1830, bašstofu frį um 1850, stofu frį um 1896 og svefnherbergi frį 1838. Bęrinn er hluti af byggšasafninu į Skógum. Gömlu hśsin voru endurbyggš 1968 og hafa frį žeim tķma veriš einn megin žįttur safnsins aš Skóum. Byggšasafniš į Skógum er stórt og mikiš safn. Žar er m.a. samgöngusafn žar sem mį skoša gamla bķla. 

IMG_4489

Ķ bęjarhśsunum į Skógum sést vel hvaš grjót spilar stórt hlutverk ķ sunnlenskum torfbęjum. Undir torfi ķ žökunum er steinhellum raša til aš gera žau vatnsheld, sem var algengt sunnanlands į mešan hrķs var oftar notaš undir torf ķ žaki og žau žétt meš kśamykju ef meš žurfti žar sem vešrįtta var žurrari. 

  

Hof - Öręfum

IMG_4723

Hofskirkja var reist 1884, sķšasta torfkirkjan sem var byggš eftir hinu gamla formi. Hśn er ein sex torfkirkna, sem enn standa og eru varšveittar sem menningaminjar. Hśn er jafnframt sóknarkirkja Öręfinga. Žjóšminjasafniš lét endurbyggja kirkjuna įriš 1954.

IMG_4713

Kirkjugaršurinn, sem umlykur Hofskirkju er ekki sķšur athyglisveršur, meš öllum sķnum upphleyptu leišum žannig aš garšurinn stendur mun hęrra en umhverfiš ķ kring. Engu er lķkara en aš žar hafi veriš jaršsett ķ gegnum tķšina gröf ofan į gröf, žannig aš kirkjan komi til meš hverfa ofan ķ svöršinn.

 

Hrśtshóll - undir Eyjafjöllum

IMG_4450

Manngeršir hellar eru vķša į Sušurlandi, vitaš er um hįtt į annaš hundraš manngerša hella syšra į mešan ašeins er vitaš um fjóra nyršra. Hrśtshellir einn af žeim merkari, framan viš hann er hlašiš fjįrhśs śr torfi og grjóti. Inn af žvķ eru tveir hellar höggnir ķ móbergiš. Stór hellir sem notašur er sem hlaša og er um 20m langur. Annar lķtill gengur žvert į žann stóra og er kallašur Stśkan. Dr. Walter Ghel rannsakaši Hrśtshelli įriš 1936 og komst aš žeirri nišurstöšu aš žar hefši veriš heišiš hof. Ristir hafa veriš krossar ķ hellin sem bęši geta vķsaš til heišinna og kristinna tįkna.

 

Fęreyskt hśs - Kunoy

IMG 1835

Žetta hśs gekk ég fram į ķ Kśney snemma ķ sumar. Fęreyingar hafa notaš grjót ķ veggi og torf į žök hśsa ķ gegnum tķšin. Mikinn fjöldi žesskonar hśsa mį finna uma allar eyjarnar, jafnvel heilu žorpin. Ķ mörgum žeirra er enn bśiš en žetta hśs er sennilega notaš sem sumarhśs. Fęreyingar hafa lagt mun meiri rękt viš aš varšveita byggingarsögu sķna en Ķslendingar.

 

Vilgesvįrre - Troms

IMG_1087

Til gamans lęt ég fylgja meš litla kofann ķ Blįfjöllum N.Noregs sem varš til žess aš įhuginn į torfbęnum kviknaši. Žetta er Samaķskur torfbęr sem Samarnir kalla Gįmma. Vilgesvįrra var ķ įbśš sömu fjölskyldunnar ķ 90 įr samtķmis heišarbżlunum ķ Jökuldalsheišinni. Bśset hófst žar af sömu įstęšum og į heišarbżlum Ķslands ž.e.a.s. vegna skorts į landnęši. Vilgesvįrre er nś Samķskt safn.

IMG_1082

Upp ķ Blįfjöllum, ķ Vilgesvįrre upplifši ég žį reynslu aš gistaķ torfbę vķšsfjarri mannabyggšum. Įn rafmagns, rennandi vatns og allra nśtķmažęginda. Vatnsbóliš var ķ tśnfętinum nešan viš bęinn, eldavélin var gömul višareldavél og moldargólf ķ framhelmingnum en žiljuš vistarvera žar sem var sofiš og eldaš.  

Žaš vęri hęgt aš segja svo miklu meira um torfbęina, en suma žeirra hef ég ašeins įtt kost į aš skoša aš utan. Žeir sem eru opnir almenningi eru yfirleitt söfn. Žeir eru oftar en ekki stśt fullir af erlendum fešamönnum og žegar inn er komiš er žar heil veröld annars tķma, en hér lęt ég stašar numiš.


Himnarķki eša helvķti sjįlfstęšs fólks

Allt fram į nķtjįndu öld žótti ķslendķngum fjöllin ljót. Ekki var lįtiš viš sitja aš Bślandstindur vęri „furšu ljótur“, heldur žótti Mżvatsveitin meš fjallahrķng sķnum og vatni višurstyggilegt plįss. Varla eru eftir hafandi nśna žęr samlķkķngar sem žjóšleg bķlķfa okkar, žjóšsögur Jóns Įrnasonar, velja žvķ. Rómantķkin žżska gaf okkur fjöllin og gerši žau okkur kęr og kendi Jónas Hallgrķmssyni bęši aš rannsaka žau sem fręšimašur og unna žeim ķ ljóši; og eftir hann kom Steingrķmur og kvaš Ég elska yšur žér Ķslands fjöll; og hefur sį skįldaskóli aušsżnt žeim tignun fullkomna fram į žennan dag. Į okkar öld hefur žaš žótt hęfa kaupstašarfólki, sem var eitthvaš aš manni, aš eignast vįngamyndir af eftirlętisfjöllum sķnum aš hengja upp yfir sóffanum og hafa slķkir eftirlętis gripir veriš nefndir sóffastykki aš dönskum siš. Fólkiš horfši svo lengi į žessi landslög uppį veggjum hjį sér aš marga fór aš lįnga žįngaš. Svona mynd veitti įhorfana ķ rauninni sömu lķfsreynnslu og horfa śt um glugga uppķ sveit.

Žennan texta mį finna ķ bókinni "Reginfjöll aš haustnóttum" eftir Kjartan Jślķusson frį Skįldastöšum efri, og er ķ formįla bókarinnar, sem Nóbelskįldiš skrifaši. Žaš mį segja aš eins hafi fariš fyrir mér framan af ęvi og fyrri alda ķslendingum, aš hafa ekki žótt mikiš til feguršar fjallana koma frekar en annarra faratįlma. 

Į seinni įrum hefur komist ķ tķsku aš kalla stóran hluta heiša, fjalla og óbyggša Austurlands, vķšernin noršan Vatnajökuls. Hluti žessara vķšerna er svęši sem oft er kallaš Jökuldalsheišin og er jafnvel tališ aš Nóbelskįldiš hafi sótt žangaš efnivišinn ķ sķna žekktustu bók Sjįlfstętt fólk. Žar hafi Bjartur ķ Sumarhśsum hįš sķna sjįlfstęšisbarįttu.

Žaš mį segja aš žaš hafi ekki veriš fyrr en ķ fyrrasumar aš ég fór aš gefa Jökuldalsheišinni gaum žó svo aš hśn hafi allt mitt lķf veriš ķ nęsta nįgrenni og ég hafi fariš hana žvera oftar en tölu veršur į komiš, žó svo aš ég hafi ekki fyrr en fyrir nokkrum įrum įttaš mig į helgi hennar. En eftir aš hśn fangaši athygli mķna mį segja aš hśn hafi haft hana óskipta eins og Hjaltastašažinghįin hefur fengiš aš finna fyrir sķšustu įrin.

IMG_3865

Sęnautasel stendur viš sušurenda Sęnautavatns

Ķ sķšustu viku keyrši ég, įsamt Matthildi minni og Helga fręnda mķnum sem var ķ Ķslandsheimsókn frį Įstralķu, heišina žvera og endilanga. Sś leiš lį frį Kįrahnjśkum śt į mišheišina viš Sęnautavatn fyrsta daginn, žar sem drukkiš var kaffi og kakó įsamt lummum ķ rafmagnslausu torfbęnum ķ Sęnautaseli.

Nęsta dag var fariš ķ Vopnafjörš og upp į heišina ķ Möšrudal og gamla žjóšveginn žašan yfir hana žvera austur meš viškomu į Grjótgaršahįlsi ķ Skessugaršinum. Um žetta stórmerkilega nįttśrufyrirbrigši mį fręšast į Vķsindavefnum. Einnig er žjóšsaga ķ safni Sigfśsar Sigfśssonar, sem ekki er sķšur sennileg, sem greinir frį žvķ aš žarna sé um fornan landamerkjagarš aš ręša sem tvęr skessusystur geršu ķ illindum sķn į milli.

IMG_4022

Į Grjótgaršahįlsi, noršan viš Skessugaršinn

Nśna į sunnudaginn hófum viš svo žrišja heišar daginn ķ morgunnkaffi og lummum ķ Sęnautaseli. Žennan dag žręddum viš slóšana mešfram vötnunum sušur heišina ķ sólskini og 24°C hita. Fórum svo vestur yfir ķ Möšrudal fyrir sunnan Žrķhyrningafjallgaršinn og žašan śt į gamla žjóšveg eitt noršur ķ Möšrudal, ęvintżralega hrjóstruga leiš.

Ķ žessum sunnudagsbķltśr heimsóttum viš žau heišarbżli sem viš vegslóšana voru. En alls uršu heišarbżlin 16 sem byggšust af sjįlfstęšu fólki um og mišja 19. öldina. Um žessa heišarbyggš ķ meira en 500 m hęš mį lesa ķ I bindi Austurland safn austfirskra fręša. Žar segir Halldór Stefįnsson žetta um tilurš žessarar heišarbyggšar. Bygging žessarar hįlendu heišarbyggšar, hinnar langhęstu į landinu, lķkist žannig - nęr aš kalla- ęvintżri. Į žessum sunnudegi nįšum viš aš heimsękja 5 bżlanna.

Halldór Laxness gerši kröpp kjör žessara heišarbśa heimsfręg ķ bókinni Sjįlfstętt fólk. Žaš er erfitt aš ķmynda sér annaš į góšvišrisdögum sumarsins en aš heišarlķfiš hafi veriš himnarķki į jörš. Allt viš höndina, mokveiši silungs ķ blįum vötnunum, gęsavarp ķ mżrunum, hreindżr, tśnręktun óžörf žvķ laufengi og mżrar eru grasmikil og bśsmalinn į beit heima viš bę. Žó svo veturinn vęri haršur žį komiš sumariš yfirleitt eins og hendi vęri veifaš.

IMG_4014

Ķ Skessugaršinum

En žaš gat lķka veriš hart aš bśa į heišinni af fleiri orsökum en Nóbelsskįldiš tilgreindi. Ķ byrjun įrs 1875 hófst eldgos ķ Dyngjufjöllum. Į pįskadag hófust grķšarlegar sprengingar ķ Öskju, sem sendu vikurmökk śt yfir Miš-Austurland. Vilborg Kjerślf, sem žį var įtta įra gömul stślka į Kleif ķ Fljótsdal, lżsir morgni žessa pįskadags svo ķ Tķmanum 1961.

Mamma vaknaši um morguninn įšur en fólk fór aš klęša sig, og sį eldglęringarnar, sem komu hvaš eftir annaš. Žaš var hlżtt og gott vešur og féš lįtiš vera śti um morgunninn, en žaš tolldi ekki viš og rįsaši fram og aftur. Žaš fann į sér gosiš. Klukkan 10 kom žaš. Žaš voru nś meiri ósköpin žegar žaš dundi yfir. Myrkriš varš alveg biksvart, og mašur sį ekki handa sinna skil. Žaš var alveg vošalegt žegar žrumurnar rišu yfir og hįvašin óskaplegur. Žaš glumdi svo mikiš ķ hamrabeltinu fyrir ofan bęinn. Svo lżstu eldingarnar upp bęinn žegar dynkirnir rišu yfir. Žaš var eins og snjóbyljir kęmu yfir žegar askan dundi į hśsinu. Jį žaš voru nś meiri ósköpin.

Kleif ķ Fljótsdal er ķ rśmlega 70 km fjarlęgš frį Öskju. Um žaš hvernig umhorfs var eftir aš sprengingunum lauk, segir Vilborg žetta; askan lį yfir öllu, og ég man aš ég sópaši henni saman meš höndunum og lék mér aš henni, og hśn var glóšvolg ķ höndunum į mér. Mér fannst žetta vera hnoss og hafši gaman aš leika mér aš henni. Hśn var svona ķ ökkla ķ dęldunum. Žaš var svo einkennilegt, aš žykkasti mökkurinn fór ašallega śt Jökuldalinn, og lenti meira žar en hjį okkur.

IMG_3968

Tóftir Heišarsels viš sušurenda Įnavatns

Öskulagiš var vķša 20 cm į Jökuldalnum og heišinni, enda lagšist byggš žvķ sem nęst af um tķma ķ heišinni, og bar ekki sitt barr eftir Öskjugosiš. Mikiš af heišafólkinu flutti til Amerķku og sķšasti bęrinn Heišarsel fór ķ eyši 1946. Žaš var undir lok  byggšarinnar sem Halldór Laxness fór um heišina.

Ķ tķmaritinu Glettingi 11. įrg. 1.tbl. segir Hallveig Gušjónsdóttir Dratthalastöšum į śthéraši m.a. frį kynnum af sķnum nįgrönnunum ķ Sęnautaseli en hśn er fędd ķ Heišarseli; Sögufręgt er, žegar Halldór Laxness gisti eina skammdegisnótt ķ heišarbżlinu Sęnautaseli. Žį hafši stašiš óvenju illa į hjį hjónunum ķ Seli og Gušmundur varla nógu birgur af heyjum žetta haust, og tók žaš rįš aš fella kśna, til žess aš vera öruggur meš féš, en kżrin var oršin geld, gömul og kįlflaus. Mér finnst Laxness fara ómaklega meš žetta litla heimili, sem veitti žó allt žaš besta sem handbęrt var.

En nś er svo komiš fyrir mér eins Höllu hans Eyvindar, aš mig dregur žrį. En žau Eyvindur og Halla dvöldu lengi vel į öręfunum sušur af heišinni og austur af Öskju, og um žessa žrį hafši Nóbelsskįldiš žetta aš segja ķ formįla bókarinnar Reginfjöll aš haustnóttum

Reynslan er sambęrileg viš žaš sem žeim manni veršur, sem svo leingi hefur skošaš mynd af Parķsarborg aš hann stenst ekki leingur mįtiš og fer žįngaš. Žegar hann kemur heim til sķn aftur veit hann ekki fyr til en Parķsarborg er oršin mišpśnktur ķ lķfi hans. Hugur hans heldur įfram aš snśast ķ tilhlökkun til endurfunda viš žessa borg meš undrum sķnum og uppįkomum, stórum og smįum furšum, og smįhlutum sķst lķtifjörlegri en žeir stóru; ekkert ķ heiminum jafnast į viš aš hafa fundiš žessa borg. Hversu marga landa höfum viš ekki žekt sem hafa nįkvęmlega af žessari reynslu aš segja um Parķs, og margir skrifaš um žaš ķ bókum hvernig žeir lifšu ķ stöšugri heimžrį žįngaš, jafnvel eftir aš žeir eru komnir aš fótum fram. Sį sem skilur žetta skilur sęludali žjóšsögunnar; og hann skilur lķka śtilegukonuna Höllu sem sat farlama į leiši ķ kirkjugaršinum į Staš ķ Grunnavķk, og tautaši: "fagurt er į fjöllum nśna".

IMG_3974

Lautarferš į laufengi ķ heišanna ró

 


Fjalliš og Mśahameš

IMG_3500

Žegar fjalliš kemur ekki til Mśhamešs mį segja sem svo aš Mśhameš verši aš fara til fjallsins. Eitthvaš į žennan veg hefur sjįlfsagt margur landinn hugsaš žegar utanlandsferšin ķ sólina hefur veriš versluš žetta sumariš. Žó svo sumariš sem af er hafi veriš meš betri sumrum hvaš gróanda jaršar varšar og langt frį žvķ aš vera meš meirihįttar śrkomusumrum, hvaš žį kalt, žį hefur sólina vantaš. Og žegar gengi krónunnar er sterkt žį bķšur landinn ekki eftir sólinni aš sumarlagi heldur fer žangaš sem hśn skķn.

Žaš er fjall hérna rétt innan viš hśs, sem ķ skyggni gęrdagsins var žrjóskara en fjalliš sem kom til Mśhamešs, žannig aš viš hjónakornin įkvįšum aš fara til fjallsins. Fjalliš, sem er hęsta fjall landsins utan jökla og trśaš var fram eftir öldum aš vęri hęsta fjall Ķslands. Žetta fjall blasir viš śr stofuglugganum flesta daga en ķ gęr morgunn voru skśrir og žokubólstrar į vķš og dreif sem skyggšu sżn į Snęfelliš.

Žaš var žvķ ekki um annaš aš ręša en lįta sig hafa žaš aš panta sólarlandaferš ķ 16 stiga hita og skśrasömu blķšvišri, eša leggja upp ķ óvissuferš til fjallsins og sjį hvernig višraši žar um slóšir. Sķšan Kįrahnjśkavirkjun varš aš veruleika er aušvelt aš skjótast inn aš Snęfelli, feršlag sem tók jafnvel einhverja daga fyrir nokkrum įrum tekur nś fįar klukkustundir. Og žó svo aš ekki sé hęgt aš hringkeyra Snęfelliš žį er hęgt aš fara žvķ sem nęst inn aš rótum Vatnajökuls bęši aš austan- og vestanveršu um śtilegumannaslóšir žjóšsagnanna.

IMG_3521

Viš Laugafell, horft meš austanveršu Snęfelli inn aš Eyjabakkajökli

Viš byrjušum į žvķ aš fari inn meš žvķ aš austan ķ sólskini og sunnan blę, žó svo hitastigiš vęri ekki nema 12 – 14 grįšur žį mįtti vel bśast viš meiru žegar liši į daginn enda enn bara mišur morgunn. Žarna er hęgt aš keyra į malbikušum vegum Landsvirkjunar langleišina innį Eyjabakka, ž.e.a.s. aš uppistöšulónum Ufsaveitu. Žarna er meš góšum vilja hęgt aš hęla Landsvirkjun fyrir fleira en veginn, žvķ žar hefur nokkurn veginn tekist varšveitt sżnishorn af fyrrum Vatnajökulsblįa lit Lagarfljóts ķ lónunum nešan viš Eyjabakkana sem nįttśrverndarfólki tókst aš fį žyrmt ķ stęrstu framkvęmd ķslandssögunnar.

Žegar viš fórum žarna um kom lķtil saga upp ķ hugann sem ég rakst óvęnt į ķ bókinni "Syndir fešranna" og hef hvergi rekist į annarsstašar hvorki heyrt į skotspónum né séš ķ žjóšsaganasöfnum. Žar segir frį žvķ žegar Žóršur ķ Dżjakoti var myrtur žarna ķ nįgreninu, nįnar tiltekiš viš Hornbrynju. Dżjakot, sem ég minnist ekki aš hafa heyrt getiš um, gęti hafa stašiš į žessum slóšum mišaš viš stašarlżsingar ķ sögunni, eša rétt austan viš Laugarfell. Žaš er reyndar żmislegt ķ sögunni sem passar ekki alveg viš žęr hugmyndir sem sagnfręšin hefur komiš inn hjį manni ķ gegnum tķšina.

Žessir atburširnir er sagšir gerast įriš 1701 ķ verslunarferš Žóršar nišur ķ Berufjörš, nįnar tiltekiš til Gautavķkur. Samkvęmt mķnum hugmyndum var verslun ķ Gautavķk aflögš į žeim tķma žvķ ekki hef ég heyrt Gautavķkur getiš sem verslunarstašar eftir aš einokunarverslun var komiš į, sem varaši frį 1602 – 1787. Įriš 1589 er Djśpivogur geršur aš löggiltum verslunarstaš og hafši Fślivogur sem er žvķ sem nęst į sama staš veriš verslunarstašur žar į undan og einmitt žangaš hafši hin forna verslun ķ Gautavķk flust. Sagan gęti samt sem įšur veriš sönn žvķ vel gęti hafa veriš verslaš į laun viš Gautavķk fram hjį einokurversluninni, įn žess aš getiš sé ķ sögubókum.

IMG_3473

Noršur af Ufsaveitu, žar sem Dżjakot gęti hafa stašiš. Laugarfell ber hęšst vinstra megin

En saga žessi greinir ķ stuttu mįli frį sex daga verslunarferš Žóršar ķ Dżjakoti til Gautavķkur. Hann fer sunnan viš Hornbrynju nišur ķ Fossįrdal og sķšan inn Berufjörš aš sunnanveršu og śt aš noršan til Gautavķkur, sem bendir til aš Dżjakot hafi veriš talsvert innarlega į öręfunum, annars hefši veriš styttra aš fara noršan viš Hornbrynju og nišur Öxi ķ botn Berufjaršar.

Ķ sem stystu mįli lendir hann ķ śtistöšum viš žżskan kaupmann vegna ullar sem hann vildi fį sérstaklega viktaša žvķ žaš voru hagalagšar barnanna hans žriggja, en kaupmanninum žótti svoleišis lķtilręši óžarft. Žeir lenda ķ įflogum og pakkar Žóršur honum saman. Eftir aš kaupmanninum hafši veriš bjargaš viš illan leik, įkvešur Žóršur aš halda strax heim meš hest og varning. En žį sér kaupmašurinn fęri į aš rįšast aftan aš honum og enn pakkar Žóršur honum saman.

Žóršur į aš hafa fariš sömu leiš heim, um žriggja daga feršalag. Einhverjir ķslendingar sįu til žżska kaupmannsins morguninn eftir žar sem hann fór rķšandi inn Berufjörš. Žess er skemmst aš geta aš ekki skilaši Žóršur sér heim, en hestur hans įsamt varningi skilaši sér ķ Dżjakot. Žremur vikum eftir žessa atburši komu kona hans og žrjś börn til byggša aš innsta bę ķ Fljótsdal. Lķk Žóršar fannst sķšan ķ göngum um haustiš, sitjandi vestan undan Hornbrynju ķ, illa fariš og žegar aš var gętt var gat eins og eftir byssukślu į höfšinu.

IMG_3577

Vestan viš Snęfell į bökkum Hįlslóns, fremri Kįrahnjśkur fyrir mišri mynd

Eftir aš hafa feršast um ķ kyrršinni austan viš Snęfelliš, žar sem einungis uršu tvenn žżsk hjón į vegi okkar fórum viš vestur fyrir fjalliš į hin margrómušu Vesturöręfi. žar sem hreindżraskyttur og gangnamenn einir kunnu įšur fyrr aš greina frį undrum Svörtugljśfra, Kringilsįrrana, Töfrafoss o.fl., sem nś er į botni Hįlslóns. Į leišinni noršan viš Snęfell tókum viš ungt par frį Frakklandi uppķ, en žau voru į leiš ķ Kįrahnjśka og svo žašan vestur ķ Öskju, meš engan farangur, en full eftirvęntingar og bjartsżni. Žau höfšu veriš viš vinnu į Héraši frį žvķ ķ maķ og ętlušu aš nota tķmann žar til ķ September til gönguferša um hįlendiš noršan Vatnajökuls.

IMG_3570

Saušfé, sem lengi var tališ mesti skašvaldur ķslenskrar nįttśru, į fyrrum Vesturöręfum nś uppgręddum bökkum Hįlslóns. Snęfell ķ baksżn 

Viš keyršum svo vestan viš Snęfelliš inn meš Hįlslóni Kįrahnśkastķflu eins langt og viš komumst į vegi Landsvirkjunar. Žarna var allt annaš skyggni en ķ tęra fjallaloftinu austan viš Snęfell žvķ žaš rauk af leirum Hįlslóns ķ sušvestan golunni og byrgši sżn. Ķ sušvestan įtt getur žaš veriš fleira en žoka, skż og skśrir sem byrgja śtsżniš į Snęfelliš śr stofuglugganum heima. Žaš eru nefnilega lķka dagar sem fokiš af leirunum kemur ķ veg fyrir skyggni, jökulryk sem hefur sama lit og Lagarfljótiš hefur nśoršiš.

En ekki er vķst aš mögulegt hefši veriš aš skoša stóran hluta vķšernanna noršan Vatnajökuls į dagsstund įn afleišinga Kįrahnjśka.

 

IMG_5689

Viš Kįrahnjśkastķflu į góšvišrisdegi, Snęfell ķ fjarska hęgra megin 

 

IMG_5734

Laugafellsskįli, rétt austan viš Snęfell

 

 IMG_6457

Horft ķ įttina aš Hįlslóni og Vesturöręfum śr lofti ķ sušvestan golu, Snęfell ķ baksżn


Breyttur lķfstķll

Žeir Kjartan og Wallevik koma inn į žaš aš żmsar mismunandi įstęšur geti veriš fyrir myglu en hvers vegna hśn varš af faraldri į Ķslandi er žeim rįšgįta. 

Vinnufélagi minn sem hefur unniš viš hśsbyggingar og višhald ęvina alla višraši žį hugmynd, viš litla hrifningu višstaddra, aš mygla hefši ekki veriš vandamįl ķ hśsum fyrr en hętt var aš reykja innandyra. Žaš skildi ekki vera aš hann hefši eitthvaš til sķns mįls, žvķ meiri loftręsting fylgdi reykingunum.

Eins mį nefna aš nś į tķmum fer flest fólk ķ sturtu einu sinni į dag og žvķ fylgir mikill raki innandyra. En fyrir nokkrum įratugum var laugardagur hinn heilagi bašdagur.

Žó svo aš böš hafi veriš stunduš af flestum um langa hrķš oftar en einu sinni ķ viku hefur żmislegt breyst til dagsins ķ dag ķ žvķ sambandi. T.d. eru flestir sturtubotnar sjįlft gólfiš, jafnvel į timburgólfum.

Įšur var notast viš vatnsžétt baškör og sturtuklefa meš botni, sem žóttu erfišari ķ umgengni. Frįgangur gólfnišurfalla er t.d. annar og lakari į Ķslandi en ķ Noregi.

Einnig mį nefna žaš aš allur žvottur er nś oršiš žurrkašur innandyra ķ staš žess aš blakta śti į snśrum. Žó svo aš žurrkarar eigi aš vera žaš fullkomnir aš žeir skili rakanum frį sér į réttan staš žį žekkja sjįlfsagt flestir hvaš žungt og rakt loftiš getur veriš ķ žvottaherberginu.

Hér er minnst į fleiri įstęšur fyrir myglu sem sjaldan er talaš um


mbl.is Blómabešiš getur valdiš myglu innandyra
Tilkynna um óvišeigandi tengingu viš frétt

Nęsta sķša »

Innskrįning

Ath. Vinsamlegast kveikiš į Javascript til aš hefja innskrįningu.

Hafšu samband