Višsjįlvert hįskakvendi, eša fróm dandikvinna?

Augun

Augun eru eins og stampar,

ķ žeim sorgarvatniš skvampar,

ofan meš nefi kippast kampar,

kjafturinn er eins og į dreka,

mér kemur til hugar kindin mķn,

aš koma žér nišur hjį Leka.

Žannig segir sagan aš gušsmašurinn hafi kvešiš vögguvķsuna fyrir barnunga dóttur sķna. Meir aš segja greinir žjóšsagan svo frį aš dótturinni hafi veriš komiš ķ lęri hjį Leka žegar hśn hafši aldur til, og hafi numiš žar fjölkynngi. Hśn varš sķšar fręg žjóšsagnapersóna, gekk undir nafninu Galdra-Imba. Sigfśs Sigfśsson, hinn austfirski žjóšsagnaritari, segir Imbu hafa veriš stórgerša og blandna (višrjįlverša, undirförula) en žó höfšingja ķ lund. Ķ žjóšsögum Sigfśsar eru margar frįsagnir af göldrum hennar, enda um austfirska žjósagnapersónu aš ręša og gott betur en žaš, eina af ęttmęšrum austfiršinga.

Žjóšasagan segir aš Imba hafi elt mann sinn austur į land, séra Įrna Jónsson, eftir aš hann hafši flśiš hana. Žar hafi presturinn į Skorrastaš gengist fram ķ žvķ aš bjarga kolleika sķnum undan Imbu meš žvķ aš sękja hann į bįti til Lošmundafjaršar, flutt hann žašan sjóleišina į Noršfjörš. Žegar žeir voru staddir įsamt föruneyti į móts viš Dalatanga gerši Imba žeim galdur, sendi žeim svo mikinn mótvind aš žeim mišaši ekkert, auk žess sem žaš sóttu aš žeim nokkrir hrafnar meš jįrnklęr. Žessu įttu gušsmennirnir mótleik viš, meš bęn į almęttiš, žannig aš til varš lognrönd sem žeir gįtu róiš frį Dalatanga ķ Noršfjörš. Eftir aš žeir komu į Skorrastaš į Imba aš hafa sent žeim fimm drauga en žeir prestarnir, įsamt Galdra-Rafni į Hreimsstöšum, eiga aš hafa komiš žeim fyrir žar sem sķšan heitir Draugadż eša Djöfladż. Aš endingu eiga žeir félagar aš hafa foršaš séra Įrna į enska duggu sem flutti hann til Englands.

Margar žjóšsagnirnar af Imbu eru um samlindi žeirra męšgnanna ķ Lošmundarfirši, Imbu og Žurķšar dóttur žeirra Įrna. Samband žeirra į aš hafa veriš eldfimt og į Imba aš hafa drepiš tvo eiginmenn fyrir Žurķši meš göldrum į mešan žęr męšgur bjuggu į Nesi ķ Lošmundarfirši. Žurķšur tók viš sem hśsfreyja į Nesi, en Imba flutt sig um tķma inn į Seljamżri, nęstu jörš innan viš Nes. Sķšar žegar Imba kemur aftur ķ Nes, eiga Žurķšur og mašur hennar, Gušmundur Oddson, aš hafa komiš Imbu fyrir ķ kofa viš tśnjašarinn sem kallašur var Imbukvķar, vegna ósamlyndis Imbu og Gušmundar, sem endaši meš žvķ aš Imba fyrirfór honum. Sķšustu įrin flutti Imba aš Dallandi ķ Hśsavķk fyrir tilstilli dóttur sinnar, en žį jörš höfšu žau įtt Žurķšur og Gušmundur. Žar dvaldi Imba sķšustu įrin, eša žar til Žurķšur kom henni fyrir kattarnef meš eitrušu slįtri, samkvęmt žjóšsögunni.

Nokkrar sögur eru til af Imbu žegar hśn į aš hafa bśiš aš Huršarbaki viš Hreimsstaši ķ Hjaltastašažinghį en ekki er vitaš hvort žęr eiga aš gerast į fyrstu įrum hennar į Austurlandi eša sķšar. Žó veršur lķklegt aš teljast aš žar hafi hśn bśiš einhvern tķma į milli žess sem hśn var ķ Lošmundarfirši og Hśsavķk, ef eitthvaš er hęgt aš rįša ķ söguna af žvķ žegar hśn seldi smįfęttu saušina į Eskifirši og Žurķšur dóttir hennar mętti henni meš saušareksturinn ķ Eyvindarįrdölum og hafši į orši "smįfęttir eru saušir žķnir móšir" en žeir reyndust vera mżs žegar Imba hafši fengiš žį greidda.

En hver var Galdra-Imba? Į žvķ hef ég haft įhuga frį žvķ ég sį ęttartölu afa mķns og nafna fyrir rśmum 30 įrum sķšan. Žvķ žjóšsagna persónan Ingibjörg Jónsdóttir (Galdra-Imba) var formóšir okkar nafnanna, eins og svo margra austfiršinga. Nś į dögum netsins er aušvelt aš fletta Galdra-Imbu upp og fį um hana fleiri upplżsingar en finna mį ķ žjóšsagnasöfnunum.

Ingibjörg Jónsdóttir mun hafa veriš fędd įriš 1630, dóttir įbśendanna į Žverį ķ Skagafirši, žeirra Helgu Erlendsdóttir, sem var prestdóttir, og séra Jóns Gunnarssonar prests ķ Hofstašažingum ķ Skagafirši og sķšar į Tjörn ķ Svarfašardal. Žaš rann žvķ ómengaš prestablóš um ęšar Imbu. Litlar heimildir eru af uppvaxtarįrum Ingibjargar ašrar en žęr aš hśn į aš hafa veriš ķ lęri hjį Leodegarķusi, sem mun hafa bśiš ķ Eyjafjaršarsżslu og var annaš hvort enskur eša žżskur, almennt kallašur Leki. Allavega er ekki vitaš til aš ķslendingur hafi boriš žetta nafn. Eiginmašur Ingibjargar varš séra Įrni Jónsson, fęddur sama įr og hśn, prestsonur śr Svarfašardal. Įrni hafši gengiš ķ Hólaskóla og veriš ķ nokkur įr ķ lęri hjį Gķsla Magnśssyni sżslumanni (Vķsa-Gķsla). Ingibjörg er sögš seinni kona Įrna (samkv. einstaka heimildum) en fyrri kona hans hét Žórlaug og įttu žau 4 börn. Af žvķ hjónabandi eru engar sagnir.

Įrni var prestur ķ Višvķk įriš 1658. Žurķšur dóttir Įrna og Ingibjargar er fędd 1660, en įriš 1661 flytja žau ķ Fagranes, undir Tindastóli utan viš Saušįrkrók, og eru žar presthjón ķ tólf įr. Įrni veršur svo prestur aš Hofi į Skagaströnd įriš 1673. Žau Ingibjörg eru sögš hafa eignast saman 5 börn, Žurķši, Jón, Margréti, Gķsla og Gunnar. Athygli vekur aš žrjś af elstu börnum žeirra eru sögš fędd 1660 žegar žau hjón standa į žrķtugu. Gķsli og Gunnar eru svo fęddir 1661 og 1664. Žegar žau eru aš Hofi į Skagaströnd er Įrni sakašur um galdur og mįlferlin gegn honum dómtekin įriš 1679. Žeir sem sóttu aš Įrna voru ekki nein smįmenni, žvķ žar fóru fyrirmenni og lögréttumenn, sem höfšu undirbśiš ašförina vel og vandlega eftir lögformlegum leišum žess tķma. Strax voriš 1678 hafši prófasturinn ķ Hśnavatnssżslu, séra Žorlįkur Halldórsson, tilkynnt Gķsla biskupi Žorlįkssyni um galdraiškun Įrna. 

Séra Įrni var aš lokum kallašur fyrir prestastefnu aš Spįkonufell 5. maķ 1679. Jón Egilsson lögréttumašur ķ Hśnavatnssżslu bar žaš į Įrna aš hann hefši ónżtt fyrir sér kś og hafši 12 vitni sem svöršu fyrir aš hann fęri meš rétt mįl. Žegar Įrni var spuršur hvaš hann hefši sér til varnar kvašst hann engar varnir hafa ašrar en vitnisburš nokkurra góšra manna um kynni žeirra af sér, sem prestastefnan komst aš nišurtöšu um aš vęru gagnslausar žar sem žęr kęmu mįlinu ekki viš.

Nęstur sakaši Halldór Jónsson, einnig lögréttumašur Hśnvetninga, Įrna um "aš djöfuls įsókn og ónįšun hafi į sitt heimili komiš, meš ógn og ofboši į sér og sķnu heimilisfólki, aš Gunnsteinsstöšum ķ Laugadal,,," og lagši fram vitnisburš 3 manna, sem höfšu stašfest žį į manntalsžingi ķ Bólstašahlķš um voriš, og auk žessa lagši hann fram yfirlżsingu 21 manns um žaš, aš Halldór "segi satt ķ sķnum įburši upp į prestinn sķra Įrna". Įrni kvašst ašspuršur engin gögn hafa gegn žessum įburši Halldórs en lżsti sig sem fyrr saklausan.

Žrišja įkęrandinn, sem fram kom ķ réttinum, var bóndinn Ķvar Ormsson. Hann kvaš séra Įrna vera valdan „aš kvinnu sinnar, Ólafar Jónsdóttur, ósjįlfręši, veikleika og vitfirringu," og vķsaši hann um žetta til žingvitna, sem hefšu veriš tekin og eišfest žessu til sönnunar. Įrni neitaši į sömu forsemdum og įšur.

Fjórši og sķšasti įkęrandinn var Siguršur Jónsson rķkur bóndi ķ Skagafirši og lögréttumašur ķ Hegranesžingi. Lagši hann fram svohljóšandi įkęru į séra Įrna: „Ég, Siguršur Jónsson eftir minni fremstu hyggju, lżsi žvķ, aš žś, Įrni prestur Jónsson, sért valdur aš žeirri neyš, kvöl og pķnu, sem sonur minn, Jón, nś 10 vetra aš aldri, hefur af žjįšur veriš, sķšan fyrir nęstumlišin jól, og nś til žessa tķma. Sömuleišis lżsi ég žig valdan af vera žeirri veiki, kvöl og pķnu, er dóttir mķn, Žurķšur, hefur af žjįšst, sķšan fimmtudaginn ķ 3. viku góu. Held ég og hygg žś hafir žį neyš, kvöl og pķnu mķnum bįšum įšur nefndum börnum gjört ešur gjöra lįtiš meš fullkominni galdrabrśkun ešur öšrum óleyfilegum Djöfulsins mešulum. Segi ég og ber žig, Įrni prestur Jónsson, aš ofanskrifašri hér nefndra minna barna kvöl valdan."

Lagši Siguršur svo fram vottašan vitnisburš fjögurra hemilsmanna aš hann hefši žrisvar sinnum synjaš Įrna bónar sem hann baš įšur en veikindi barna hans hófust. Žessi veikindi žeirra hafi sķšan "aukist, meš kvölum og ofboši ķ żmislegan mįta", einkum ef gušsorš var lesiš eša haft um hönd. Loks var žrišja įsökun Siguršar į hendur Įrna einkennileg. Hann hafši veriš ķ fiskiróšri, lenti ķ hrakningum, og fékk erfiša lendingu "framar öšrum" sem róiš höfšu žennan dag, svo aš bįtur hans hafši laskast. Žetta hafši skeš sama daginn og kona hans hafši synjaš séra Įrna bónar. Sannsögli sķnu til stašfestu lagši lögréttumašurinn fram vottorš frį Benedikt Halldórssyni sżslumanni ķ Hegranesžingi og fimmta lögréttumanns, auk fleiri frómra manna.

Žegar hér var komiš snéri biskup sér aš Įrna og skoraši į hann aš leggja fram mįlsbętur sér til varnar gegn įburši Siguršar, en prestur kvašst eins og įšur, vera saklaus af öllum galdra įburši og engar vottfestar varnir hafa fram aš fęra, og myndi hlķta dómi stéttarbręšra sinna, hvort sem hann yrši haršur eša vęgur. Sumir hafa tališ séra Įrna hafa veriš veikan į geši, jafnvel vitfirrtan, hvaš žessa mįlsvörn varšar. En sennilegra er aš hann hafi treyst į réttsżni kolleika sinna. Žaš žarf ekki aš oršlengja žaš frekar, réttarhöld prestastefnunnar aš Spįkonufelli komust aš žeirri nišurstöšu aš séra Įrni Jónsson skildi brenndur į bįli. Įrni įtti žó einn möguleika į undankomu meš svoköllušum tylftareiši, en žaš er eišur 12 mįlsmetandi manna um sakleysi hans į žvķ sem į hann var borši. 

Įrni viršist hafa įkvešiš žegar ķ staš eftir dóminn aš flżja austur į land, enda vandséš hverjir hefšu veriš tilbśnir aš sverja honum eiš gegn žeim höfšingjum sem eftir lķfi hans sóttust. Žjóšsagan segir aš Įrni hafi flśiš einn, en ašrar sagnir segja aš hann hafi fariš meš fjölskylduna alla og žau Ingibjörg hafi sett sig nišur į Nesi viš Lošmundarfjörš. Austurland hafši įšur veriš grišastašur žeirra sem sęttu galdraofsóknum į Ķslandi og er saga Jóns "lęrša" Gušmundssonar um žaš eitt gleggsta dęmiš. 

Sumariš 1680 var lżst eftir Įrna sem óbótamanni į Alžingi. Lżsingin hljóšaši svo; „Lįgur mašur, heršamikill, dökkhęršur, brśnasķšur, dapureygšur, svo sem teprandi augun, meš ódjarfIegt yfirbragš, hraustlega śtlimi, mundi vera um fimmtugsaldur". Žetta įr fer Įrni til Englands, sennilega vegna žess aš žar hafši bróšir hans, Žorsteinn, sest aš og hefur hann sjįlfsagt ętlaš aš leita įsjįr hjį honum, en óvķst er hvort fundum bręšranna hefur boriš saman. Hann į aš hafa skrifaš heim, žvķ ķ Męlifellsannįl er ömurlegum įrum Įrna ķ Englandi lżst meš žessum oršum: "Įriš eftir skrifaši séra Įrni til Ķslands og segist eiga öršugt aš fį sér kost og klęši ķ Englandi, žvķ žaš tķškanlega erfiši sé sér ótamt, og andašist hann žar įri sķšar (ž.e.1861)."

Žegar žessar hörmungar dynja į presthjónunum į Hofi standa žau į fimmtugu og börnin eru fimm, öll innan viš tvķtugt. Žaš mį ljóst vera aš hjónin hafa veriš dugmikil og hafa įtt talsvert undir sér efnalega, žvķ žaš hefur ekki veriš heglum hent aš taka sig upp, flytjast žvert yfir landiš meš stóra fjölskyldu, og koma upp nżju heimili. Hafi einhverjum dottiš ķ hug aš Įrni hafi veriš veikur į geši eša sżnt af sér heigulshįtt žegar hann flśši til Englands, žį mį benda į hvernig fór fyrir Stefįni Grķmssyni, sem fór į bįliš 1678, įri įšur en Įrni hlaut sinn dóm, gefiš aš sök aš hafa boriš glķmustaf ķ skó sķnum įsamt žvķ aš eyšileggja nit ķ kś. Var sérstaklega til žess tekiš viš žau réttarhöld aš Stefįn og Įrni žekktust, enda mįlatilbśnašurinn gegn Stefįni m.a, komin frį Jóni Egilssyni, sama lögréttumanni og fór fyrir mįltilbśnaši į hendur Įrna. Hver rótin var aš ašförinni aš séra Įrna er ekki gott aš geta til um, en ekki er ólķklegt aš hśn hafi veriš fjįrhagslegs ešlis.

Ingibjörg viršist hafa haft bolmagn til aš koma sér og börnum sķnum vel fyrir į Austurlandi og mį žvķ ętla aš žau hjón hafi veriš vel stęš žegar žau flżšu Noršurland. Žurķšur dóttir hennar bjó į Nesi ķ Lošmundarfirši. "Haldin ekki sķšur göldrótt en móšir hennar", segir Espólķn. "Žótti vęn kona og kvenskörungur", segir Einar prófastur. Synir hennar voru Jón og Oddur, sį sem Galdra Imbu ętt er viš kennd. Um žau Jón og Margréti er fįtt vitaš, bęši sögš fędd 1660 eins og Žurķšur. Gķsli varš bóndi ķ Geitavķkurhjįleigu, Borgarfirši. "Žótti undarlegur, fįskiptin og dulfróšur", segir Einar prófastur. Žjóšsögur Sigfśsar greina frį Jóni "Geiti" Jónssyni sem var galdramašur ķ Geitavķk og į aš hafa veriš sonarsonur Ingibjargar og Įrna gęti žess vegna veriš aš žeir bręšur Gķsli og Jón hafi bįšir ališ manninn ķ Geitavķk, žvķ ekki er vitaš til aš Gķsli hafi įtt afkomendur. Gunnar varš prestur į Stafafelli ķ Lóni, sķšar į Austari-Lyngum ķ V-Skaftfellssżslu. Gunnar var borinn galdri lķkt og fašir hans, en bar žaš af sér meš eiši 3. jśnķ įriš 1700. Hafši hann žį misst hempuna um tķma bęši vegna žessa og barneignar. Žegar hann hafši hreinsaš sig af galdraįburšinum, var honum veitt uppreisn og voru honum veitt Mešallandsžing įriš 1700.

Galdra oršiš fylgdi Ingibjörgu og afkomendum śt yfir gröf og dauša, og lifir enn ķ žjóšsögunni. Samt er ekki vitaš til aš Ingibjörg Jónsdóttir hafi nokkru sinni veriš įkęrš fyrir galdur og fįar žjóšsögur sem greinir frį göldrum hennar į Noršurlandi. Hśn leitašist samt viš aš hreinsa sig af galdraįburši lķkt og sjį mį ķ Alžingisbókum įriš 1687. Žar er pistill; "Um frelsiseiš Ingibjargar Jónsdóttur śr Mślažingi. Var upp lesin erleg kynning žeirrar frómu og gušhręddu dandikvinnu Ingibjargar Jónsdóttur, sem henni hefur veriš af mörgum góšum manni, bęši noršan og austan lands, śt gefin um hennar erlegt framferši. Og eftir žvķ aš trśanlega er undirréttaš af valdsmanninum Bessa Gušmundssyni, aš hér nefnd kvinna beri žunga angursemi, sökum žess henni hafi ei leyft veriš aš nį frelsiseiši mót žvķ galdraryktis hneykslunar aškasti, er hśn žykist merkt hafa višvķkjandi fjölkżnngisrykti, žar fyrir, svo sem rįša mį af hennar vitnisburša inntaki, aš stór naušsyn til dragi, samžykkja lögžingismenn, aš velnefndur sżslumašurinn Bessi Gušmundsson henni frelsiseišsins unni, svo sem hann meš góšra manna rįši og naušsynlegu fortaki fyrirsetjandi veršur." (Alžingisbękur Ķslands, 1912-90: VIII, 154-55).

Dylgjurnar um galdrakukl Ingibjargar viršast ekki eiga sér ašra stoš ķ opinberum gögnum en ķ žeim frelsiseiš sem hśn fęr tekin fyrir į Alžingi. Žį er Ingibjörg 57 įra gömul, ekki hef ég rekist į hversu gömul hśn varš, og viršist frelsiseišur hennar vera sķšustu opinberu heimildir um hana.

Žjóšsagan segir aš žegar Galdra-Imba lį banaleguna, baš hśn aš taka kistil undan höfšalagi sķnu og kasta honum ķ sjóinn, en lagši blįtt bann viš žvķ aš hann vęri opnašur. Mašur var sendur meš hann og var lykillinn ķ skrįnni. Hann langaši mikiš til žess aš forvitnast um hvaš vęri ķ kistlinum, og gat ekki į sér setiš, og lauk honum upp. En žį kom ķ ljós, aš ķ honum var selshaus, sem geispaši įmįtlega framan ķ manninn, sem žį varš hręddur og fleygši kistlinum ķ sjóinn eins fljótt og hann gat. Nokkru sķšar dó maddaman.

Samkvęmt žjóšsögunum er žvķ nokkuš ljóst aš žaš hefur gustaš af Ingibjörgu og afkomendum hennar į Austurlandi. Sigfśs Sigfśsson getur žess, aš eftir aš Imba var öll žį hafi Žurķšur lįtiš flytja hana frį Dallandi ķ Hśsavķk yfir į kirkjustašinn Klippstaš ķ Lošmundarfirši. Hann segir aš gamlir menn hafi lengju vitaš af leiši Galdra-Imbu meš hellu ofan į, sem hśn sagši fyrir um aš žar skildi lįtin žegar hśn andašist. Sigfśs endar galdražįtt sinn um Imbu į oršunum "Margt og myndarlegt fólk er komiš af žeim męšgum į Austurlandi".

 

Selshaus 2

 

Heimildir;

Žjóšsagnasafn Sigfśsar Sigfśssonar

Žjóšsögur Ólafs Davķšssonar

Ķslendingabók

Prestasögur 4 / Oscar Clausen

Galdra-Imba / Indriši Helgason

Galdra-Imba / Wikipedia

Žjóšfręši 

Ps. žessi samantekt birtist hér į sķšunni fyrir rśmu įri sķšan.


Hvķtramannaland - og hin mikla arfleiš

Ķslendingar hafa löngum veriš stoltir af uppruna sķnum, enda komnir af vķkingum sem settust aš ķ mörgum Evrópulöndum og hafa litaš menningu žeirra allt til dagsins ķ dag. Eins eiga žessir fyrrum sęgarpar, sem stimplašir voru hryšjuverkamenn sķns tķma, aš hafa fundiš Amerķku. En žegar spurt er hvort norręnir menn hafi numiš žar land er fręšilega svariš nei, ef frį er tališ Gręnland. En žašan hurfu norręnir menn meš öllu į óśtskķršan hįtt skömmu eftir 1400. Hér į žessari sķšu hefur ķ nokkur skipti veriš velt vöngum yfir žvķ hvaš um Gręnlendingana varš og žį hvort geti veriš aš žeir hafi haldiš įfram stystu leiš yfir hafiš til aš byggja Vķnland eftir aš lķfskilyrši versnušu į Gręnlandi.

Til eru sagnir af Mandan indķįnum sem voru sumir hverjir ljósir į hörund og jafnvel sagšir hafa veriš blįeygšir. Svo vel vill til aš skrįšar heimildir eru til um žessa indķįna N-Amerķku og nokkuš vitaš um lifnašarhętti žeirra, sem voru um margt sérstakir žegar frumbyggjar Amerķku eru annars vegar. Könnuširnir Lewis og Clark dvöldu į mešal žeirra veturinn 1804-1805 ķ leišangri sķnum vestur yfir Klettafjöll į vegum Thomas Jeffersons.

Žar įšur eru til heimildir um aš Fransk-Kanadķski kaupmašurinn Pierre Gautier de Varennes hafi įtt samskipti viš Mandan indķįna, og žó žaš sé ekki skrįš af honum sjįlfum žį į hann aš hafa rętt žaš viš sęnsk ęttaša fręšimanninn, Pehr Kalm, aš į slóšum Mandan viš Missouri įna hafi hann fundiš norręnan rśnastein. En žjóšflokkur žessi hafši fasta bśsetu ķ bęjum sem byggšir voru śr torfi og grjóti į bökkum Missouri įrinnar ķ mišvestur rķkjunum, ašallega ķ sušur og noršur Dakota.

Lögfręšingurinn, landkönnušurinn og listmįlarinn George Caitlin dvaldi hjį Mandan um tķma įriš 1832 og mįlaši žį margar myndir af žessu fólki og hżbżlum žess. Caitlin lżsti Mandan sem ólķkum dęmigeršum frumbyggjum N-Amerķku, bęši ķ lķfshįttum og vegna žess aš 1/6 žeirra vęri ljós į hörund meš ljósblį augu.

Mandan indķįnar voru sķšan sameinašir öšrum ęttbįlkum inn į verndarsvęšum, sem sķfellt minnkušu vegna įsóknar ķ land žeirra. Į 19. öld voru Mandan oršnir nokkur hundruš og lifšu innikróašir įsamt Hidatsa og Arikara ęttbįlkunum en žar gengu žeir ķ gegnum "mislukkaša" bólusetningar įętlun stjórnvalda gegn bólusótt, sem žvķ sem nęst gjöreyddi žeim. Ķ dag er ekki tališ aš neinn Mandan sé uppi standandi sį sķšasti hafi horfiš af yfirborši jaršar įriš 1971.

Žó svo sumir vilji meina aš Mandan kunni aš hafa haft norręnt vķkingablóš ķ ęšum eru ašrir sem vilja meina aš um forna kelta hafi veriš aš ręša. Til eru sagnir um Walesbśann Morgan Jones sem féll ķ hendur indķįna vestur af Virginķu 1660, sem rįšgeršu aš drepa hann en žegar hann baš fyrir sér į gamalli gelķsku sżndu žeir honum viršingu og var honum sleppt.

Mišaš viš hvernig mankynssagan greinir frį fundi Kólumbusar į Amerķku og žvķ hvernig hśn var numin ķ framhaldinu, eru žaš varla ašrir en illa skólašir sveimhugar sem halda žvķ fram aš Amerķka hafi veriš žekkt af Evrópumönnum og siglingarleišin legiš ķ nįgreni viš Ķslandsstrendur įrhundrušum fyrir Kólumbus.

Rithöfundurinn Įrni Óla ritaši greinina Hvķtramannaland fyrir mörgum įratugum sķšan og voru skrif hans ķ besta falli metin sem hugarburšur. En sjįlfur dró Įrni enga dul į aš hann léti hugann reika į milli lķnanna ķ žeim heimildum sem ķslendingasögurnar hafa aš geyma um Vķnland hiš góša. Ķ grein sinni dregur hann fram menn į viš Hrafn Hlymreksfara sem sigldi vestur um haf frį Ķrlandi og sagši sögur af ķslenskum manni sem žar bjó sem talin er hafa veriš Björn Breišvķkingakappi. Eins segir hann frį Gušleifi śr Straumfirši sem til vesturheims kom og Ara Mįssyni sem žar ķlendist.

Žessir ķslendingar tengdust allir Ķrlandi og Skosku eyjunum enda var Hvķtramannaland einnig kallaš Ķrland hiš mikla. Hermann Pįlsson, sem var prófessor ķ norręnum fręšum viš Edinborgarhįskóla, er į svipušum slóšum og Įrni Óla ķ grein Lesbókar Morgunnblašsins 18. september 1999. En žar veltir hann fyrir sér Vķnlands nafngiftinni og hvort hśn hafi oršiš til į undan Ķslandi.

Įriš 1492 greinir mankynsagan svo frį aš Kristófer Columbus hafi uppgötvaš Amerķku og upp śr žvķ hefjist landnįm fyrstu Evrópu mannanna fyrir vestan haf. Ķ kjölfariš hefjast einhverjir mestu žjóšflutningar sem um getur į sögulegum tķma. Žaš er ekki einungis aš fólk frį löndum Evrópu flytjist yfir hafiš, heldur hefst fljótlega flutningur į naušugum Afrķku bśum sem notašir voru sem žręlar į ekrum evrópsku hįstéttarinnar ķ nżnuminni heimsįlfu.

Af umfang žessara fólksflutninga mętti ętla aš Amerķka hafi veriš žvķ sem nęst óbyggš įšur en Kólumbus uppgötvaši hana, ķ žaš minnsta strjįlbżl. Į žessum tķma hafši kirkjan og hennar konungar sölsaš undir sig mest allt landnęši ķ Evrópu. Gręšgi žessara afla einskoršašist ekki viš Evrópu heldur hafši hśn įšur įsęlst aušlindir Afrķku og Asķu. Um 1490 var stašan sś aš lokast hafši į įbatasöm višskipti viš Asķu og žar bjuggu menn yfir mętti til aš hrinda af sér gręšgi Evrópsks valds.

Sķšari tķma athuganir benda til aš Amerķka hafi alls ekki veriš eins strjįlbżl og sagan vill af lįta, tugum milljónum innfęddra hafi veriš rutt śr vegi. Giskaš hefur veriš į aš ķ N-Amerķku einni hafi veriš į milli 80-120 milljónir innfęddra um 1500. En tališ er aš sś tala hafi fariš nišur ķ 800 žśsund įšur en yfir lauk og žeim sem eftir lifšu komiš fyrir į einangrušum verndarsvęšum. Eins bendir margt til žess aš bśseta Evrópu manna hafi hafist mörgum öldum fyrr ķ N-Amerķku og hafa margir fornleifafundir rennt stošum undir žį tilgįtu. Viršist sem fyrri tķma landnemar frį Evrópu hafi bśiš ķ meiri sįtt viš ašra ķbśa įlfunnar en sķšar varš.

Žaš mį žvķ nęstum telja öruggt aš žaš var ekki eins og mankynssagan greinir frį hvernig Amerķka var uppgötvuš og numin. Lķklegra er aš meš opinberu sögunni sé reynt aš fela spor žeirrar helfarar sem farin var til aš eyša öšrum menningarheimi. Óopinber saga ķ Amerķku sé žvķ meira ętt viš galdrabrennur Evrópu, sem višhafšar voru į hinum myrku mišöldum, žar sem Rómarvaldiš fór fremst ķ flokki viš aš śtrżma žeim menningarheimi sem ekki vildi undirgangast valdiš, ķ nafni manngęsku. Žaš žarf žvķ engum aš koma į óvart aš sagan segi aš sį sem var fyrstur til aš uppgötva Amerķku hafi boriš nafniš Kristófer Columbus, nafn sem felur ķ sér merkinguna „kristniboši frišardśfunnar“.

Žaš er ekkert nżtt aš frišur sé śt breiddur meš manndrįpum. Vestręnt vald hefur um langt skeiš bošaš friš ķ nafni frelsarans og hefur žótt sjįlfsagt aš framfylgja markmišinu meš vopnum žó žaš hafi kostaš milljónir saklausra mannslķfa. Žvķ er įhugavert aš skoša žęr vķsbendingar sem til eru um veru Evrópumanna ķ Amerķku fyrir innreiš vestręnnar menningar. Žar eru žekktastar sagnir af feršum vķkinga upp śr įrinu 1000. Eins eru skrįsettar sagnir til af feršum ķrska munksins St Brendan į įrunum 5-600. Ekki er ólķklegt mišaš viš Ķslendingasögurnar af feršum vķkinga, aš norręnir menn hafi fengiš vitneskjuna um löndin ķ vestri į Bretlandseyjum.

Žegar Amerķka er numin eftir Columbus voru Ķrar fluttir ķ stórum stķl til enskra landnema ķ valdatķš James konungs VI og Karls I, žessi "žręlaśtflutningur" frį Ķrlandi heldur įfram undir veldi Cromwells. James VI er talin hafa 1625, į žvķ eina įri, lįtiš flytja śt 30.000 Ķra til Amerķku skilgreinda sem fanga. Sķšan fóru konur og börn, sem seld voru ķ įnauš eftir aš fjölskyldur höfšu flosnaš upp vegna fįtęktar žegar fyrirvinnuna vantaši.

Žegar Afrķku fólk var flutt sem žręlar til Amerķku voru afrķsku žręlarnir taldir fimmfalt veršmętari en žeir ķrsku og į žį aš hafa veriš um įratugaskeiš blöndun į ķrskum konum og Afrķkönskum karlmönnum, žvķ afkomendur žręla yršu įvalt žręlar. Žęr ašferšir sem Spįnverjar og Portśgalar notušu til aš tryggja sér vinnuafl žegar Amerķka var brotin undir vestręnt vald voru sķst gešslegri.

Žessi pistlaruna hófst į "Uppruni Ķslendinga - ślfar og arfleiš" pistils sem mį rekja til įbendingar frį vķsindamanninum vini mķnum, Jónasi Gunnlaugssyni bloggara. Žar var velt vöngum yfir bókinni "Hin mikla arfleiš Ķslands". Adam Rutherford telur ķ žeirri bók aš Ķslendingar muni „verša žjóšunum ljósberi og fyrirrennari nżrrar aldar". Ég gat mér žess til aš žaš hefši gerst fyrir žśsund įrum žegar vķkingar vķsušu veginn vestur.

Fljótlega fóru žessir pistlar aš snśast um hvort musterisriddarar hefšu einhverntķma komiš  viš į Ķslandi meš "gral" śr musteri Salómons. Įn žess aš žaš liggi ķ augum uppi žį eru fornbókmenntirnar "gral", sem alltaf hefur legiš fyrir augunum į okkur, į žaš benti Valdimar Samśelsson bloggari į ķ einni af sķnum įhugaveršu athugasemdum. Ķslendingasögurnar eru ekki einungis okkar "gral" sem žjóšar, heldur mį finna ķ sögunum vķsbendingar af óopinberri śtgįfu mankynssögunnar um tilurš heimsmyndar dagsins ķ dag, meš heimsveldinu mikla ķ vestri.

Mešan į žessu sögugrśski mķnu hefur stašiš, hefur mér oft fundist ég heyra hvissandi ölduna klofna meš skelli viš kinnung knarrarinnar į leišinni vestur. Jafnvel tališ mig greina marriš ķ stagfestum siglutrésins og heyra klišinn frį fólkinu ķ morgunnskķmunni. Į mešan skipiš skreiš meš segli žöndu hjį óžekktri strönd žar sjį mįtti til nżs lands.

Vegferšina sem žessi pistlarunu greinir frį mį rekja allt til nķšingsverksins ķ Gķbeu og žeirra vangaveltna Adams Rutherfords um žaš hvort Ķslendingar séu hreinasta afbrygši  ęttkvķslar Benjamķns samkvęmt spįdómsgeislanum śr pķramķdanum mikla ķ Gķsa, og vegna einangrunar sinnar śt ķ ballarhafi ķ gegnum aldirnar. Jafnframt žessu hef ég sett persónur pistlanna inn ķ Ķslendingabók, og kannaš hvort til žeirra liggja blóšbönd.

Žar hefur m.a. žetta komiš fram; Hrollaugur Rögnvaldsson er forfašir minn ķ 30. liš, sį sonur Rögnvaldar Męrajarls er nam Hornafjörš. Hans bróšir var Göngu-Hrólfur og er hann  forfašir ķ 31. liš. Hrólfur gerši strandhögg ķ Normandķ og var forfašir Vilhjįlms Bastaršar sem lagši undir sig England įriš 1066, og er talin forfašir ensku konungsęttarinnar. Hin mikla arfleiš Ķslands, bók Rutherfords, hefst į žvķ aš gera grein fyrir žessum bręšrum.

Og af žvķ Ómar įkvęšabloggari Geirsson hefur oftar en einu sinni komiš inn į Svarta vķkinginn ķ athugasemdum viš žessa pistla, žį er sį svarti, Geirmundur heljarskinn Hjörsson forfašir ķ 30. liš, sonur Hjörs Hįlfssonar hersis į Höršalandi og sonur Ljśfvinu konungsdóttur śr Bjarmalandi, sem į aš hafa haft mongólskt blóš ķ ęšum. En Bjarmaland lį sušaustur af Mśrmansk ķ Rśsslandi. Žó svo aš ég hafa ekki gert grein fyrir žessum "ęttgöfugasta" landnįmsmanni Ķslands, žį hefši hann veriš eins pistils veršur. Veldi hans, taldi höfundur Svarta vķkingsins, hafa byggst į innfluttum ķrskum žręlum og višskiptum viš Dyflinni.

Egill Skalla-Grķmsson er forfašir ķ 29. liš, hann žarf varla aš kynna fyrir nokkrum Ķslending. Melkorka Mżrkjartansdóttir er formóšir ķ 29. liš sögš konungsdóttir frį Ķrlandi sem flutt var įnaušug til Ķslands og um er getiš ķ Laxdęlu, hśn var tilgreind til aš stašfesta ęttartengsla Ķslendinga viš keltneska drauga. Vķnlandsfararnir Gušrķšur Žorbjarnardóttir og Žorfinnur karlsefni Žóršarson er forforeldrar ķ 26. liš. Björn Jórsalafari Einarsson og Sólveig Žorsteinsdóttir eru forforeldrar ķ 17. liš. Og sjįlfur sagnamašurinn mikli Snorri Sturluson forfašir ķ 23. liš.

Nś mun einhver segja; “nei hęttu nś alveg“, jafnvel koma til hugar žjóšremba, ķ žaš minnsta grillufang eins Fornleifur myndi orša žaš, sem stundum hefur laumaš hér inn athugasemd. Ég į samt ekki von į öšru en aš sį hinn sami myndi geta komist aš svipašri nišurstöšu meš žaš aš vera afkomandi Ķslendingasagnanna, viš žaš eitt aš setja sjįlfan sig inn ķ Ķslendingabók. En kannski mun einhverjum koma til hugar aš nś į tķmum alžjóšavęddrar manngęsku sé žaš śreltur óžarfi, og ķ bókunum sé um aš ręša rasisma og rökkursögur fyrir börn.

En žį er žvķ til aš dreifa aš veruleikurinn er oftast lygilegri en sagan sem af honum er sögš. Einn skęrasti sólargeislinn ķ mķnu lķfi er dóttur dóttir mķn, hśn Ęvi, sem nś er eins įrs og žvķ aš mestu óskrifaš blaš. Hśn vaknar meš bros į vör fyrir allar aldir hvern morgunn og į žaš oft til ķ morgunnsįriš aš dansa salsa og sumba. Mér finnst ég stundum greina ķ andliti sólargeislans svipmót indķįna Miš-Amerķku, žeirra sem Trump vill reisa vegginn og gera „America Great Again“.

Jafnvel er ég ekki frį žvķ aš smį andblęs frį Afrķku og glamurs frį „conquistadores“ Cortés-ar gęti lķka ķ geislandi dansinum. En fjölskyldufaširinn er hingaš kominn frį Hondśras. Hvort Adam Rutherford hefši tališ Ęvi til hreinusta afbrygšis ęttkvķslar Benjamķns, eins og hann taldi Ķslendinga vera į fyrri hluta sķšustu aldar, veit ég hreinlega ekki, og ętla aš lįta öšrum eftir aš geta sér til um žį sögu.

Ég žakka žeim sem entust til aš lesa žetta langt, og fyrir athugasemdirnar sem gįfu žessum pistlaskrifum lķf.

 

Ps. pistlana mį finna alla į stikunni Vesturfararnir hér til vinstri į sķšunni. Žar koma žeir upp ķ öfugri tķmaröš, en hér fyrir nešan ķ réttri.

1. Uppruni Ķslendinga - ślfar og arfleiš

2. Kölski og hin launhelga Landnįma

3. Draugar ķ silfri Egils

4. Duldar rśnir vestursins og sį heppni

5. Frį Vķnlandi til fundar viš Vatķkaniš

6. Var Snorri Sturluson frķmśrari, sem vķsaši vestur?

7. Hvaš varš um ķslensku Gręnlendingana?

8. Fyrirheitna landiš

9. Hvķtramannaland, og hin mikla arfleiš


Fyrirheitna landiš

Gręnlendingasaga greinir nokkuš nįkvęmlega frį įhuga norręnna manna į Amerķku og feršum žeirra žangaš. Góšir landkostir į Vķnalandi var eitt helsta umręšuefniš į Gręnlandi samkvęmt sögunni.

Įriš 1492 segir mankynsagan aš Kristófer Columbus hafi uppgötvaš Amerķku og upp śr žvķ hefjist landnįm fyrstu Evrópu mannanna fyrir vestan haf. Ķ kjölfariš hefjast einhverjir mestu žjóšflutningar sem um getur į sögulegum tķma. Žaš er ekki einungis aš fólk frį löndum Evrópu flytjist yfir hafiš, heldur hefst fljótlega flutningur į naušugum Afrķku bśum sem vinnuafli fyrir evrópsku hįstéttina ķ nżnuminni heimsįlfu.

Olaf Ohman bóndi af sęnskum ęttum fann įriš 1898 um 100 kķlóa stein ristan rśnum žegar hann var aš plęgja spildu ķ landi sķnu žar sem nś er Douglas County ķ Minnesota. Žessi steinn hefur fengiš nafn eftir fundarstašnum, Kensington rśnasteinninn. Reist hefur veriš yfir hann safn ķ Alexandria, MN. Steinninn virtist bera žess augljós merki aš Evrópumenn hefšu veriš į ferš langt inn į meginlandi N-Amerķku 130 įrum fyrir komu Columbusar.

Rśnir steinsins hafa veriš žżddar eitthvaš į žennan veg; „8 Gotar og 22 Noršmenn komnir langt ķ vestur ķ könnunarferš frį Vķnlandi. Viš höfšum bśšir į tveim klettóttum eyjum dagleiš noršur af žessum steini. Vorum viš fiskveišar dag einn, en žegar viš komum til baka ķ bśširnar fundum viš 10 félaga okkar dauša og blóši drifna. AVM (Ave Maria) bjargašu okkur frį žvķ illa“. Į hliš steinsins er svo įletraš; „10 félagar okkar gęta skips 14 dagleišir frį žessum eyjum. Įriš 1362“.

Fljótlega śrskuršušu fręšimenn rśnirnar į žessum steini falsašar og töldu aš sęnskar ęttir Olafs bónda hefšu getaš gefiš honum innblįstur til aš falsa upplżsingarnar sem mį finna ristar į steininum. Fleiri en ein rśn įtti aš vera gerš af vankunnįttu, žar aš auki hafi latneskt letur veriš oršiš allsrįšandi žegar žessar rśnir eiga aš hafa veriš ristar į Kensington steininn.

Žaš sem fręšimenn telja žó hafiš yfir allan vafa, žegar kemur aš sannleiksgildinu, er Vķnlandstengingin. Sagnir um feršir norręnna manna ķ Amerķku geti žeirra 300 įrum fyrr aš minnsta kosti og žaš sé óhugsandi aš žeir hafi fariš inn į mitt meginland Noršur Amerķku.

Scott Wolter fornleifafręšingur og rithöfundur hefur bent į aš žau rök standist ekki sem notuš voru upphaflega til sönnunar žess aš rśnir steinsins vęru falsašar. Eftir įrtuga rannasóknir hefur hann mešal annars bent į aš meš nśtķmatękni megi greina merki viš rśn, sem talin voru vanta.

Einnig hefur Wolter gefiš śt bókina „The Hooked X“ sem er um rśn sem ekki var talin standast samkvęmt rśnastafrófinu sem notaš er ķ įletrun steinsins. Athyglivert er aš heyra Scott Wolter lżsa žvķ hvernig hann hefur veriš settur śt ķ kuldann ķ samfélagi fręšimanna fyrir aš halda fram aš rśnir Kensington steinsins séu réttar og aš uppruna hans megi jafnvel rekja til musterisriddara.

Śtilokaš viršist vera aš fį fyrri nišurstöšur teknar upp ķ ljósi nżrra rannsókna. Jafnvel žó žaš sé nś žekkt aš į eyjunni Gotlandi ķ Eystrasalti var fręšisetur munkareglu sem réši yfir žekkingu į rśnaletri į žessum tķma.

Til eru skjalfestar heimildir um leišangur sem Magnśs IV Smek Svķakonungur kostaši til Gręnlands 1355. Hefur sį leišangur veriš nefndur sem möguleiki varšandi tilurš rśnanna į Kensington steininum. Leišangurinn er talinn hafa veriš geršur til aš grennslast fyrir um hvaš varš af fólkinu ķ vesturbyggš Gręnlands sem žašan hvarf ķ kringum įriš 1340.

Žessi leišangur snéri aldrei til baka svo vitaš sé, samsetning leišangursmanna gęti svaraš til žess sem fram kemur į steininum. Magnśs IV Smek var bęši konungur Svķžjóšar og Noregs um tķma, ž.m.t. Ķslands og Gręnlands.

Įletrunin į Kensington steininum er sérstök aš žvķ leiti aš hśn getur žess aš könnunar leišangurinn er geršur frį Vķnlandi „8 Gotar og 22 Noršmenn komnir langt ķ vestur ķ könnunarferš frį Vķnlandi.“ Ętla mętti aš įletrun steinsins bęri žaš meš sér aš žess lands vęri getiš sem upphafs lands leišangurs sem byggt var af Evrópumönnum žessa tķma s.s. Gręnlands eša žį Noregs.

Ef um leišangur Magnśsar IV Smek er aš ręša žį mį vęntanlega gera rįš fyrir žvķ aš hann hafi haldiš vestur frį Gręnlandi til aš grennslast frekar fyrir um afdrif fólks ķ vesturbyggš sem var uppgefin įstęša žegar upphaflega var haldiš frį Bergen ķ Noregi.

Žess mį einnig geta aš sumir fręšimenn ķ seinni tķš hafa bent į aš ķ Upernavik į Gręnlandi fannst rśnasteinn sem talin er vera frį įrinu 1314. Žar var notast viš sama rśnastafróf og į Kensington steininum. Um tķma voru rśnir śr žvķ stafrófi notašar sem rök fyrir fölsun Kensington steinsins. Į Gręnlenska steininum stendur "Erlingur Sighvatsson, Bjarni Žóršarson og Indriši Oddson hlóšu žessa vöršu į laugardegi fyrir bęnadaga."

Óneitanlega verša orš Gķsla Oddsonar Biskups ķ Skįlholti (1634-1638) ķ bókinni Ķslensk annįlsbrot og undur Ķslands enn og aftur įhugaverš ef žau eru skošuš ķ žessu samhengi. En žar vitnar hann ķ gömul annįlsbrot eitthvaš į žį leiš „aš ķbśarnir į Gręnlandi hafi af frjįlsum vilja yfirgefiš sanna kristna trś, žar meš allar og góša dyggšir, til aš sameinast fólkinu ķ Amerķku“. Ekki sķšur žau orš sem hann lętur falla žegar hann segist hafa rekist į „aš ófreskju skuggar og įžreifanleg Egipsk myrkur hafi einhvern tķma, rįšist inn ķ žetta föšurland vort og varpaš skugga į žaš. Ég hef ekki fundiš tilgreint, hve lengi žeir hafi haldist viš ķ hvert sinn, né įrtölin“, ķ sömu annįlsbrotum.

Žarna gefur Gķsli biskup žaš sterklega ķ skin aš hin Egipsku myrkur hafi oftar en einu sinni veriš į ferš viš Ķsland. Ef biskup į žarna viš musterisriddara lķkt į tilgįta Scott Wolters er varšandi uppruna Kensington steinsins, žį gęti svo veriš aš ķ eitt skiptiš sé žaš žegar 80 austmanna er getiš ķ Sturlungu og rišu į Žingvöll alskjaldašir ķ liši Snorra Sturlusonar įriš 1217.

Musterisriddarar hafa žį hugsanlega veriš hér į landi ķ žeim tilgangi aš bišja Snorra um aš varšveita launhelga arfleiš musteris Salómons samkvęmt kenningum ķtalska dulmįlsfręšingsins Giancarlo Gianazza. Svo gętu hin Egipsku myrkur hafa veriš aftur į ferš žegar hin sama arfleiš var flutt śt frį Ķslandi įfram vestur um haf žį hugsanlega meš leišangri Magnśsar IV Smek.

Žaš er ekki einungis vķkingar og Kensington rśnasteinninn sem vekja upp spurningar um feršir manna śr gamla heiminum til Amerķku įšur en hśn į aš hafa veriš uppgötvuš af Kólumbusi. Įriš 2010 birti Ķslensk Erfšagreining nišurstöšur rannsóknar žar sem lķklegt žykir aš kona śr röšum frumbyggja Amerķku hafi komiš til Evrópu fyrir tķma Kristófers Cólumbusar. Hśn bjó hér į landi og um 350 ķslendingar geta rakiš ęttir sķnar ķ beinan kvenlegg til hennar. Rannsóknin sżndi aš žessi arfgerš hefur veriš lengi hér į landi, lķklega frį žvķ fyrir įriš 1500, eša įšur en Kólumbus sigldi til Amerķku.

Skömmu eftir aš Amerķka byggšist Evrópumönnum samkvęmt mankynssögunni, eša į įrunum milli 1600 – 1700, fóru landnemar į austurströndinni aš verša varir viš steinbyggingar sem ekki įttu aš fyrirfinnast ķ menningu innfęddra. Mikiš af žessum byggingum eša byrgjum hafa fundist ķ New England, Main og er ķ einhverjum tilfellum tališ aš žęr geti hafa veriš frį žvķ fyrir Krist.

Sambęrilegar byggingar er helst aš finna į Orkneyjum og Sušureyjum Skotlands sem eru taldar vera frį heišinni tķš Kelta. Žekkt er aš ķrski munkurinn St Bernade į aš hafa siglt til Amerķku į įrunum milli 500-600 e.k.. žaš er žvķ merkilegt ef aš žessara steinbygginga eru aldursgreindar frį žvķ f.k. og tengdar viš Kelta. Leitt hefur veriš aš žvķ lķkum aš žetta geti įtt rętur aš rekja allt til hinnar fornu borgar Karžagó en žar er tališ aš Keltar eigi m.a. uppruna sinn.

Rómverjar eyddu borginni Karžagó įriš 146 f.k. eins og fręgt er af ummęlum Kató śr mankynssögunni. Borgin stóš į noršurströnd Afrķku žar sem borgin Tśnis er nś. Karžagó menn voru miklir sjófarendur og eru til sagnir um žaš aš žeir hafi flutt sig um set til Andalśsķu į Spįni byggt borgina Cįdiz. Sķšar hafi žeir siglt enn lengra ķ vestur og sest aš į norš-vestanveršum Bretlandseyjum s.s. į Ķrlandi, Orkneyjum og Sušureyjum Skotlands.

Samkvęmt žessari kenningu į sjóferšum Karžagómanna ekki aš hafa lokiš į Bretlandseyjum heldur hafi žeir haldiš įfram vestur um haf og žar sé komin skķringin į Keltnesku rśstunum į meginlandi Noršur Amerķku sem megi aldursgreina frį žvķ fyrir Krist.

Žessi kenning um Karžagóskan uppruna Kelta setja sögu rómarveldis į Bretlandseyjum ķ allt annaš ljós, žvķ eitthvaš öflugra en Hannibal var žar sem stöšvaši framrįs heimsveldisins ķ noršanveršu Englandi įriš 122 e.k. er rómverjar reistu hinn mikli mśr Hadrian wall og köllušu žaš sem fyrir noršan var heimsenda. Eins setja žessar kenningar landafundi vķkinga ķ vesturįlfu ķ nżtt samhengi.


Vesalingar

Žaš hlżtur aš vera fįheyrt aš nokkurri žjóš sé stjórnaš af eins seinheppnu fólki og ljóst varš žegar fjįrmįlarįšuneytiš upplżsti skattabreytingatillögur sķnar ķ sambandi viš kjarasamninga. Og undarlegt aš reynt hafi veriš aš telja fólki trś um aš žetta vęru skattalękkunartillögur sérstaklega til handa tekjulįgum.

Žaš var ekki svo aš blessašir bjįlfarnir hafi ekki fengiš višvörun žegar einn verkalżšsforinginn gekk af fundi ķ stjórnarrįšinu ķ ašdraganda žess aš tillögurnar vęru kynntar almenningi. Annaš hvort hafa žessar tillögur veriš lagšar fram į žessum tķmapunkti af hreinum fįbjįnahętti eša žį illkvittni.

Stašreyndin er sś aš minnsta skattalękkunin ķ krónum er til lęgst launušu, ef žį nokkur. Žó svo aš žaš hafi veriš villt um meš prósentum žį étur engin prósentur. Flöt krónutala ca 6.700 įtti aš ganga upp allan stigann frį 325 žśs upp ķ hvaš sem var, žess vegna bankastjóra laun. Lękkunin įtti aš koma til į nęstu 3 įrum.

Svo žegar žetta er skošaš ķ kjölinn žį įtti jafnframt žessu aš frysta persónuafslįtt nęstu 3 įrin. Persónuafslįtturinn hękkaši um rśmar 2.500 ķ įr, žannig aš reikna mį meš aš eftir 3 įr hafi hann skerts um aš minnsta kosti 7.500. Reikningsdęmiš upp allan launaskalann er žį vegna žessara tillagna einna, hękkun skatta um ca. 800 kr.

Sķšan er žaš kapķtuli śt af fyrir sig hvernig žessar tillögur koma viš lįglauna fólk. Til aš geta nżtt aš fullu kerfisbreytingarnar, žį žarf fólk aš hafa 325.000 kr. ķ tekjur eša meira. Eftir žvķ sem tekjurnar eru lęgri er įvinningurinn minni, en samt į aš frysta  persónuafslįttinn hjį žessu sama fólki žannig aš skattbyršin eykst verulega hjį žeim sem eru undir 325 žśs ķ lok tķmabilsins.

Sķšan fögnušu flóafķflin hjį SA tillögunum ķ staš žess aš standa meš vinnumarkašnum gegn žvķ aš lįta sjįlftökulišiš ķ stjórnarįšinu ręna hann gengdarlaust eins og višgengis hefur undanfarin įr. Žaš er ķ besta falli fįviska aš segja aš tillögurnar komi žeim tekjulęgstu best, žegar žęr gagnast žeim sķst.


mbl.is Višręšum hefur veriš slitiš
Tilkynna um óvišeigandi tengingu viš frétt

Apaplįnetan

Į mķnum bernskuįrum voru til hérašshöfšingjar, žeir voru stórhuga og oft bęndur af gamla skólanum sem mįttu muna tķmana tvenna og aurana fįa. Einn žessara höfšingja bjó ķ götunni heima eftir aš ęvistarvinu lauk. Tók ķ nefiš, fór yfir dęgurmįlin og mynntist gamallar tķšar.

Einu sinni heyrši ég sögu af honum frį yngri įrum žegar hann hefši veriš staddur į pólitķskum fundi og vitaš var aš hann myndi verja sķna menn af einurš žegar hann tęki til mįls. Į fundinum var sveitungi hans sem var yfirleitt sammįla nįgranna sķnum ķ öllu sem til framfara horfši, en ekki žegar kom aš pólitķk. Žegar hérašshöfšinginn fékk oršiš hóf hann mįl sitt meš žessum oršum; "Frį mķnum bęjardyrum séš,,,", en žar greip sveitungi hans strax fram ķ fyrir honum og botnaši mįl hans "og žašan sést ekkert nema fjóshaugurinn".

Žessi saga kom upp ķ hugann ķ sķšustu viku žegar fyrrum forstjóri N1 furšar sig į žvķ ķ fjölmišli aš žaš sé įlitiš „mikill glępur“ aš greiša bankastjórum hį laun og vķsaši žar sérstaklega til launa tiltekins bankastjóra Landsbankans. Žar greip forstjórinn til lķkingamįls og sagši aš svona umręša hefši aldrei komiš upp varšandi aflaskipstjóra. En skautaši alveg fram hjį žvķ aš bankinn er nżlega gjaldžrota "sjoppa" sem var endurreist į kostnaš almennings.

Svo aš gripiš sé til lķkingamįls svipušu forstjórans žį er nśverandi " skipstjóri" ein af žeim sem stašin voru aš žvķ aš fikta viš "negluna" žegar dallurinn sökk.

Į athugasemdakerfi fjölmišilsins, sem vištališ tók viš forstjórann, fór sķšan fram kappsfull umręša um hvorir, bankastjórar eša skipstjórar eša jafnvel lęknar, ęttu aš hafa hęrri laun, og hélt žar hver meš sķnu liši lķkt og hverju öšrum fótboltaklśbb. Baršist forstjóra  bullan žar fyrir sķna menn enda sjįlfsagt einn af žeim sem finnst sķn sexföldu lįgmarkslaun verulega hógvęri mišaš viš fimmtįnföld lįgmarkslaun bankastjóra, sem hvorki eru glępsamleg né of hį aš hans mati.

Hvaš svo bankastjórinn, forstjórinn og ašrir gera viš sķn laun sem  teljast mikiš meiri en hver manneskja hefur žörf į, sé litiš til lįgmarkslauna, er svo kapķtuli śt af fyrir sig. Sagt er aš sį sem kaupi žaš sem honum vantar ekki ręni sjįlfan sig, og sjaldan eiga žau sannindi betur viš en nś į tķmum žegar flestir eiga ķ haugum of mikiš af žvķ sem žeir hafa ekki not fyrir.

Er žį fįtt annaš eftir en aš safna žessu śtborgaša talnaverki inn į bókhaldsreikninga og žį helst meš góšri įvöxtun, eša nota žaš viš aš hręra ķ jackpottum spilavķtanna til aš teljast mašur meš mönnum, eša kannski koma afrakstrinum aflands til aš komast ķ kynni viš eina prósentiš, sem viršist svo mikiš įhugaveršara viškynningar heldur en fólkiš ķ götunni heima.

Žau gömlu sannindi aš margur verši af aurum api viršast hreinlega ekki eiga hljómgrunn nś į tķmum. 

Nema žį aš rįšamenn hafi uppi žęr hugmyndir aš stękka  fjóshauginn žaš mikiš aš launahękkanir į viš žeirra eigin velli nišur brekkurnar og geri allt aš einum fjóshaug burt séš frį žvķ hvaš veršur um mjólkurkśna, og jöršina sķšan aš heilli apaplįnetu. 


Hvaš varš um ķslensku Gręnlendingana?

Žaš viršast vera mjög fįtęklegar heimildir til varšandi žaš hvaš geršist sķšustu bśsetu įr norręnna manna į Gręnlandi og ekkert sem getur skżrt skyndilegt hvarf fólksins. Fręšimenn hafa viljaš meina aš kólnandi loftslag, hungur og sjśkdómar hafi meš žaš aš gera hvaš af fólkinu varš. En žaš breytir ekki žvķ, aš eins og ķ sumum óleystum moršgįtum, žį vantar lķkin.

Kenningar hafa veriš uppi um aš žaš sama hafi gerst og meš Tyrkjarįnunum į Ķslandi, fólkinu hafi veriš ręnt og selt į žręlamarkaš, eša fariš til Azoreyja, Madeira, eša Gręnhöfšaeyja, žegar Portśgalar nįmu žessar eyjar, jafnvel Kanarķeyja. Flest er žetta tališ lķklegra af fręšimönnum heldur en aš fólkiš hafi fariš stystu leiš til Amerķku, enda aš halda slķku fram nįnast samsęriskenning um opinberu śtgįfu mankynssögunnar.

Til eru skrįšar heimildir fyrir žvķ aš Hįkon biskup ķ Noregi hafi sent Ķvar Bįršarson prest til Gręnlands įriš 1341, en žį hafši ekkert frétts ķ meira en įr frį Gręnlensku byggšunum. Frumheimildirnar eru glatašar en til eru dönsk afrit frį žvķ um 1500 um žaš hvaš blasti viš séra Ķvari Bįršarsyni og samferšamönnum žegar žeir koma til vesturbyggšar.

Žegar Ķvar og fylgdarliš kom ķ byggšina finnur hann ekkert fólk ašeins bśsmala ķ haga, nautgripi og saušfé. Žeir slįtrušu eins miklu af bśsmalanum og skipin gįtu boriš,fluttu žaš svo meš til austurbyggšar Gręnlands en žar virtist allt meš ešlilegum hętti. Hvaš varš af fólkinu ķ vesturbyggš eru engar heimildir til um, en žess mį geta aš sjóleišin milli austur og vesturbyggšar er um 375 mķlur eša um ¾ leišarinnar į milli Gręnlands og Nżfundnalands.

Žegar séra Ķvar Bįršarson var aftur kominn til Bergen įriš 1344, śr Gręnlandsleišangri sķnum, fer hann af einhverjum įstęšum fram į žaš viš Clemens VI pįfa, ķ gegnum biskupstofu ķ Bergen aš biskupsembęttiš į Gręnlandi verši flutt til Noregs en Gręnland hafši eigin biskup til įrsins 1349. Lķklegt veršur aš teljast aš ķ leišinni hafi Ķvar upplżst um stöšu mįla į Gręnlandi į ęšstu stöšum.

Įriš 1355 sendir Magnśs IV (Smek) Svķa konungur, en hann var jafnframt konungur yfir Noregi, Ķslandi og Gręnlandi um tķma, leišangur til Gręnlands til aš kanna stöšu mįla. Af žeim heimildum sem til eru um įstęšur žessa leišangurs mį rįša aš ógn hafi stešjaš aš kristna samfélaginu į Gręnlandi. Žess er skemmst aš geta aš leišangur Magnśsar IV Smek snéri ekki aftur og eru į huldu hvaš um hann varš, žó eru til óstašfestar sagnir um aš 3 eša 4 menn hafi komiš fram ķ Noregi įriš 1364.

Frį žessum įrum eru til heimildir af köldum įrum žar sem ķs fyllti hafnir į noršanveršu  Ķslandi. Eins er til frįsögn af žvķ śr glatašri bók frį žessum tķma aš einhvertķma į įrunum fyrir 1350 hafi „...nęstum 4000 manns haldiš śt į frosiš haf og aldrei snśiš aftur.“ Leiddar eru aš žvķ lķkur aš žetta frosna haf hafi veriš vestan viš Gręnland og eru annįlaskrif Ķslenskra biskupa nefnd žeim til stušnings, žar į mešal žeir annįlar sem Gķsli Oddson į aš hafa haft ašgang aš og lagt śt frį įriš 1638 žegar hann skrifar bókina „ Ķslensk annįlsbrot og undur Ķslands“.

Hvort žetta kuldakast hafi veriš skżringin į hvarfi Gręnlendinga śr vesturbyggš, og įstęša leišangurs Magnśsar IV Svķakonungs er ekki gott aš segja, en einhverjar heimildir nefna žó aš séra Ķvar Bįršarson hafi komiš viš sögu ķ ašdraganda leišangursins. Enda žarf žaš ekki aš koma į óvart aš forvitni hafi leikiš į žvķ į ęšstu stöšum aš vita hvaš varša um allt samfélagiš eins og žaš lagši sig ķ vesturbyggš Gręnlands, sem hvarf įn žess aš svo mikiš sem aš nokkuš vęri um žaš vitaš ķ austurbyggš.

Viš žennan leišangur hafa sķšan grśskarar og utangaršs fręšimenn jafnframt viljaš tengja Kensington rśnasteininum sem fannst ķ Minnesota įriš 1898. En į hann er ristar rśnir um feršir 8 Gota (Svķa) og 22 Noršmanna um Minnesota įriš 1362. Žį hefur veriš bent į aš žessi leišangur hafi veriš talin žaš mikilvęgur, aš sį sem fyrir honum fór fékk aš velja ķ hann einvala liš śr lķfverši konungs, žį menn sem handgengnastir voru Magnśsi IV og höfšu svariš honum eiš.

Žaš sama geršist svo ķ austurbyggš 100-150 įrum seinna, fólkiš hvarf sporlaust. Sķšustu skrįšu heimildir śr austurbyggš eru frį įrinu 1408 af brśškaupi ķslendinganna Sigrķšar Björnsdóttur og Žorsteins Ólafssonar ķ Hvaleyjar kirkju. Eins mun einhverstašar vera til lżsing Žorsteins į žvķ žegar mašur aš nafni Kolgrķmur var brenndur į bįli fyrir galdur žann tķma sem žau dvelja į Gręnlandi.

Ķslensk annįlaskrif frį sķšustu įrhundrušum bśsetu norręnna manna į Gręnlandi bera žaš meš sér aš ef fréttnęmt žótti aš ķslendingar heimsóttu žessa fyrrum landa sķna ķ vestri, hafi žaš veriš vegna hafvillu eša sjóhrakninga. Sumariš 1406 fer skip meš ķslendinga til Gręnlands sem sagt er aš hafi hrakist žangaš į leišinni milli Noregs og Ķslands. Um borš er nokkur fjöldi fólks bęši konur og karlar. Žetta fólk dvaldi į Gręnlandi ķ fimm įr og eru skrįšar heimildir žessu višvķkjandi žęr sķšustu um byggš norręnna manna į Gręnlandi.

Sumt af žessu fólki kom ekki aftur til Ķslands fyrr en įriš 1413, žvķ frį Gręnlandi sigldi žaš ekki til Ķslands heldur Noregs. Enda var strangt višskiptabann ķ gildi, aš tilskipan Noregskonungs į milli Ķslands og Gręnlands. Žar sem žetta fólk hafši veriš svo lengi ķ burtu žį var žaš tališ af į Ķslandi og komu žvķ upp żmis mįl žegar žaš birtist aftur s.s. varšandi hjśskaparstöšu ofl. sem greiša žurfti śr lagalega.

Žaš viršist vera aš Gręnlandsferšir Ķslendinga hafi einungis rataš ķ heimildir žegar žęr vöršušu viš lög. Žó er feršasaga žeirra Björns Jórsalafara og Sólveigar konu hans undantekning. Hśn var rituš löngu eftir Gręnlandsferš žeirra og er glötuš. En engu aš sķšur viršist vera til talsvert um žaš feršalag, sem helgast m.a. af grķšarlegum hagnaši žeirra hjóna af "hrakningunum", sem einna helst į sér samsvörun ķ ferš annarra ķslenskra hjóna vestur um haf rśmum 200 įrum fyrr.

Gręnlandsför žeirra Björn Einarssonar Jórsalafara og Sólveigar Žorsteinsdóttur er um margt slįandi lķk Gręnlandsför žeirra Žorfinns Karlsefnis og Gušrķšar Žorbjarnardóttur. Bęši žessi hjón hagnast grķšarlega į feršinni, sį er žó munur į aš Björn Jórsalafari og Sólveig er sögš hafa hrakist til Gręnlands. En Gręnlendingasaga segir af įsetningi Karlsefnis og Gušrķšar aš komast alla leiš til Vķnlands og af žvķ hvaš žau efnušust į žeirri ferš.

Žess veršur aš geta aš verslun viš Gręnlendinga var ólögleg įn leyfis konungs į tķmum Björns og Sólveigar. Įriš 1385 sigldu žau frį Noregi samskipa fleirum en hröktust til Gręnlands og voru teppt žar ķ tvö įr en komu žį til Ķslands. Žau efnast grķšarlega ķ feršinni žvķ žegar heim kemur kaupir Björn Vatnsfjörš fyrir 150 kżrverš, sem var fimmfalt nafnverš.

Žaš sem undarlegra er aš hann arfleišir seljanda Vatnsfjaršar aš jöršinni komi hann og Sólveig ekki heim śr Noregsferš og sušurgöngu til Rómar. Žau sigla sķšan til Noregs 1388 til aš standa fyrir mįli sķnu varšandi "ólöglegu Gręnlandsdvölina" og höfšu mešferšis vitnisburši um tildrög žeirra hrakninga og višskipti sķn viš heimamenn.

Björn var dęmdur sżkn saka ķ Björgvin 20. maķ 1389. Sķšan fór hann ķ sušurgöngu til Rómar rétt eins og Gušrķšur Žorbjarnardóttir rśmum 200 įrum fyrr. Björn og Sólveig komu til Ķslands aftur 1391 og eru į sinni tķš einhver valdamestu og vķšförulustu hjón landsins. Jórsalanafnbótina fékk Björn sķšar vegna heimsóknar sinnar til Jerśsalem.

Hvaš varš af byggš noręnna manna į Gręnlandi er ekki vitaš. Byggšin er talin hafa veriš viš gott gengi um 1410 samkvęmt ritušum heimildum um brśškaup ķslendinganna Sigrķšar og Žorsteins, sem žar fór fram 1408. Vitaš er aš žau og samferšafólkiš yfirgefa Gręnland 1410, ekkert hefur spurst til fólksins į Gręnlandi sķšan.

Į huga.is var fariš yfir hugsanleg „örlög norręnar byggšar į Gręnlandi“ ķ samnefndri ritgerš. Žar eru helstu getgįtum fręšimanna ķ gegnum tķšina um örlög Gręnlendinga af norręnum uppruna gerš skil. Žaš sem merkilegast er viš žęr getgįtur er aš nįnast engin žeirra gerir rįš fyrir aš fólkiš, sem žašan hvarf sporlaust, hafi fariš til Vķnlands žrįtt fyrir aš landkostir fyrirheitna landsins hafi veriš eitt helst umręšuefniš į Gręnlandi samkvęmt Gręnlendingasögu.

Vilhjįlmur Stefįnsson mannfręšingur og landkönnušur kemst nęst žvķ aš geta sér žess til aš fólkiš hafi fariš til Vķnlands, en hans kenning er į žann veg aš Gręnlenska fólkiš hafi blandast eskimóum ķ langt noršur ķ Kanada. Žęr kenningar eru nś taldar hafa veriš afsannašar meš genarannsóknum nśtķmans. Lokanišurstaša ritgeršar höfundarins į huga.is gerir rįš fyrir aš norręna samfélagiš į Gręnlandi hafi flutts sušur um höf jafnvel fyrst til eyjarinnar Madeira śt af Portśgal en hafi aš lokum dagaš uppi į Kanarķeyjum.


Var Snorri Sturluson frķmśrari, sem vķsaši vestur?

Um žaš bil 20 įrum eftir aš Evrópskir krossfarar höfšu frelsaš hina helgu borg Jerśsalem undan yfirrįšum mśslima įriš 1118, er stofnuš regla musterisriddara sem sögš er hafa haft ašsetur žar sem musteri Salómons stóš. Regla žessi aušgašist grķšarlega af įheitum og landareignum vķša į vesturlöndum. Ķ Frakklandi einu er hśn talin hafi įtt um 10.000 herragarša. Leynd hvķldi yfir reglunni og žeim fornu fręšum sem hśn į aš hafa haft ašgang aš śr musteri Salómons, sem sum hver voru talin komin śr Egipsku pķramķdunum. Öfund gerši vart viš sig ķ garš reglunnar vegna rķkidęmis hennar og žegar mśslķmar nįšu Jerśsalem aftur į sitt vald įriš 1291 fór aš halla verulega undan fęti fyrir musterisriddurum.

Pįfinn ķ Róm og Filippus Frakkakonungur blésu til ofsókna gegn Musterisriddurunum. Voru reglubręšur žį um 20.000 talsins, įkęršir fyrir hvers konar sakir, upplognar sem ašrar. Įriš 1307 voru reglubręšur ķ Frakklandi handteknir ķ stórum hópum. Eftir sżndarréttarhöld og pyntingar voru žeir brenndir į bįli ķ žśsunda tali um alla Evrópu fyrir galdur og önnur forn fręši. Įriš 1312 bannaši pįfinn reglu musterisriddara og leiš hśn undir lok aš tališ var, žvķ er žó haldiš fram aš aš hópur musterisriddara hafi sloppiš undan ofsóknunum į meginlandi Evrópu yfir til Skotlands. Hin skoska regla musterisriddara varš sķšan forveri seinni tķma frķmśrarareglna og var sett į laggirnar ķ Skotlandi undir verndarvęng Robert Bruce konungs Skotlands įriš 1314. Įriš 1319 veitir nżr pįfi, Jóhannes XXII, reglunni aftur tilverurétt žį undir nafninu Riddarar Jesś Krists.

Ķtalski verkfręšingurinn og dulmįlssérfręšingurinn Giancarlo Gianazza telur sig hafa fundiš sterkar vķsbendingar um aš stór hópur musterisriddara hafi komiš til Ķslands įriš 1217 meš leyndar helgar frį Jerśsalem. Telur Gianazza sig hafa lesiš žetta śt śr dulmįlskóda sem megi finna ķ hinum Gušdómlega glešileik eftir Dante. Žórarinn Žórarinsson arkitekt hefur unniš meš Giancarlo Gianazza viš aš fylla uppķ myndina meš vķsbendingum sem felast ķ Sturlungu. Žórarinn telur komna fram raunverulega skżringu į pólitķskum įtökum ķ kringum Snorra Sturluson į žrettįndu öld. Hverjir voru hinir „įttatķu austmenn, alskjaldašir" sem voru ķ fylgd meš Snorra į Žingvöllum? Žórarinn og Giancarlo telja aš žetta kunni aš hafa veriš musterisriddarar sem töldu tryggast aš koma dżrgripum frį landinu helga ķ örugga geymslu vegna trśarlegra og pólitķskra įtaka ķ Evrópu.

Ķ grein um fręši Gianazza sem birtist ķ Leyndarmįlum sögunnar (Historic Mysteries) 10. febrśar 2011 er greint frį aš Gianazza hafi rannsakaš žetta undarlega mįl frį žvķ 2004. Žar segir m.a.;

„It seems incredible that Iceland would be a part of what some call the greatest literary work of all time. Gianazza avers that it is not so far-fetched. Apparently a group of the Knights Templar, a monastic military order of the Middle Ages long associated with discovering holy relics, visited Iceland. “In the official historic records of Iceland it is stated that in 1217, during the meeting of the Althing – the Parliament established in 930 – the leader and poet Snorri Sturlusson appears next to what the text defines as ‘80 knights from the south, all dressed and armed in the same fashion’ and is elected as commander for that year.” Gianazza is convinced that the Knights “travelled to Iceland and backed the election of Sturlusson in exchange for his support in the building of a secret chamber to be filled over the years with sacred books and objects from the Temple of Jerusalem.” After the eradication of the Knights Templar in 1307, Gianazza believes a secret elite of the Knights remained and that Dante belonged to this elite. Dante, therefore, would have been privy to the knowledge of the Knights and the whereabouts of the secret chamber. Consequently, he would have coded this knowledge into the Comedy.“

Žó žaš kunni aš vera langsótt aš halda žvķ fram aš Snorri Sturluson hafi veriš forveri frķmśrara, žó svo žessar tilgįtur Ķtalans Gianazza vęru sannar, žį er eftir sem įšur hér um athygliverša tilgįtu aš ręša. Žetta veršur sérlega įhugavert žegar ęvi Snorra er skošuš ķ žessu ljósi og höfš til hlišsjónar kenning Jochums M Eggertssonar ķ Brisingameni Freyju frį 1948 žar sem hann leggur m.a. śt frį oršum Gķsla Oddsonar biskups ķ Skįlholti (1634-1638) ķ bókinni Ķslensk annįlsbrot og undur Ķslands, um; -„aš ófreskju skuggar og įžreifanleg Egipsk myrkur hafi einhvern tķma, rįšist inn ķ žetta föšurland vort og varpaš skugga į žaš. –Ég hef ekki fundiš tilgreint, hve lengi žeir hafi haldist viš ķ hvert sinn, né įrtölin.“ –skrifar biskup.

Snorra Sturlusonar er einkum minnst fyrir ķslendingasögurnar og hiš mikla ritverk Heimskringlu, sem hefur aš geyma sögu Noregskonunga auk žeirra heimilda um norręna gošafręši sem ķ verkum hans felast. Vegna žessarar arfleišar mętti ętla aš Snorri hafi veriš mikill fręšimašur og grśskari. En sannleikurinn er sį aš hann var umfarm allt annaš ķslenskur höfšingi į umbrotatķmum sem hępiš er aš ķmynda sér aš hafi haft tķma til aš sinna grśski og ritstörfum. Į ęvi Snorra logar Ķsland ķ borgarastyrjöld sem endar meš žvķ aš landiš kemst undir Noregskonung. Helstu persónur og leikendur ķ žeirri styrjöld voru Noregs konungur įsamt biskupnum ķ Nišarósi, sem ķslenska kirkjan heyrši undir, auk ķslenskar höfšingjaętta į viš „Sturlunga“ ętt Snorra. Enda gengur tķmabiliš undir heitinu Sturlungaöld ķ Ķslandssögunni.

Aušsöfnun og valdagręšgi var įberandi į mešal ķslenskra höfšingja 12. og 13. aldar og nįši sennilega hįmarki meš Snorra Sturlusyni. Tilgįta Giancarlo Gianazza er sérstaklega įhugaveš ķ žessu ljósi. Eins kenning Jocums M Eggertssonar um aš Snorri hafi ekki skrifaš žęr bókmenntir sem viš hann eru kenndar heldur hafi žęr veriš skrifašar mun fyrr, en Snorri hafi komist yfir žau handrit og lįtiš endurrita žau žannig aš žau varšveitast. Sturlungaöldin hófst įriš 1220 žegar Noregskonungur fer žess į leit viš Snorra Sturluson aš hann komi Ķslandi undir norsku krśnuna og hann gerist lénsmašur konungs. Žarna hefur konungur žvķ tališ sig vera aš gera samning viš einn valdamesta mann landsins, en Snorri gerši lķtiš til žess aš koma landinu undir Noreg og var drepinn įriš 1241 af Gissuri Žorvaldsyni aš undirlagi konungs.

Žaš er ęvintżralega langsótt aš setja frama Snorra Sturlusonar ķ stjórnmįlum Ķslands ķ samhengi viš Musterisriddara en žvķ veršur samt ekki į móti męlt aš eftir heimsókn 80 austmanna sem męta meš alvępni į Žingvelli meš Snorra 1217 hefst frami Snorra, sem var sonur Hvamm Sturlu Sighvatssonar sem talin er hafa veriš nżlega tilkominn höfšingi af bęnda ętt en ekki goša. Eins veršur ęvi Snorra sem rithöfundar allt önnur ķ žessu ljósi žvķ aušséš er į žeim bókmenntaverkum, sem viš hann eru kennd, aš žar var um vķštękar heimildir aš ręša sem nį įrhundruš ef ekki įržśsund aftur ķ tķmann frį hans ęviįrum.

Žaš mętti jafnvel gera aš žvķ skóna aš Snorra hafi veriš fęrš tķmabundiš til varšveislu sś saga heimsins sem var valdastofnunum žess tķma ekki žóknanleg. Hann hafi svo afritaš śr žvķ efni žaš sem samręmdist Ķslendingasögunum s.s. um vöggu Įsatrśarinnar viš Svartahaf en ekki getaš stillt sig um aš stelast ķ Völsungasögu ķ leišinni. Ef haldiš er įfram meš žessar vangaveltur um musterisriddaratengsl Snorra er ekki ólķklegt aš žessi saga heimsins hafi veriš flutt vestur um haf vegna žess aš ķslendingar bjuggu yfir vitneskju um žį miklu heimsįlfu į žessum tķma.

Margar dularfullar getgįtur um frķmśrara tengjast Newport tower į Rhode Island. Turninn hefur glettilega lķkt byggingarlag og t.d. Garšakirkju į Gręnlandi og hin dularfulla Magnśsarkirkja ķ Kirkjubę į Fęreyjum. Margir vilja meina aš einhverskonar gral sem  musterisriddarar eiga aš hafa flutt vestur um haf tengist Newport turninum. Žaš aš žetta gral gęti veriš fręši śr musteri Salomons sem nįšu allt til Egipsku pķramķdana rķmar įgętlega viš frķmśrara. Til eru sagnir ķ fręšum žeirra sem segja frį komu Portśgala į Rhode Island skömmu eftir Columbus žar eiga žeir aš hafa hitt fyrir innfęddan mann af norręnum uppruna sem bar nafniš Magnśs og geršist žeirra leišsögumašur.

Žaš er žvķ spurning hvort Musterisriddarar hafi vališ Snorra til aš geima tķmabundiš žęr launhelgar sem fluttar voru śr musteri Salomons vegna žeirra miklu bókmenntaverka sem hann varšveitti žį žegar og viš hann eru kennd. En samkvęmt kenningu Jochums sem finna mį ķ Brisingarmeni Freyju komu verk Snorra śr Krżsuvķk, mörghundruš įrum fyrir fęšingu Snorra. Fręšasetriš ķ Krżsuvķk į svo aš hafa įtt rętur sķnar aš rekja til eyjarinnar Iona į Sušureyjum Skotlands, nįnar tiltekiš klausturs St. Columbe, og veriš flutt til Ķslands löngu fyrir landnįm eša um įriš 700.

Allavega viršist Snorri hafa haft tengingar til Skotlands ef marka mį Sturlungu. Žann 29. september 2013 mį finna ķ Akureyrarblašinu įhugaverša grein um kenningar Giancarlo Gianazza, žar segir m.a.;

„Ķ Sturlungu segir frį Skotanum Herburt sem var hér į landi sumariš 1216 en hann var fylgdarmašur Snorra Sturlusonar. Segir frį deilum hans og annars śtlendings sem kallašur var Hjaltinn en sį var ašstošarmašur Magnśsar goša. Mį draga žį įlyktun aš Herburt hafi haft frumkvęši aš žessum įgreiningi žeirra į milli og jafnvel gert meira śr honum en efni stóšu til. Ķ kjölfariš upphófust deilur milli Snorra og Magnśsar og lišsmanna žeirra. Fleiri deilumįl komu upp milli žessara tveggja ašila sem endušu meš žvķ aš įriš eftir (1217) męttust žeir tveir į Alžingi sem žį var į Žingvöllum. Žar komum viš aš žvķ sem Gianazza telur vera eina vķsbendingu af mörgum sem styšji kenningu hans um veru gralsins hér. Ķ kjölfar frįsagnar af deilum žeirra Snorra og Magnśsar sem įšur var minnst į segir eftirfarandi: „Eftir žetta fjölmenntu mjög hvorirtveggja til alžingis. Snorri lét gera bśš žį upp frį Lögbergi er hann kallaši Grżlu. Snorri reiš upp meš sex hundruš manna og voru įtta tigir Austmanna ķ flokki hans alskjaldašir. Bręšur hans voru žar bįšir meš miklu liši.“ (Sturlunga saga, 1988:253-254). Samkvęmt žessu var Snorri Sturluson meš stóran hóp fylgdarmanna į Alžingi og žar af voru 80 Austmenn.“


Hśs śr torfi

IMG_1636

Ein af gersemum ķslenskra hśsa er er torbęrinn aš Žverį ķ Laxįrdal, Sušur-Žingeyjarsżslu. Hann er sérstakur fyrir žaš aš lękur rennur ķ gegnum bęinn, žurfti fólkiš žvķ  ekki aš fara śr hśsi til aš sękja sér vatn ķ bęjarlękinn. Einhver žekktasta veišiį landsins, Laxį ķ Ašaldal, fellur śr Mżvatni um dalinn og til sjįvar ķ Skjįlfanda. Dalurinn er fagur og frjósamur. Žar er mikiš fuglalķf og fjölskrśšug flóra. Einnig mį sjį žar mikiš af fjįrgiršingum śr grjóti, viršast žęr standast tķmans tönn einstaklega vel ķ Laxįrdal.

Ég var svo heppinn aš eiga erindi ķ Laxįrdal ķ upphafi viku, vegna žess aš fyrirtękiš sem ég vinn hjį er aš byggja nżja gistiįlmu viš veišihśsiš Raušhóla. Žverį er rétt innan viš Raušhóla og langaši mig til aš sjį bęinn aš vetrarlagi en žangaš hafši ég komiš ķ lok sumars fyrir tveimur įrum. Žaš var snjóžungt og kalt ķ morgunnsįriš Laxįrdalnum og lét ég žvķ mér nęgja aš sjį heima aš bęnum, en set hér meš myndir frį fyrri heimsókn.

IMG_1632

Žverįrbęrinn var byggšur į seinni hluta nķtjįndu aldar af Jóni Jóakimssyni snikkara og bónda į Žverį, sem var rómašur fyrir vandvirkni viš smķšar og bśskap. Žverį mun vera ķ einkaeign og Įskell bóndi Jónasson sér um bęinn. Žjóšminjasafn Ķslands hefur haft tilsjón meš hśsunum. Žarna voru śtihśs af fornri gerš varšveitt auk bęjarhśsanna. Žjóšminjasafniš hefur lįtiš endurbyggja žrjś śtihśs; fjįrhśs, hlöšu og hesthśs.

Žverįrbęrinn er kannski žekktastur fyrir aš vera vagga Samvinnuhreyfingarinnar sįlugu,en fyrsta kaupfélag landsins, Kaupfélag Žingeyinga var stofnaš aš žar įriš 1882. Žeir sem eiga leiš um Žingeyjarsżslur heimsękja margir torfbęinn aš Grenjašarstaš, en žar er rekiš byggšasafn. Žašan eru ašeins žrettįn kķlómetrar aš bęnum Žverį ķ Laxįrdal, sem fęrri vita af, en žar varšveitir Žjóšminjasafniš žetta sögufręga djįsn.

IMG_5354

IMG_5373

IMG_5390

IMG_5378

IMG_5372

IMG_5375

 


Frį Vķnlandi til fundar viš Vadķkaniš

Gušrķšur Žorbjarnardóttir er įn efa vķšförulasta kona ķslendingasagnanna. Hśn yfirgaf Ķsland ung aš įrum įsamt Žóri austmann manni sķnum og siglir til Gręnlands. Gręnlendingasaga segir aš Leifur heppni hafi bjargaš hópi manna af skeri žegar hann kom śr Vķnlandsferš. Žar į mešal Gušrķši og Žóri, og tekiš žau meš heim ķ Bröttuhlķš austurbyggšar Gręnlands, žar sem Žórir veiktist og deyr. Vegna žessarar björgunar fęr Leifur Eirķksson višurnefniš heppni. Gušrķšur giftist svo Žorsteini Eirķkssyni, bróšur Leifs. Žorsteinn deyr śr sótt ķ Lżsufirši ķ vesturbyggš į Gręnlandi, eftir sumarlanga villu žeirra hjóna ķ hafi og misheppnašan leišangur til Vķnlands.

Žrišji mašur Gušrķšar var svo Žorfinnur karlsefni Žóršarson śr Skagafirši. Žau Gušrķšur sigldu til Vķnlands meš vel į annaš hundraš manns aš tališ er, ķ žeim tilgangi aš hefja žar bśskap. Žau könnušu landiš og og eru talin hafa fariš mun sunnar en vķkingar höfšu gert įšur, eša allt sušur til Long Island og eyjuna Manhattan ķ Hudson fljóti er tališ aš žau hafi nefnt Hóp. Gušrķšur og Žorfinnur voru nokkur įr ķ Amerķku. Įttu blómleg višskipti viš innfędda og eignušust žar soninn Snorra. Žau fóru žašan aftur til Gręnlands og sķšan fljótlega til Noregs. Žar voru žau ķ einn vetur en héldu žį til Ķslands og setjast aš ķ Glaumbę ķ Skagafirši.

Sonurinn Snorri bjó ķ Glaumbę eftir föšur sinn. Žegar Gušrķšur er oršin ekkja fór hśn ķ žaš sem sagan kallar sušurganga „til Rómar“ žar sem hśn hefur aš öllu lķkindum heimsótt Vatķkaniš. Žegar hśn kemur aftur til Ķslands hafši Snorri sonur hennar byggt fyrstu kirkjuna sem reist var ķ Glaumbę. Gręnlendinga saga segir aš Gušrķšur hafi veriš sķšustu ęviįrin einsetukona og nunna ķ Glaumbę. Afkomendur Gušrķšar og Žorfinns karlsefnis hlutu mikinn frama innan kirkjunnar og śt af žeim eru komnir margir biskupar ķslandssögunnar.

Hvaš Gušrķši og valdamönnum Vatķkansins fór į milli er vandi um aš spį žvķ ekkert er um žaš getiš ķ Gręnlendingasögu sem sennilegast er afrit eldri heimilda og engin leiš aš segja hvaš śr henni hefur glatast. Įriš 1999 kom śt bókin "Ingen grenser" (No Boundaries) eftir žį Thor Heyerdahl og Per Lilleström. Viš śtkomu žeirrar bókar greindi Thor Heyerdahl frį žvķ aš hann hefši undir höndum gögn sem sanni aš vķkingar hafi komiš til Amerķku. Annars vegar gögn frį 1070, sem hann fann ķ skjalasafni Vatķkansins, žar sem getiš er um landafundi Ķslendinga ķ Amerķku, hįlfri annarri öld įšur en Gręnlendingasaga og Eirķks saga rauša eiga aš hafa veriš skrifašar. Hins vegar afrit af portśgölskum gögnum sem sżna fram į aš Kólumbus hefši haft upplżsingar um Amerķku frį norręnum mönnum.

Ķ samtali viš Aftenposten ķ tilefni śtkomu bókarinnar ķ Noregi 1999, greinir Thor Heyerdahl einnig frį žeirri skošun sinni, aš sišaskiptunum megi aš mörgu leyti kenna um hve saga norręnna manna sé snautleg. Meš upptöku Lśtersks sišar hafi Noršurlönd falliš ķ ónįš hjį pįfastól og um leiš veriš dregiš śr vęgi žeirra ķ mannkynssögunni. Żmsar heimildir séu žó varšveittar ķ skjalasafni Vatķkansins og einnig séu til mikiš af arabķskum heimildum um norręnar mišaldir. "Žar hef ég skošaš mikiš af heimildum sem flestum er ókunnugt um" sagši hann.

Ķ New York Times 19. desember įriš 2000 birtist grein eftir Walter Gibbs um bók žeirra Heyerdahls og Lilleström. Auk žess aš gera vitneskju kažólsku kirkjunnar skil, um tilveru Amerķku 500 įrum įšur en mankynssagan segir aš Kólumbus hafi fyrstur Evrópumanna uppgötvaš hana, žį er fariš vķtt yfir svišiš varšandi feršir norręnna manna hundrušum įra fyrir Kolumbus. Mešal annars er minnst į Vķnlandskortiš, eins kemur greinarhöfundur inn į Kensington rśnasteininn sem fannst ķ Minnesota įriš 1898 en į žeim steini er greint frį feršum norręnna manna įriš 1362 langt inn į meginlandi Noršur Amerķku.

Nišurlag greinar Walter Gibbs er žó athyglisveršasti hluti hennar, en žar kemur hann inn į annįls brot žau sem vekja undrun Gķsla Oddsonar biskups ķ Skįlholti į įrunum 1632-1638, žau sömu og Jochum Eggertsson leggur śt frį ķ 5. kafla ritgeršasafns sķns „Brisingamen Freyju“,sem getiš er um hér į sķšunni af öšrum įsęšum. En ķ grein New York Times stendur žetta;

„The clearest suggestion that something transformative had taken place in North America came from the hand of a 17th century Icelandic bishop. Citing 14th century annals that have been lost, the bishop, Gisli Oddsson, wrote: The inhabitants of Greenland, of their own free will, abandoned the true faith and the Christian religion, having already forsaken all good ways and true virtues, and joined themselves with the folk of America“.

Orš Gķsla Oddsonar er sérdeilis įhuga verš en žau mį skilja eitthvaš į žessa leiš; „Ķbśarnir į Gręnlandi, af frjįlsum vilja, yfirgįfu sanna kristna trś, žar meš allar sannar og góša dyggšir, og sameinušust fólkinu ķ Amerķku“. Nś liggur bók Gķsla Oddsonar frį 1638 „ Ķslensk annįlsbrot og undur Ķslands“ ekki į lausu og kostar um 70-80.0000 hjį söfnurum, žess vegna erfitt aš sannreyna hve nįkvęmlega žetta er eftir haft ķ New York times. En žarna viršist Gķsli tala um Amerķku en ekki Vķnland enda nęstum 150 įr frį žvķ Kólumbus fann hana žegar Gķsli skrifar žetta. Reyndar eru til meira en getgįtur ķ fleiri ķslenskum handritum en Gręnlendingasögu og Eirķkssögu rauša, žess efnis aš fólk frį Ķslandi hafi sett sig nišur ķ Amerķku löngu fyrir annįlagrśsk Gķsla Oddsonar biskups.

Hermann Pįlsson prófessor ķ norręnum fręšum viš Edinborgarhįskóla bennti į aš; "Samkvęmt Eyrbyggju var Gušleifur Žorfinnsson farmašur śr Straumfirši į siglingu frį Dyflinni til Ķslands, žegar hann hrakti vestur um haf; žį bar hann aš landi sem minnir mjög į Vķnland; žar tölušu menn ķrsku og helsti leištogi žeirra var aldrašur Ķslendingur, grįr fyrir hęrum, sem neitaši tvķvegis aš segja til nafns sķns, en meš žvķ aš hann kvašst vera betri vinur hśsfreyjunnar į Fróšį en gošans į Helgafelli, žykjast allir vita aš mašurinn hljóti aš hafa veriš Björn Breišvķkingakappi. Frį hinu ókunna landi ķ vestri siglir Gušleifur austur um haf til Ķrlands, į žar vetrardvöl og heldur sķšan heim til Ķslands sumariš eftir; hiš vestręna land er tengt Ķrlandi į żmsa lund. Hrakningar Gušleifs eiga aš hafa gerst skömmu fyrir 1030.

Ķ Landnįmu segir frį Ara Mįssyni į Reykhólum, sem var farmašur rétt eins og Gušleifur śr Straumfirši, Leifur heppni og Žorfinnur karlsefni en ķlentist ķ ókunnu landi eins og Björn Breišvķkingakappi. Frįsögnin af Ara er ķ sneggsta lagi: "Hann varš sęhafi til Hvķtramannalands; žaš kalla sumir Ķrland hiš mikla; žaš liggur vestur ķ haf nęr Vķnlandi hinu góša; žaš er kallaš sex dęgra sigling vestur frį Ķrlandi. Žašan nįši Ari eigi į brutt aš fara og var žar skķršur. Žessa sögu sagši fyrst Hrafn Hlymreksfari, er lengi hafši veriš ķ Hlymreki į Ķrlandi. Svo kvaš Žorkell Gellisson segja ķslenska menn, žį er heyrt höfšu frį segja Žorfinn jarl ķ Orkneyjum, aš Ari hefši kenndur veriš į Hvķtramannalandi og nįši eigi brutt aš fara, en var žar vel viršur. Ari įtti Žorgerši dóttur Įlfs śr Dölum; žeirra son var Žorgils og Gušleifur og Illugi; žaš er Reyknesingaętt.""

Hvaša fólk ķ Amerķku Gķsli į viš er aušvitaš rįšgįta. Į hann viš frumbyggja eša voru žaš norręnir landnemar Amerķku sem Gręnlendingar sameinušust? Gęti veriš aš žaš undanhald sem frelsiselskandi menn voru į žegar Ķsland byggšist, hafi haldiš įfram vestur yfir haf og byggš Evrópumanna hafi veriš til stašar ķ Amerķku? Alla vega viršast orš Gķsla biskups bera merki žess aš hann sé hneykslašur įkvöršun kristins samfélags į Gręnlandi, žegar hann rekst į žessi gömlu annįlsbrot. Žarna gęti žvķ veriš skżring į hve snögglega byggš norręnna manna į Gręnland hvarf og ekki er ólķklegt ef djśpt vęri kafaš ķ skjalsöfn Vatķkansins aš žar mętti finna frekari vitneskju um žaš hvaš varš um afkomendur Ķslendinga į Gręnlandi. Į Gręnlandi hafši kažólska kirkjan grķšarleg ķtök, og hefur kostaš miklu til af rśstum dómkirkjunnar ķ Göršum aš dęma.


Duldar rśnir vestursins og sį heppni

Mankynssagan gerir aš žvķ skóna aš ekki hafi komist skikk į óöld mišalda fyrr en blessun kirkjunnar nęr yfirhöndinni meš banni almennra manndrįpa į sunnudögum og meš upptöku galdrabrenna ķ Evrópu til aš eyša forneskju heišninnar. En athygliveršara er žó žaš sem hin opinbera saga greinir ekki frį um žetta tķmabil, s.s. vitneskjunni um stóra heimsįlfu ķ vestri 500 įrum įšur en hennar er getiš ķ heimssögunni. Eins og margir erlendir fręšimenn vita nś oršiš žį var žaš žekkt į Ķslandi og til vęru skrįšar heimildir um Amerķku žó ekki žyki rétt aš geta žess ķ opinberum sögubókum aš žangaš hefšu siglt norręnt fólk ķ kjölfar annarra Evrópubśa nema žį sem hugsanlegs möguleika nś į allra sķšustu įrum.

Samkvęmt ķslendingasögunum er Leifur heppni Eirķksson (980 – 1020) sagšur hafa komiš til Amerķku. Tališ er aš Leifur hafi fęšst um įriš 980 į Ķslandi, sonur Eirķks rauša Žorvaldssonar og Žjóšhildar konu hans. Hann flutti ungur meš foreldrum sķnum til Gręnlands, įsamt bręšrum sķnum, Žorvaldi og Žorsteini. Ķ Gręnlendinga sögu segir frį žvķ aš Leifur kaupir skip Bjarna Herjśfssonar sem hafši įšur villst til Noršur-Amerķku, en steig ekki į land.

Gręnlendingasaga hefst į žessum oršum; "Herjślfur var Bįršarson Herjślfssonar. Hann var fręndi Ingólfs landnįmamanns. Žeim Herjślfi gaf Ingólfur land į milli Vogs og Reykjaness. Herjślfur bjó fyrst į Drepstokki. Žorgeršur hét kona hans en Bjarni son žeirra og var hinn efnilegasti mašur. Hann fżstist utan žegar į unga aldri. Varš honum gott bęši til fjįr og mannviršingar og var sinn vetur hvort, utan lands eša meš föšur sķnum. Brįtt įtti Bjarni skip ķ förum. Og hinn sķšasta vetur er hann var ķ Noregi žį brį Herjślfur til Gręnlandsferšar meš Eirķki og brį bśi sķnu. Meš Herjślfi var į skipi sušureyskur mašur, kristinn, sį er orti Hafgeršingadrįpu. Žar er žetta stef ķ:

Mķnar biš eg aš munka reyni

meinalausan farar beina,

heišis haldi hįrrar foldar

hallar drottinn yfir mér stalli."

Eins og svo oft tengjast hér fornsögurnar frį Ķslandi Sušureyjum Skotlands og aušvelt er aš ķmynda sér aš hinn kristni sušureyski mašur hafi veriš „munkur“ meš rętur frį žvķ fyrir landnįm. Jafnvel įtt rętur aš rekja til eyjarinnar Iona į Sušureyjum žar sem klaustur Kólumkilla (St Columbe) var stašsett öldum fyrr meš öllum sķnum vķsdómi og žį vitneskjunni um feršir St Bernaden vestur um haf. En St Bernadan er sagšur hafa fariš allt noršur til Svalbarša, Gręnlands og vestur til Amerķku į 5.öld.

Auk žessara Sušureyja tengsla segir Eirķkssaga rauša frį žvķ žegar Leifur Eirķksson fer frį Gręnlandi til Sušureyja Skotlands į leiš sinni til Noregs og dvelst žar sumarlangt. Žar kynnist hann stóręttašri konu sem hét Žórgunnur, žegar Leifur yfirgefur Sušureyjar vill Žórgunnur fara meš Leifi žvķ hśn bar hans barn undir belti. Leifur tekur žaš ekki ķ mįl, en sagt er aš sķšar hafi žessi sonur Leifs komiš til Gręnlands žar sem Leifur gekkst viš fašerninu.

Ķ Noregi fęr Leifur svo skoskan mann og konu aš gjöf frį Ólafi Tryggvasyni Noregskonungi, en Ólafur hafši dvalist į vestanveršum Bretlandseyjum įšur en hann hlaut konungstign ķ Noregi. Konungur į aš hafa bešiš Leif um aš kristna Gręnland. Engum sögum fer af kristniboši Leifs į Gręnlandi, en žetta skoska fólk fengu žeir Leifur og Eirķkur rauši sķšar til aš fylgja Žorfinni Karlsefni er hann fór til Vķnlands og viršist žaš žar hafa veriš kunnugt samkvęmt sögunni. Viš lestur Gręnlendingasögu og Eirķkssögu rauša viršast žau torskilin žessi keltnesku tengsl, og aš sumt af žessu fólk skuli yfir höfuš vera nefnt til sögunar. Nema žį aš eitthvaš sem upphaflega var skrifaš hafi śr sögunum glatast.

Um įriš 1000 sigldi Leifur heppni, sonur Eirķks rauša ķ Brattahlķš, frį Gręnlandi til Amerķku og kom fyrst aš Hellulandi (Baffinsland). Hann sigldi žvķ nęst sušur og kemur žį aš hinu skógi vaxna Marklandi (Labrador). Aš lokum er tališ aš hann hafi komiš til Nżfundnalands og hafi nefnt žaš Vķnland eftir aš fundiš žar vķnber, žó lķklegra sé aš hann hafi veriš sunnar ef finna įtti vķnber. Gręnlendinga saga greinir svo frį; „Žar var svo góšur landskostur, aš žvķ er žeim sżndist, aš žar mundi engi fénašur fóšur žurfa į vetrum. Žar komu engi frost į vetrum og lķtt rénušu žar grös. Meira var žar jafndęgri en į Gręnlandi eša Ķslandi. Sól hafši žar eyktarstaš og dagmįlastaš um skammdegi“. Žar var gras žvķ gręnt įriš um kring. Į Vķnlandi byggšu Leifur og fylgismenn hans nokkur hśs til vetursetu viš į sem var full af laxi.

Hermann Pįlsson prófessor ķ norręnum fręšum viš Edinborgarhįskóla taldi nafn Vķnlands eldra en Ķslands byggš og sagši aš hvergi ķ sögunum vęri minnst į žaš aš Vķnlandsfarar hefšu gert sér vķn af vķnberjum Vķnlands. En ef Vķnland dręgi heiti sitt af vķni fremur en vķnberjum eša vķnviši, yrši aš leita žeirrar vitneskju utan ķslenskra fornrita. Žótt af Gręnlendinga sögu telji menn hiklaust aš Vķnland sé kennt viš vķnber og vķnviš taldi hann žį skżringu ęriš grunsamlega. Hann sagši ķslendinga hafa bśiš yfir vitneskju um Vķnland óhįšar Gręnlendinga- og Eirķkssögu. Žęr tengdust Ķrlandi hinu mikla sem hefši veriš skammt frį Vķnlandi hinu góša.

Gręnlendingasaga ber žess glögg merki aš landnįm norręnna manna hélt įfram vestur um höf eftir aš Ķsland var byggt. Žar eru žekktust nöfn Eirķks rauša sem gaf Gręnlandi nafn og Leifs heppna sonar hans sem sigldi til Amerķku. Gręnlendingasaga greinir nokkuš nįkvęmlega frį įhuga norręnna manna į Amerķku og feršum žeirra žangaš. Góšir landkostir į Vķnalandi hefur veriš eitt helsta umręšuefniš į Gręnlandi samkvęmt sögunni. Geršir eru nokkrir leišangrar til Vķnlands meš fjölmennu föruneyti og konur žar meš ķ för žvķ til stendur aš nżta landkosti nżja landsins meš framtķšar bśsetu, t.d. fara tvö systkini Leifs til Amerķku fyrst Žorvaldur sem lętur žar lķfiš og sķšar Freydķs en hennar Vķnlandsferš var blóši drifin.

Gręnlendingasaga segir einnig frį Gušrķši Žorbjarnardóttur sem var žrķgift, fyrst Žóri austmann, hennar annar eiginmašur var svo Žorsteinn Eirķksson bróšir Leifs heppna. Žorsteinn og Gušrķšur hyggjast fara til Vķnlands en villast sumarlangt ķ hafi og koma loks aš landi ķ Lżsufirši ķ vestaribyggš į Gręnlandi og hafa žar vetursetu hjį nafna Žorsteins og konu hans. Žann vetur andast Žorsteinn og einnig hśsfreyja nafna hans, sį Žorsteinn heitir Gušrķši žvķ aš koma henni til vesturbyggšar ķ Eirķksfjörš til Leifs mįgs sķns.

Žaš er eftirtektarvert hvernig Gręnlendingasaga getur žess aš sišaskipti séu aš komast į ķ Gręnlandi, žegar Žorsteinn og Gušrķšur koma aš landi ķ Lżsufjirši, en sagan segir svo frį kynnum žeirra nafna; "Žorsteinn heiti eg og er eg kallašur Žorsteinn svartur. En žaš er erindi mitt hingaš aš eg vil bjóša ykkur bįšum hjónum til vistar til mķn. "Žorsteinn kvešst vilja hafa umręši konu sinnar en hśn baš hann rįša og nś jįtar hann žessu."Žį mun eg koma eftir ykkur į morgun meš eyki žvķ aš mig skortir ekki til aš veita ykkur vist en fįsinni er mikiš meš mér aš vera žvķ aš tvö erum viš žar hjón žvķ aš eg er einžykkur mjög. Annan siš hefi eg og en žér hafiš og ętla eg žann žó betra er žér hafiš." Ekki er žaš sķšur athyglisvert hvernig Žorsteinn Eirķksson er sagšur nįnast rķsa upp eftir andlįt sitt og segja Gušrķši fyrir um framtķš sķna.

Žegar Gušrķšur er komin aftur ķ vesturbyggš undir verndarvęng Leifs mįgs sķns giftist hśn ķ žrišja sinn og žį Žorfinni karlsefni. Žau halda svo til Vķnlands įsamt miklu föruneyti og hefja žar kaupskap. Žar fęšist žeim sonurinn Snorri. Sķšar fara žau aftur til Gręnlands eftir aš efnast į blómlegum višskiptum viš innfędda og žašan til Noregs til aš selja žar varning frį Vķnlandi. Samkvęmd Gręnlendinga sögu hafši ekki įšur fariš svo vel bśiš skip frį Gręnlandi, enda hagnast Žorfinnur vel į farminum ķ Noregi. Žau halda svo frį Noregi til Ķslands og kaupa Glaumbę ķ Skagafirši.

Saga Gušrķšar er stórmerkileg en hśn lifir alla eiginmenn sķna, er eftir žaš talin hafa fariš fótgangandi til fundar viš pįfann ķ Róm og komiš žašan aftur til Ķslands. Žį hafši Snorri sonur hennar reyst kirkju ķ Glaumbę. Hśn gerist žar einsetukona og nunna. Gręnlendingasögu lķkur svo; „Snorri įtti son žann er Žorgeir hét. Hann var fašir Yngveldar móšur Brands biskups. Dóttir Snorra Karlsefnissonar hét Hallfrķšur. Hśn var kona Runólfs föšur Žorlįks biskups. Björn hét sonur Karlsefnis og Gušrķšar. Hann var fašir Žórunnar móšur Bjarnar biskups. Fjöldi manna er frį Karlsefni komiš og er hann kynsęll mašur oršinn. Og hefir Karlsefni gerst sagt allra manna atburši um farar žessar allar er nś er nokkuš orši į komiš“.


Nęsta sķša »

Innskrįning

Ath. Vinsamlegast kveikiš į Javascript til aš hefja innskrįningu.

Hafšu samband