Knśtsdagur - Knśtsbylur

Ķ dag er Knśtsdagur, sem var messudagur til minningar um Knśt hertoga sem veginn var į Sjįlandi įriš 1131.  Dagsins hefur einnig veriš minnst fyrir mannskašavešur žennan dag įriš 1886 og kallaš var Knśtsbylur. Vešriš kostaši 15 menn lķfiš og geisaši į afmörkušu svęši  austanlands. Halldór Pįlsson safnaši frįsögnum af žessu vešri, frį žeim sem žaš mundu, ķ bók sķna Knśtsbylur.

"Skašavešriš 7. janśar 1886 var kennt viš almanaksnafn dagsins og kallaš Knśtsbylur. Vešriš gekk mest yfir Mślasżslur og Austur-Skaftafellssżslu. Žaš skall į snemma dags į milli mišmorguns og hįdegis svo snöggt sem kólfi vęri skotiš. Vķšast hvar var bśiš aš reka fé til beitar, en stöku menn voru svo vešurglöggir eša höfšu žann vešurugg, aš žeir rįku ekki fé frį hśsi. Hvergi varš fé, sem śt hafši veriš lįtiš nįš ķ hśs um daginn. Nęsta dag var upprof en frosthelja. Nįšist žį megin hluti fjįrins hrakiš og śr fönn dregiš, en vķšast fórst til daušs fleira og fęrra. Sumstašar hraktist fé ķ vötn og sjó. Žannig hrakti flesta saušina ķ Hrafnsgerši ķ Lagarfljót og ķ Fjöršum sumstašar rak fé undan vešrinu ķ sjó.

Mikill mannskaši og margskonar annar skaši varš ķ žessu vešri. Sex menn uršu śti, žrķr į Fljótsdalshéraši, tveir ķ Reyšarfirši og einn ķ Breišdal. Bįtur fórst frį Nesi ķ Noršfirši meš 4 mönnum og annar ķ Reyšarfirši meš 5 mönnum norskum. Žrjįr skśtur rak į land ķ Seyšisfirši og brotnušu tvęr žeirra mikiš. Žök rauf af hśsum vķša og mörg uršu fleiri smęrri tjón. Mikiš tjón į saušfé varš ķ Knśtsbyl ķ Austur-Skaftafellssżslu. Į žremur bęjum rak allt saušfé ķ sjó og hross sumstašar. Kirkjan fauk į Kįlfafellstaš og žök af hśsum vķša."

Žetta mį lesa ķ Austurland III bind um bylinn sem kenndur er viš Knśt hertoga. Um žetta óvešur hefur einnig veriš skrifuš heil bók sem nefnist Knśtsbylur og hefur Halldór Pįlsson žar tekiš saman frįsagnir eftir fólki į Austurlandi sem mundi eša hafši heyrt talaš um žetta vešur. Žar segir aš bylurinn hafi veriš lķkari fellibyl en ašrir byljir vegna mikils vindstriks. Lķtillega hafši snjóaš nóttina fyrir bylinn en logn var į undan honum, svo flestir settu śt saušfé til beitar, en žetta reyndist svikalogn žvķ vešriš brast į ķ einni svipan meš ęgilegum vindstyrk snjókomu og frosti. Margar frįsagnir greina frį žvķ hve erfišlega gekk aš koma forystu fé śr hśsum žennan morgunn og ķ sumum tilfellum mun vešurskyggni forustufjįrins hafa komiš ķ veg fyrir tjón. Eins er vķša sagt frį vešurdyn sem heyršist rétt į undan vešrinu žó svo lygnt vęri og varš žaš einhverjum til bjargar.

Ķ Sušursveit var snjólaust žegar gekk ķ Knśtsbyl en žar fauk m.a. kirkjan į Kįlfafellstaš, um eftirköstin segir: Eftir Knśtsvešriš var jörš mjög illa farin. Allur jaršvegur var skafinn upp, og žar sem įšur voru fallegir vķširunnar, blasti viš svart flag. Vķša var jaršvegurinn ķ fleiri įr aš nį sér eftir žetta įfall.

Ķ Breišdal segir Siguršur Jónson sem var unglingur aš Ósi m.a. svo frį eftir aš hann reyndi aš komast śr fjįrhśsi örstutta leiš heim ķ bę žegar vešriš brast į: ...uns ég kom aš bęjarhorninu sem ég žurfti aš beygja fyrir til žess aš komast aš bęjardyrunum. Žį hrakti stormurinn mig frį veggnum, žvķ śt meš noršurhliš bęjaržorpsins stóš stormurinn, og ég rann undan vindinum nišur hlašbrekkuna. Lķklega hefši ég reynt aš skrķša upp bęjarbrekkuna og heim ķ bęjardyrnar, sem voru į noršurvegg bęjaržorpsins, en hvort žaš hefši tekist, er óvķst, žvķ aš įšur en til žess kęmi, aš ég reyndi žaš, var tekiš ķ mig og ég leiddur heim ķ bęjardyrnar. Žetta gerši Gunnar Jósepsson hśsbóndinn į bęnum.

Fašir minn Jón Einarsson įtti lķka heima į Ósi, žegar žetta skeši, og var aš gęta fulloršna fjįrins, sem var śti meš sjónum, um klukkustundar gangs frį bęnum. Fašir minn hafši veriš meš allt féš utan viš staš žann er Kleifarrétt heitir. Žaš er ekki fjįrrétt heldur klettahlein, er nęr langt til frį fjalli nišur aš sjó. Hann kom fénu ķ gott skjól utan viš Kleifarrétt nišur viš sjóinn og stóš yfir žvķ til kvölds og žaš lengi nętur, aš hann treysti žvķ, aš žaš fęri ekki śr žessum staš, mešan į bylnum stęši. Žį yfirgaf hann žaš og hélt ķ įttina heim til fjįrborgarinnar er var höfš stuttu innar en Kleifarréttin er. Fjįrborgin var nęturstašur Ósfjįrins framan af vetri, mešan svo haglétt var, aš fulloršnu fé var ekki gefiš hey. Žar var meira skjól en hjį fénu žar śti viš Kleifarrétt. Ķ fjįrborginni hélst hann ekki viš nema ķ stutta stund sökum hręfarelda, er žar var mikiš af. Innan um elda žessa undi hann sér ekki, žó saklausir vęru. Hann hélt žvķ brįtt žašan heim į leiš inn meš fjallinu, žótt stormurinn og kófiš vęri svo mikiš aš hvergi sęist.

Žaš var fariš aš daga žegar lagt var af staš aš heiman og śt meš sjónum til aš leita föšur mķns og fjįrins. Žeir męta föšur mķnum, žar sem heitir Ósleiti, į réttri leiš heim til bęjar, en stiršur var hann žį til gangs,mest vegna žess aš klakahella svo mikil var fyrir andliti hans, aš hann sį varla nema upp ķ himininn. Hann var mašur alskeggjašur, svo aš ķ skegginu og andlitinu fraus hrķšarkófiš sökum lķkamshitans. Fram eftir nóttu braut hann af andlitinu svellhśšina, svo hann sęi frį sér, en svo fór andlitiš aš sįrna undan sķfelldu nuddi meš frosnum vettlingum, svo hann varš aš hętta aš hreinsa af andlitinu klakann, en öndun hans hélt žó opnum götum, aš hann sį nokkuš upp fyrir sig. Er klakinn var žķddur af andlitinu, kom ķ ljós aš hann var blóšrisa, einkum į enninu, nefinu og kinnbeinunum.

Viš žetta mį bęta aš trśmennska Einars viš Ósféš var svo mikils metin aš Gušmundur hśsbóndi į Ósi gaf honum bestu kindina sķna eftir žetta vešur enda lifši allt féš sem var śti viš Kleifarrétt.

Ķ Mżnesi ķ Eišažinghį į Héraši bjó ķ Knśtsbyl Ólafur Magnśsson įsamt Gušmundi tengdasyni sķnum. Hjį Ólafi var žį Einar sonur hans, rösklega tvķtugur aš aldri. Hann hirti fé į beitarhśsum austur frį Mżnesi, hafši lįtiš féš śt žennan morgun, var komin heim aftur og var aš hjįlpa föšur sķnum viš aš taka til nauthey ķ hlöšu, žegar hrķšin skall eins og reišaržruma į žekjuna. Žreif hann vettlinga og hljóp śt ķ fįrvišriš lķtt bśinn og hugšist bjarga fénu ķ hśs, en kom eigi aftur. Žegar vešur tók aš lęgja, svo komist var ķ hśsin, voru hśsin tóm. Fannst Einar daginn eftir, helfrosinn skammt frį tśninu ķ Mżnesi. Žaš heita Vallnaklettar, žar sem hann fannst. Ólafur Siguršsson vinnumašur Sigfśsar Oddsonar į Fljótsbakka, fannst frosinn ķ hel į holtunum śt af Mżnesi , nišur af Skagagili, hann var sagšur 36 įra.

Žessi hśsgangssaga er frį Ketilstöšum į Völlum: Siguršur hét vinnumašur Siguršar bónda Hallgrķmssonar. Hann var aš reka saušina ķ haga upp til fjalls, er ķ bylinn gekk. Hann kom saušunum ķ Beinįrgiliš stutt frį Flatarhśsunum. Žetta voru 100 saušir. Hann stóš hjį saušunum žann dag og nęstu nótt og lét žį ekki fenna. Ekki er vitaš um klęšnaš hans, en ókalin komst hann heim. Fjįrmašur Gunnar Pįlsson, er hirti féš į Grundinni, hafši mešferšis tvo poka śr togbandi. Er bylinn gerši, var hann į milli fjįrhśsa og bęjar, fer hann žį ķ annan pokann, en setur hinn yfir höfuš sér, lagšist sķšan nišur og lét fenna yfir sig. Žannig bjargašist hann ómeiddur frį žessum voša byl.

Śr dagbók Sölva Vigfśssonar į Arnheišarstöšum ķ Fljótsdal: 7. Janśar 1886, noršan brįšófęrt vešur, žaš allra hvassasta. Hann var bjartur fyrst um morgunninn, svo bśiš var aš setja śt féš ķ Hrafnsgerši, en vešriš kom į smalann, og hann missti féš śr höndum sér, og žaš hrakti ķ fljótiš, en mešfram landi var krapi, sem žaš festist ķ, svo fraus aš žvķ um nóttina, og drapst 56 en 56 fannst hjarandi. 8. Janśar, noršan meš kófi -14°C. Viš vorum aš bjarga žvķ sem lifandi var af Hrafngeršis fénu, śr fljótinu og grafa žaš ķ fönn.

Frįsögn Gķsla Helgasonar ķ Skógargerši Fellum: Ķ Hrafnsgerši ķ Fellum voru saušir heima į tśni, og vildi smalinn reka žį allsnemma žennan morgun. Svartur forustusaušur var ķ hśsinu og fékkst ekki śt. Hann hljóp kró śr kró. Žį vildi smalinn handsama saušinn og draga śt śr hśsinu, en žaš tókst ekki, žvķ aš žį stökk Svartur upp ķ garšann og yfir hann; žó hann hefši aldrei veriš garšakind. Varš śr žessu garšaleikur, sem saušamašur tapaši. Žį tók hann žaš rįš aš leita lišveislu hjį fjósamanni. Tókst žeim ķ félagi aš handsama Svart og draga hann śt. Sķšan rak saušamašur hópinn yfir Hrafngeršisįna, og segja žó sumir, aš žį vęri vešriš aš skella yfir, er hann hélt heimleišis. Ekki žarf aš oršlengja um žaš, aš žessi hjörš tżndist öll ķ Lagarfljótiš, sem žį var aš leggja, en engri skepnu fęrt.

Vissi ekki Svartur lengra fram en mašurinn?


« Sķšasta fęrsla | Nęsta fęrsla »

Bęta viš athugasemd

Ekki er lengur hęgt aš skrifa athugasemdir viš fęrsluna, žar sem tķmamörk į athugasemdir eru lišin.

Innskrįning

Ath. Vinsamlegast kveikiš į Javascript til aš hefja innskrįningu.

Hafšu samband