Žarfasti žjónninn - farskjóti og félagi

Žaš mį segja aš fyrir nokkrum įrum hafi įstęša žessa pistils bankaš óvęnt upp į dyrnar śti viš ysta haf. En žį gerši erlendur tśristi sig heimakominn og sagšist vera meš tvęr spurningar. Sś fyrri var hvers vegna fįni Jamaica meš mynd af Bob Marley og įletruninni freedom blakti uppi ķ flaggstönginni minni. Honum léki forvitni į žessu, hann vęri nefnilega sjįlfur frį Jamaica. Žessari spurningu gat ég svarša greišlega. Fįninn vęri flottur, tónlist Bob Marley alveg einstök og marga textana hans hefši ég fyrst skiliš žegar ég fékk örlitla innsżn sögu Jamaica.

Žį vildi hann vita vegna hvers allstašar mętti sjį hesta hvar sem fariš vęri um Ķsland. Hvort žeir hefšu einhvern tilgang? Žessarar spurningar hafši hann veriš bešin aš spyrja fyrir konuna sķna sem sat śti ķ bķl, og hafši oršiš var viš žaš aš ef var stoppaš til aš skoša žį komu žeir og heilsušu kumpįnlega upp į žau. Mér vafšist heldur betur tunga um tönn, en žvęldi mig svo svo loks śt śr spurningunni į žann veg aš aš ég vissi ekki betur en hestarnir hefšu veriš hérna svo lengi sem menn myndu og žeir hefšu fyrir skemmstu veriš kallašir žarfasti žjónninn.

 IMG_1933

Bęndur į ferš viš Lómagnśp į Skeišarįrsandi

"Óvķša į Jörš vorri hefur hesturinn gegnt jafn mikilvęgu hlutverki og į Ķslandi. Hesturinn var yfirleitt svo mjög mikils metinn aš ég hef hvergi komiš, žar sem hann var ķ slķkum hįvegum hafšur, - nema ef vera skyldi mešal Araba eša kósakka. Vitnisburšur um žetta eru įkvęši ķ fornum lögum, Grįgįs og Jónsbók. Varla hefur nokkur önnur žjóš į lķku menningarstigi sett sér svo frįbęr lög, og naumast nokkurstašar ķ heimi tekur löggjöfin slķkt tillit til hesta og reišmanna sem į Ķslandi."

Svona komst Daniel Bruun aš orši fyrir rśmum 100 įrum um hug Ķslendinga til hestsins. Žessi danski herforingi sem feršašist vķša um heim, og um landiš žvert og endilangt įrum saman, įtti naumast orš til aš lżsa ašdįun sinni į Ķslenska hestinum. Um žetta mį lesa ķ bókunum Ķslenskt Žjóšlķf ķ žśsund įr sem bókaśtgįfan Örn og Örlygur gaf śt um feršir Bruun į Ķslandi.

Žekking Daniels Bruun į feršalögum um landiš og ķslenska hestinum var grķšarleg. Um hestinn segir hann m.a. ķ riti sķnu Hesten ķ Nordboerenes Tjeneste; „Ķslenski hesturinn er allmjög lošinn, lķtill vexti og fremur ósjįlegur, en hefur til aš bera žol og nęgjusemi umfram flesta ašra hesta ķ heimi. ...Reišhestur, sem žarf aš geta boriš hśsbónda sinn fljótt og örugglega į milli staša, veršur aš vera vanur aš fara um hverskonar land og vegleysur, yfir straumharšar įr, hraunbreišur, grjót og uršarflįka, mešfram hengiflugum, yfir fen og forręši, og žaš engu aš sķšur žó aš landiš sé huliš snjó. Hann hlżtur aš vera haršgeršur til aš žola hiš óblķša vešurfar, žolinn og fljótur į fęti til aš komast hinar miklu vegalengdir į tiltölulega skömmum tķma. Og hann hefur alla žessa eiginleika. Hann er hinn óašskiljanlegi förunautur ķslenska bóndans fremur en nokkurt hśsdżr hvar sem vęri ķ heiminum, žvķ įn hans kemst hann ekkert. Hundurinn og hesturinn eru hinir tryggu förunautar hans.

Žaš er fullkomlega óskiljanlegt hversu žolnir og sterkir žessir litlu hestar eru. Žeir bera žungan mann allan daginn eins og ekkert sé, hvaš sem į dynur, og žį ekki sķšur ašdįunarvert, hvernig žeir komast yfir įrnar meš žungar klyfjar į baki.“ Hann getur žess aš hestur hafi synt yfir eina af stórįm landsins um 200 fašma (120 m) breiša meš daušadrukkinn mann į baki, segist hafa séš, hvernig hestar beri menn ósjįlfbjarga af drykkju. Ašdįun Bruun į ķslenska hestinum er takmarkalaus. 

IMG_1885 

Skagfiršingurinn Indriši Įrnason ķ Gilhaga var leišsögumašur ķ leišangri Bruun yfir Kjöl 1898, žó svo aš hann vęri komin fast aš sjötugu. Hér fara žeir félagarnir į vaši yfir Svartį. Daniel Bruun žótti mikiš til koma aš verša vitni aš samvinnu manns, hests og hunds

Daniel Bruun fór um Austur Skaftafellssżslu įsamt dönskum landmęlingamönnum 1902. Ferš žeirra hófst ķ Hornafirši žar sem žeir nutu leišsagnar og žjónustu heimamanna.  Landmęlingamenn fóru meš męlitęki į hestum upp į Vatnajökul, dvöldust ķ Öręfum, og eins og flest žaš sem Bruun varš įskynja um skrifaši hann nišur og lżsti, samferšamönnum įsamt öllu žvķ sem fyrir augu bar. Lżsing hans į upphafi žessarar feršar er um margt mögnuš.

Žaš lį žokumóša yfir sléttlendinu. Aftur var oršiš hlżtt ķ vešri, hestar og menn, hęšir og hólar dönsušu ķ tķbrįnni, žokan lį yfir jöklinum fram eftir deginum. Sólin skein, og allt umhverfis minnti mig į dag ķ Sahara, žegar Arabarnir voru aš leggja į staš meš ślfaldalestir sķnar. Eftir öllu er litiš, og klyfjar reyršar fastar. Eftir langar rįšslagnir, flutning į klyfjum milli hesta, spörk og högg, mótašist śr allri žvögunni löng halarófa, žar sem höfšingjarnir, hreppstjórinn og trśnašarmenn hans, fóru į undan og ręddu saman, en į eftir žeim komu fylgdarmennirnir, hver meš sķna 3-4 hesta bundna ķ lest. Eftir allan hįvašan og žysinn, mešan var veriš aš komast af staš, kom undarleg kyrrš, sem ekkert rauf, nema höggin žegar jįrnstengurnar slógust ķ stein eša klyfjahestarnir neru sér hver utan ķ annan.

Viš fórum brįtt yfir įna, sem ég fór yfir fyrir žremur vikum, žį var hśn ašeins lękur, sem naggraši nišur ķ grjóti, en nś fossandi jökulflaumur. Numiš er stašar til aš lķta eftir aš allt sé ķ lagi. Hver mašur veršur aš hafa skipan į sķnum hestum. Tveir leišsögumenn fara į undan til aš velja vašiš. Vatniš nęr hestunum ķ kviš og gusast upp meš sķšunum. Lķtilshįttar sandbleyta er ķ botni, en annars gengur allt greišlega. Įfram er haldiš, öruggt en hęgt, fyrst lķtiš eitt undan straumi, sķšan ķ sveig ķ įtt aš bakkanum fyrir handan. Žaš er fögur sjón aš lķta žessa löngu lest žręša vašiš ķ įnni. 

Žegar skrif Bruun um ķslenska hestinn eru lesin žį dregur hann fram hversu stórt hlutverk hann hafši į mešal landsmanna allt frį landnįmi. Žaš er ekki einungis svo aš hann hafi veriš žarfasti žjónn sem farartęki, vinnuvél og til matar. Hesturinn hafši įšur bęši veriš heilagur og hirš fķfl, og veršur žar žaš sķšara auš skiljanlegt ķ ķslenska mįltękinu "aš leiša saman hesta sķna" en žar var upphaflega įtt viš hestaat.

IMGP2342

Vér höfum heyrt aš žaš var ekki ašeins viš greftranir, sem hestar voru felldir og žeim fórnaš til aš fylgja eiganda sķnum ķ haug hans, heldur var žeim eigi sķšur fórnaš viš hinar miklu blótveislur, er haldnar voru ķ hofunum ķ heišni. Um žaš atriši er fjöldi vitnisburša, einkum žó ķ Noregi og Svķžjóš, og į Ķslandi er žess oftlega getiš aš hrossaket var etiš ķ blótveislum og hefur hestunum vafalķtiš veriš fórnaš gošunum til handa.

Įriš 1880 fann Siguršur Vigfśsson hrossatennur ķ ösku frį blóthśsinu į Žyrli ķ Hvalfirši. Sama gerši ég, er ég gróf ķ hof Žorgeirs aš Ljósavatni 1896. Lķkt var aš finna ķ hofinu į Hofstöšum og ķ Hörgum ķ Hörgįrdal. Žaš hvķlir žvķ naumast vafi į aš į Ķslandi hafa menn blótaš hestum ķ heišni į lķkan hįtt og annarsstašar į Noršurlöndum.

Hestar voru gefnir gušunum. - Į Ašalbóli ķ Hrafnkelsdal var hestur gefin Frey, og öll Hrafnkels saga Freysgoša snżst um žennan hest. Smalinn reiš hinum helga hesti ķ banni hśsbónda sķns, Hrafnkels, sem drap smalann fyrir verknašinn. Hestinum var sķšan fargaš meš žvķ aš hrinda honum fram af hamri. Mér var sżndur stašurinn 1901.

Rétt eins og Spįnverjar hafa nautaöt, svo efndu Ķslendingar fyrrum til hestavķga. Og į sama hįtt og įkaflyndi hinna blóšheitu Sušurlandabśa blossar upp žegar nautaatiš er ķ algleymingi, svo gįfu og hestavķg Ķslendinga ķ fornöld og lengi sķšan tilefni til gešofsa og taumleysi Noršurlandabśans braust fram ķ hömlulausum įflogum, blóšsśthellingum og mannvķgum og moršum, sem allt sigldi ķ kjölfar hestavķganna mešal žeirra, sem hlut įttu aš mįli, eša höfšu hug į leiknum.

Oftsinnis snerti žetta ekki ašeins einstaklinga heldur hlutu heilu ęttir aš taka afleišingunum af illyršum, barsmķšum og banahöggum, sem féllu til ķ hita leiksins sem żmist var nefndur hestažing, hestaat eša hestavķg. Drengskaparskylda Ķslendinga bauš žeim aš hefna sérhverrar móšgunar, annašhvort į žeim, sem móšgunina framdi, eša fręndum hans.

- Nś efna menn ekki lengur til slķkra leika, en gefist tękifęri til aš sjį hesta bķtast, lįta Ķslendingar ekki ganga sér śr greipum aš horfa į žaš. - Žegar ég var į ferš ķ Skagafirši 1896 heimsótti ég séra Hallgrķm Thorlacius ķ Glaumbę. En hann er hestamašur og tamningamašur mikill og įtti alls 150 hross, sem gengu sjįlfala į śtigangi. Reišhestar Skagfiršinga voru landskunnir fyrir dug, fjör og žol. Žaš var žvķ ósjaldan žar ķ sveit aš grašfolarnir bitust ķ haganum. - Įhorfendur streymdu žį aš og fylgdust fullir įhuga meš bardaganum og hvernig honum lyki, įn žess aš reyna aš skilja įflogagarpana.

IMG_1929

Feršafólk į leiš til Reykjavķkur

En hvašan kemur svo žessi smįi undrahestur til Ķslands? Sagt er aš landiš sé numiš af fólki frį Noregi og Bretlandseyjum. Daniel Bruun nefnir bęši Noreg og Bretland sem upprunalönd hestsins. Miklar rannsóknir į innbyršis skyldleika hestakynja ķ Noregi, Bretlandi og ķslenska hestsins hafa nś fariš fram og er sambęrilegan hest ekki lengur žar aš finna.  Ķslenski hesturinn er samt skyldur Nordland/Lyngen-hestinum ķ Noregi auk Hjaltlandseyja hestinum. Vķkingar frį Noregi lögšu Hjaltlandseyjar undir sig fyrir skrįš landnįm Ķslands svo žaš žarf varla aš koma į óvart.

Svariš viš spurningunum um uppruna ķslenska hestsins er aš hann er ęttašur frį Noregi og į žašan erfšafręšilegar rętur aš rekja austur į gresjur Mongólķu. Og er žį ekki ósennilegt aš žaš fólk sem nam Ķsland hafi komiš upphaflega frį Svartahafi til Noršurlanda og žašan til Ķslands eins og mį lesa um ķ žeim ritum um gošafręšina, sem kennd eru viš Snorra Sturluson. Samkvęmt Völsungasögu įtti žetta fólk ķ sambandi viš Atla Hśnakonung og er žį spurning hvort hesturinn tengist jafnvel eitthvaš žeim višskiptum.

Bruun gat endalaust dįsamaš žennan gošsagnakennda hest sem hann notašist viš til feršalaga į Ķslandi. Žaš var ekki svo aš Bruun vęri ekki góšum hestum vanur, bśinn aš feršast vķša ķ Afrķku og Asķu, jafnvel um Sahara į arabķskum gęšingum, enda kom hann oft inn į žaš aš ķslenski hesturinn vęri lķtill, lošinn og frekar ósjįlegur. Žaš eru samt žessar nįkvęmu lżsingar į samspili manns og hests į Ķslandi sem gefa svo mikla innsżn ķ Ķslenskt žjóšlķf fyrri tķma.

Ķslendingar eru svo vanir aš lķta į hestinn sem naušsynlegt hjįlpartęki ķ daglegu lķfi aš žeir fara rķšandi, žó ekki sé nema um stuttan spöl aš ręša. Žess vegna er sjaldgęft aš męta gangandi mönnum, žegar komiš er śt fyrir tśnin į bęjunum. Ég hef jafnvel séš krakka į hestbaki ķ smalamennsku fjarri bęjum. Fyrsta feršalagiš fer barniš helst į reišhesti móšur sinnar ķ kjöltu hennar, žegar žaš stękkar er žaš bundiš ķ söšul. - Ķ stuttumįli sagt er hesturinn manninum óašskiljanlegur frį vöggu til grafar. Eins og fyrsta feršin hans var į hestbaki, svo er og sķšasta ferš öldungsins, žvķ žegar kista hans er borin til grafar frį heimili til kirkjunnar, er hśn annašhvort flutt žversum į reišingi eša į kviktrjįm milli tveggja hesta.

Įburšarhestarnir ķslensku eru ekki sķšur žolnir og sterkir en reišhestarnir, en žeir eru fjörminni. Žeir eru notašir til hverskonar flutninga į kaupstašarvarningi, byggingarefni, heyi osfv. Žeir eru Ķslendingum ekki sķšur lķfsnaušsyn en reišhesturinn, en mešferšin į žeim er langt um verri. Į vetrum eru žeir lįtnir sjį fyrir sér į śtigangi, en į sumrum hljóta žeir aš vera vikum saman į ferš dag eftir dag, og mķlu eftir mķlu. Žaš er aušskiliš mįl aš slķkir flutningar žreyta hestana mjög, en įburšarhestar geta dag frį degi vikum saman boriš 100-150 kg žungar klyfjar. Žaš er ekki sķšur margt aš gera heima fyrir. Hey af tśni og engjum, sem aflaš er til vetrarfóšurs, er allt flutt heim į hestum. reiša žarf įburš į tśnin og yfirleitt nota hesta til allra flutninga stórra og smįrra.

IMG_1924

Stślka meš heybandslest

Hér aš ofan hefur ótępilega veriš vitnaš ķ Danķel Bruun, vonandi fyrirgefst mér žaš, enda vęri žessi pistill hvorki fugl né fiskur įn žess, hvaš žį um hesta. Žvķ sjįlfur hef ég svipaša reynslu af hestum og Jamaica tśristi, fyrir utan aš hafa fengiš aš sitja Golu berbakt sem polli ķ sveitinni hjį ömmu og afa.

Žaš voru fleiri śtlendingar en Daninn Daniel Bruun sem įttaši sig į sérstöšu hestsins į Ķslandi. Žjóšverjarnir Hanz Kuhn, Reinhard Prinz og Bruno Schweizer fóru um landiš į fyrri hluta 20. aldar, ķ kjölfar Bruun og fylgdust meš hvernig landsmenn stukku inn ķ nśtķmann. Bókaforlagiš Örn og Örlygur gaf śt įriš 2003 žrjś bindi Śr torfbęjum inn ķ tękniöld, sem segir frį feršum žjóšverjanna. Formįla bókanna Śr torfbęjum inn ķ tękniöld er fylgt śr hlaši m.a. meš žessum oršum.

Ķslendingar voru opnir fyrir nżjungum og fljótir aš kasta fyrir róša gömlum tękjum og tólum. Hanz Kuhn veitti žessu athygli og skrifaši 1932; „Į Ķslandi tekur bķllinn beint viš af reišhestum og įburšarklįrum - hestvagnatķmabilinu byrjaši aš ljśka skömmu eftir aš žaš hófst. Togarar taka beint viš af opnum įrabįtum, steinsteypan af torfinu, gervisilki af vašmįli og stįlbitabrżr ķ staš hesta sem syntu yfir jökulvötn.“ žannig lauk žśsund įra žjónustu žarafasta žjónsins svo til į einni nóttu. 

IMG_1689

Landar sem ég rakst į ķ Fęreyjum į ferš meš Fęreyskri valkyrju. Ķslenski hesturinn hefur skapaš sér vinsęldir vķša um heim fyrir aš vera einstakur félagi. En eftir aš žessi höfšingi hefur einu sinni yfirgefiš ęttlandiš į hann žangaš aldrei afturkvęmt

 

 Félagar

Ķ heimahögunum. Finnist einhverjum aš of mikiš sé um hesta ķ landinu žį eru žeir sennilega frekar fįséšir mišaš viš hvaš įšur var

 

 IMG_3352

Ķslenski hesturinn er sem fyrr smįvaxinn og lošinn į vetrum. Kostir hans; žol, žróttur og nęgjusemi eru enn til stašar. Hann er einnig meš afbrigšum fótviss meš sķnar fimm gangtegundir. Hann skartar 40 grunnlitum og hundraš litaafbrigšum

 

IMG_1921


Mögnuš manķa

Sinn er sišurinn ķ hverju landi. Um Fęreyinga er stundum sagt aš hjį žeim sé alltaf nęgur tķmi og ef žeir verši dagžrota žį komi bara meiri tķmi į morgunn. Annaš viršist eiga viš um landann žar viršist mįltękiš „er į mešan er“ gilda ķ einu og öllu žegar tķmi er annars vegar.

Žetta Ķslenska višhorf mį greina viš aš lesa bókina um Halavešriš mikla. Ķ žessu aftaka vešri fórust 79 manns į Ķslandi ž.a. 74 til sjós. Ķ bókinni kemur fram aš togarinn Leifur heppni, sem fórst meš allir įhöfn, var aš veišum eftir aš vešriš var skolliš į og žótti žaš ešlilegt žvķ aš hann var aš afla. Eins segir frį žvķ aš įhöfnin į togaranum Jóni forseta hafi gert tilraun til aš halda įfram veišum eftir aš vešriš gekk nišur. Skipiš var žį mikiš laskaš eins og allur togaraflotinn sem hafši veriš į Halanum, og kominn var -eša į leiš ķ land óhaffęr.

Žegar ég var ķ Noregi upplifši ég svo žrišju śtgįfuna af tķmanum, en žar er hann žręl skipulagšur, öfugt viš okkur afleggjarana ķ Fęreyjum og į Ķslandi. Oft var ég spuršur af vinnufélögum hvaš ég ętlaši aš gera um helgina og voru žį sportgöngutśrar umręšuefniš. Ég var aldrei meš neitt plan og sagši žeim aš žaš fęri alveg eftir skżjafari žann daginn hvort ég fęri upp į Gangsįstoppinn eša Hinntindinn og aldrei žżddi neitt fyrir žį aš fį žennan óskipulega Ķslending meš sér nema sama dag og sįst til sólar.

Žessi munur į fręndžjóšunum kom einu sinni til tals viš Fęreyska kunningjakonu, sem bśiš hefur į Ķslandi mest alla ęvi. Taldi ég aš skżringin į muni žjóšanna lęgi ķ žvķ aš į landinu blįa vęri ekki hęgt aš skipuleggja neitt vegna vešurs og nįttśruhamfara. Žess vegna stęšu hendur fram śr ermum į Ķslandi žegar aflašist. Hśn sagši žetta ekki vera góša skżringu hjį mér žvķ aš Fęreyingar vęru bęši aflaklęr og byggju viš vįlind vešur en žetta hamslausa ęši vęri samt ekki inngróiš ķ žeirra žjóšarsįl, žvķ žeir vissu aš žaš aflašist lķka į morgunn.

Nś er svo komiš hér į landi aš fólk fer jafnvel hamförum ķ frķstundum. Ęšir į fjöll meš skrefamęlandi snjallśriš og sķmann jafnvel ķ lįgskżjušu. Žaš hefur varla fariš framhjį neinum aš vešurfariš hefur veriš dyntótt undanfariš, eša eins og fjölmišlarnir segja; fylgist meš lęgšinni ķ beinni. Eins hefur ķtrekaš veriš leitaš aš fólki eša ašstošaš vegna ófęršar af hetjum ķ sjįlfbošavinnu. Eitthvaš sem flestir hefšu foršast lįtiš um sig spyrjast nema aš žeir vęru aš afla hér įšur fyrr.

Žann 28. desember s.l. voru björgunarsveitir kallašar śt til aš sękja fótbrotinn leišsögumann į mišjum aldri upp į Breišamerkurjökul. Žaš viršast vera farnar sporttśrar į žennan višsjįlfverša jökul af žeim sem ekki geta lįtiš sér nęgja aš valhoppa į milli ķsjakana į Jökulsįrlóni ķ skammdegisskķmunni. Konu var leitaš ķ Esjunni nśna ķ byrjun vikunnar af björgunarsveitum og žyrlu  landhelgisgęslunnar. Og svo var žaš nśna um mišja vikuna sem feršažjónustu fyrirtęki leitaši ašstošar björgunarsveita eftir aš hafa lent ķ lķfshįska meš 39 feršamenn viš Langjökul, eins og landsfręgt er oršiš. Aflamenn nśtķmans gera oršiš śt į sportferšamenn sem hafi minna en hundsvit į ķslenskri ótķš og jafnvel ekki vit į aš fylgjast meš lęgšinni ķ beinni.

Nśna ķ vikunni hefur žeim sem „öflušu mest“ žvķ sem nęst veriš drekkt ķ fśkyršum ķ öllum fjölmišlum landsins. Stukku žar margir į vagninn, žar į mešal öryrki sem hafši fyrr ķ vikunni veriš ķ fréttum fyrir aš žiggja 20 milljóna króna bętur fyrir aš žurfa ekki aš męta ķ vinnuna sem žjóšgaršsstjóri. Mįtti helst skilja į frétt aš kelling į sjötugsaldri hafi fariš björgunarleišangur upp undir Langjökul og bjargaš 39 feršamönnum įsamt öšrum hetjum ķ sjįlfbošavinnu.

Verst žótti žeirri gömlu hvernig grįšugu aflamennirnir fóru meš börnin, sem bišu žessarar lķfsreynslu sennilega aldrei bętur. Kannski hefši hśn įtt aš hugsa til blessašra barannanna sem helferšarhyskiš bar śt af žśsundum heimila um įriš meš hennar stušningi. Lįgkśra lęgšarinnar ķ beinni nįši svo hįmarki žegar dśkkulżsan ķ feršamįlarįšaneytinu lét draga sig śt į tśn ķ skķtadreifaranum til aš sparka ķ eina mjólkurkśna.

Žeim ręksnunum hefši veriš nęr aš baša sig ķ svišsljósinu meš žvķ aš tilkynna aš žęr hefšu oršiš einhuga um aš 20 milljón króna örorkubętur vegna žjóšgaršsvörslunnar rynnu til björgunarsveitanna.


Manngeršar hamfarir

Žaš sagši mér mašur, aš eftir óvešriš, sem gekk yfir fyrir tępum mįnuši, hefši komiš ķ ljós aš įstęša hins vķštęka rafmagnsleysis vęri sś aš mašurinn meš vasahnķfinn hefši veriš skorinn nišur. Žetta hafši hann eftir reynsluboltum sem unnu sólahringum saman į vettvangi hamfaranna, en létu ekki ljós sitt skķna ķ fjölmišlum.

Rafmagnseftirlit rķkisins hafši m.a. žaš hlutverk aš ganga reglulega meš rafmagnslķnum og kanna įstand žeirra. Žar į mešal meš žvķ aš bora vasahnķf ķ staurana sem halda lķnunum uppi og kanna hvort žeir vęru farnir aš fśna žannig aš hęgt vęri aš skipta žeim śt ķ tķma. Žessa sumarlöngu göngutśra gengu allavega tveir ęskufélagar mķnir į sķnum skólaįrum fyrir meira en 40 įrum, įsamt manninum meš vasahnķfinn, sem žį heyrši undir Rarik.

Nś eru tķmarnir breyttir og žegar 1. og 2. orkupakkinn komu ķ dagsljósiš var ekki talin žörf lengur į manninum meš vasahnķfinn, enda markmiš orkuframleišslu og dreifingar aš skila arši til eigenda sinna en ekki greiša fyrir göngutśra. Įšur fyrr var žetta sem sagt tiltölulega einfalt, eftirlitiš meš raflķnum rķkisins sem fluttu rafmagni rķkisins til ķbśa rķkisins var rķkisins.

Ķ flóknum umhverfi nśtķmans sjį tęknimenntašir menn um žetta eftirlit śr fjarlęgš meš drónaflugi žegar žeir skjótast į góšvišrisdegi śt śr annrķki skrifstofunnar, rżnandi ķ myndskjį og er žį vasahnķfur talinn óžarfur. En hįtęknimenntun į snjallsķma, drónar og orkupakkar breyta ekki žvķ aš innvišir tréstaura halda įfram aš fśna og žvķ aumkunarvert aš heyra tęknimalandi talsmenn orkufyrirtękja og žjóškjörna verndara innviša kenna landeigendum um žegar vasahnķfurinn er sparašur.

Žó svo aš žaš komi žessu ekki beint viš,- og žó,- žį var ķ Fréttablašinu um helgina snjalloršur pistill Gušrśnar Arnbjargar Óttarsdóttir skrifstofustjóra fjįrmįlasvišs Rarik į Sušurlandi. Žar kemur hśn inn į ķ örfįum oršum hvaš snżr aš fólki śt ķ hinum dreifšu byggšum landsins, annaš en rafmagns- og snjallsķmaleysi ķ aftakavešrum auk skilningsleysisins fyrir notagildi vasahnķfsins. Hśn segir;

"Žaš sem gerir žjóš aš žjóš er arfleiš, saga og menning. Žjóšgaršur er gildishlašiš orš sem vekur upp žjóšerniskennd og stolt og žaš gerir oršiš žjóšgaršur lķka. En žjóšgaršur er ekki allur žar sem hann sżnist. Žegar landsvęši er breytt ķ žjóšgarš er ekki veriš aš bśa til garš žjóšarinnar né hugsa um afleišingar fyrir žjóšina og enn sķšur almenna bśsetu ķ dreifšari byggšum landsins."

Žarna hittir höfundur naglann lóš beint į höfušiš žvķ Žjóšgaršur er fyrir flesta ašra en žjóšina sem viš hann bżr. Nafngiftin viršist vera meira notuš til aš slį vopnin śr höndum žeirra sem lįta sig žjóšarhagsmuni varša, af fólki sem möndlar keisiš annaš hvort af litlum skilningi eša ķ allt öšrum tilgangi. Gušrśn heldur įfram aš hamra stįliš į fleiri svišum, eša kannski snśa hnķfnum ķ sįrinu eftir žvķ hvernig į žaš er litiš;

"Nįttśran er oršin söluvara ķ feršamannabransanum. Sveitarfélög hafa til žessa haft skipulagsvald į hįlendinu og haft hemil į įtrošningi en meš stofnun žjóšgaršs veršur žaš tekiš frį žeim. Viš hér ķ dreifšum byggšum landsins missum forsjįna, en vissulega er hįlendiš aušlind žjóšarinnar, lķkt og kvótinn sem var hreinsašur af landsbyggšinni og skildi eftir auš žorp og atvinnuleysi."

Žannig er nś komiš aš sveitarstjórnarfólk hefur veriš upptekiš viš žaš undanfarna žrjį įratugi aš sameina sveitarfélög meš žį glapsżn aš leišarljósi aš til verši öflugri "stjórnsżslueiningar" (jį hugsiš ykkur eitt andartak óskapnaš oršskrķpisins stjórnsżslueining). En žar viršast eiga aš standa ein eftir öfugmęlin, įsamt sveitastjórnarfólki sem ekki hefur hundsvit į sķnu nįnasta umhverfi ķ vķšįttum vķšfermisins, innanum alla sérfręšingana. Einnig kemur fram ķ grein Gušrśnar;

"Bęndur hafa ķ gegnum tķšina nżtt hįlendiš til beitar fyrir fé sitt vegna žess aš tśn dugšu meš naumindum fyrir vetrarforša. Saušfjįrrękt hélt lķfi ķ okkur Ķslendingum fyrr į öldum, hįš duttlungum nįttśrunnar, en nś žykir torfkofabśskapur ekki smart."

Eftir aš hafa bśiš ķ sķšasta bęnum ķ dalnum svo til heila mannsęvi žį get ég ekki annaš en tekiš undir lokaorš Gušrśnar Arnbjargar og gert žau aš mķnum, žó svo aš ég eigi ekki von į aš į žau verši hlustaš nś frekar fyrri daginn;

"Ég skora į ķbśa sveitarfélaga og sveitarstjórnir landsins aš vakna śr dvala, halda forsjį ķ heimabyggš og standa vörš um atvinnumöguleika į sķnu svęši, aušlindir žjóšarinnar og hagsmuni okkar allra."

Įgęta greini Gušrśnar Arnbjargar mį lesa ķ heild sinni hér.


Žjóškirkja ķ žśsund įr

 IMG_5392 

Sumariš 1901 fór Daniel Bruun um Austurland, stundaši fornleifarannsóknir og feršašist um öręfin noršan Vatnajökuls. Um ferš sķna skrifaši hann feršasögu "Ved Vatnajökuls Nordland", žar segir m.a. žetta; „Stutt var žaš tķmabil, sem Ķslendingar voru grafnir aš heišnum siš, ašeins 125 įr, žvķ eftir kristnitöku į alžingi įriš 1000, var enginn lagšur skartklęddur ķ haug meš dżrgripum sķnum, skrauti, vopnum, hestum og hundum.

Eftir žaš var ašeins blótaš į laun į stöku staš og Žór og Freyr lķtt fęršar fórnir. Kirkjurnar komu ķ staš hofanna og klukkur hringdu til tķša, žar sem fjöll höfšu fyrr bergmįlaš baulan og gnegg blótpeningsins. En jafnvel žótt įsatrśin gamla hefši žannig – af stjórnmįlalegum skynsemisįstęšum – opinberlega vikiš fyrir hinum nżja milda siš, rķkti engu aš sķšur andi vķkingatķmans mešal žess óstżrilįta, strķšaglaša fólks, meš blóšhefndina ķ öndvegi, en lög sęmdarinnar litušust hugsunarhętti vķkinganna.

Žį voru hér hetjur er dįšu göfugan daušdaga meš sverš ķ hendi og viš hliš žeirra og žeim jafnfętis ķ žjóšfélaginu stóšu frjįlsbornar konur. Viš žekkjum žetta samfélag nęr eingöngu af sögunum, žvķ fįar fornaldarminjar hafa fundist, er varpa ljósi yfir žessa tķš.“ (Mślažing 7. Bindi bls 173 / Daniel Bruun – Viš noršurbrśn Vatnajökuls)

Žaš mį įlykta sem svo aš ekki hafi strax oršiš miklar breytingar į Ķslandi viš žaš eitt aš taka upp hinn "nżja milda siš", eins og Daniel Bruun kallar kristnitökuna. Į eftir fór Sturlungaöld meš blóšhefndum fornaldar og aš henni lokinni fóru biskupar landsins meš völdin svo til óskoruš. Sķšustu tveir Hóla biskupar ķ kažólskum siš voru žeir Gottskįlk Nikulįsson og Jón Arason. Gottskįlk fékk višurnefniš "grimmi", af honum fór sś žjóšsaga aš hann hafi tekiš upp svartan galdur ęttašan aftan śr heišni til aš afla kirkjunni eigna. Um Jón biskup Arason og syni hans var sagt hiš forn kvešna; - "öxin og jöršin geyma žį best".

IMG_2816

Mósaķk mynd af Jóni biskup Arasyni ķ Hólakirkju. Jón er stundum talinn sķšasti ķslenski höfšinginn af gömlum siš

Į eftir sišaskiptin seinni um 1550 mį segja sem svo aš göfugur daušdagi hafi endanlega aflagst į Ķslandi, en žį tók rķkisvaldiš viš af kirkjunni aš framfylgja sišferšilegri lagatślkun, og gerši žaš meš sķnum Stóradómi og Drekkingahyl. Žį var tekiš upp į aš drekkja konum sem eignušust börn utan hjónabands og karlmen hįlshöggnir, auk žess sem teknar voru upp galdrabrennur 100 įrum eftir aš žęr fóru hamförum ķ Evrópu. Danska rķkisvaldinu žótti flest til žess vinnandi aš siša landsmenn, og gekk mun lengra en hinn "nżji mildi sišur" frį žvķ įriš 1000. Nś įttu Ķslendingar ekki lengur til neinna innlendra höfšingja meš mįls sķn aš leita.

Ķ skrifum Brunn um Ķsland mį bęši sjį hvaš honum žótti vęnt um land og žjóš, auk ómetanlegs fróšleiks sem hann safnaši vķtt og breitt um land. Žegar hann feršašist um landiš ķ rannsókanaferšum sķnum skrifaši hann einnig punkta um žaš sem honum žótti sérstakt, sem hann birti sķšar ķ blašagreinum og bókum. Ķ bókunum Ķslenskt žjóšlķf ķ žśsund įr, sem bókaśtgįfa Arnar og Örlygs gaf śt įriš 1987 um Ķslandsferšir Bruun, er lżsing hans į sunnudegi ķ Skagfirskri sveit įriš 1898.

„Į sunnudögum liggur öll vinna nišri nema bjarga žurfi heyjum. Orf og hrķfur eru lögš upp į hśsžökin. Fólkiš fer ķ betri fötin, hestar eru sóttir ķ haga og söšlašir og sķšan er rišiš ķ žeysireiš til kirkjunnar. Konurnar reiša minnstu börnin ķ keltu sinni, žau, sem eru ögn stįlpašri, eru bundin ķ söšul, en stęrri krakkarnir rķša einir, strįkarnir stinga tįnum ķ ķstašaólarnar, žegar žeir nį ekki ķstöšunum. Hundarnir elta.

Hópar koma rķšandi frį hverjum bę og fariš er yfir stokka og steina, įr og lęki, en allir stefna til kirkjunnar. Hestunum er stungiš inn ķ hestarétt, sem er į flestum kirkjustöšum, og žar bķša žeir yfir messutķmann. Fólkiš kemur yfirleitt snemma til kirkjunnar, žvķ margt žarf aš gera įšur en gušžjónustan hefst. Um margt er skrafaš og skeggrętt, eldra fólkiš spyr frétta og ręšir heyskaparhorfurnar, en unga fólkiš leitar hvort annaš uppi, og eru žar gefin heit, sem binda alla ęvi mešan reikaš er į milli grasi gróinna leiša og hrörnandi krossa ķ kirkjugaršinum. Įšur en konurnar ganga ķ kirkju fara žęr inn ķ bę til aš klęša sig śr reišfötunum og skipta į reišhattinum og litlu skotthśfunni, sem fest er ķ hįriš, og jafnvel, ef eitthvaš mikiš er um aš vera, aš klęšast hįtķšarbśningi. - Aškomumenn eru spuršir spjörunum śr, hvašan žeir komi, og hvaš žeir séu aš gera, hvert žeir ętli, hvar žeir hafi fengiš hesta o.s.frv. og aušvitaš veršur aš gefa greiš svör viš öllum spurningunum.

En nś gengur presturinn fram og heilsar kirkjugestunum įšur en hann fer og klęšir sig ķ hempuna, og svo er klukkunum hringt, - Presturinn gengur ķ kirkju ķ fylgd mešhjįlparans. Karlar sitja hęgra megin ķ kirkjunni en konur til vinstri. Jafnskjótt og konurnar setjast lśta žęr höfši og halda hvķtum klśt fyrir andlitinu og gera bęn sķna. Vķša er lķtiš orgel, sem einhver śr söfnušinum leikur į, en žótt ekkert sé hljóšfęriš hljómar söngurinn vel. Oft syngja ungar stślkur ķ kór og leiša sönginn, allar eru žęr smekklega klęddar ķ fallegum bśningum. Daginn įšur hefur mašur ef til vill mętt žeim ķ vinnufötum viš rakstur ķ tśninu meš flaksandi hįr, eša lķtinn klśt bundinn um žaš ķ hnakkanum, ķ stuttum pilsum og móraušum, grófgeršum sokkum, sem bundnir eru fyrir nešan hné meš ólum. Žęr ganga öruggar og djarfar til vinnunnar og hoppa lipurt og létt yfir polla og skurši į skinnskóm sķnum.

Stundum er kirkjugestum veitt kaffi, og žį oft drukkiš ķ bašstofunni.

En žegar öllu žessu er lokiš, stķga kirkjugestir aftur į hestbak og rķša į brott ķ smį hópum. Piltarnir lįta spretta rösklega śr spori, en ungu stślkurnar hoppa fimlega ķ söšulinn og fylgja žeim hiklaust eftir.

Sunnudagskyrršin hvķlir yfir sveitinni. Ekkert brżnsluhljóš heyrist, engar heybandslestir į feršinni, og engir lestarmenn į leiš śr kaupstaš, einungis glašir hópar fólks į heimleiš frį kirkju sinni. Varla er hęgt aš sjį aš grasiš į žaki gömlu kirkjunnar bęrist ķ golunni og enn sķšur į leišunum ķ kirkjugaršinum, eša į bęjaržakinu, žar sem hundurinn liggur eins og hann sé į verši. Žokuhnošrar hylja fjallstindana, en sólin ljómar yfir engjunum og įnni, sem bugšast eftir dalnum, og hśn skķn į bęina, en blįir reykir stķga upp frį žeim, og śti viš sjóndeildarhringinn er hafiš blįtt og vķtt.“. (Ķsl. Žjóšlķf I bindi bls 36-37)

IMG_2732 

Prédikunarstóll Vķšimżrarkirkju og "hiš viršulega kirkju inni". Ķ byrjun 18.aldar bannaši Jón biskup Vķdalķn prestum aš tala blašalaust śr ręšustól og žess vegna į aš vera gluggi į žekjunni ofan viš prédikunarstólinn ķ öllum torfkirkjum svo presturinn geti lesiš stólręšuna. Sagt var aš einn prestur hafi skrifaš biskupi og spurt hann hvaš ętti aš gera ef hundur kęmi upp į kirkjužakiš, sem ekki var óalgengt į mešan į messu stóš, og settist žar į gluggann. Biskup svararši "sigašu, blessašur sigašu, og seppi mun fara"

Til aš gefa örlitla innsżn ķ tķšaranda žess tķma sem Bruun var į ferš er hér gripiš nišur ķ bękurnar Ķslenskt Žjóšlķf. Ķ Hruna spurši Bruun séra Steindór Briem um sišferšisįstandiš og hvort žaš vęri ekki į lįgu stigi, žar sem konur og karlar svęfu ķ sömu bašstofu og afklęddust hvert ķ annars augsżn, en presturinn sagši aš vaninn gerši žaš aš slķkt hvorki vekti hneykslan né ęsti kynhvötina. „Ķ prestakallinu fęšast 12-14 börn įrlega, en ekki nema eitt óskilgetiš annaš hvert įr eša svo“.

Sżnilegt er aš Bruun žykir mikiš til presthjónanna og heimilisfólks ķ Hruna koma,,, „Briemsęttin er mikils metin og įhrifamikil į Ķslandi. En dįlķtiš kemur žaš einkennilega fyrir sjónir, hvernig fjölskyldan umgengst heimilisfólkiš daglega, t.d. sefur dóttirin ķ bašstofunni, og žaš žó svo fjölskyldan sé mešal fremstu ętta landsins“. 

Žęr athafnir sem fóru fram ķ kirkjunum voru auk gušžjónusta, - brśškaup, jaršarfarir og ferming, sem mį segi aš ķ žį daga hafi veriš nokkurskonar grunnskóla próf ungdómsins sem lauk meš aš gengiš var til spurninga. Sjaldgęft var aš ungabörn vęru skķrš ķ kirkju žvķ aš til žess žurfti aš reiša žau į hestbaki langar leišir, žannig aš skķrnin fór fram heima ķ bašstofunni og žvķ voru skķrnarfontar óalgengir ķ torfkirkjunum.

Brśšhjón héldu saman heim ķ bęinn śr kirkjunni til brśškaupsveislu ķ bašstofuna, hiš stóra sameiginlega herbergi ķslensku bęjanna, žar sem unniš var, sofiš og dvalist. Žar var brśšarsęngin, jafnvel ķ sömu röš og önnur rśm bašstofunnar, og ķ henni fęddust hjónunum börnin. Žar voru hinir lįtnu sveipašir laki og sįlmabókin lögš yfir brjóstiš, fyrir kom aš lķkiš lęgi žannig ķ rśmi sķnu yfir nótt ķ bašstofunni įsamt heimilisfólki, įšur en žaš var flutt ķ skemmu žar sem žaš stóš uppi til jaršarfarardags.

Hinsta förin hófst heima viš bę į kviktrjįm į milli tveggja hesta žar sem lķkkistan var reidd til kirkju ķ fylgd heimilismann og žeirra sveitunga sem til lķkfylgdar męttu žegar hśn fór fram hjį. Eftir lķkręšu prestsins var kistan borin śt og lįtin sķga ofan ķ gröfina ķ kirkjugaršinum viš kirkjuvegginn. Stundum kraup allt fólkiš į kné į mešan mokaš var ofan ķ gröfina. Hver og einn signdi yfir hana įšur en gengiš var į brott. 

IMG_4713

 Kirkjugaršurinn, sem umlykur Hofskirkju ķ Öręfum, meš öllum sķnum upphleyptu leišum, žannig aš garšurinn stendur mun hęrra en umhverfiš ķ kring. Engu er lķkara en aš žar hafi veriš jaršsett ķ gegnum tķšina gröf ofan į gröf, žannig aš kirkjan komi til meš hverfa į endanum ofan ķ svöršinn

Daniel Bruun var samįla Nóbelskįldinu um žaš aš hśsageršalist torfkirknanna, sem rekja mįtti allt aftur į söguöld,  hefši veriš mun fegurri og hįtķšlegri en kirknanna sem į eftir komu, sem Bruun taldi skorta allan svip byggingarlistar ef mišaš var viš torfkirkjurnar, jafnvel žó svo aš ekki hefši veriš hęgt aš žekkja žęr frį öšrum gripahśsum žegar komiš var ķ fyrstu į bęjarhlašiš. En žannig komst Nóbelskįldiš aš hnitmišušu orši, eins og honum einum var lagiš, um byggingasögulegt gildi gömlu žjóškirkjunnar śr torfi; 

„Tveggja ķslenskra bygginga er oft getiš erlendis og fluttar af žeim myndir ķ sérritum um žjóšlega byggingalist. Önnur er Vķšimżrarkirkja. Ég held aš žaš sé ekki of djśpt tekiš ķ įrinni žótt sagt sé aš ašrar kirkjur į Ķslandi séu tiltölulega langt frį žvķ aš geta talist veršmętar frį sjónarmiši byggingarlistar. Vķšimżrarkirkjan litla er okkar Péturskirkja – žar sem hver rśmmetri ber ķ sér innihald žannig aš viršuleiki hinnar litlu frumstęšu byggingar er ķ ętt viš sjįlfar heimskirkjurnar, žótt sjįlft kirkjuinniš sé ekki stęrra um sig en lķtil setustofa og veršgildi byggingarinnar komist ekki til jafns viš mešal hesthśs. , , - og žótt vķgindin ķ klömbruhnausunum séu reglulegri ķ sumum heyhlöšum ķ Skagafirši, og fjįrhśsum, žį hef ég enga kirkjuveggi séš fegurri į Noršurlöndum.“

Enn mį finna į Ķslandi nokkrar torfkirkjur. Žęr sömu og Daniel Bruun rannsakaši žegar hann var ķ feršum um Ķsland, sem įtti hug hans allan um įratuga skeiš. Žessar kirkjur hafa veriš varšveittar ķ sinni upprunalegu mynd og eru ómetanleg žjóšargersemi žó svo aš stęrš žeirra sé ekki mikil, og efnivišurinn langt frį žvķ aš slaga ķ žaš sem žarf ķ mešal hesthśs, žį er enn žann dag ķ dag vandfundnir fegurri kirkjuveggur.

 IMG_2728

Vķšimżrarkirkja, sś sem Halldór Kiljan Laxness vildi meina aš vęri eitt merkilegasta hśs į Ķslandi. Eins mį segja aš einn fręgasti sįlmur sem ortur hefur veriš į ķslenska tungu hafi žar oršiš til, en hann er  "Heyr himna smišur" eftir Kolbein Tumason į Vķšimżri, hérašshöfšingja Skagfiršinga į Sturlungaöld, sįlmurinn er jafnframt talinn elsti varšveitti sįlmur Noršurlanda

  

IMG_2833

Saurbęjarkirkja ķ Eyjafirši er gott dęmi um hvernig kirkjuklukkum var fyrir komiš į stafnžili. Eins voru kirkjuklukkur stundum hafšar innandyra, eša ķ sįluhlišinu og einnig var į einstöku staš sérstakt klukknaport ķ nįgrenni kirkjunnar, einfaldleikinn réši

 

 IMG_4705

Hofskirkja var reist 1884, sķšasta torfkirkjan sem var byggš eftir hinu gamla formi, um aldamótin 1900 hafši bygging torfkirkna veriš bönnuš į Ķslandi. Hśn er ein sex torfkirkna, sem enn standa og eru varšveittar sem menningaminjar. Hśn er jafnframt sóknarkirkja Öręfinga. Žjóšminjasafniš lét endurbyggja kirkjuna įriš 1954

 

IMG_4525

Bęnhśsiš į Nśpsstaš er tališ reist um mišja 19. öld, eftir umfangsmiklar breytingar į eldra hśsi. Į Nśpsstaš var kirkja, sem ķ mįldaga frį 1340 er kennd viš heilagan Nikulįs. Kirkjan viršist hafa veriš vel bśin fram eftir öldum, en halla tók undan fęti į seinni hluta 16. aldar. Upp śr 1650 var byggš nż kirkja į stašnum og er tališ aš bęnhśsiš sé aš stofni til śr žeirri kirkju

 

Bęnahśsiš į Nśpsstaš 1899

Bęnhśsiš į Nśpsstaš įriš 1899, teikning Daniel Bruun 


Bęrinn og bašstofan

Stöng

Danskur lęknir, Edvard Ehelers, kom til Ķslands 1894 til aš kanna śtbreišslu holdsveiki. Nišurstöšur feršar sinnar fékk hann birtar ķ dönsku heilbrigšistķmariti. Žaš sem Ehlers hafši aš segja um žrifnaš į ķslenskum heimilum tóku landsmenn illa upp og sökušu hann um aš vanžakka gestrisni ķslenskrar alžżšu. En hann lżsti svo hśsakosti hennar, og dęmigeršri bašstofu;

"Hinir litlu žröngu bęir eru aš hįlfu leyti nešanjaršar og nįlega aš öllu leyti byggšir śr torfi. Gluggar eru ašeins į öšrum gafli og allir negldir aftur af ótta viš vetrarkuldann, žvķ aš Ķslendingar bera eigi meira skyn į heilbrigšisfręši en svo, aš žeir skoša kalda loftiš hęttulegri óvin en spillt loft. Ķ bašstofunni eru 6–8 rśm eša stórir trékassar, og sofa tveir eša žrķr ķ hverjum kassa. Fólkiš boršar ķ bašstofunni, oftast į rśmunum.

Žegar komiš er inn ķ bašstofuna, žar sem fólkiš er inni, gżs į móti manni óžefur svo mikill, aš hann ętlar aš kęfa mann. Žennan óžef leggur af myglušu heyi ķ dżnum, af saušskinnsįbreišum og skķtugum rśmfötum, sem aldrei eru višruš, og af óhreinindum žeim sem berast inn ķ bęinn af hinum óhafandi ķslensku skinnskóm. Ķ óhreinindunum į gólfinu veltast börn, hundar og kettir, veita hvert öšru blķšuatlot og – sulli.

Žennan óžef leggur einnig af votum sokkum og ullarskyrtum, sem hanga til žerris hjį rikklingsstrenglum og kippum af höršum žorskhausum. Sé vel leitaš ķ bašstofukrókunum munu menn finna ķlįt, sem žvagi alls fólksins er safnaš ķ. Žaš er tališ gott til ullaržvottar."

Og hafi lżsing Danska lęknisins žótt móšgandi į hķbżlum alžżšunnar žį gaf lżsing Kalifornķubśans -  J. Ross Brown, 30 įrum fyrr - į prestsbśstašnum į Žingvöllum, lżsingu žess Danska lķtiš eftir;

"Presturinn į Žingvöllum og kona hans bśa ķ moldarkofum rétt hjį kirkjunni. Žessi litlu ömurlegu hreysi eru ķ sannleika furšuleg. Žau eru fimmtįn fet į hęš og er hrśgaš saman įn nokkurs tillits til breiddar og lengdar og minna helst į fjįrhóp ķ hrķšarvešri. Sum žeirra hafa glugga į žakinu, og önnur reykhįfa. Žau eru öll vaxin grasi og illgresi, og göng og rangalar liggi ķ gegnum žau og milli žeirra. Nešst eru kofarnir hlašnir śr grjóti, og tveir kofar hafa bęjarburst śr svartmįlušum boršum, en hinu er öllu saman tildraš upp śr torfi og allra handar rusli og minnir einna helst į storkshreišur.

Žegar inn kemur ķ žessi undarlegu hķbżli, er umhverfiš jafnvel enn žį furšulegra en śti fyrir. Žegar mašur er kominn inn fyrir dyrnar į einu hreysinu, sem eru svo lįgar og hrörlegar, aš vart er hęgt aš hugsa sér, aš žęr séu ašalinngangur, er fyrir langur dimmur, gangur meš steinveggjum og moldaržaki. Hlišarnar eru skreyttar snögum, sem eru reknir inn į milli steinanna, og į žessum snögum hanga hnakkar, beisli, skeifur, fjallagrasakippur, haršfiskur, auk żmis konar fatnašar og gęruskinna. Gangurinn er ķ laginu eins og hann hafi veriš byggšur ofan į slóš blindrar kyrkislöngu.

Śr ganginum, sem er żmist breišur eša žröngur, beinn eša boginn, liggja svo dyr inn ķ hin żmsu herbergi. Besta herbergiš, eša hśsiš, žvķ hvert herbergi er einskonar hśs, er ętlaš gestum. Ķ öšru hśsi bżr fjölskylda prestsins ķ einni kös eins og kanķnur. Eldhśsiš er einnig notaš sem hundaherbergi og stundum sem fjįrhśs. Ķ einu horninu eru nokkrir steinar, og į žį er lagt sprek og sušataš, og er žarna maturinn eldašur. Bitarnir ķ loftinu eru skreyttir pottum og kötlum, haršfiski, nokkrum nęrpilsum og leifum af stķgvélum, sem presturinn hefur lķklega įtt ķ ęsku.

Į snögum torfveggjanna hanga olķudunkar, kjötstykki, gamlar flöskur og krukkur og żmis rišguš verkfęri, sem notuš eru til aš rżja kindur. Gólfiš er ekki annaš en sjįlfur hraunflöturinn, en ofan į hann hefur myndast hart lag śr skólpi og allra handa śrgangi. Reykur fyllir loftiš, sem žegar er spillt af óžef, og allt innan hśss, bitar, stošir og tķningur af hśsgögnum, er gagnžrungiš af žykku fślu loftinu. Ég get ekki hugsaš mér aumlegri bśstaši mannlegum verum en ķslensku torfbęina."

 GlaumbęrII

Glaumbęr ķ Skagafirši, ķslenskur torfbęr. Frišlżstur įriš 1947, sem var ekki sķst Ķslandsvininum Mark Watson aš žakka en hann hafši gefiš 200 sterlingspund til varšveislu bęarins strax įriš 1938.

Žaš hafa sjįlfsagt fleiri en ég velt fyrir sér hvernig ķslensk hķbżli voru ķ gegnum aldirnar og hvers vegna ašal ķverustašur žjóšarinnar, sem var bęši mat-, svefn- og vinnustašur fólks, var kölluš; -  bašstofa. Torfbęrinn hafši veitt žjóšinni hśsaskjól ķ meira en žśsund įr žegar sķšustu manneskjurnar skrišu śt śr žeim hįlfhrundum į 20. öldinni. Žaš hafa  varšveist margar lżsingar śtlendinga į žessum hķbżlum, en landanum sjįlfum žótti réttast aš lįta žjóšsöguna, jaršżtuna og ekki sķst žögnina aš mestu um varšveisluna.  

Eitt žaš fyrsta sem kom upp ķ hugann var, hvernig gat stašiš į žvķ aš hin glęstu hśskynni sem um getur į žjóšveldistķmanum gįtu oršiš aš žeim heilsuspillandi hreysum sem blöstu viš erlendum feršalöngum į seinni hluta 19.aldar? - sé eitthvaš aš marka frįsagnir žeirra ķ ritušum feršasögum.

Undanfariš hef ég veriš aš viša aš mér efni varšandi hśsagerš og sögu torfbęjarins. Eru žar į mešal bękur meš rannsóknum Daniels Bruun, Ķslenskt žjóšlķf ķ žśsund  įr,- meistararitgerš Arnheišar Siguršardóttur, Hķbżlahęttir į mišöldum sem Bókaśtgįfa Menningarsjóšs og Žjóšvinafélagsins gaf śt įriš 1996, -įsamt bók Hjörleifs Stefįnssonar arkitekts, Af jöršu - Ķslensk torfhśs, - auk lżsinga į torfbęjum, svipušum og hér aš ofan, ķ bókum Jóns Helagasonar, Öldin, ofl, ofl.

Lofotr_vikingmuseum_lofotencom_11

Borg į Lófóten žar sem ķslenski landnįmsmašurinn Ólafur tvennumbrśni į aš hafa bśiš. Hśsiš skiptist ķ skįla og žaš sem mętti kalla stofu aš vķkinga siš. Ķ skįlanum sem er til hęgri handar žegar komiš er inn var voru skemmtanir, matast, drukkiš og sofiš og kynntur langeldur ķ gólfi. Ķ (vinnu)stofunni t.v.viš inngang į langhliš, sem er minni, var dvalar og vinnuašstaša auk eldstęšis. Fręšimašurinn Valtżr Gušmundsson vildi meina aš į landnįmsöld hefši stofan veriš žaš sem kallaš er skįli og öfugt

Segja mį aš žessi įhugi fyrir ķslenskri byggingahefš hafi komiš til žau įr sem ég var ķ Noregi. Žar vann ég m.a. viš grjóthlešslur sem tilheyršu safni Sama, en Samar kalla sķn torfhśs "gamma". Skammt frį Harstad, bęnum sem ég bjó ķ, var Vķkingasafniš į Borg sušur viš Leknes į Lofoten. Žar var žeim hśsakosti gerš skil sem tķškašist viš landnįm Ķslands og kom mér į óvart hversu mikill munur var į žeim stórhżsum śr torfi sem "landnįmskįlinn" var og žeim "moldarkofum" sem žjóšin skreiš śt śr žśsund įrum seinna.

Ķ Borg var sżnd stķlfęrš heimildarmynd um fyrrum ķbśa höfšingjasetursins, sem įttu sammerkt fleirum aš hafa lent upp į kannt viš Harald Hįrfagra og neyšst til aš yfirgefa Hįlogaland. Žar er sagšur hafa veriš hśsbóndi Ólafur tvennumbrśni. Heimildamyndin sem sżnd er viš innganginn gerir žvķ skil žegar Ólafur flutti meš sitt fólk til Ķslands.

Myndinni lżkur svo į žeim hjartnęmu nótum aš dóttir Ólafs, sem meš honum fór, snżr ein frį Ķslandi aftur til Lófóten og giftist syni žess manns sem Haraldur Hįrfagri eftirlét Borg, žannig hélst Borg ķ ęttinni ef svo mį segja. žetta er nś kannski ekki akkśrat žaš sem stendur ķ Landnįmu og žó; "Ólįfur tvennumbrśni hét mašur; hann fór af Lófót til Ķslands; hann nam Skeiš öll milli Žjórsįr (og Hvķtįr og) til Sandlękjar; hann var hamrammur mjög. Ólįfur bjó į Ólįfsvöllum; hann liggur ķ Brśnahaugi undir Vöršufelli".

Stöng Žjórsįrdal

Žjóšveldis bęrinn Stöng ķ Žjórsįrdal, skömmu ofan viš landnįm Ólafs tvennumbrśna frį Borg į Lófót. Skįli og stofa eru ķ löngu byggingunni. Landnįmsbęrinn žróašist meš tķmanum ķ fleiri en eitt hśs. Ķ śtbyggingum voru matarbśr og stundum smišja, bašstofa eša gripahśs. En alla žjóšveldisöldina hélst sś hśsaskipan aš ašal byggingarnar voru byggša hver fram af annarri og sneru göflum saman

Hinn Danski Daniel Bruun feršašist um landiš sitthvoru megin viš aldamótin 1900 til aš stunda fornleifa rannsóknir į norręnum hķbżlum "vķkingaskįlanum" sem višgengust um landnįm į Ķslandi. Hann varš fljótlega svo hugfangin af landi og žjóš aš hann skrifaši nišur ómetanlegar žjóšlķfslżsingar og rannsakaši bygginga sögu ķslenska torfbęjarins frį upphafi til enda. Fornleifa rannsóknir hans vķša um land gefa skżrt til kynna aš hśsakostur į Ķslandi var sķšur en svo umfangsminni en vķkinga annarsstašar į Noršurlöndum. Ķslenski "skįlinn og stofan" voru oft 30-40 m langar byggingar og gat žess vegna veriš um 2-300 m2 hśsnęši aš ręša, kynnt var meš eldum ķ gólfi og viš innganga. Žaš var ekki fyrr en eftir aš žjóšveldiš féll aš hśsakosti tók aš hraka ķ landinu. Žeirri sögu lżsir Bruun svo ķ stuttu mįli;

"Sį byggingarstķll, sem žróast hafši į Ķslandi frį į mišöldum, hélst ķ megindrįttum óbreyttur til vorra daga. Eldsneytisskorturinn, sem smįm saman varša sįrari og sįrari, sakir žess aš rekaviš žraut og einkum viš aš skógarnir eyddust, varš ekki til žess aš nżtķsku hitunartęki vęru tekin ķ bęina eins og geršist annars stašar į Noršurlöndum. Hins vegar var gripiš til žess rįšs aš fękka žeim hśsum, sem eldar voru kynntir ķ, og vķšast var hvergi tekinn upp eldur nema ķ eldhśsinu. Ķ öšrum bęjarhśsum létu menn sér nęgja aš verjast kuldanum meš hinum žykku torfveggjum og loka gluggum og vindaugum ķ vetrarkuldum. Af žvķ leiddi aftur aš löngum var dunillt loft ķ hinum lokušu hķbżlum.

Hvorki eldstór, ofnar, bķleggjarar né skorsteinar voru į ķslenskum sveitarbęjum, fyrr en nś į allra sķšustu įrum, um leiš og nż hśsagerš kom til sögunnar, sem algeng er ķ öšrum löndum, ž.e. timburhśs eša hśs śr steinsteypu. Glergluggar sem nś eru algengir, jafnvel ķ hinum gömlu bęjarhśsum, komu mjög seint til Ķslands, en žeir komu ekki ķ sveitabęi į Noršurlöndum fyrr en į 16. öld, žeir hafa žvķ varla haft nokkra žżšingu į Ķslandi fyrr en į 18. eša 19. öld. Fyrir žann tķma voru skjįgluggarnir, ž.e. lķknarbelgur žaninn į trégrind, sem fest var į gat ķ žekjunni og hleypti nokkurri birtu ķ gegn, einir um aš veita birtu inn ķ hśsin.

Hnignun alls žjóšarhags, sem hélt įfram öldum saman, orkaši aušvitaš einnig į hśsageršina. Eftir žvķ sem tķmar lišu fram, létu menn sér duga žaš sem einfaldast var og auviršilegast. Ašeins į biskupsstólunum, Hólum og Skįlholti, og einstaka höfšingjabólum voru hśsakynni, sem minntu į höfšingjasetur fornaldar, en allur almenningur žrengdi aš hśsakosti sķnum. Fjósin minnkušu m.a. žvķ kśnum fękkaši, jafnframt žvķ sem saušfé fjölgaši. Žó eldhśsiš vęri eina bęjarhśsiš, sem eldur brann ķ, gat žaš enn um skeiš gerst aš fólkiš fengi sér baš aš gömlum hętti ķ bašstofu, og hśn žį hituš af žvķ tilefni, en ekki vitum vér, hversu lengi sį sišur hefur haldist.

Eins og žegar er getiš, var bašstofan stundum skilin frį bęjarhśsunum, en venjan var aš hśn vęri eitt af öftustu hśsunum ķ bęnum. Var žaš mešal annars til žess aš önnur hśs gętu notiš hitans frį henni. Vafalaust hefur hśn öršum stundum veriš notuš til żmissa annarra hluta. Žannig hefur mįtt nota hana til dvalar og vinnustofu, žegar fólk var ekki ķ baši, en einkum žó eftir aš hętt var aš kynda elda ķ stofu og skįla. Žaš kemur ķ ljós aš į 18. öld var tekiš aš nota bašstofuna į žennan hįtt, en upprunaleg notkun hennar var žį śr sögunni, žar sem bašvenjur voru nišur lagšar.

En svo fór aš menn höfšu ekki einu sinni eldsneyti til aš hita bašstofuna. Nafniš eitt hélst į hśsi žvķ, sem oftast var fyrir endanum į bęjargöngunum. Žaš hafši įšur veriš notaš til aš baša sig ķ, en žegar sķfellt žurfti aš draga saman seglin meš hśsakostinn, varš žaš svefnherbergi. Skįlinn var yfirgefinn, og rśmin flutt ķ bašstofuna. Ķ fyrstu munu žaš ašeins hafa veriš hśsbęndur og fjölskylda žeirra, sem bjuggu um sig ķ öšrum enda bašstofunnar, bęši til aš njóta hlżunnar og draga sig frį fólkinu. En sķšan tók allt heimilisfólkiš aš sofa og dvelja ķ bašstofunni.

Lega bašstofunnar innst ķ hśsažyrpingunni hafši ķ för meš sér aš hśn varš tiltölulega hlż, en nęgši žó varla ętķš. Žį var gripiš til žess rįšs ķ mörgum byggšarlögum aš hżsa kżrnar žannig aš fólkiš ķ bašstofunni nyti ylsins af žeim. Ekki er kunnugt, hvenęr sį sišur var upp tekinn aš hafa fjósiš undir bašstofunni, ef til vill er hann gamall. –Byggingarlagiš var žį meš žeim hętti aš fjósiš var ögn nišurgrafiš, en bašstofugólfiš, sem um leiš var nokkuš hęrra en gólfflötur annarra bęjarhśsa.

Afstaša bęjarhśsanna innbyršis hélst óbreytt ķ höfušdrįttum. Algengast var aš žau stęšu til beggja hliša viš göngin og fyrir enda žeirra, en tala žeirra gat veriš breytileg, en jafnframt mįtti bęta fleiri hśsum ķ žyrpinguna, og höfšu žau žį sér inngang. Ķ tilteknum hérušum var hśsunum skipaš ķ eina röš, žannig aš skipan žeirra nįlgašist fornaldarbęina, en žó meš žeim mun aš ķ fornbęjunum stóšu hśsin hvert ķ framhaldi af stafni annars, en nś stóšu žau hliš viš hliš og snéru stöfnum fram į hlašiš. Ef til vill hefur notkun glerglugganna įtt žįtt ķ žessu, en leitast var viš aš hafa žį į timburstöfnum.

Žegar gluggarnir voru ķ framhliš bęjarins gat fólkiš, sem inni var, séš innan śr hśsunum, hvaš geršist į hlašinu. Auk žessa voru žakgluggar į bašstofunni. Žegar fólk var flutt inn ķ bašstofuna og einnig fyrir nóttina, var skįlinn ekki lengur svefnstašur og hvarf brįtt śr sögunni, eša merking oršsins breyttist, ef svo mį segja, ķ miklu lķtilsveršara hśs en įšur, en hélt žó sömu stöšu ķ bęjaržyrpingunni og gamli skįlinn. Ennžį er oftsinnis aš hśs frammi ķ bęnum er kallaš „skįli“, žótt žaš sé notaš sem skemma eša į einhvern annan hįtt.

Allt frį žeim tķma, sem bašstofan varš sameiginlegur dvalar- og svefnstašur og böš voru śr sögunni, voru öll herbergi, sem notuš voru į sama hįtt og hśn, kölluš „bašstofur“, įn tillits til legu žeirra ķ bęnum. Og um leiš höfšu menn horfiš til hins forna sišar, aš sofa ķ sama hśsi og žeir unnu ķ og dvöldust į daginn."

Glaumbęr

 Glaumbęr ķ Skagafirši, dęmigeršur "ganga - bursta bęr" sem var loka kaflinn ķ žróun torfbęjarins. žar er bašstofan aftast ķ hśsažyrpingunni en fram į hlašiš eru žiljašar burstir meš gluggum og dyrum (sem ekki sjįst į žessari mynd sem tekin er baka til) 

Daniel Bruun fór yfirleitt fegurri oršum oršum um ķslensku torfbęina en flestir śtlendingar, enda hefur hann sjįlfsagt gist į betri bęjum ķ feršum sķnum. Žaš skildi žó ętla aš prestsetriš į Žingvöllum hafi ekki beinlķnis veriš kotbęr žegar Burton hinn Kalafornķski kom žar viš. En žetta hefur Bruun m.a. punktaš hjį sér eftir veru sķna į ķslensku prestsetri;

„Į Stóra-Nśpi tók sķra Valdemar Briem vinur Ólsens į móti okkur. –Kvöldiš leiš į mjög įnęgjulegan hįtt viš fjörugar samręšur ķ skrifstofu prestsins meš mörgum fullum bókaskįpum. Og aš žeim loknum hvķldum viš félagarnir ķ rśmum okkar og ręddum um, hversu notalegt žaš gęti veriš aš dveljast ķ ķslensku torfbęjunum.“ 

Samt įtti Bruun žaš lķka til aš bölsótast śt ķ bašstofu ķslenska bęjarins. "Hann skrifaši syni sķnum sumariš 1907 žegar hann dvaldi ķ tjaldi į Gįsum; -ég vil miklu heldur njóta hreina loftsins ķ tjaldinu en bśa viš hiš andstyggilega, innilokaša loft ķ bęjunum, žar sem gluggar eru nęr aldrei opnašir. Žeir eru ekki į hjörum og oftast negldir aftur. Ég minnist žess einu sinni į feršalagi aš ég baš bóndann aš opna glugga į herbergi, sem ég svaf ķ. Hann braut rśšuna einfaldlega af einskęrri góšvild". 

Nóbelskįldiš fór engu rósamįli um ķslenska torbęjarmenningu ķ bókum sķnum, en hann minntist torfbęjanna žó žannig, - žegar hann talaši um listfengi žeirra og višhaldsžörf, žvķ torfbęina žurfti aš endurbyggja į 25-50 įra fresti og var žį ekki allur bęrinn undir heldur einstök hśs hans; - "Tilgeršarlaus einfaldleiki er mundįngshófiš ķ hverju listaverki, og aš hvert minnsta deili žjóni sķnum tilgįng meš hęversku. Žaš er einkennilegt hvernig fólk ķ ljótustu borg heimsins leitast viš aš reisa hśs sķn svo rambyggilega, eins og žau ęttu aš standa um aldur og ęvi. Mešan var til ķslensk byggingarlist var aldrei sišur aš byggja hśs til lengri tķma en einnar kynslóšar ķ senn, - en ķ žį daga voru til falleg hśs į Ķslandi."

Žegar ég spurši afa minn, sem fęddur var ķ upphafi 20. aldarinnar og ólst upp ķ torfbę, hvort ekki hefši veriš notalegt aš alast upp ķ žannig hśsi, žį hristi hann höfušiš og sagši; "minnstu ekki į žaš helvķti ógrįtandi nafni minn", og sagši mér svo frį sagganum og heilsuleysi foreldra sinna sem hann taldi aš hśsakynnin hefšu ekki bętt. Hann talaši um leka bęi og fyrirkvķšanlegar haustrigningar.

Žverį Laxįrdal

Žverį Laxįrdal S-Žing. žessi bęr er dęmigeršur Noršlenskur torfbęr um aldamótin 1900. Hann hafši žó žį sérstöšu aš bęjarlękurinn rennur inn ķ hann, žannig aš ekki žurfti aš fara śt til aš sękja vatn. Žaš sama įtti viš burstabęinn į Gvendarstöšum ķ Köldukinn og žar var auk žess fjósbašstofa

Ķ Įrbók Žingeyinga er nįkvęm og skemmtileg lżsing Kristķnar Helgadóttir į Gvendarstöšum ķ Köldukinn um žaš hvernig var aš alast upp ķ torfbę meš fjósbašstofu į 4. og 5. įratug 20. aldarinnar, žegar śtséš var aš nżr hśsakostur tęki viš af gamla torfbęnum og honum yrši ekki lengur viš haldiš. Ķ nišurlagi segir Kristķn m.a. žetta;  Blessašur gamli burstabęrinn, hann bauš upp į margt skemmtilegt bęši śti og inni, einfalda saklausa barnaleiki. Svo uršum viš bęši eldri, ég og burstabęrinn. Ég hętti aš dansa ballett į hlašinu og horfa į mig ķ stofuglugganum hvaš mér tękist nś vel, žó gśmmķskórnir vęru nś ekki bestu ballettskórnir.

Gamli bęrinn var žreyttur, žökin fóru aš leka meira og meira, stundum lak alls stašar og fariš var af staš meš alla dalla til aš setja undir leka. Stór pollur var fremst ķ göngunum, žaš var lögš brś yfir hann. Loksins žegar stytti upp var fariš aš ausa pollinn. Žetta var į haustin, mašur kveiš fyrir haustrigningunum. Svo var gott žegar snjórinn kom og setti vel aš hśsunum, žį hlżnaši lķka inni, samt man ég ekki eftir aš vęri mjög kalt ķ bašstofu, kżrnar hafa bjargaš žvķ og ofninn sem įšur er getiš, 14 lķna lampinn hitaš lķka og svo var margt fólk sem gaf frį sér hita.

Ég hugsa um mömmu mķna og hennar lķf ķ žessum bę. Ķ žessum bę ól hśn sķn įtta börn, annašist žau og sį žau vaxa, hśn žerraši tįrin og tók žįtt ķ glešinni. Hśn hlśši aš gamla fólkinu sem sumt var rśmliggjandi lengi. Ég sem yngsta barn man ekki eftir žessu fólki, afa og ömmu, Jórunnu ömmusystir og Önnu Kristjįnsdóttir sem lengi var vinnukona hjį foreldrum mķnum og var heilsulaus sķšustu įrin.

Allt žetta fólk dó į Gvendarstöšum ķ skjóli foreldra minna og mamma annašist žau. Hśn hugsaši vel um bęinn sinn og hélt honum hreinum, moldargólfin voru sópuš meš vendi, huršir, stošir og gólf, allt var hvķtžvegiš og öll žessi tréķlįt sem voru ķ notkun. Svo žurfti aš hugsa um fatnaš og allt žetta fólk. 

Įrin lišu, bęrinn hrörnaši og ég stękkaši, kannski var manni fariš aš finnast margt erfitt og žröngt og öšruvķsi en ętti aš vera. Sambśšin viš žennan gamla bę, sem bśin var aš vera mitt fyrsta skjól og leikvöllur bernsku minnar, var senn į enda og įriš 1948 var hann rifinn og nżtt hśs byggt į sama staš, stórt og gott hśs sem mér hefur meš įrunum lęrst aš žykja vęnt um eins og gamla bernskubęinn minn. (Įrbók Žingeyinga 2012 – Ég og burstabęrinn / Kristķn Helgadóttir Gvendarstöšum Köldukinn)

 

 Keldur

Keldur į Rangįrvöllum sem segja mį aš sé blanda af burstabę og fornri hśsagerš žar sem skįlinn lį samsķša hlaši

 

IMG_1525

Langeldur ķ gólfi skįlans ķ Borg į Lofoten. Upphękkašur pallur var oft meš bįšum hlišum skįlabęjanna og fyrir stafni. Öšru megin var ęšri pallur žar sem hśsbóndinn sat um mišju langhlišar ķ öndvegi milli sślna sinna. Heimilisfólk og gestir mötušust į pöllunum, héldu sķnar kvöldvökur og svįfu svo į fleti eša ķ lokrekkjum viš śtveggi. Innst ķ skįla fyrir stafni var pallur žar sem konur höfšu ašstöšu sķna

 

Borg į Lofoten

"Stofan" ķ Borg į Lofóten, sem var vinnuašstaša og ķverustašur bęjarins, og į ķslandi var hśn talin vera žar sem sį handišnašur fór fram sem žurfti aš sitja viš og standa. Žar voru klęši ofin, įhöld smķšuš, reištygi smķšuš og geymd, matast og sķšar sofiš. Sķšar uršu smišja, bśr og skemma aš śtbyggingum lķkt og sjį mį į myndinni af žjóšveldisbęnum aš Stöng hér aš ofan

 

IMG_3256

Bašstofan ķ Glaumbę, Skagafirši. Dęmigerš ķslensk bašstofa į betri bę į 18. og 19. öld. Askar meš matarskammti viš hvert rśm, en ķ hverju rśmi gįtu sofiš fleiri en einn og var žaš m.a. gert svo fólk ętti aušveldara meš aš halda į sér hita 

 

IMG_2675

Bašstofan į Grenjašarstaš ķ Ašaldal. Rokkar, ullarkambar, prjónar og önnur vefnašarįhöld voru til taks viš svo aš segja hvert rśm, žvķ ķ bašstofunni var fatnašur heimilisfólks framleiddur

 

IMG_3644

Galtastašir fram ķ Hróarstungu į Héraši. Žar er bašstofan samhliša hlaši lķkt og skįli fornbęjanna. Auk žess er fjósbašstofa į Galtarstöšum, - žaš er aš segja kżr sem hitagjafi undir bašstofugólfi. Žetta viršist ekki hafa veriš óalgeng hśsaskipan į kotbęjum Austanlands. Ķ bęnum į Galtarstöšum var bśiš til įrsins 1960


Sķšasti gošinn og bróšir hans

Hvaš fékk 24 įra gamlan mann til aš yfirgefa konu og börn, feršast meš flokk vķgamanna yfir Kjöl um jól, fara um Hveravelli ķ stórhrķš į gamlįrsdag meš hręvareldinn logandi į spjótoddunum? Žessi ferš var fylgifiskur stórra örlaga ķ sögu žjóšar, jafnframt žvķ sem helstu dżrgripir hennar eru feršinni tengdir.

Sturlunga saga segir frį žvķ žegar Gissur jarl Žorvaldsson fór sumariš 1254 til Noregs, veturinn eftir Flugumżrarbrennu. Žį vildi hann fį Odd Žórarinsson til aš gęta valda sinna ķ Skagafirši į mešan hann dveldi ytra. Sagt er aš Oddur hafi veriš tregur til, enda bśsettur austur ķ Fljótsdal, nįnar tiltekiš į Valžjófstaš, įsamt konu sinni Randalķn Filippusdóttir og börnum žeirra Gušmundi sem sķšar var kallašur grķss og dótturinni Rikisa.

Žegar Gissur fer fram į žetta viš Odd er hann 24 įra gamall, en Gissur 46 įra nżlega bśin aš missa fjölskyldu sķna ķ Flugumżrarbrennu, ķ brśškaupi Halls elsta sonar sķns og Ingibjargar 13 įra dóttur Sturlu Žóršarsonar. Įtti brśškaupiš aš vera sįtt til aš binda endi į strķš viš Sturlunga og įratuga óöld į Ķslandi.

Eyjólfur ofsi Žorsteinsson tók ekki žįtt ķ žeirri sįtt og fór herför śr Eyjafirši til Skagafjaršar žar sem hann ętlaši aš drepa Gissur og syni hans žrjį meš žvķ aš brenna bęinn į Flugumżri ķ lok brśškaups, en Gissur slapp lifandi śr brennunni. Eyjólfur ofsi var kvęntur Žurķši dóttur Sturlu Sighvatssonar, en fešgana Sighvat og Sturlu, og žrjį ašra syni Sighvats, hafši Gissur tekiš žįtt ķ aš drepa ķ Örlygsstašabardaga įriš 1238 og hafši sjįlfur séš um aš aflķfa Sturlu föšur Žurķšar.

Hinn ungi Oddur Žórarinsson var af ętt Svķnfellinga, sem höfšu fram til žessa aš mestu haldiš Austurlandi utan viš įtök Sturlungaaldar. Oddur fer meš Gissuri śr Haukadal įsamt miklu liši um voriš noršur ķ Skagafjörš. Žar var žeim vel tekiš og Skagfiršingar létust fśsir til aš hafa Odd sem sinn foringja, žó ungur vęri aš įrum.

Žeir Gissur og Oddur halda svo meš lišiš til Eyjafjaršar žar sem Gissur hyggst nį um Eyjólf ofsa og ašra brennumenn. Žorvaršur bróšir Odds var kvęntur inn ķ ętt Sturlunga og var žį ķ Eyjafirši hann hélt til móts viš Odd bróšir sinn, en viršist illa hafa vitaš ķ hvorn fótinn hann ętti aš stķga enda mį segja aš žeir bręšur hafi veriš ķ sitthvoru lišinu og fór žvķ Žorvaršur heim til austfjarša og hélt sig žar žetta sumar.

Oddur hélt til į Flugumżri fyrri part sumars og eltist viš brennumenn, įsamt Skagfiršingum og lišsmönnum Gissurar, m.a. śt ķ Grķmsey žar sem Oddur lét drepa Hrana Košrįnsson įsamt 4 öšrum brennumönnum. Oddur fór svo sušur ķ Haukadal og er viš brśškaup um Jónsmessuleitiš, žar sem gefin voru saman Žórir tott Arnžórsson og Herdķs Einarsdóttir, bróšurdóttir  Gissurar. Um sumariš eru Flugumżrarbrennumenn dęmdir sekir į alžingi. Einn af žeim sem fékkst dęmdur var Žorsteinn fašir Eyjólfs ofsa, žó svo aš hann hafi ekki komiš aš Flugumżrarbrennu.

Žegar Gissur siglir til Noregs ķ įgśst um sumariš žį fer Oddur noršur ķ Skagafjörš og hyggst setjast aš ķ Geldingaholti. Hann fer herför noršur ķ Vatnsdal og tekur žar sem sektarfé bśstofn Žorsteins föšur Eyjólfs ofsa og slįtrar sumu til matar en hyggst nytja annaš. Heinrekur biskup į Hólum fréttir žetta og bannfęrši Odd.

Oddur fer į fund biskups og reynir aš fį bannfęringunni aflétt en žeir verša ekki įsįttir um skilmįlana. Boriš var į biskup „aš lķtt harmašir žś er menn voru brenndir į Flugumżri“. Biskup svaraši „žaš harma ég vķst og žaš harma ég og aš sįl žķn skal brenna ķ helvķti og viltu žaš, žvķ er verr“. Oddur tekur biskup svo til fanga.

Höfšingjum į Ķslandi varš mikiš um aš Oddur skildi hafa völd ķ umboši Gissurar og hafa tekiš Hólabiskup til fanga. Žeir safna hįtt į annaš žśsund manna liši gegn honum og stefna į Skagafjörš. Fyrir žessu liši var ótrślegur samtķningur höfšingja; Eyjólfur ofsi brennumašur, Sturla Žóršarson fašir brśšarinnar ķ brennunni, Hrafn Oddson og Žorgils skarši samverkamašur og vinur Gissurar. Žetta var žó aš uppstöšu til sundurleitur hópur af töpušu veldi Sturlunga.

Žaš var seinni hluta september aš lišssafnašurinn kom ķ Skagafjörš. Įšur en lišiš komst komst į leišarenda hafši Oddur lįtiš Heinrek biskup lausan og fariš heim, austur į Valžjófstaš ķ Fljótsdal. Var žvķ engin sameiginlegur óvinur til stašar ķ Skagafirši og lį žį viš innbyršis strķši meš lišinu. Žvķ svo hafši Sturlungaöldin tekiš af mannslķfum žegar žį var komiš aš innan žessa lišs var margur sem įtti bróšur aš hefna į sķnum samherjum.

Žaš mį segja aš žessi sumarferš Odds noršur ķ Skagafjörš hafi veriš skiljanleg, žó svo aš hann hafi ekki įsęlst žau völd sem Gissur bauš honum. Oddur var kvęntur inn ķ ętt Oddverja, eina göfugustu ętt į Ķslandi. Kona hans var Randalķn Filippusdóttir en langaamma hennar, Žóra Magnśsdóttir var dóttir Magnśsar berfętts Noregskonungs, sem kallašur hefur veriš „sķšasti vķkingakonungurinn“.

Žóršur kakali Sighvatsson, bróšir Sturlu, hafši nišurlęgt Filippus föšur Randalķn og hafši Hrani Košrįnsson, sį sem Oddur drap ķ Grķmsey, séš um aš hżša Filippus į bęjarhlaši Filippusar. Žorvaršur bróšir Odds var einnig kvęntur inn ķ ętt Oddverja, kona hans var Sólveig Hįlfdįnardóttir, en Hįlfdįn og Filippus voru bręšur. Móšir Sólveigar var Steinvör Sighvatsdóttir, systir žeirra Sighvatssona, Žóršar kakala sem um tķma hafši tekiš viš af Sturlu sem valdamesti mašur Sturlunga og um tķma mest alls landsins, og žeirra Sighvatssona sem Gissur hafši tekiš žįtt ķ aš drepa ķ Örlygsstašabardaga. Žó svo aš žeir bręšur, Oddur og Žorvaršur vęru giftir bręšradętrum var hefndarskyldan, sś sem žeir höfšu kvongast til, gjörólķk.

Žóršur kakali hafši auk žess sent Filippus fašir Randalķn ķ śtlegš og ķ henni fórst hann. Žaš mį žvķ segja aš žegar Oddur hafši drepiš Hrana śt ķ Grķmsey hafi hann uppfyllt hefndarskildu sķna fyrir konuna aš hluta. En hann įtti eftir aš hefna fyrir žįtt Žóršar kakala. Sambżliskona Žóršar į Ķslandi var Kolfinna Žorsteinsdóttir ķ Geldingaholti ķ Skagafirši, sem var höfušból Žóršar kakala žegar hann var į Ķslandi. Klofinna var systir Eyjólfs ofsa, dóttir Žorsteins žess sem Oddur hirti bśstofninn af ķ Vatnsdal og hlaut bannfęringu Hólabiskups aš launum og varš um haustiš aš flżja af hólmi.

Nś erum viš kannski komin aš įstęšu žess aš ungur mašur yfirgefur konu og börn rétt fyrir jólaföstu, leggur ķ langferš žvers og kruss um landiš, meš viškomu ķ Haukadal žar sem hann fęr Žórir tott Arnžórsson til aš slįst ķ för meš sér og berst um hįlendiš meš vķgamenn ķ rafmagnašri blindhrķš į einum erfišasta fjallvegi landsins į gamlįrsdag. Um žetta feršalag segir Sturlunga;

„Žį gerši harša vešrįttu og hrķšir į fjallinu og hinn sjöunda dag jóla höfšu žeir hrķšvišri. Tók žį aš dasast mjög lišiš Žorgeir kišlingur lagšist fyrir. Komust žeir eigi meš hann. Dó hann sušur frį Vinverjadal. Gušrśn var móšir hans, dóttir Įlfheišar Tumadóttur. Er hann žar kasašur.

Oddur bargast vel į fjallinu og gaf mörgum manni lķf og limu og lyfti į bak ķ hrķšinni og ófęrš er eigi uršu sjįlfbjarga. Žeir komu ķ Vinverjadal og voru žar um nóttina fyrir hinn įtta dag. (Vinverjadalur eša Hvinverjadalur er tališ vera žaš nafn sem įšur var haft um Hveravelli)

Um daginn eftir fóru žeir śr Vinverjadal. Var žį vešur nokkru léttara. Og er žeir voru skammt komnir frį Vinverjadal žį kom hręljós į spjót allra žeirra og var žaš lengi dags“.

Oddur og hans sveit komst ķ Skagafjöršinn žar sem žeir settust uppi ķ Geldingaholti. Eyjólfur ofsi frétti fljótlega hvernig komiš var hjį Kolfinnu systir hans. Hann safnaši liši og fór śr Eyjafirši um Hörgįrdal yfir ķ Hjaltadal og rišu žeir į ķs inn Skagafjörš  ašfaranótt 14. janśar.

Sturlungasaga segir ķtarlega frį umsįtri Eyjólfs og manna hans um Geldingaholt žessa köldu janśar nótt. En Eyjólfur lagši ekki eld aš bęjarhśsum ķ žaš skiptiš eins og į Flugumżri, heldur rauf žakiš og sótti žašan aš Oddi og mönnum hans sem voru innikróašir.

Oddur lagši til viš menn sķna aš žeir geršu śtrįs svo aušveldara yrši aš berjast. Hljóp hann śt ķ gręnum kyrtli og bar sverš, skjöld og hjįlm. Hann komst langt nišur į tśn enda var hann „manna fimastur viš skjöld og sverš žeirra allra, er žį voru į Ķslandi,“ segir ķ Sturlungu.

Mįr Eyjólfsson fylgdi honum einn og voru žeir algjörlega ofurliši bornir žótt Oddur veršist af fįdęma hreysti. Enginn gat sęrt Odd į mešan hann hafši krafta. „Hlķfši hann sér meš skildinum, en vį meš sveršinu eša sveiflaši žvķ ķ kring um sig. Hann varšist svo fręknilega, aš varla finnast dęmi til į žeim tķmum, aš einn mašur hafi betur varist svo lengi į rśmlendi fyrir jafn margra manna atsókn śti į vķšum velli“, segir Sturlunga.

Eftir haršar atlögur fleygši Illugi svartakollur sér aftan ķ fętur Odds, sem žį var oršinn mjög móšur, og felldi hann. Óskaši Oddur žį prestsfundar en fékk ekki, og unnu žar margir į honum en slepptu žvķ aš svķvirša lķkiš. Įtta menn féllu meš Oddi ķ Geldingaholti. Eftir fall hans fengu flestir griš. Oddur var grafinn utangaršs ķ Seylu, en žó skįhalt undir kirkjugaršsvegginn. Var žetta gert af žvķ aš hann var ķ banni kirkjuvaldsins.

Žį var komiš aš Žorvarši aš hefna Odds bróšur sķns. Žorvaršur sżndi haršfylgi, dugnaš og śtsjónarsemi ķ hefndinni. Hann framkvęmir hana ķ bandalagi viš fręndurna Žorgils skarša og Sturlu Žóršarson sem įšur höfšu sameinast ķ miklum lišsafnaši įsamt Eyjólfi ofsa og Hrafni Oddsyni žegar žeir ętlušu aš fara aš Oddi haustiš įšur, žegar Oddur tók Hienrek biskup til fanga.

Žorgils, sem var óbilgjarn erindreki Hįkonar Noregskonungs, veitti Žorvarši hjįlp til hefnda gegn lišveislu Žorvaršar til žess aš nį völdum ķ Skagafirši. Tókst žeim aš koma fram hefndum og nį Skagafirši undir Žorgils, žegar Eyjólfur ofsi var drepinn ķ Žverįrbardaga ķ Eyjafirši. žar var hann meš Hrafni Oddsyni bandamanni sķnum og svila, en žeir voru giftir dętrum Sturlu heitins Sighvatssonar, sem bįšar hétu Žurķšur og voru hįfsystur. Hrafn slapp óskaddašur į flótta frį Žverįrbardaga.

Žorvaršur, hélt į gošoršum ķ Eyjafirši fyrir Steinvöru tengdamóšur sķna, dóttur Sighvatar heitins į Grund, systur Žóršar kakala, sem eftir hann hafši žau erft. Hann fékk fįu framgengt ķ Eyjafirši, og er Žorgilsi skarša um kennt. Fór Žorgils aš lokum meš vopnušu liši til Eyjafjaršar, til žess aš nį hérašinu undir sig og konung.

Žorvaršur sį ķ hvaš stefndi og fer aš Žorgils, sem treysti Žorvarši vegna fyrra bandalags žeirra, žar sem Žorgils gisti aš nęturlagi ķ Hrafnagili og drap hann. Žorvarši var ekki vęrt ķ Eyjafirši eftir žetta vķg og fór austur į land og bjó eftir žaš į Hofi ķ Vopnafirši. Hann hefur hlotiš haršan dóm sögunnar fyrir drįpiš į Žorgils skarša.

Žorvaršur varš sķšastur ķslenskra höfšingja til aš afsala gošoršum sķnum, sem nįšu yfir austur hluta landsins, eša frį Langanesi aš Jökulsį aš Sólheimasandi, og ganga Noregskonungi į hönd 1264, tveimur įrum seinna en flestir ašrir ķslenskir höfšingjar. Hefur hann žvķ stundum veriš kallašur „sķšasti gošinn“.

Eftir žaš dvaldi Žorvaršur um tķma ķ Noregi og er tališ aš hann hafi ašstošaš Magnśs lagabęti konung viš samningu nżrra laga sem tóku viš af žjóšveldislögunum. Magnśs lagabętir sló hann til riddara og gerši hann aš hiršstjóra sķnum į Ķslandi. Hann lést įriš 1296 nįlęgt 70 įra aldri og hafši žį lifaš alla žį sem meš gošorš höfšu fariš į Ķslandi.

Žaš var ungt fólk sem fór fyrir völdum į Ķslandi ķ lok Sturlungaaldar, og varš aš bergja į žeim beiska bikar sem tķšarandinn bauš. Saga žeirra Valžjófstašar bręšra gefur örlitla innsżn ķ žaš hvernig umhorfs var žegar Žjóšveldiš féll. Ungt fólk giftist į milli höfušętta landsins meš žann baneitraša kokteil ķ heimamund aš setja nišur deilur, gęta sęmdar ęttarinnar og hefna fyrri vķgaferla.

Žęr Žurķšar Sturludętur, fręnkurnar Sólveig og Randalķn höfšu allar harma aš hefna. Žeir Eyjólfur ofsi, Hrafn Oddson, og Valžjófstašarbręšur leitušust viš aš uppfylla skyldur sķnar. Žaš fólk sem var ķ ašalhlutverkum var flest į aldrinum milli tvķtugs og žrķtugs žegar žį var komiš sögu, fyrir utan Gissur Žorvaldsson og Sturlu Žóršarson.

Frį Valžjófsstaš voru žeir bręšur Žórarinssynir, ólķkt varš hlutskipti žeirra. Žorvaršur varš langlķfur og sķšar einn mesti valdamašur landsins. Oddur dó ungur, en var talinn vķgfimastur manna į Sturlungaöld. Randalķn kona hans sögš kvenna högust og žvķ lengi vel tališ mögulegt, af seinni tķma fręšimönnum, aš hśn hafi skoriš śt Valžjófsstašarhuršina, eina mestu gersemi Žjóšminjasafns Ķslands. Einnig hefur veriš leitt aš žvķ lķkum aš Žorvaršur sé höfundur Njįlu og hafi žar notast viš atgervi Odds bróšur sķns ķ persónulżsingu Gunnars į Hlķšarenda.

Randalķn varši aldarfjóršungi ęvi sinnar og miklum fjįrmunum ķ aš fį bannfęringu Heinreks biskups aflétt af manni sķnum, svo hęgt vęri aš greftra hann ķ vķgšri mold, og naut žar lišveislu Žorvaršar mįgs sķns. Ķ Įrna sögu biskups er sagt fį žessari barįttu Randalķn. Gaf hśn til žess stórfé, 20 hundruš ķ bśfé, en žaš sem upp į vantaši ķ gulli og silfri. Kvašst hśn una Skįlholti alls žessa fjįr og auk žess skyldi hśn gefa stašnum einhvern grip sęmilegan, og hafa menn giskaš į aš žar hafi veriš um aš ręša Valžjófsstašar huršina. En ef svo er žį hefur huršin aldrei fariš frį Valžjófsstaš ķ Skįlholt. Oddur var į endanum grafinn upp į Seylu og jaršašur ķ vķgšri mold ķ Skįlholti.

Dr. Steinunn Kristjįnsdóttir, prófessor ķ fornleifafręši viš Hįskóla Ķslands og Žjóšminjasafniš, hafnaši nżveriš kenningum um aš Randalķn hafi skoriš śt Valžjófstašar huršina. Žess ķ staš heldur hśn žvķ fram aš ķ huršina sé skorin śt saga Jóns Loftssonar ķ Odda. Śtskuršurinn segir frį riddara sem bjargar ljóni frį dreka. Ljóniš žakkar lķfgjöfina og fylgir riddaranum žaš sem eftir er og grętur viš gröf hans. Jón fór fyrir Ķslendingum ķ "stašarmįlum fyrri", žegar žeir vöršust tilskipunum Pįfagaršs um eignaupptöku kirkjujarša.

Steinunni žykir mun sennilegra aš huršin sé frį žvķ fyrir aldamótin 1200. Leišir hśn aš žvķ lķkum ķ bók sinni Leitin aš klaustrunum aš rįšgįtan um huršina sé nś loksins leyst. Žar fęrir hśn rök fyrir tilgįtunni um aš huršin hafi upphaflega veriš smķšuš fyrir dyr klaustursins, sem afi Randalķn, Jón Loftsson ķ Odda lét reisa aš Keldum į Rangįrvöllum į sķšustu įrum 12. aldar.

Žeir sem hafa litiš inn į žessa sķšu hafa vafalaust séš aš sķšuhöfundur hefur veriš altekin af Sturlungu žetta įriš. Mér hefši ekki dottiš ķ hug, aš viš žaš aš lesa original-inn af Sturlunga sögu ętti ég eftir aš uppgötva annan eins mżgrśt af sögum inn į milli sagnanna af hinum stóru orrustum Ķslandsögunnar, sem mašur fręddist um ķ barnaskóla.

Til žess aš fį innsżn tķšaranda Sturlungaaldar, og koma auga į allar sögurnar ķ sögunni, žarf aš setja sig inn ķ ęttir og fjölskyldutengsl. Af ęttfręši hefur sagan ofgnótt, svo mikla aš sį ęttfręšigrunnur sem Ķslensk erfšagreining byggir erfšarannsóknir sķnar į daginn ķ dag, er aš miklu leiti frį Sturlungu kominn. Ef Sturlungasaga hefši ekki veriš skrifuš žį vissum viš tępast hver viš vęrum sem žjóš.

 

val


Bęn vķgamanns ķ jólabśningi

2009-ofridarvaktEinn af fegurstu sįlmum sem ortur hefur veriš į ķslenska tungu er įn efa Heyr himna smišur eftir Kolbein Tumason ķ Vķšimżri. Kolbeins er getiš ķ  Sturlungasögu og var hann höfšingi ķ Skagafirši, foringi Įsbirninga.

Kolbeinn var vķgamašur aš hętti sinnar tķšar žegar hśsbrennur og grjótkast tilheyršu tķšarandanum. Hann fór aš Önundi Žorkelssyni į Lönguhlķš ķ Hörgįrdal, įsamt Gušmundi dżra Žorvaldssyni, og brenndu žeir hann inni įsamt Žorfinni syni hans og fjórum öšrum, annaš heimilisfólki fékk griš. Žeir Önundur og Gušmundur dżri höfšu lengi įtt ķ deilum. Brennan var talin til nķšingsverka.

Kolbeinn įtti mikinn žįtt ķ žvķ aš Gušmundur góši Arason, fręndi Gyšrķšar konu hans og prestur į Vķšimżri, var kjörinn biskup aš Hólum, og hefur sjįlfsagt tališ aš hann yrši sér aušsveipur en svo varš ekki. Gušmundur góši vildi ekki lśta veraldlegu valdi höfšingja og varš fljótt śr fullur fjandskapur milli žeirra Kolbeins. Gušmundur biskup bannfęrši Kolbein.

Ķ september įriš 1208 fóru Kolbeinn, Arnór bróšir hans og Siguršur Ormsson Svķnfellingur, til Hóla meš sveit manna, og śr varš Vķšinesbardagi. Steinar voru mešal vopna į Sturlungaöld. Kolbeinn fékk stein ķ höfušiš ķ Vķšinesi sem varš hans bani. Hann į aš hafa ort sįlminn 8. september, daginn fyrir andlįt sitt, og veršur helst af honum rįšiš aš žar sé Drottinn bešinn aš sjį ķ gegnum fingur sér viš žręl sinn.

Auk žess aš vera žjóšargersemi, er Heyr himna smišur elsti varšveitti sįlmur Noršurlanda og nś oftast fluttur viš lag Žorkels Sigurbjörnssonar tónskįlds. Sįlmurinn er eitt vinsęlasta ķslenska efniš sem finna mį į youtube og er žar fariš um hann mjög svo lofsamlegum oršum.

Hér fyrir nešan flytur hin Fęreyska Eivör Pįlsdóttir bęnina ķ jólabśningi frį dżpstu hjartans rótum. Ég óska lesendum glešilegra jóla, įrs og frišar.

 


Sżndarveruleikinn ķ hįtęknifjósinu

Žaš voru sagšar fréttir af žvķ fyrir skemmstu aš austur ķ Rśsslandi vęru bęndur farnir aš setja sżndarveruleikagleraugu į beljur. Viš vinnufélagarnir gįfum okkur tķma til aš taka žessi fjósverk til umręšu ķ kaffitķma į morgunnandaktinni. Benti ég žeim į žaš sérkennilega sjónarhorn aš žaš virtust vera oršnir fleiri ungir Rśssar sem vęru oršnir skólašir ķ aš kóša saman tölvuforrit fyrir beljur ķ gluggalausum bakherbergjum heldur en aš hleypa žeim śt śr fjósinu og njóta žess aš rölta į eftir žeim śt ķ mżri žegar žyrfti aš sękja kżrnar til mjalta.

Viš félagarnir į morgunnandaktinni erum um margt sérkennilegt samsafn sérvitringa, sjaldséšra išnašarmanna og hverfandi bęnda. En eigum žó flestir žann bakgrunn aš hafa sem ungir drengir valhoppaš į eftir beljum milli žśfna ķ mżrum Hérašsins. Žvķ erum viš ķ raun tilvalin stżrihópur sérfręšinga um kśasmölun og teljum okkur vita upp į hįr hvar ķ mżrinni beljum finnst best aš halda sig innan um flórgošann. En žaš var einmitt frišsęll hagi aš sumarlagi sem var hafšur ķ sżndarveruleikagleraugunum sem voru mślbundin į beljurnar sem vöfrušu um innilokašar og kvķšnar į svellhįlli steinsteypunni ķ forugum hįtęknifjósunum austur į gresjum Rśssķį.

Sį af okkur sem er tęknilegast sinnašur og alltaf fljótastur aš sjį vķštęk not fyrir rśssneskar tękniframfarir hélt aš svona gleraugu gętu komiš aš góšum notum fyrir fjįrmįlastjórann okkar žvķ hśn vęri öfugt viš okkur mślbundin fyrir framan svartan tölvuskjį allan lišlangan daginn viš kvķšavęnleg verkefni. Umręšurnar fóru śt um žśfur nokkra stund vegna misskilnings sem stafaši af žvķ aš ég sį ekki samhengiš, og hélt įfram aš tala um beljur į mešan hinir veltu fyrir sér hvernig mętti žróa sżndarveruleikagleraugun įfram į žann veg aš hęgt vęri aš vinna meš tölur auk žess aš éta.

Eftir aš umręšan komst aftur į beinu brautina žį benti einn af okkur į aš ekki vęri lengur ķ boši aš hleypa beljunum śt į beit žvķ viš žann gjörning féllu ķ žeim nytin, sem er afleitt į tķmum hins heilaga hagvaxtar. Žess vegna vęru sżndarveruleikagleraugu framtķšin fyrir kżr og menn. Ég móašist viš aftur ķ fornöld, eins og venjulega viš litlar undirtektir. Žannig aš ég benti vinnufélögum mķnum ķ naušvörn į aš žeir vęru flestir fįbjįnar sem vöfrušu um ķ sżndarveruleika og ęttu sennilega eftir aš fara sér aš voša ķ drullufeni meš sżndarveruleikagleraugu į nefinu.

Žaš er nefnilega ekki nóg meš aš žeir horfi į sjónvarp og fįi sķna visku žašan heldur eiga žeir žaš til oftar en ekki aš stara į sķmann ķ gaupnum sér og ķ mesta lagi reka hann ķ andlitiš į nęsta manni og segja "sjįšu", nema žį helst Pólverjarnir en śr žeirra sķmum glymja pólskar sįpuóperur. Sem betur fer hefur ekki gefist tóm į andaktinni til aš fara yfir Namibķu skjölin. Žaš sama į viš žann sżndarveruleika unga dómsmįlarįšherrans, sem er dśkkulķsu lķkust, aš taka Samherjann į starfslok Rķkislögreglustjórans.


Myrkurtķš

IMG 6016

Passiš ykkur į myrkrinu var hinn žjóškunni śtvarpsmašur, Jónas Jónasson, vanur aš segja viš gesti sķna ķ lok žįtta į gufunni ķ denn. Įrni Tryggvason leikari įtti gott meš aš fį fólk til aš hlęja, en talaši lķka um svarta hundinn sem ętti žaš til aš glefsa ķ skammdeginu. Žó rétt sé aš passa sig į svörtum hundum myrkursins, žį felst sś žversögnin ķ ógnum skammdegis myrkursins aš žaš getur žurft aš draga sig śr erli dagsins og stķga śt fyrir raflżsingu borga og bęja til aš sjį ljós dagsins, svo skęr er sjónhverfing rafljósanna.

Žaš viršist vera fjarlęgt ķslensku žjóšarsįlinni aš njóta kyrršar hinnar myrku įrstķšar og hęgja į erli dagsins ķ takt viš sólarganginn, lķkt og nįttśran gerir um žetta leiti. Fyrir noršan heimsskautsbaug kemst sólin ekki einu sinni upp yfir hafflötinn um nokkurt skeiš į įri hverju. Margar byggšir Noregs eru langt fyrir noršan heimskautsbaug og žvķ eiga noršmenn sér angurvęra söngva um fallega blįa ljósiš sem fylgir dimmri įrstķšinni. Nś mętti halda aš žar sem skammdegiš er svo mikiš aš sólin nįi ekki einu sinni aš kķkja upp fyrir hafflötinn rķki algert myrkur jafnt į lofti og lįši, sem ķ sįl og sinni, en svo er ekki bjartur dagurinn er į himninum og kastar blįrri birtu yfir frešna jörš.

Žó svo skammdegiš eigi žaš til aš vera erfitt meš öllum sķnum andans truntum žį er žaš sį tķmi sem mér finnst mašur komast einna nęst kjarna tilverunnar. Žetta er sį tķmi sem ég hugsa venju fremur til žeirra sem horfnir eru og voru mér kęrir. Žvķ er žaš kannski bara ešlilegt aš žaš dragi śr athafnažrįnni ķ myrkrinu og tķminn fari ķ aš leita inn į viš. Žaš er kannski lķka heldur ekki undarlegt aš vķsindin hafi lagt talsvert į sig meš glešipillum og skęrum ljósum viš aš forša fólki frį skammdegis hugans mórum og skottum, sem žjóšsagan hefur gert skil ķ gegnum tķšina. Žaš vęri nefnilega stórvarasamt fyrir hagvöxtinn ef viš kęmumst ęvinlega aš žeirri nišurstöšu aš žaš sem er dżrmętast fįist ekki fyrir peninga.

Žegar ég var ķ žriggja įra Noregs śtlegš, og saknaši fjölskyldunnar hvaš mest heima į landinu blįa, žį bjó ég įn sjónvarps og śtvarps, en meš skaftpott og örbylgjuofn. Žar gafst tķmi til aš uppgötva aftur skammdegi bernskunnar, meš žvķ aš stķga śt fyrir raflżsinguna og paufast į svellum um nes nišur viš sjó og horfa śt yfir Vogsfjöršinn. Žaš var eitthvaš žarna ķ skķmunni, sem gerši aš žaš sįst śt yfir allan tķma, ég var aftur oršinn žriggja įra drengur ķ heimsókn meš mömmu og pabba hjį afa og ömmu ķ Vallanesinu. Žarna ķ fjörunni sį ég alla leiš yfir hafiš og heim, žar sem augnablikiš er alltaf žaš sama žó svo žaš komi aldrei til baka.

Į 69°N, žar sem sólin kemur ekki upp śr sjónum vikum saman, er žessi blįa angurvęra og  órafmagnaša birta kölluš mųrketid sem mundi śtleggjast į ķslensku myrkurtķš.

Ps. žessi pistill birtist hér į sķšunni fyrir 2 įrum.


Ęttir Ķslendinga og Mafķugeniš

Samherjamįliš hefur fariš fram hjį fįum, viršist ķ žvķ fjašrafoki hafi fundist Mafķugeniš. Vanti nś ašeins stašfestingu Ķslenskrar erfšagreiningar į meininu. Žegar Decode Kįra kom fram į sjónarsvišiš hafa vafalaust fįir gert sér ljósar allar afleišingarnar.

Įšur hafa fundist, meš žvķ aš kafa ķ ęttir Ķslendinga, sjśkdómar į heimsmęlikvarša s.s. BRCA geniš. Er tališ réttlętismįl aš gera hverju mannsbarni grein fyrir žvķ, sem žaš hefur ķ erfšamengi sķnu. Ķslensk erfšagreining opnaši ķ žvķ sambandi vefinn arfgerd.is, žar sem Ķslendingar geta nįlgast upplżsingar um hvort žeir hafa stökkbreytingu ķ BRCA2 erfšavķsinum.

Į grundvelli žeirrar vitneskju getur fólk svo įkvešiš hversu langt žaš vill ganga gegn meininu og er nś svo komiš aš ungar konur hafa fariš ķ brjóstanįm ķ forvarnaskini. Ef til žess kemur aš minnisafglapa geniš finnst er rétt aš vona aš forvarnirnar verši ekki į pari viš BRCA2. Hvaš žį žegar frį Mafķugeninu veršur greint opinberlega į heimsvķsu.

Žaš mį segja aš Sturlunga geniš hafi alltaf veriš žekkt ķ ķslenskum ęttum žó svo aš menn hafi kosiš aš lķta framhjį žvķ, sem sérstöku Mafķu geni ķ gegnum aldirnar, sökum afdalamennsku og fólksfęšar. En žaš er einmitt žęr ašstęšur sem valda fręndrękni og vinagreišum.

Ķslensk erfšagreining er m.a. byggš į ęttartölum Ķslendinga. Og islendingabok.is var fyrsta stórgjöfina hans Kįra til žessarar fįmennu žjóšar, - sjįlfur DeCode gagnagrunnurinn. Žessi ęttargrunnur nęr jafnvel lengra aftur ķ aldir heldur en blóšlķnan sem Dan Brown byggši į sķna fręgustu skįldsögu, - Da Vinci Code.

Ef ég set t.d. sjįlfan mig inn ķ islendingabok.is og bęti viš ęttartölu Ynglinga, sem mį finna ķ skżringariti Sturlungu, kemst ég rśm 2000 įr aftur ķ tķman. Meš nöfn į forfešrum ķ hverjum einasta ęttliš, į annaš hundraš įr fram fyrir Krist. Ég į ekki von į öšru en žaš sama eigi viš um ašra Ķslendinga.

Meš islendingabok.is og Ynglingatali mį komast aftur til Yngva Tyrkjakonungs forföšur Ynglinga. Gošsagnakenndrar ęttar sęnskra konunga, sem elstu sögulegu norsku konungarnir komu af. Žaš į aš vera Njöršur ķ Nóatśnum sem var sonur Yngva og Freyr sonur Njaršar, žeir voru stundum kallašir Vanir eša af Vanaętt.

Einn af fyrstu Ynglingunum sem um getur ķ islendingabok.is er Ólafur feilan Žorsteinsson, stórbóndi ķ Hvammi ķ Dölum. Ólafur feilan var sonur Žorsteins rauša Ólafsson, sem var vķkingakonungur ķ Skotlandi į 9. öld. Žorsteinn rauši var sonur Aušar djśpśšgu Ketilsdóttur og Ólafs hvķta Ingjaldssonar, herkonungs ķ Dyflinni. Ólafur feilan kom til Ķslands meš Auši ömmu sinni eftir aš žeir Žorsteinn pabbi hans og Ólafur afi hans höfšu veriš lįtnir sśpa ótępilega į Mafķu seyšinu.

Svo skemmtilega vill til aš frį Ólafi feilan til Yngva Tyrkjakonungs eru 31 ęttlišur samkvęmt Ynglingatali, eša nįkvęmlega sami ęttlišafjöldi og er frį mér til Ólafs feilan samkvęmt islendingabok.is. Segi svo hver sem vill aš ęttfręši grunnur Ynglingatals sé ónįkvęmari en sį ęttfręši grunnur sem Ķslensk erfšagreining byggir į sķnar vķsindarannsóknir.

Ef Mafķu greining ķslenskra erfša veršur ofan į ķ Samherjamįlinu er hętt viš aš lękningin viš henni verši jafn sįrsaukafull og į Sturlungaöld, fólksfęšin verši meš žvķ marki brennd aš Ķslendingum sé ekki treystandi fyrir sjįlfum sér og žeim meš žvķ talin trś um aš koma sķnum mįlum aflands.

Freysteinn heitinn Siguršsson var mikill grśskari um uppruna Ķslendinga og greindi frį žvķ ķ fyrirlestri aš hluti žess fólks Yngva Tyrkjakonungs, sem tók sig upp viš Svartahaf til aš daga uppi noršur viš Dumbshaf, hefši fariš til Sikileyjar og žess vegna vęru svona margt lķkt meš skyldum.

Ps. Fyrirlestur Freysteins mį finna hér, ķ 8 hlutum į youtube og er hann engu sķšur athygliveršur en bęši Ķslendingabók og Ynglingatal.


Nęsta sķša »

Innskrįning

Ath. Vinsamlegast kveikiš į Javascript til aš hefja innskrįningu.

Hafšu samband