Sęnautasel og heimsmašurinn į heišinni

IMG_3862

Nóbelskįldiš taldi sig vera nokkuš vissan um aš til vęri ašeins einn ķslenskur heimsborgari, mašur sem talist gęti alžjóšavęddur. Žaš hefši margsannast aš hann vęri eini ķslendingurinn sem allt fólk, hvar sem žaš vęri ķ heiminum, myndi skilja. Žessi mašur var Bjartur ķ Sumarhśsum, hetja sjįlfs sķn. Žaš er fįtt sem hefur glatt hverślanta samtķmans meira en geta atyrt Bjart ķ Sumarhśsum meš oršsnilli sinni viš aš upplżsa aš ķ honum bśi allt žaš verstau sem finna megi ķ fólki. Flestir Ķslendingar og margir erlendir ašdįendur Halldórs Kiljan Laxness žekkja söguna sem lżsir lķfsbarįttu žessa sjįlfstęša kotbónda ķ afskekktri heiši. Margir telja aš fyrirmynd sögunnar hafi veriš aš finna Sęnautaseli.

Undanfarin sumur höfum viš hjónin žvęlst margann góšvišrisdaginn um Jökuldalsheišina til aš kynna okkur undur hennar. Oftast var komiš viš ķ Sęnautaseli, enda rekur fyrr um vinnufélagi minn žar feršažjónustu įsamt konu sinni og žar er hęgt aš fį bestu lummur į landinu. Eftir aš mašur var komin į bragšiš fór feršunum fjölgand meš ęttingjum og vinum til aš sżna žeim undur Sęnautasels og gęša sér į gómsętum lummum og kakói. Sęnautasel var endurbyggt 1992 og hafa žau Lilja og Hallur veriš žar gestgjafar sķšan žį, en auk žess er bęrinn til sżnis, og er eftirsótt af erlendum feršamönnum sem lesiš hafa Sjįlfstętt fólk, aš setja sig inn ķ sögusvišiš meš dvöl ķ bęnum.

IMG_3927

Tķmarnir breytast og mennirnir meš. Žar sem draugar įšur rišu röftum ķ ęrhśsinu er nś gestum og gangandi gefnar lummur į garšann og brynnt meš kakói og kaffi innan um lopapeysur

Įstęša žessara mörgu ferša okkar var auk žess saga allra heišarbżlanna og gętu ferširnar žess vegna įtt eftir aš verša enn fleiri į nęstu įrum. Enda voru žessi heišabżli 16 žegar best lét og viš ķ mesta lagi bśin aš heimsękja helminginn. Til aš fį sögu heišarinnar beint ķ ęš las ég samantekt Halldórs Stefįnssonar ķ bókinni Austurland um heišabyggšina, sem var ķ į milli 5-600 m hęš. Halldór Stefįnsson segir m.a.; "Byggš žessarar hįlendu heišarbyggšar, hinnar langhęstu į landinu, lķkist žannig - nęr aš kalla- ęvintżri." Eins las ég Sjįlfstętt fólk Halldórs Laxness og Heišarharm Gunnars Gunnarssonar auk fjölda annarra frįsagna af lķfinu ķ heišinni. Hér į eftir fer hluti žess sem ég tel mig hafa oršiš įskynja um Sjįlfstętt fólk.

IMG_8593

Horft heim aš rśstum Fögrukinnar sem var eitt af heišarbżlunum. Gunnar Gunnarsson rithöfundur skrifaši bękur um bśsetuna į heišinni. Ein af žeim er Heišarharmur sem fjallar um heimsfólkiš ķ heišinni meš annarri nįlgun en Halldór ķ Sjįlfstęšu fólki. Gunnar segir frį žvķ hvernig bśsetan į heišinni eyddist bę fyrir bę m.a. vegna uppblįsturs. Sagt hefur veriš aš Gunnar hafi komiš til įlita sem Nóbelshafi į sama tķma og Halldór. Žaš sem į aš hafa stašiš Gunnari ašallega fyrir žrifum var ašdįun nasismans į verkum hans. Hann er t.d. eini Ķslendingurinn sem vitaš er til aš hafi hitt Hitler. Žó Halldór hafi opinberaši skošanir sķnar į "gślags" kommśnisma Sovétsins, sem var žį mešal sigurvegara strķšsins, varš žaš ekki tališ honum til hnjóšs. Eftir aš ryk moldvišranna er sest gęgist žaš upp śr rykföllnu hugskotinu, aš Nasistar hafi ekki veriš žeir sem töpušu strķšinu, Žaš hafi fyrst og fremst veriš žjóšverjar og svo sjįlfstętt fólk. 

Žaš fer framhjį fįum sem setja sig inn ķ stašhętti aš hin žekkta ķslenska skįldasaga, sem žżdd hefur veriš į fjórša tug tungumįla, gerist į Jökuldalsheišinni. Fleira en feršlag Bjarts ķ Sumarhśsum į hreindżrstarfi yfir Jökulsį į heiši stašfestir tengsl sögunnar jafnt viš stašhętti sem og žjóšsöguna. Ķ sögubyrjun mį meš góšum vilja sjį glitta ķ Hjaltastašafjandann og žegar į lķšur veršur ekki betur séš aš Eyjaselsmóri rķši röftum į ęrhśsinu ķ Sumarhśsum, žannig aš Halldór hefur veriš bśin aš kynna sér mögnušustu žjóšsagnir į Héraši og flytja žęr upp į Jökuldalsheiši. Žó eru sennilega fįir bókmenntafręšingar  tilbśnir til aš kvitta undir žaš aš Sjįlfstętt fólk sé ķ reynd sannsöguleg skįldsaga sem gerist į heiši austur į landi. Žeir hafa flestir hverjir kappkostaš aš slķta söguna upp meš rótum til aš lyfta henni į ęšra plani, meir aš segja tališ sögusviš hennar hafa allt eins oršiš til ķ Kalifornķu. En ķ žessu sem og öšru, er sannleikurinn  oft lyginni lķkastur um žaš hvar heimsborgarana er aš finna.

Halldór Laxness feršašist um Austurland haustiš 1926 og fór žį mešal annars um Jökuldalsheišina og gisti ķ Sęnautaseli. Halldór skrifar af žessu tilefni greinina „Skammdegisnótt ķ Jökuldalsheišinni“, sem birtist fyrst ķ Alžżšublašinu ķ mars 1927. Žar segir m.a.; "Žaš var ekki sjónarmunur į kotinu og jöklinum; samferšamenn mķnir hittu į žaš meš žvķ aš aš fylgja sérstökum mišum. Viš geingum mörg žrep nišurķ jökulinn til aš komast innķ bęardyrnar. Bašstofukytran var į loftinu, nišri var hey og fénašur. Hér bjó karl og kerlķng, sonur žeirra og móšir bónda, farlama gamalmenni. Bóndinn įtti nokkrar kindur, en hafši slįtraš einu kśnni til žess aš hafa nóg handa kindunum. Hann sagši aš žaš gerši minna til žótt fólkiš vęri mjólkurlaust og matarlķtiš, ašalatrišiš vęri aš hafa nóg handa kindunum. -Fólkiš ķ heišinni dró fram allt žaš besta handa feršalöngunum: Viš fengum sošiš beljukjöt um kvöldiš og sošiš beljukjöt morguninn eftir, kaffi og grjótharšar kleinur". Einnig žótti Halldóri žaš kindugt aš hśsbóndinn hafši helst įhuga į aš vita hvort góšar afréttir fyrir saušfé vęru į Ķtalķu, žegar til tals kom aš vķšförull heimshornaflakkari var į ferš ķ Sęnautaseli. „Ég var žvķ mišur ekki nógu menntašur til aš svara žessari spurningu eins og vert hefši veriš“, eru lokaorš skįldsins ķ greininni.

IMG_1811

Sęnautasel viš Sęnautavatn; bęrinn var byggšur 1843 ķ honum var bśiš til 1943, ef frį eru talin 5 įr vegna Dyngjufjallagoss

Žaš eru reyndar til munnmęlasögur žess efnis aš Halldór hafi dvališ lengur ķ Sęnautaseli en žessa einu skammdegisnótt og žegar saga heišarbżlanna er skošuš mį finna marga atburši ķ sjįlfstęšu fólki sem geršust į öšrum heišarkotum. Sumariš 1929 skrifaši Halldór uppkast aš sögu um ķslenskan bónda sem bżr į afskekktri heiši. Žetta er fyrsta gerš skįldsögunnar Sjįlfstętt fólk. Halldór las śr žessari frumgerš sinni fyrir vin sinn, Jóhann Jónsson, ķ Leipzig voriš 1931 og žóttist ętla aš fleygja henni. Jóhann haršbannaši honum žaš og sagši aš žetta vęri žaš besta sem hann hefši skrifaš. Svo merkilega vill til aš bóndinn og ašalpersónan ķ žessari frumgerš Sjįlfstęšs fólks hét einmitt Gušmundur Gušmundsson, eins og gestgjafinn ķ Sęnautaseli sem bauš Halldóri upp į beljukjöt „Skammdegisnótt ķ Jökuldalsheišinni“.

Hvernig Nóbelskįldiš lętur „Sjįlfstętt fólk“ lķta śt samkvęmt sinni heimsmynd hefur sjįlfsagt mörgum svišiš sem upp ólust ķ „Sumarhśsum“ Jökuldalsheišarinnar. Skśli Gušmundsson sonur Gušmundar Gušmundssonar ķ Sęnautaseli, af seinna hjónabandi og žvķ ekki fęddur žegar Halldór var į ferš, hefur gert heišinni ķtarleg skil ķ ręšu og riti. Um mismunandi įhuga föšur sķns og heimshornaflakkara į bśskaparhįttum śti ķ hinum stóra heimi hefur Skśli žetta aš segja.

"Žaš mun lįta aš lķkum aš bęndur žeir sem bjuggu į Jökuldalsheišinni, eins og bęndur annars stašar į landinu, muni jafnan hafa skeggrętt um tķšarfariš og fénašarhöldin er žeir hittust. Einnig eru til heimildir um aš žeir muni jafnvel hafa leitaš tķšinda varšandi žetta įhugamįl sitt, ef svo bar viš aš til žeirra komu menn lengra aš, og jafnvel frį fjarlęgari löndum. Hins vegar er žaš öldungis óljóst hvort svoleišis feršagarpar hafi haft svör į reišum höndum varšandi afkomu bęnda ķ öšrum heimshlutum. Trślega mun žeim hafa veriš żmislegt annaš hugstęšara heldur en hvort einhverjir bęndur skrimtu į kotum sķnum žar eša hér. Undantekning mun žó e.t.v. hafa veriš į žessu, og hugsanlega munu żmsir hafa haft įhuga į basli žessara manna – a.m.k. ef žeir eygšu möguleika į aš notfęra sér nęgjusemi žeirra sjįlfra sér til fręgšar og framdrįttar." (Mślažing 20 įrg bls. 185-186)

 IMG_4022

Afréttalönd heišarinnar eru hvoru tveggja, hrjóstrug og grasgefin, snjóžung og köld į vetrum, en hitinn getur aušveldlega fariš ķ 20-25°C margann sumardaginn eins og svo vķša į heišum austanlands

Hverślantar samtķmans lįta oftar en ekki ljós sitt skķna viš aš atyrša persónu Bjarts ķ Sumarhśsum, meš speki sinni upplżsa žeir aš ķ honum sé allt žaš versta aš finna. Honum er lżst sem einyrkja sem žverskallast viš aš halda sjįlfstęši, sem megi myndgera ķ heimsku heillar smįžjóšar, kvennaböšli sem hélt konu og börnum ķ įnauš. Jafnvel hefur veriš svo langt gengiš aš ętla honum barnanķš aš hętti nśtķmans. En žó veršur ekki annaš skiliš af skrifum žeirra sem ólust upp į mešal sjįlfstęšs fólks ķ Jökuldalsheišinni, en aš žar hafi ęskan įtt sér góšar minningar. Margir seinni tķma menntamenn hafa lagt žetta śt į allt annan hįtt. Meir aš segja veriš haldin mįlžing um barnanķšinginn Bjart ķ Sumarhśsum og finna mį hjartnęmar greinar frį gušfręšingum um ofbeldisfaširinn Bjart.

Žann 19. nóvember 2014 var fjölmenni ķ Stśdentakjallaranum žar sem fram fór mįlžing um Sjįlfstętt fólk sem var jólasżning Žjóšleikhśssins žaš įriš. Žar var Bjartur ķ Sumarhśsum geršur aš barnanķšing, sem hafši haldiš konum sķnum ķ stofufangelsi, af hverjum sérfręšingnum į fętur öšrum. En til žess aš finna barnanķš Bjarts staš žurfti aš vķsu aš draga söguna inn ķ hugarheim hįmenntašra greininga nśtķmans žvķ hvergi er minnst į barnanķš Bjarts ķ sögunni sjįlfri, nema žį hve samfélagiš var haršneskjulegt ķ fįtękt žess tķma sem sagan gerist. Aš vķsu upplżsti Illugi Jökulsson į mįlžinginu aš hann hefši įtt blašavištal viš Nóbelsskįldiš į sķnum tķma žar sem hann hefši nęstum žvķ upplżst žetta leyndarmįl ašalsögupersónunnar, en hann hefši bara ekki žoraš aš hafa žaš eftir skįldinu ķ blašinu į sķnum tķma.

Sr. Jóna Hrönn Bolladóttir og Bjarni Karlsson skrifa sameiginlega jólapostillu ķ vefritinu Trśin og lķfiš žar sem žau feršast 2000 įr aftur ķ tķmann og bera Bjart ķ Sumarhśsum saman viš Jósef fósturföšur Jesś Krists, og finnst žar ólķku saman aš jafna, žar sem žau segja aš Jósef hafi flśiš til Egiptalands meš konu og barn undan ranglęti Heródesar en Bjartur žrjóskast viš ķ heišinni meš fjölskyldu sķna og var varla ęrlegur viš neinn nem tķkina sem var honum algjörlega undirgefin. Žau segja; „Sjįlfstętt fólk er saga um óhlżšni viš lķfslögmįliš, saga af hörmung žess ranglįta hugarfars žegar hundsaugun eru valin umfram augu barnsins“. Ekkert fer fyrir vangaveltum, ķ postillu žeirra prestanna, um žaš hvar Jósef hélt sig į mešan fóstursonurinn hékk į krossinum. Hvaš žį endalokum bókarinnar, Sjįlfstętt fólk, žar sem Bjartur brżtur odd af oflęti sķnu, eftir aš hafa misst Sumarhśs į naušungaruppboši įsamt aleigunni, og bjargar Įstu Sóllilju, žar sem hśn var komin aš žvķ aš geispa golunni ķ heilsuspillandi greni ķ nįbżli sišferšilegs hugarfars, til žess aš byggja henni og börnum hennar lķf ķ draumalandi žeirra į heišinni.

IMG_3908

Ķ sumarhśsum heišarinnar eru ęvintżri aš finna fyrir börn į öllum aldri

Björn Jóhannsson fyrrum skólastjóri į Vopnafirši gerir bśsetu sinni į Jökuldalsheišinn skil ķ bókinni frį Valastöšum til Veturhśsa. En ķ Veturhśs koma Nóbelsskįldiš og gętu žau einmitt veriš kveikjan aš Sumarhśsa nafngift sögunnar, mišaš viš stašhętti. Björn bjó į Veturhśsum um tķma, nęsta bę viš Sęnautasel, samt eftir aš Halldór var žar į ferš. Björn hefur žetta aš segja; „Į yfirboršinu yrši žó saga Heišarbśana lķk, en hśn yrši jöfnum höndum saga andstreymis og erfišleika, bśsęldar og bęttra kjara. Margsinnis hafa veriš lagšar fyrir mig eftirfarandi spurningar: -Var ekki voša leišinlegt aš vera ķ Heišinni? Kom nokkurntķma mašur til ykkar. –Žessum spurningum og öšrum slķkum hef ég svaraš sannleikanum samkvęmt. En sannleikurinn var sį, aš žó okkur vęri ljóst aš stašurinn vęri ekki til frambśšar, hvorki vegna barnanna né heldur vegna einangrunar, ef veikindi bęri aš höndum, held ég žó aš hvorugt okkar hafi fundiš til leišinda. Hitt er svo annaš mįl, og kemur ekki leišindum viš, aš viš fórum žašan strax og önnur betri atvinna baušst, enda hafši ég aldrei ętlaš mér aš leggja kennarastarfiš algerlega į hilluna.“

IMG_3968

 Rśstir Heišarsels viš Įnavatn en žar var Hallveig Gušjónsdóttir fędd og uppalin. Hśn bjó sķšar Dratthalastöšum į Śthéraši. Hallveig segir žetta af sķnum grönnum ķ Sęnautaseli ķ vištali viš Gletting 1995. "Sögufręgt er, žegar Halldór Laxness gisti eina skammdegisnótt ķ heišarbżlinu Sęnautaseli. Žį hafši stašiš óvenju illa į hjį hjónunum ķ Seli og Gušmundur varla nógu birgur af heyjum žetta haust, og tók žaš rįš aš fella kśna, til žess aš vera öruggur meš féš, en kżrin var oršin geld, gömul og kįlflaus. Mér finnst Laxness fara ómaklega meš žetta litla heimili, sem veitti žó allt žaš besta sem handbęrt var".

Žaš sem hefur komiš okkur Matthildi minni mest į óvart er aš ķ frišsęld heišarinnar höfum viš fundiš mišpunkt alheimsins, okkur hefur meir aš segja ekki komiš til hugar aš fara til sólarlanda eftir aš viš uppgötvušum sumarhśsin rétt viš bęjardyrnar, ekki einu sinni séš įstęšu til aš fara ķ Žjóšleikhśsiš ķ sjįlfum höfušstašnum til aš uppfęra okkur smįvegis ķ  borgaralegri heimsmenningu. Enda hefur ekki žurft aš fara langt til aš njóta sólar og hitta auk žess afkomendur heimsmannsins, hennar hefur mįtt njóta og žį hitta ókrossfesta į götum heimabęjarins.

Žaš hefur löngum veriš einkenni ķslensku hópsįlarinnar aš atyrša žį sem sjįlfum sér eru nógir. Upp į sķškastiš hefur žess sést staš ķ žvķ hverjir teljast nęgilega menntašir fyrir flóknar ašstęšur, jafnvel er svo langt seilst aš ungt minna menntaš fólk hefur ekki mįtt hafa uppi einföld skilaboš um hvaš til gagns megi verša fyrir žeirra jafnaldra. En ķ žvķ sambandi mį segja aš heimsmašurinn ķ Sumarhśsum hafi veriš į undan sinni samtķš, og af žeirri gerš sem benti į žaš aldeilis ókeypis, meš žögninni ķ kyrrš heišarinnar, aš "žś ert nóg".

IMG_3974

Aš endingu selfķ og pikknikk


Draugar ķ silfri Egils

Vegna žrįlįtra getgįta um keltneskan uppruna ķslendinga og ķ ljósi žess aš margar ķslendingasögurnar eru meir ķ ętt viš heimildaöflun śr klaustri Kólimkilla en skandinavķska sakamįlasögu er ekki śr vegi aš haf ķ huga orš Hermanns Pįlssonar „Ķsland byggšist aš nokkru leyti af Ķrlandi og Sušureyjum og žvķ žykir skylt aš kanna menningu vora ķ ljósi žeirra hugmynda sem auškenndu Ķra og Sušureyinga fyrr į öldum“. En Hermann var lengst af prófessor ķ norręnum fręšum viš Edenborgarhįskóla og hafši žvķ jafnan ašgang heimildum sem ęttašar voru bęši frį draugum Kólumkilla og skandinavķsku sakamįlasögunni.

Žessu samhliša er ekki śr vegi aš beina einnig athyglinni aš atburšum ķ Evrópu sem gerast ķ kringum fall Rómarveldis og varša sögu žeirra landa sem styšst vegalengd er til frį Ķslandi, m.a. Bretlandseyja. Yfir žeim hafši Rómarveldi drottnaš aš hluta um langan tķma. Ķ Völsungasögu, sem varšveitist į Ķslandi, er Atla Hśnakonungs (406-453) getiš en hann réšist hvaš eftir annaš į Rómverska heimsveldiš śr austri en veldi hans er tališ hafa nįš allt frį Žżskalandi til Kķna. Atli gerši innrįs ķ Vestur-Rómverska keisaradęmiš meš innrįs ķ hluta žess sem tilheyra nś Žżskalandi, Frakklandi og Ķtalķu. Sögusviš Völsungasögu er tališ vera frį žeim atburšum. Veldi Atla var ķ ašdraganda aš falli Rómverska keisaraveldisins sem tališ er hafa veriš oršiš endanlegt įriš 476.

Rómarveldi nįši lengst ķ norš-vestur til Englands aš Skotlandi. Žar byggšu Rómverjar mśr žvert yfir England frį Newcastle ķ austri yfir į vesturströndina viš Carlisle, stendur žessi mśr vķša enn og er į heimsminjaskrį. Mśrinn nefnist Hadrian wall eftir samnefndum keisara. Tališ er aš bygging hans hafi byrjaš įriš 122, hann var um 120 km langur, 3. m breišur og 5 m hįr. Žar fyrir noršan var fyrirstašan of mikil fyrir heimsveldiš. Mśrinn var žvķ byggšur til aš verjast Caledónum en Caledonia var nafniš sem Rómverjar höfšu į landsvęšinu sem nś kallast Skotland. Rómverjar geršu svo ašra tilraun til aš sölsa undir sig Skotland 20 įrum sķšar og komust noršur aš Edinborg. En uršu žar aš lįta stašar numiš og byggja annan vegg. Sį veggur nefndist Antonien wall, var śr timbri og nįši frį austurströndinni ķ grennd viš Edinborg stystu leiš yfir į vesturströndin u.m.b. viš Glasgow. Žeirri landvinninga stöšu héldu rómverjar žar til įriš 208 aš žeir uršu aš hörfa aftur fyrir Hadrian wall og köllušu žar eftir žaš, sem fyrir noršan var, heimsenda.

Erfitt er aš geta sér til hvaša kraftar voru žarna aš verki nógu öflugir til aš stöšva heilt heimsveldi žrįtt fyrir ķtrekašar tilraunir žess. En athyglisvert er aš eftir fall Rómarveldis kallar mankynssagan tķmabiliš žar til kažólska kirkjan ķ Róm nęr afgerandi yfirrįšum ķ Evrópu „hinar dimmu mišaldir“ eša „dark ages“ į ensku. Sagan segir aš į žessu tķmabili hafi heišingjar fariš um meš yfirgangi, moršum og rįnum. Heišnir ķbśar noršurlanda eru kallašir vķkingar, śtlistašir nįnast sem hryšjuverkamenn. Ķ žessu róti byggist Ķsland norsku fólki en įšur en žaš gerist tekur žaš fólk aš flżja Noreg til Bretlandseyja s.s. Sušureyja viš Skotland og til Ķrlands undan ofrķki konungsvalds sem fljótlega varš hallt var undir kirkjuna.

Saga Skotlands greinir frį žvķ aš į tķmum Rómverja og į mišöldum hafi žar bśiš heišin žjóš sem kallašist Picts og yfirrįšasvęšiš Pictsland. Į vesturströndinni og į Sušureyjum bjuggu Gails sem hneigšust til kristni og höfšu tengsl viš Ķrland. Gails var žjóš sem kölluš var į žessum tķma, Skotar. Į eyjunni, Iona žétt viš vesturströnd Skotlands, var fręgt klaustur stofnaš af ķrska munknum St Columbe (521-597), Kólumkilla. Sś žekking sem žetta klaustur er tališ hafa haft innan sinna veggja nįši allt frį Ķrlandi ķ vestri, jafnvel enn lengra žvķ til eru heimildir um Ķrland hiš mikla og mun žar hafa veriš įtt viš Amerķku. Žessi landafręši er sagt aš hafi veriš kunn ķ klaustri Kolumkilla į Iona, auk Ķsland, Gręnlands og Svalbarša ofl.. Til austurs er vitaš aš fręšin sem voru varšveitt ķ į Iona nįšu allt til Afganistan.

Tilgįtan um hvaš varš um žį heišnu žjóš sem kallašist Picts er sś aš hśn hafi aš tekiš upp kristin siš Gails og sameinast žeim žannig aš śr varš skosk žjóš um svipaš leiti og norręnt landnįm er į Ķslandi. Sagan greinir frį žvķ aš Gereg foringi Gails hafi drepiš Ire höfšingja Picts 878, eftir aš Gereg hafši hörfaš inn ķ Pictsland undan vķkingum. Synir Ire, žeir Donald og Constantine eru į Noršur Ķrlandi į yfirrįšasvęši Gails žjóšarinnar, ķ lęri ķ klaustri vegna fjölskyldutengsla viš Ķrska konungsętt. Žegar žeir fulloršnast verša žeir lögmętir erfingjar Pictslands, žannig hafi tvęr flugur veriš slegnar ķ einu höggi, sišaskiptum Picts og sameiningu Picts og Gails.

Skotland veršur svo endanlega til žegar vķkingar ķ Dublin į Ķrlandi og York į Englandi įsamt Skotum undir stjórn Constantine sameinast į móti Englendingum ķ orrustunni miklu (The grate battle) viš Brunanburh 937 og žar stašfestist ķ raun skipan nśtķmans į Bretlandi žó svo aš rķki Vķkinga hafi veriš viš lżši į Bretlandi eftir žaš ķ York en žaš er tališ hafa stašiš meš stuttu hléi frį 875 til 954. Įstęšan fyrir žvķ aš kristnir og vķkingar sameinast ķ orrustunni miklu viš Bruaburh er talin vera m.a. sś aš Ašalsteinn Englandskonungur hafši nįš yfirrįšum yfir York af vķkingum.

Ķ orrustunni viš Bruaburh er tališ aš bręšurnir Egill og Žórólfur Skallagrķmssynir hafi tekiš žįtt, žó svo aš Egilssaga tali žar um Vķnheiši. Žeir voru žar įsamt 300 manna liši sķnu į mįla hjį Ašalsteini Englandskonungi. Ķ orrustunni féll Žórólfur og fékk Egill tvęr kistur silfurs frį Ašalsteini konungi sem hann įtti aš fęra Skallagrķmi ķ sonargjöld auk žess aš fį gull ķ sinn hlut fyrir hetjulega framgöngu lišs žeirra bręšra. Ašalsteinn Englandskonungur var kirkjunnar konungur en žeir Egill og Žórólfur Skallagrķmssynir  rammheišnir. Fram kemur ķ Egilssögu aš žeir bręšur hafi prķm signst en sį sišur mun hafa veriš um heišna menn er žeir geršust mįlališar kirkjunnar konunga, en meš prķm signingu geršust žeir ekki kristnir heldur héldu sķnum siš.

Sagan hefur greint frį mišöldum sem įtökum į milli heišinna og kristinna manna žar sem heišnir ķbśar noršurlanda voru śtlistašir nįnast sem hryšjuverkamenn žessa tķma ķ gegnum vķkingana. Žegar saga žessa tķmabils er skošuš ķ öšru ljósi er žetta ekki eins klippt og skoriš. Miklu frekar mį ętla aš hinar dimmu mišaldir hafi veriš tķmabil žar sem hvorki keisaraveldiš né kirkjan ķ Róm höfšu žau völd sem sótts var eftir ķ Evrópu. Žaš er ekki fyrr en Róm fer aš sękja ķ sig vešriš eftir fall keisaraveldisins ķ gegnum pįfastól aš žau róstur, sem hinar myrku mišaldir eru kenndar viš nį hęšum meš borgarastyrjöldum og tilheyrandi žjóšflutningum. Upp śr žvķ róti veršur landnįm norsk ęttašra manna į Ķslandi.

Samkvęmt sögu Evrópu er vķkingatķmabiliš tališ hefjast meš įrįs norręnna manna į klaustriš ķ Lindisfarne į Englandi 793, sem įtti rętur aš rekja til eyjarinnar Iona. Žó svo heimildirnar fyrir žeirri villimannlegu įrįs séu fyrst skrįšar af kirkjunnar manni ķ Frakkland sem aldrei er vitaš til aš hafi komiš til Lindisfarne og endurskrįšar ķ fréttabréf til klaustra allt til įrsins 1200. Vķkinga tķmabilinu er svo tališ endanlega lokiš meš orrustunni viš Hasting 1066 og falli Haraldar Englandskonungs sem var af norskum ęttum, en žar bar Vilhjįlmur bastaršur afkomandi göngu Hrólfs sem fór til Normandķ sigur. Sķšan hafa afkomendur hans tilheyrt konungsęttinni į Englandi.

Hvaš žaš var sem fékk žį norsku menn til aš halda ķ vestur į haf śt ķ leit aš nżjum heimkynnum er ekki vandi um aš spį. Žaš kemur misskżrt fram ķ Ķslendingasögunum. Ofrķki konunga sem voru hlišhollir hinu mišstżrša valdi og svo vitneskja Kólumkilla um löndin ķ vestri. Fall rómarveldis varš žvķ varla, eftir aš keisarar hęttu aš rķkja, nema tķmabiliš žar til kirkjan tók viš meš sinn pįfastól ķ Vadikaninu, sem réri svo undir borgarastyrjöldum ķ samfélögum manna sem ekki lutu valdinu. Meš žvķ aš styrkja einstaka framagjarna höfšingja, žį sem įsęldust mest völd.


Hśs śr hassi

DtkMeVnWkAIQrXF

Žó undarlega kunni aš viršast žį er fariš aš byggja hśs śr hassi, eša kannski réttara sagt hampi, sem er jurt af žeirri ętt er gefur af sér kannabis. Hollenska fyrirtękiš Dun Agro hefur um nokkurt skeiš framleitt vörur śr hampi og hefur nś hafiš framleišslu hśsa śr žessari jurt. Fyrirtękiš hefur sérhęft sig ķ aš steypa hśseiningar śr hampi og telja sig geta afhent 500 hśs į įri. Heimasķšuna mį skoša hér.

Dun Agro er ekki fyrsta fyrirtękiš sem hefur reynt aš byggja hamphśs. Hins vegar segjast žeir vera fyrstir til aš takast žaš meš einhverjum įrangri. Žeir vilja meina aš eitt af žvķ jįkvęšasta viš žessi hśs sé kolefnisporiš. Hampurinn ķ hśs taki til sķn ca 13.500 kg af CO2 viš žaš eitt aš vaxa, hann er sķšan uppskorinn og bundinn ķ steypu hśssins įsamt kolefninu. Žaš žarf mikil vķsindi til aš umreikna rśmįl ósżnilegrar loftegundar ķ sżnilegan massa meš jįkvęšu kolefnisspori ķ hśsi śr hassi, gott ef ekki hugvķsindi.

hennepverwerkingsbedrijf-dun-agro-hemp-concrete-con158-6

Hér sést ķ endan į steyptri hampveggs einingu frį Dun Agro 

En hversu raunhęft er notagildi hamps burtséš frį kolefnissporinu? Ef eitthvaš er aš marka Vķsindavef Hįskólans nęr saga hampręktunar įržśsundir aftur ķ tķmann. Samkvęmt kķnverskri gošsögn fęršu guširnir mannkyninu eina plöntu aš gjöf sem įtti aš uppfylla alla žarfir žess og var plantan sś formóšir allra kannabis- og hampplantna ķ heiminum.  Mikilvęgi hamps og notagildi hans hefur ekki sķst legiš ķ žvķ hversu trefjarķkir stofnar plöntunnar eru. Trefjarnar mįtti nota ķ klęši, segl, reipi, pappķr og margt fleira. Sem dęmi var hampur notašur bęši ķ segl og kašla į tķmum landafundanna miklu. Greinina um hamp į vķsindavefnum mį nįlgast hér.

Hamp er hęgt aš rękta hér į landi, og žį į annan hįtt en viš raflżsingu til ólöglegra nota. Fyrstu skrįšu heimildir um ręktun į hampi į Ķslandi er aš finna ķ bréfi sem Vķsi Gķsli sendi syni sķnum įriš 1670 žar sem hann segir frį tilraunum sķnum meš aš rękta innfluttar plöntur. Fyrir rśmum įratug var gerš tilraun meš ręktun į išnašarhampi śti ķ gušs gręnni nįttśrunni noršur ķ Eyjafirši og gekk ręktunin vel. Um notkunar möguleika hampsins mį einnig fręšast ķ BB hér.

Žaš hefur veriš tališ, žar til fyrir skemmstu, aš sį sé ķ besta falli "steiktur hasshaus", sem hefši lįtiš sér detta ķ hug aš byggja hśs śr hassi. En eftir aš tilvist heimsins byggist oršiš aš mestu į hinu ķmyndaša kolefnisspori og reiknikśnstum sem mį lķkja viš gullgeršalist, žarf sį ekki aš vera neitt "steiktur" sem lętur sér til hugar koma aš byggja og selja hśs śr hassi žó ekki vęri nema kolefnissporsins vegna. Žó svo sporinn hręši žį viršist hampur veraverulega misskilin jurt.

hampur_litil_221015

Waking Times


Kölski og hin launhelga Landnįma

Hvaš ef öll mankynssagan vęri meira og minna lygi skrifuš aš undirlagi žeirra sem valdamestir voru į hverjum tķma, og skįldsagna ritarar į viš Dan Brown fęru nęr sannleikanum? Žaš er reyndar oftast svo aš rķkjandi öfl sjį um aš skrįsetja opinbera śtgįfu sögunnar. Žegar Ķslendingasögurnar eru skošašar žį mį samt greina aš žęr hafa ekki veriš skrįšar undir handleišslu Noregskonunga žó svo žęr geymi heimildir sem til eru um upphaf konungsrķkis ķ Noregi. Žaš viršist ekki hafi veriš nein hefš fyrir sagnaritun ķ Skandinavķu žegar noršmenn nįmu Ķsland né fyrir žann tķma, žaš mį nęstum segja aš mišalda saga Noregs vęri ekki til nema fyrir Ķsland.

Hvernig stóš žį į žvķ aš saga žessa tķmabils varšveitist į Ķslandi? Įgiskun hefur m.a. veriš uppi um aš žaš sé vegna žess aš į Ķslandi séu langir og dimmir vetur og žvķ hafi landsmenn drepiš tķmann meš žvķ aš segja hvorir öšrum sögur af uppruna sķnum og landnįmi (874-930) mann fram aš manni žar til einhverjir sįu įstęšu til aš skrįsetja žęr, jafnvel mörghundruš įrum seinna s.s. Snorri Sturluson upp śr 1200 og Landnįma einhvertķma upp śr 1100. Langir vetur meš skammdegismyrkri eru ekki sķšur ķ Noregi svo varla hefur sagnahefšin og skrįsetningaržörfin komiš žašan meš landnįmsfólki.

Viš lestur Völsungasögu vakna einnig margar įleitnar spurningar s.s. hvernig stóš į žvķ aš sś saga varšveitist į Ķslandi sem er talin hafa veriš skrįš 1270 en sögusvišiš er Evrópa 800 įrum fyrr, į tķmum Atla Hśnakonungs (406-453) auk žess sem Völsunga saga hefur aš geyma heimildir um hugsunarhįtt heišinna manna og sögu norręnnar gošafręši sem rķkjandi var ķ noršur Evrópu žess tķma. Egils saga sem er talin hafa veriš rituš um 1200 segir frį atburšum ķ Noregi, Englandi og vķšar ķ Evrópu į tķmabilinu 850-1000.

Egilssaga segir svo hįšuglega frį Noregskonungum aš sennilegast er aš sögunni hefši veriš eitt af konungum ķ Noregi hefšu žeir vitaš af tilvist hennar. En hvaš sem öšru lķšur žį segir sagan į hįrnįkvęman hįtt frį Noregi žessa tķma auk žess aš gefa magnaša innsżn ķ hugarheim heišninnar ķ gegnu Egil. Žaš hefur komiš betur ķ ljós eftir žvķ sem fornleifarannsóknum hefur fleytt fram hvaš Egilssaga er nįkvęm heimild. Svo mį spyrja hvernig standi į žvķ aš heimildir um uppruna og Svartahafs tengsl norręnu gošafręšinnar varšveitast į Ķslandi, hvort žar geti veriš aš žar sé afritaš eftir mun vķštękara safni gagna en hafi tilheyrt norręnum bókmenntum einum.

Margir hafa bent į aš ķ Ķslendingasögurnar og sér ķ lagi Landnįma sé vilhöll norskęttušum landnemum og žar hljóti aš hafa rįšiš hagsmunir žeirra er skrifušu sögurnar. Grettis- og Laxdęlasaga geta landnįmsfólks sem kom frį Skotlandi. Önundur einfętti forfašir Grettis fór til Sušureyja Skotlands til aš žola ekki ofrķki Haraldar hįrfagra Noregskonungs. Laxdęla greinir frį landnįmi Aušar djśpśšgu sem kom frį Skotlandi og hafši tengsl viš konung į Ķrlandi auk žess sem sagan getur ambįttarinnar Melkorku dóttur Mżrkjartans konungs į Ķrlandi. Bįšar žessar sögur gera ęttartengslum sögupersóna viš Noreg góš skil en geta žess lauslega hvar žetta fólk hafši ališ manninn į Bretlandseyjum.

Eina kenningu sem lķtiš hefur fariš fyrir, um landnįm Ķslands og tilurš ķslendingasagna, mį finna ķ ritgeršasafni Jochums M Eggertssonar frį 1948. Žetta ritgeršasafn heitir einu nafni Brķsingamen Freyju og kemur inn į norręna gošafręši, rśnaletur ofl. Ķ 5. kafla er svo kenning um hvernig Ķsland byggšist sem einna helst mį lķkja viš skįldsöguna Da Vinci Code, enda var Jochum ekki hįtt skrifašur hjį fręšimannasamfélaginu. Žrįtt fyrir merkilegar  kenningar sķnar varš hann aldrei annaš en utangaršs fręšimašur.

Jochum lét eftir sig mikiš af handskrifušum bókum um rannsóknir sķnar. Einna žekktust žeirra er bókin Galdraskręša sem var endurśtgefin įriš 2013 af Lestofunni. Ķ 5. kafla ritgerša safns sķns Brķsingamen Freyju leggur Jochum śt frį oršum Gķsla Oddsonar biskups ķ Skįlholti į įrunum 1632-1638, sem Gķsli lętur falla ķ bók sinni Ķslensk annįlsbrot og Undur Ķslands. En žar segir biskup: "Žann 18. Aprķl, 1638 byrja ég į lżsingu žeirra undraveršu hluta, sem fyrir koma ķ föšurlandi mķnu, og vildi ég óska, aš įrangurinn yrši aš sama skapi farsęll, sem viljinn er einlęgur, hugurinn hreinskilinn og įhuginn fyrir sannleikanum“.

Sķšan bendir Jochum į merkilegan hluta ķ frįsögn Gķsla biskups ķ kaflanum „Jaršskjįlftar og żmiskonar hręšileg eldgos“; „ -Til žess aš ég žreyti ekki lesarann eša viršast ętla aš segja neitt ógešfellt, mundi ég engu bęta viš žetta, ef gagnstęšur kraftur skapferlis mķns kallaši ekki fram ķ huga mér į žessum staš, aš ég hef fręšst um žaš af gömlum annįlum fornmanna, aš ófreskju skuggar og įžreifanleg Egipsk myrkur hafi einhvern tķma, rįšist inn ķ žetta föšurland vort og varpaš skugga į žaš. –Ég hef ekki fundiš tilgreint, hve lengi žeir hafi haldist viš ķ hvert sinn, né įrtölin. –En žetta eru ekki žau myrkur, sem taka alveg fyrir sól og dagsljós og koma af sandskżjum į vissum stöšum og ķ fjöllum, į mešan žau eru aš spża eldi, heldur einhverjir ašrir furšulegir skuggar".

Žessa frįsögn Gķsla Oddsonar telur Jochum vera stórmerkilegan śtśrdśr frį efni bókarinnar og aš Gķsli hafi haft ašgang aš fornum annįlum ķ Skįlholti sem greindu frį falinni fortķš. Eins sagšist Jochum sjįlfur hafa yfir hinu glataša fornriti Gullbringu aš rįša žar sem kęmi fram ķtarlegri śtgįfa af landnįmi Ķslands en um vęri getiš ķ Landnįmu sem getur žess žó lķtillega aš fyrir ķ landinu hafi veriš fólk af keltneskum uppruna.

Sś śtgįfa landnįms sem kemur fram ķ Gullbringu er ķ stuttu mįli į žį leiš aš žegar žeir landnemar komu til Ķslands frį Noregi sem vildu foršast ofrķki Haralds konungs hįrfagra var fyrir į Ķsland byggš. Nįnar tiltekiš hafi sś byggš įtt uppruna sinn aš sękja til eyjarinnar Iona sem er ein af Sušureyjum Skotlands. Į Iona hafi veriš varšveitt viska sem rekja megi til Egipsku pķramķdana. Žessi vitneskja sem sķšar var kennd viš galdur hafi upphaflega veriš til stašar ķ fornum menningarheimum en flust frį Egiptalandi til Iona eyja sem eru ķ eyjahafi Grikklands, žašan hafi fręši žessarar visku flust til Hebredes eyja ķ Sušureyjum Skotlands og žašan til smį eyjar ķ Sušureyjum sem hafi fengiš nafniš Iona eftir hinum Grķsku eyjum. Eins kemur fram hjį Jochum aš žjóšin Skotar hafi byggt Ķrland į žeim tķma og eyjar Skotlands talist til Ķrlands.

Žegar ekki var lengur öruggt aš varšveita žessa launhelgu visku į eyjunni Iona viš Skotland var hśn flutt til Ķslands u.ž.b. įriš 700, nįnar tiltekiš til Krżsuvķkur. Žetta fólk kemur löngu fyrir skjalfest landnįm Ķslands og tekur vel į móti flóttafólki žegar landnįm norręnna manna hefst. Eins segist Jochum žess fullviss af heimildum śr fornritinu Gullbringu aš Ķslendingasögurnar séu m.a. ritašar aš undirlagi Kolskeggs vitra Żberķasonar sem hafši ašsetur ķ Krżsuvķk, m.a. kemur fram aš mestur hluti Heimskringlu Snorra sé upphaflega rituš af Grķmi Hrafnsyni af Mżramannakyni auk žess sem hann hafi ritaš Egils-sögu Skallagrķmssonar fręnda sķns. Grķmur žessi hafši ašsetur į Vķfilsstöšum įsamt Jóni hinum gamla Kjarvalssyni, žar sem fręšisetur į aš hafa veriš samhliša žvķ ķ Krżsuvķk. Žeir Jón Kjarvalsson og Kolskeggur vitri Żberķason eiga aš hafa samiš Völuspį og Hįvamįl.

Žvķ sem nęst 200 įrum seinna į Snorri Sturluson, sem var aš upplagi ķslenskur höfšingi en ekki fręšimašur, aš hafa komist yfir rit žeirra Krżsvķkinga og gert sér grein fyrir um hverskonar veršmęti var aš ręša, rįšiš til sķn skrifara til aš endurskrifa og varšveita heimildirnar. Žegar žessi fornu rit voru endurrituš į skinn undir handleišslu Snorra hafi pólitķskt įstand į Ķslandi og staša Snorra (sem var lénsmašur Noregskonungs) veriš meš žeim hętti aš žaš hafi frekar veriš varšveitt śr žeim sem var hlišhollara Noregskonungum.

Örlög Kolskeggs, sem į aš hafa veriš drepinn 1054 viš Straum ķ Kapelluhrauni, uršu žau aš meš tķmanum fékk hann nafniš Kölski ķ djöfullegri merkingu į ķslenskri tungu. Žar sem žau fręši sem upprunnin voru śr fornum menningarheimi og varšveitt voru ķ Krżsuvķk žóknušust ekki rķkjandi öflum. Megi rekja upphaf žessa til laga sem sett voru į alžingi 1032 og um er getiš ķ Grettissögu en žar segir "aš allir forneskjumenn skyldu śtlęgir af landinu".

"Sannleikurinn finnst hvergi nema rekja til hans ķ gegnum völundarhśs lyginnar, en žaš kostar mikiš mannvit og žekkingu žaš aš gera, og svo, aš lokum, reynist žaš oft mišur heppileg vara, er sumir höfšu lengi haft fyrir góšan og gildan sannleika." (Jochum M Eggertsson-Brķsingamen Freyju V/52)

Brķsingarmen Freyju


Uppruni Ķslendinga - ślfar og arfleiš

„Bróšir Hrólfs, sem fór til Ķslands, žegar Hrólfur fór ķ Normandķ, ...stofnaši ķ žvķ vindbarša landi žjóšfélag fręšimanna og afburšargarpa". „Žessir menn uršu, žegar stundir lišu, höfundar eins hins merkilegasta žjóšveldis, sem nokkurn tķma til hefur veriš, meš einstęšri höfšingjastjórn, og žar žróušust į ešlilegan hįtt bókmenntir slķkar, aš ašrar hafa aldrei įgętari veriš. Ķ žvķ landi, žar sem engar voru erlendar venjur eša įhrif til aš hindra žaš, blómgašist norręnt ešli og andi til fullkomnunar".

Žetta mį lesa ķ bók Adams Rutherford, Hin mikla arfleiš Ķslands, sem śt kom ķ Englandi įriš 1937. Žarna er veriš aš skķrskota til sona Rögnvaldar Męrajarls. Annars vegar til Göngu Hrólfs forföšur Normandķ Normanna sem unnu orrustuna um Bretland viš Hastings įriš 1066 og enska konungsęttin er rakin til, hins vegar til landnįmsmannsins Hrollaugs sem nam Hornafjörš og Sušursveit. Adam Rutherford vildi meina aš žessir bręšur og allflestir landnįmsmenn Ķslands hefšu ekki veriš dęmigeršrar norskrar ęttar heldur hefši žeirra ęttbįlkur veriš ašfluttur ķ Noregi. Aš stofni til veriš ein af 12 ęttkvķslum Ķsraels, hvķsl Benjamķns.

Ķ ljósi žessa uppruna vęru Ķslendingar, vegna einangrunar ķ gegnum aldirnar, ekki Norskastir Noršmanna eins og ętla mętti af Landnįmu, heldur hreinasta afbrigšiš sem fyrir finnist į jöršinni af ętthvķsl Benjamķns. Žessu til stušnings benti hann m.a. į aš żmsir sagnaritarar telji aš žegar Normannar réšust inn ķ England įriš 1066, žį hafi ślfur veriš ķ skjaldarmerki Vilhjįlms bastaršar. Ślfur var merki Benjamķns og algengt ķ mannanöfnum žeirrar ęttkvķslar. Rutherford vill meina aš nafngift sem ber ślfsnafniš ķ sér hafi veriš algeng hjį landnįmsfólki Ķslands, s.s. Ingólfur sem sagšur er fyrsti landnįmsmašurinn, Kveldślfur, Žórólfur, Herjólfur, Brynjólfur, Hrólfur, Snjólfur osfv., enda megi ślfs örnefni vķša finna į Ķslandi žó svo aldrei hafi žar veriš ślfar.

Vissuna um uppruna Ķslendinga taldi Adam Rutherford sig hafa śr pķramķdanum mikla ķ Gķza, en hann var einn žeirra sem var žar viš fornleifauppgröft og rannsóknir įriš 1925, žegar įšur ófundinn veggur kom ķ ljós sem talinn er hafa aš geima skżringar hinna ķmsu spįdóma sögunnar ž.m.t. spįdóm um fęšingu frelsarans, sem og um eyjarnar ķ vestri meš eldlandinu sem mį finna ķ enskri žżšingu Biblķunnar ķ spįdómum Jesaja.

Meš śtreikningum komst hann auk žess aš žvķ Ķsland er ķ geisla noršvestur hlišar pķramķdans, liggur žar ķ honum mišjum įsamt Sušureyjum Skotlands. Ķsland į samkvęmt spįdómnum aš komast ķ brennidepil mankynsögunnar meš žvķ aš vera į įsnum žar sem geislinn er breišastur, „verša žjóšunum ljósberi og fyrirrennari nżrrar aldar". Langt mįl er aš fara ķ gegnum žessa śtreikninga Rutherford og žaš sem hann uppgötvaši um Ķsland ķ Gķza pķramķdanum enda gaf hann śt bókina "Hin mikla arfleiš Ķslands" um žessar rannsóknir sķnar auk margra annarra rita.

En hverjir voru Benjamķnķtar? Samkvęmt hinni helgu bók var Benjamķn yngsti sonur Ķsraels (Jakobs sonar Ķsaks Abrahamssonar) sem bar beinin ķ Egyptalandi. Ętthvķsl Benjamķns var sś minnsta af Ķsrael. Ķ Dómarabókinni 19-21 segir frį refsidómi Benjamķns ęttkvķslarinnar sem kvešinn var upp į žeim tķma žegar allar ęttkvķslar Ķsraels bjuggu ķ fyrirheitna landinu. Benjamķn skildi eytt śr Ķsrael vegna nķšingsverksins ķ Gķbeu, mönnum, konum og börnum.

Ķsraelsmenn hófu śtrżminguna og sįu ekki aš sér fyrr en žeir höfšu eitt svo til öllum kynstofni Benjamķns. En žį tók žį aš išrast og sögšu „Nś er ein ętthvķsl upphöggvin śr Ķsrael! Hvernig eigum viš aš fara aš žvķ aš śtvega žeim konur, sem eftir eru, žar aš vér höfum unniš Drottni eiš aš žvķ aš gifta žeim eigi neina af dętrum vorum". Žaš uršu žvķ örlög Benjamķns aš fara meš vopnum į ašrar žjóšir og ręna sér kvonfangi. Sķšar fékk Benjamķn uppreisn ęru ķ Ķsraelsrķki og var Sįl fyrsti konungur Ķsrael af ętt Benjamķns, Davķš konungur sem į eftir kom gerši Jerśsalem aš höfušborg, sonur hans Salómon lét reisa musteriš žar sem hin mikla viska į aš hafa veriš geymd.

Žegar Ķsraelsmenn voru herleiddir af Assżrķumönnum voru žaš ašeins tvęr ęttkvķslar sem snéru aftur til fyrirheitna landsins, Juda og Benjamķn. Benjamķn hafši įšur bśiš ķ Jerśsalem en žegar aftur var snśiš varš Galķlea heimkynni Benjamķns, Jerśsalem tilheyrši žį Juda. Lęrisveinar Jesś eru allir taldir hafa veriš af ętthvķsl Benjamķns, nema Jśdas sem var af ętt Juda lķkt og Jesś. Um žaš bil 100 įrum eftir Krist, ķ kjölfar ofsókna Rómverja, flyst ęttkvķsl Benjamķns til Litlu Asķu og dreifist žašan til annarra landi m.a. til Svartahafslanda. Tališ er aš žeir hafi svo aftur lent į flakk į tķmum Atla Hśnakonungs skömmu fyrir fall Rómarveldis u.ž.b. įriš 400.

Fleiri hafa fetaš svipašar slóšir og Rutherford varšandi uppruna žeirra Noršmanna sem nįmu Ķsland. Žar mį nefna Barša Gušmundsson (1900-1957) sagnfręšing, žjóšskjalavörš og um tķma Alžingismann. Įriš 1959 kom śt ritgeršasafn hans um uppruna Ķslendinga. Žar leišir Barši lķkum aš žvķ aš Ķslendingar séu ekki komnir śt af dęmigeršum Noršmönnum heldur fólki sem var ašflutt, einkum į vesturströnd Noregs.

Žessu til stušnings bendir hann į aš śtfararsišir ķslendinga hafi veriš allt ašrir en tķškušust į mešal norręnna manna. Samkvęmt fornleifarannsóknum į noršurlöndunum hafi bįlfarargrafir veriš algengastar, į Ķslandi finnist engin bįlfarargröf frį žessum tķma né sé um žann śtfararsiš getiš ķ ķslenskum bókmenntum. Žvķ sé ljóst af žessum mikla mun į śtfararsišum Noršmanna og Ķslendinga ķ heišni aš meginžorri žeirra sem fluttu til Ķslands frį Noregi hafi žar veriš af ęttum aškomumanna.

Barši bendir einnig į barįttuna sem var gegn Óšni ķ Noregi, guši seišs og skįldskapar. Hann telur hamremmi, Óšinsdżrkun og skįldskap hafa haldist ķ hendur, sbr. Egils-sögu Skallagrķmssonar. Seišmennska var ķ litlu uppįhaldi hjį Haraldi hįrfagra og lét hann m.a. Eirķk blóšöxi gera ferš til Upplanda žar sem hann brenndi inni Rögnvald bróšur sinn įsamt įtta tugum seišmanna.

Einnig vitnar Barši Gušmundsson ķ Snorra Sturluson žar sem hann segir aš Ęsir hafi komiš til Noršurlanda frį Svartahafslöndum, undir forystu tólf hofgoša, er réšu „fyrir blótum og dómum manna į milli." Óšinn er žeirra ęšstur. Žykir Barša einkum merkilegt, aš Snorri skuli gera rįš fyrir norręnni sérmenningu, sem upptök eigi ķ hinum fjarlęgu Svartahafslöndum viš Donósa, en njóti lķtilla vinsęlda sem ašflutt ķ Noregi.

Einn af žeim sem ekki hefur hikaš viš aš umturna hefšbundnum kenningum sögunnar er Thor Hayerdhal. Hann hefur leitaš uppruna Óšins į svipušum slóšum og bent į aš viš Kasbķhaf, nįnar tiltekiš ķ Qobustan héraši ķ Azjerbaijan séu hellar sem hafi aš geima myndir greyptar ķ stein af bįtum sem minni į vķkingaskip. Einnig taldi hann aš nafngiftina Ęsir į gušum norręnnar gošafręši mętti rekja til lands sem bęri žaš ķ nafninu s.s. Azer ķ Azerbaijan.

Viš žetta mį bęta aš rśnaletur var notaš į noršurlöndum įrhundrušum eftir aš latnesk letur nįši yfirhöndinni ķ hinu evrópska Rómarveldi. Rśnir hafa, af żmsum fręšimönnum, löngum veriš kenndar viš žęr launhelgar sem stundašar hafa veriš viš aš varšveita viskuna śr musteri Salómons sem ęttuš var śr Egypsku pķramķdunum. Aš öllu žessu athugušu žį er alls ekki svo ólķklegt aš fótur sé fyrir kenningum um aš uppruni Ķslendinga eigi sér dżpri rętur en ķ fljótu bragši viršist mega ętla.

Žaš er ķ ķslenskum bókmenntum sem heimildir um gošafręšina varšveitast og mį žvķ segja aš fornbókmenntirnar séu hin mikla arfleiš. En eins lķklegt er aš sį spįdómur sem Adam Rutherford telur sig hafa fundiš ķ pķramķdanum Gķza og višrar ķ bókinni „Hin mikla arfleiš Ķslands", žar sem hann gerir rįš fyrir žvķ aš landiš muni „verša žjóšunum ljósberi og fyrirrennari nżrrar aldar" hafi komiš fram fyrir žśsund įrum žegar landnįmsmenn opinberušu siglingaleiš į milli Evrópu og Amerķku.

Ps. Žessi fęrsla var birt hér į sķšunni ķ aprķl 2014, sem Ślfar og arfleiš.


Ķslenskur herforingi - hver var hann?

Žann 2. janśar 1911 birtist ķ danska blašinu Politiken grein meš fyrirsögninni: Hver var hann?, sem var sögš send inn af alkunnum stjórnmįlamanni (sagšur vera fyrrverandi  varnarmįlarįšherra Dana, Christopher Krabbe). Ķ greininni segir hann frį herforingja sem getiš var um ķ bókinni Eitt horn af Provence, sem er ķ S-Frakklandi. Ķ greininni er sagt frį mįlališa herdeild, sem fékk žveröfuga dóma mišaš viš foringja hennar, sem sagšur var vera réttsżnn mašur og mannśšlegur, og auk žess Ķslendingur, svo mörg voru žau orš sem um Ķslendinginn voru höfš.

Ķ febrśar sama įr er ķ Lögréttu vakin athygli į greininni og lesendur spuršir hvort žeir viti hver mašurinn var. Svo er žaš akkśrat įri eftir aš greinin birtist ķ Poletiken, aš grein er ķ Eimreišinni žann 1. janśar 1912, undir fyrirsögninni Ķslenskur herforingi, žar sem leitast var viš aš svara hvaša ķslenski mašur žetta gęti hafa veriš. Undir greininni er fangamarkiš V.G., og veršur aš ętla aš hana hafi ritaš Valtżr Gušmundsson sagnfręšingur, og ritstjóri Eimreišarinnar.

Ég rakst į žess greinaskrif fyrir tveimur įrum žegar ég var aš forvitnast um ęvi Jóns lęrša Gušmundssonar. En komst žį fljótlega aš žvķ aš aušveldast myndi vera aš kynna sér ęvi Jóns meš žvķ aš lesa bókina Jón lęrši og nįttśrur nįttśrunnar eftir Višar Hreinsson. Ég fór žvķ į bókasafniš og śtvegaši mér bókina, hafandi fyrst og fremst įhuga į aš kynna mér hvaš ķ henni vęri aš finna um veru Jóns lęrša į Austurlandi.

Austur į Héraš hafši Jón flśiš vegna galdraofsókna og dvališ žar žaš sem hann įtti ólifaš įsamt konu og afkomendum, fyrir utan feršar til Kaupmannahafnar sem endaši svo fyrir ķslenskum dómstól. žar sem hann freistašist til aš fį leišréttingu mįla sinna. En žaš tókst ekki, hann fékk žó griš įfram į Austurlandi. Ķ stuttu mįli sagt žį var ekki żkja mikiš į žessari nęstum 800 sķšna bók aš gręša varšandi veru Jóns lęrša į Austurlandi, umfram žaš sem segir ķ Fjölmóši hans, sem er nokkurskonar skorinorš ęvisaga sem hann skildi eftir sig ķ bundnu mįli.

252. Hitti žar męta menn / og milda fyrir, / Bjarna sżslumann / og blķšan prófast, / sķra Ólaf vorn, / sęlan meš guši; / umbuni guš žeim / allar velgeršir. (Śr Fjölmóši ęvidrįpu, Žegar Jón lęrši kom į Hérašiš) - 317. En aš skilnaši / įlyktušu / Jens og junkur / aš ég frķ skyldi / ķ Mślasżslu / mķna reisa / og hjį kerlingu / kśra sķšan. (Śr Fjölmóši eftir aš konungsbréf aš lokinni Kaupmannahafnar ferš hafši veriš tekiš fyrir į alžingi).

Svo var žaš nśna um jólin aš ég heyrši ķ litlu systir sem bżr ķ S-Frakklandi aš upprifjašist žessi athyglisverša grein Valtżs Gušmundssonar sagnfręšings ķ Eimreišinni. En til tals kom į milli okkar systkinanna hvort nafni minn, Remi Paul Magnśs sonur hennar, vęri genginn ķ Franska herinn eins og til hafši stašiš sķšast žegar viš heyršumst. Žaš hafši dregist en hann hefši stašist inntökupróf.

Tafirnar höfšu ašallega stafaš af nįkvęmri bakgrunns rannsókn franska hersins į ķslenskri móšurinni. Mér varš į orši aš žaš hefši veriš eins gott aš franski herinn hefši ekki komist ķ Ķslendingabók žvķ žį hefši veriš hęgt aš rekja nafna aftur til Egils Skallagrķmssonar og hann hefši ekki reynst frökkum neitt sérstaklega. En mundu svo eftir greininni ķ Eimreišinni žar sem getiš var žessa Ķslendings sem sagšur var hafa veriš réttsżnn mašur og mannśšlegur. Greinin fylgir hér į eftir;

ĶSLENSKUR HERSHÖFŠINGI

Žann 2. janśar 1911 stóš ķ danska blašinu „Politiken“ grein meš fyrirsögninni: "HVER VAR HANN?", er blašiš kvaš sér senda af alkunnum stjórnmįlamanni (höf. kvaš vera fyrv. hermįlarįšherra Dana C. Krabbe) dönskum sunnan frį Mišjaršarhafströnd. Sś grein hljóšar svo:

"Sex stunda ferš ķ vestur frį Nķzza er bęrinn Hyéres. Hann stendur ķ fjallshlķš og eru krókóttar mišaldagötur upp eftir henni, en uppi į fjallinu rśstir af kastalaborg. Viš fjallsręturnar eru ķbśšarhśs ķ nśtķšarstķl. Hyéres er įlķka stór og bęirnir Helsingjaeyri og Hilleröd samanlagšir, og hefir vķst aldrei stęrri veriš. En į mišöldunum voru rķkin smį og var žį Hyéres meš umhverfi sķnu sjįlfstętt furstadęmi. 1254 var žaš sameinaš greifadęminu Provence, sem žį var sjįlfstętt, og er Provence 1481 sameinašist konungsrķki Frakka, rann Hyéres saman viš Frakkland ķ byrjun 18. aldar įtti Frakkakonungur ķ ófriši viš hertogann af Savoyen, og tóku žį herflokkar hertogans Hyéres 1707. Ķ žeim herflokkum voru flestir lišsmanna Žjóšverjar, Savoyingar og Genśingar; en eftir žvķ, sem Louis Bronard segist frį ķ bók sinni "Eitt horn af Provence", var foringi žeirra Ķslendingur, og um hann er žaš tekiš fram — gagnstętt žvķ, er segir um lišsmenn hans —, aš hann hafi veriš "réttsżnn mašur og mannśšlegur".

"Žessi frįsögn um aš Ķslendingur hefši haft herstjórn ķ žjónustu hertogans af Savoyen, vakti eftirtekt mķna, og žar sem honum var borin svo vel sagan, fór mér aš žykja vęnt um hann. Ég hafši aldrei fyrr heyrt hans getiš. Og žar sem ég (og sjįlfsagt fleiri af lesendum Politiken mundi hafa gaman af aš fį eitthvaš meira um hann aš vita, žį‚ leyfi ég mér aš beina žeirri spurningu til ķslenskra sagnfręšinga: Hver var žessi ķslendingur? Veit nokkur mašur nokkuš um hann?"

Sé hér um sanna sögu aš ręša, er ekki ólķklegt, aš mörgum Ķslendingum mundi — ekki sķšur en Dönum — žykja fróšlegt aš fį aš vita, hver žessi ķslenski hershöfšingi hafi veriš. Vér Ķslendingar höfum ekki įtt svo marga hershöfšingja nś į seinni öldum, aš ekki vęri vert aš halda nöfnum žeirra til skila, sem getiš hafa sér góšan oršstķr. En hér er ekki svo hęgt um vik, žar sem nafnsins er ekki getiš, enda óvķst, aš žaš gęfi nęga leišbeiningu, žó svo hefši veriš. Žvķ Ķslendingar hafa svo oft tekiš sér nż nöfn, eša önnur ķ śtlöndum en heima fyrir, og gat žaš vel hafa įtt sér staš hér. Hins vegar mun žess hvergi finnast getiš ķ ķslenskum ritum, aš nokkur Ķslendingur hafi gengiš ķ heržjónustu ķ Savoyen, og er žį ekki annaš fyrir hendi til śrlausnar spurningunni, en aš beita sennilegum lķkum og tilgįtum, žó engin vissa geti meš žvķ fengist aš svo stöddu.

Sį mašur, sem böndin viršast helst berast aš ķ žessu efni, er Gušmundur Gušmundsson, sonarsonur Jóns Gušmundssonar lęrša, žess er Žormóšur Torfason kallaši Plinius Islandicus og sem Gušbrandur Vigfśsson segir um ķ formįla sķnum fyrir "Ķslenskum žjóšsögum", aš fįir hafi žį veriš svo fjölfróšir og vķšlesnir sem hann. Enda var hann göldróttur talinn og slapp meš naumindum frį aš verša brenndur į bįli. Sonur Jóns lęrša, en fašir Gušmundar, var séra Gušmundur Jónsson, sem fyrst var prestur į Hvalsnesi (vķgšur 1633), en sķšan (1654—1683) į Hjaltastaš, og dó 1685.

Gušmundur, sonur Gušmundar prests Jónssonar, var fęddur 1643 og var 15 vetra gamall (haustiš 1658) sendur utan til nįms ķ Frśarskóla ķ Kaupmannahöfn. Žį var ófrišur milli Svķa og Dana og var Gušmundur hertekinn af Svķum. En Danir hertóku aftur skip žaš, er Gušmundur var į meš Svķum, og hefir žaš lķklega veriš skip žaš, er hinn hrausti Manarbśi Jakob Nielsen Dannefer tók af Svķum 2. okt. 1658 og varš fręgur fyrir. Var žį Gušmundur hernuminn ķ annaš sinn, og hafši sętt svo illri mešferš, aš hann var "af sér kominn af sulti, klęšleysi og órękt". Hętti hann žį viš lęrdómsnįm sitt og gekk į mįla sem hermašur, og var 4 įr ķ heržjónustu, uns hann var leystur śr henni af dönskum herramanni (1662), "žvķ hann var skarpvitur og ritari góšur", segir Espólķn ķ Įrbókum sķnum.

Var hann svo sveinn herramanns žessa ķ önnur 4 įr, uns hann (1666) gekk ķ žjónustu Soffķu Amalķu, drottningar Frišriks III., "og fékk nįš hennar mikla". Var žį einveldi fyrir skömmu į komiš ķ Danmörku, og geršist drottning umsvifamikil og var aš mörgu leyti meira rįšandi ķ żmsum greinum en konungur sjįlfur. Var hśn skrautgjörn mjög og gefin fyrir skemmtanir, og hóf žį, sem henni gešjašist aš, til metorša og valda, en žeir, sem uršu fyrir ónįš hennar, fengu oft į höršu aš kenna. Žaš var žvķ ekki lķtils vert, aš komast inn undir hjį henni.

Vér skulum nś lįta Espólķn segja sögu hans įfram, meš eigin oršum:

"Gušmundur Gušmundarson prests, Jónssonar lęrša, hafši nś (1673) veriš 14 eša 15 vetur utan, og ķ veg miklum meš Soffķu Amalķu drottningu; hann fékk žį leyfi aš finna foreldra sķna, og sendi drottningin Gušmundi presti föšur hans hökul dżran. Gušmundur kom śt, og aš Hjaltastaš til sunnudagsmessu, öllum óvart og ókenndur, og duldi žess alla, hver hann var; lést hafa skylduerindi til alžingis og Bessastaša, og vilja fara sem fljótast. Fašir hans vildi fį tķšindi, og baš hinn ókunna mann mjög aš gjöra sér žann veg, aš žiggja aš sér mįltķš eša annan greiša og spurši aš Gušmundi syni sinum. Hann kvaš hann lifa og vera gott af hans rįši aš segja; og|slķkur vęri hann nś oršinn, aš prestur mundi eigi kenna hann, žó hann sęi.

Prestur lést vķst hyggja, aš hann mundi kenna hann, og spurši, hvern vöxt eša žroska hann hefši. Gušmundur męlti alt į dönsku, kvašst eigi annaš segja kunna sannara, en aš hann vęri mjög lķkur sér aš vexti og įliti. Ekki var Gušmundur prestur haldinn glettingarbarn, og er žess nokkuš getiš fyrri, en žó varš hann eigi aš vķsari, og hélt Gušmundur honum uppi meš žessu fram į aftan, og lést žį vilja brottu. En sķšan sagši hann foreldrum sķnum meš fyrirgefningarbón, hver hann var; uršu žau žį mjög fegin, og žóttust hafa heimt hann śr helju. Var hann um vetur ķ landi, og fór utan sķšan ķ sömu žjónustu".

Žaš hafši fyrr oršiš um Gušmund Gušmundarson, er hann var meš Soffķu Amalķu drottningu, aš žį er meistari Jón Vigfśsson vķgšist til vķsibiskups (1674), tók hann bréf fyrir allri Borgarfjaršarsżslu, og ętlaši śt. Žaš mislķkaši drottningu og kvaš hann fį annaš betra hjį sér; og žorši hann eigi aš neita boši hennar, og hafši gjörst fógeti hennar į Lįglandi, žvķ aš žau smįlöndin hafa drottningar ķ Danmörku til uppeldis sér ķ ekkjudómi. Gekk hann aš eiga žernu eina žżska, žó ęttaša vel, og var um hrķš ķ allgóšum veg, žar til er bęndur nokkrir kęršu hann um įlögur nżjar. Kom žaš fyrir rétt ķ Kaupmannahöfn, og vann hann mįliš, en var žó kęršur um hiš sama skömmu sķšar aftur; žį varš hann undir ķ mįlinu, og missti embęttis, en žóttist žó eigi annaš hafa gjört en skipun sķns herra. Og nś er hér var komiš, var drottning önduš (1685), og var žaš eitthvaš ķ efnum, aš hann hafši sig til Žéttmerskis; var sagt hönd hans hefši kennst į nokkrum bréfum hennar.

Hann bjó įr nęrri Lukkustaš, og įtti hśsiš bróšir konu hans, įrmašur konungs vistast žar; hann studdi žau Gušmund, žvķ aš hann var žį fįtękur og hneigšur til drykkju. Gušmundur var ritari góšur og skįld, žżskur vel, og fór vel viš stśdenta ķslenska, mešan hann var ķ uppgangi sķnum ķ Kaupmannahöfn. Ekki vildi hann heyra hallmęlt Jóni lęrša föšurföšur sķnum. Hann kvašst vera aš snśa į žżska sįlma pķslarsįlmum Hallgrķms prests Péturssonar, og stunda aš fylgja oršum og efni, og vęri žeir ķ afhaldi.

Vita menn eigi lengur af honum aš segja, en žrjį vetur umfram žaš, er nś er komiš frįsögnum (til 1688). Žorleifur prestur, bróšir hans, hélt Hallormsstaš ķ Mślažingi; um hann er sagt aš misst hafi hįlft skegg sitt tilfinningarlaust eina nótt, og óx žaš aftur. En Gušmundur prestur, fašir žeirra, mį ętla aš dįinn hafi veriš fyrir tveimur įrum eša žremur, žį tķš er komiš er nś įratali (dó 1685).

Žaš er eigi allfįtt, sem męlir meš žvķ, aš žessi Gušmundur Gušmundsson, sem hér hverfur svo skyndilega śr sögu annįlaritaranna ķslensku, hafi einmitt veriš hershöfšingi sį, er getiš er um ķ Savoyen 1707. Aš minnsta kosti er ekki kunnugt um neinn Ķslending frį žessu tķmabili, sem fremur gęti komiš til greina. Aš hann hafši sig į brott śr Danmörku eftir andlįt Soffķu Amalķu drottningar, er vel skiljanlegt; žvķ žeir, sem veriš höfšu gęšingar hennar, įttu žį ekki upp į pallboršiš og uršu margir fyrir ofsóknum. Mun hann ekki hafa tališ sér óhult žar, enda aušséš, aš einhverjar sakir hafa veriš į hann bornar, žó orš Espólķns um žaš séu mjög į huldu. Hann segir ašeins, aš "eitthvaš žaš hafi veriš ķ efnum", aš hann hafi haft sig til Žéttmerskis, og aš sagt hafi veriš, aš hönd hans hefši kennst į nokkrum bréfum drottningar.

Bęši žetta og aš tvķvegis er tekiš fram, aš hann hafi veriš "ritari góšur", viršist benda į, aš drottning hafi notaš hann til aš rita leyniskjöl sķn, og hefir hann žį ef til vill veriš grunašur um aš hafa ritaš erfšaskrį hennar, žį er svo mikiš stapp varš śt śr, og sem Kristjįn V. varš svo ęfur yfir, aš hann lét ónżta hana og brenna į bįli. Hafi svo veriš, er engin furša, žó Gušmundur hafi viljaš forša sér. Aš hann einmitt fór sušur til Žéttmerskis, er lķka skiljanlegt, žar sem kona hans var žżsk og hann įtti žar mįgafólk, sem gat skotiš skjólshśsi yfir hann. En lķklega hefir hann ekki heldur įlitiš sér óhętt žar til lengdar, eftir aš erfšaskrį drottningar nįšist heim frį Žżskalandi, žar sem hśn hafši veriš geymd hjį bręšrum hennar.

Er žį allsennilegt, aš hann hafi haldiš enn lengra sušur į bóginn, og žaš oršiš ofan į hjį honum, aš taka til ungdómsišju sinnar; heržjónustunnar. Hafi hann svo, įsamt mörgum Žjóšverjum, gengiš ķ mįlališ hertogans af Savoyen og smįmsaman stigiš žar ķ tigninni, uns hann hafi veriš geršur aš foringja mįlališsins. Hin frįbęra kunnįtta hans ķ žżskri tungu og fjögra įra heržjónusta ķ mįlališi Dana į ęskuįrunum hafa žį komiš honum aš góšu haldi. Og hęfileika viršist hann aš hafa haft nóga til aš hefja sig upp į viš. Įtti hann bęši kyn til žess, enda segir Espólķn um hann sjįlfan, aš hann hafi veriš „skarpvitur“; žį sżnir og hefšarferill hans ķ Danmörku, aš hann hefir ekki veriš neinn mišlungsmašur, og vel kunnaš aš koma įr sinni fyrir borš og vinna sér hylli manna.

Alt žetta viršist gjöra žaš sennilegt, aš ķslenski hershöfšinginn, sem tók Hyéres 1707, hafi einmitt getaš veriš Gušmundur Gušmundsson, žaš kemur og įgętlega heim viš tķmann. Hann var fęddur 1643, og hefši žį 1707 veriš oršinn 64 įra aš aldri. Og žaš er 19 įrum eftir aš hann hverfur frį Žéttmerski og ekkert spyrst til hans framar. Lķkurnar fyrir žvķ, aš hér sé um sama mann aš ręša, eru žvķ svo miklar, aš nęst liggur aš hafa žaš fyrir satt, ef ekki koma ašrar betri og sennilegri skżringar fram.

Og er ekki nógu gaman aš hugsa til žess, aš sonarsonur hans Jóns lęrša, alžżšusnillingsins okkar žjóšfręga og höfundar „Krukkspįr“, hafi eftir hina dönsku ęvintżrabraut sķna oršiš hershöfšingi og getiš sér góšan oršstķr sušur ķ Savoyen? - VG

http://timarit.is/view_page_init.jsp?pageId=2326198

 


Įriš var enn ein steypan

Žaš er ljótt aš ljśga aš blessušum börnunum en žess hafa sést merki ķ žeim tilgangi aš fį žau til aš afla sér starfsmenntunar ķ byggingaišnaši. Stundum er talaš um tęknimenntun til aš fegra sements grįan veruleikann og žvķ hefur jafnvel veriš haldiš fram af hįmenntušu fólki aš störfum išnašarmanna fylgi ekki óhreinindi, hįvaši og kuldi, ķ žeim tilgangi aš bęta ķmynd išnnįms. Enn sannleikurinn er sį aš byggingavinna er fyrir hetjur sem kalla ekki allt ömmu sķna, ž.m.t. óhreinindi, hįvaša og kulda.

berufjardarbru_steypuvinna_aej

Žaš er sķšuhöfundi hulin rįšgįta hvernig mynd nįšist af honum meš verkfęri ķ höndunum, en hśn birtist viš frétt af brśarsteypu viš Berufjörš. Myndina tók Anna Elķn Jóhannsdóttir verkfr. Vegageršarinnar 

Vilji ungt fólk halda sér ķ góšu formi og reisa minnisvarša sem standa um ókomin įr, žį eru t.d. byggingastörf betri en bókhald. En hetjur verša sjaldnast langlķfar, og žaš sem verra er aš į starfsorkuna gengur, žó svo aš lengi sé hęgt aš jamla įfram ķ starfi sem krefst įlķka lķkamsburša og bókhald. Žvķ męttu launin vera betri žar sem hetjunnar er žörf. Žaš getur allt eins komiš aš žvķ, eins og komiš er fyrir sķšuhöfundi, aš verslunarstjóri ķ byggingarvöruverslun grķpi fram fyrir hendurnar į honum og beri góssiš śt ķ bķl hafandi į orši; lįttu mig um žetta Maggi minn, žś ert nefnilega oršinn vesalingur.

Ég hafši orš į žvķ ķ einni morgunnandakt okkar vinnufélagana aš žaš vęri betra aš hafa žaš alveg į hreinu aš mannslķkaminn toppaši į 29. aldursįri eftir žaš lęgi leišin nišur į viš, žvķ betra aš leggja įhugann fyrir allslags ķžróttaęfingum og kappastęlum į hilluna ķ tķma žvķ annars vęri vošinn vķs, t.d. dytti mér ekki ķ hug lengur aš aš stökkva hęš mķna ķ loft upp og fara heljarstökk žó svo aš ég hefši einkventķma tališ mig geta žaš.

Annaš ętti viš žegar steypa vęri ķ boši, algleymi hennar vęri ekki hęgt aš stilla sig um žegar hjartaš vęri annars vegar. Vinnufélagi minn sem veit allt betur en hinir tók undir žetta meš mér en sagši aš žaš versta viš steypu vęri žaš aš hugurinn vęri alltaf 29 įra žó lķkaminn eldist, og į žvķ mętti stór passa sig.

En nś eru žau oršin 29 įrin sķšan ég var 29 įra žannig aš ég ętti kannski aš vera į mig kominn lķkt og reifabarn, ef žį ekki lagstur ķ kör, og get žvķ allt eins vel viš unaš og horft björtum augum til framtķšarinnar.

Einu sinni spurši kollegi minn hvort ég vissi hvers vegna svona erfitt vęri aš hętta sem mśrari. Hann hafši haft fyrir žvķ aš tęknimennta sig meš tilheyrandi hrķsgrjónaįti og ęrnum peningaskuldbindingum til aš losna viš steypuvinnu en allt kęmi fyrir ekki ķ mśrverkiš vęri hann męttur aftur jafnharšan.

„Jį veistu ekki śt af hverju žaš er“ sagši ég, og svaraši honum svo sjįlfur aš bragši; „žaš er vegna žess aš menn eins og viš eru meš steypu ķ hausnum“. Mįliš er nefnilega, aš eftir aš steypa hefur veriš hręrš žarf aš koma henni fyrir og móta hana meš snatri annars er hętta į aš hśn verši aš grjóthöršum óskapnaši sem kostnašarsamt yrši aš fjarlęgja. Mašur žarf sem sagt aš falla ķ trans og sżna steypunni samhug ķ verki og frį svoleišis sįlarhįska sleppur mašur ekki svo aušveldlega.

Žó svo mikil įhersla hafi veriš lögš ķ aš koma vitinu fyrir mig į unglingsįrunum til aš forša mér frį steypunni žį hefur hśn veriš mķn kjölfesta og sįlarheill ķ meira en fjörutķu įr. Reynt var aš telja mér trś um aš ég hefši ekki skrokk til erfišisvinnu, meir aš segja lįtiš aš žvķ liggja aš ég kastaši gįfum į glę. Eftir aš hafa lįtiš tala mig inn į bóknįmsbraut sķšustu įrgangana ķ gagnfręšaskóla varš žaš į endanum blessaš brennivķniš sem bjargaši mér frį bókhaldinu.

Nśna, alveg blįedrś, og öllum žessum įrum og įföllum seinna varš mér į aš hugsa; hefši ég betur hlustaš žarna um įriš? Og svariš er; nei, žvķ ef ég žyrfti aš snśa til baka žį myndi ég engu breyta heldur bara njóta steypu stressins ašeins meira og ęsa mig örlķtiš minna, žvķ eftir munu standa verkin sżnileg. Žó svo vissulega gęti veriš variš ķ aš eiga snyrtilegt bókhald upp ķ hillu eša hafa framkvęmt faglegt eftirlit meš öšrum jafnvel śtfyllt exelskjal opinberlega, žį jafnast ekkert af žessu į viš varanleg minnismerki.

Stęrsta steypan sem mér baušst aš taka žįtt ķ į žessu įri var meš ungum og upprennandi köppum viš Berufjörš, žar var steypt brś śt į botnlausri leirunni. En Vegageršinni, įsamt bęndum og bśįlfum, hafši fundist Berufjaršarleiran įlitleg sem vegstęši. Um leiš var tilkynnt um žau tķmamót aš žjóšvegur eitt yrši allur oršinn meš bundnu slitlagi 1. september 2018, ž.e. viš verklok vegageršarinnar ķ Berufirši. Reyndar var žjóšvegur eitt fluttur "um firši" viš sama tękifęri, enda var fyrirsjįanlegt aš tķmamótamarkmišiš ķ samgöngumįlum landsins myndi ekki nįst nema meš pólitķskum skollaleik.

Žessa įkvöršun tók žįverandi samgöngurįšherra og lengdi meš žvķ žjóšveg eitt um tugi kķlómetra. En eitthvaš fóru įformin ekki alveg samkvęmt exelskjalinu, hvaš žį dagatalinu, og bķšur žaš verkefni nżrįšins forstjóra Vegageršarinnar aš leysa, sem er dżralęknir, skipašur af dżralękni sem plataši sig til samgöngurįšherradóms meš žvķ aš vera į skjön viš forvera sinn og ętti žjóšin vera žess minnug hvaš dżralęknar geta veriš henni dżrir frį sķšasta hruni. Er ekki ólķklegt aš aukist umsvif tollheimtumanna į komandi įrum til aš fela axarsköftin og efla hag falskt jarmandi jötulišsins sjįandi į eftir kjararįši ofanķ botnlausa hķtina.

En hvaš um žaš, til aš gera langa sögu stutta žį sökk vegurinn hvaš eftir annaš ofan ķ leiruna og hafa framkvęmdir nś veriš stöšvašar. Žannig aš ekkert er ķ hendi um žaš hvenęr lokiš veršur viš aš koma bundnu slitlagi į žjóšveg eitt. En brśin stendur enn sem komiš er eins og grjótharšur minnisvarši śti į mišri Berufjaršarleirunni, ungum köppum til sóma sem tóku į móti 1000 tonnum af steypu, einn sumardaginn ķ įr, og komu žeim rennisléttum nišur ķ brśargólfiš svo hęgt yrši aš bruna žjóšveginn hnökralaust, en allt eins getur brśin veriš einna lķkust óskapnaši skašmenntušu exelskjali til stór skammar.

Aš endingu vil ég žakka žeim sem hafa enst til aš lesa steypu žessarar sķšu, og óska žeim velfarnašar į komandi įri.


Sólin fer į kostum um jólin

IMG_1409

Žaš vefst fyrir sumum hvers vegna halda skal upp į jólin. Flestir halda žó upp į fęšingu frelsarans og žaš gerir sķšuhöfundur. 

Margir telja jólin heišna hįtķš aftan śr grįrri forneskju, sem į rętur sķnar aš rekja til vetrarsólstöšu; til žess aš nś fer sólin aš hękka į lofti og ęttu allir aš geta sameinast um aš žvķ beri aš fagna. 

Um leiš og ég óska lesendum žessarar sķšu glešilegra jóla birti ég hér nokkrar myndir sem ég tók af svölunum ķ gęr, ašfangadag, og nśna į jóladagsmorgunn, sem sķna aš hvaš sem öšru lķšur žį fer sólin į kostum yfir jólin žó meš himinskautum sé.

Ašfangadagur

Himininn yfir Fljótsdalshéraši viš sólsetur į ašfangadag

 IMG_1418

Sólarupprįs į jóladag 


Žęr eru farnar aš halla ķ beygjum

Žaš er ekki tekiš śt meš sęldinni aš vera karlamašur žessa dagana. Hvaš žį mišaldra karlpungur ķ tilvistarkreppu meš tilheyrandi ranghugmyndir af fešraveldinu uppfullu af allskyns hrśtaskżringum. Vinur minn og vinnufélagi komst heldur betur hįskalega aš orši ķ vikunni sem leiš, ķ sķmtali viš annan išnašarmann og ég varš įheyrandi af sķmtalinu. Jį ég veit žaš žetta er alltaf sama helvķtis veseniš, en stelpu rassgatiš kann bara ekki aš umgangast žetta og tekur ekki nokkurri tilsögn.

Ég benti félaga mķnum į aš svona mętti hann alls ekki tala, hann vissi aldrei hvenęr tal hans yrši tekiš upp og flutt ķ fjölmišlum og žį vęri stutt ķ metoo mylluna. Hann sagši aš žessi kvenmašur myndi lķtiš lagast žó svo aš sagšar vęru fréttir af henni ķ fjölmišlum, hśn vęri bara ekki betur bśin į milli eyrnanna en raun bęri vitni. Ég lagši įrar ķ bįt, ķ žetta sinn, enda ekki ķ fyrsta skipti sem ég reyni aš koma vitinu fyrir vin minn.

Atburšir žessa įrs hafa oft į tķšum valdiš okkur vinnufélögunum angist og örvinglan, žó svo viš séum žrįtt fyrir allt ķslenskir kallamenn. Fyrir nokkrum vikum sķšan hafši ég eytt drjśgum hluta kaffitķmans ķ žaš aš gera vinnufélögunum grein fyrir žvķ hvaš mikiš męddi į nśtķmakonunni. Hśn žyrfti aš sinna framabrautinni bęši meš vinnu og hįskólanįmi, oft hvorutveggja samtķmis, auk žess sem tilvera barnanna hvķldi į hennar heršum. Žetta vęri svona žrįtt fyrir allt žaš fęšingaorlof sem eyrnamerkt vęri körlum, konan fengi kalliš ef eitthvaš bjįtaši į hjį börnunum ķ leik eša skóla. Žetta sęist best į aksturslagi ķ umferšinni žar sem konur vęru oršnar mun strekktari ökumenn enn karlar.

Vinur minn brunaši ķ žeim tölušu oršum inn ķ kaffistofuna, og um leiš og hann fór framhjį okkur félögunum til aš komast ķ kaffikönnuna gall ķ honum; žęr eru meir aš segja farnar aš halla ķ beygjum. Hvaš ertu aš meina mašur spurši ég; Žś hlżtur aš vita žaš sjįlfur, eša manstu ekki žegar viš vorum aš steypa ķ sumar og sama manneskjan keyrši žrisvar framhjį eins og druslan dró og viš uršum aš forša okkur, feršin var svo mikil į henni aš hśn žurfti aš halla sér til aš hendast ekki śt ķ rśšu ķ beygjunni.

Ég mundi eftir žvķ aš viš höfšum veriš aš steypa gangstétt ķ rólegri ķbśšagötu og tališ aš žaš vęri öruggara aš halda okkur ekki į götunni į mešan ung kona ętti leiš hjį. Jś žaš var žaš sem félagi minn var aš meina, hann bętti svo ķ; Žęr eru al varasamastar žessar vinstri gręnu žvķ žęr myndu strauja mann nišur bara ef žęr teldu sig vera ķ rétti, jafnvel žó svo mašur vęri ķ gulu vesti meš vegageršarkalla į ašvörunarskiltum ķ bak og fyrir.

Jś, ég varš lķka aš gefast upp žarna ķ kaffitķmanum, og višurkenna žaš aš almennt hafi dregiš śr žvķ aš fólk hefši nęgjanlega ašgįt ķ nęrveru sįlar žegar žaš žeytist fram og til baka um blindgötuna.


Fullvalda 20. aldar mašurinn

Ętlaršu ekki aš skrifa minningargrein um hann afa žinn, spurši hśn Matthildur mķn mig fyrir 19 įrum sķšan. Nei ég get žaš ekki, var svariš. Žetta žótti minni konu aumt svar. En mįliš var aš ég gat engan veginn skrifaš minningargrein um hann afa, sem var bęši minn besti vinur og nafni. Žau skrif hefšu varla oršiš um annaš en hve missir minn var mikill og žar af leišandi ekki veriš um hann afa minn.

Žegar föšurafi minn hélt į vit forfešranna, tęplega 91. įrs, žį var ķ žessum heimi til engra forfešra lengur aš leita og var ég žó ekki fertugur. Fram aš žvķ var afi minn sį sem alltaf hafši veriš til stašar, sį sem hafši grįtiš meš okkur systkinunum og föšur viš eldhśsboršiš morguninn eftir aš móšir okkar dó. Afi var sį sem sagši 10 įrum seinna, žegar ég fann aš żmsu eftir lķkręšu prestsins viš śtför föšur mķns; blessašur vertu ekki aš svekkja žig į žessu nafni minn ég hef lent ķ miklu verri jaršarförum hjį honum en žessari.

Nķu įrum eftir aš afi minn dó sagši hśn Matthildur mķn, ętlašu ekki aš skrifa minningu um hann afa žinn ķ tilefni 100 įra įrstķšar hans, žaš er oft gert, og žaš žekktu hann fįir betur en žś. Nei, ég gat žaš ekki, vegna žess aš ég žekkti hann afa minn ekki nógu vel. Žaš voru nefnilega setningar sem hann sagši į nķręšis afmęlisdeginum sķnum sem fékk mig til aš efast um hvort ég žekkti hann afa minn, besta vin og nafna, nógu vel til aš geta skrifaš svoleišis ęviįgrip.

Og hvernig įtti ég aš vera fęr um aš skrifa minningu um mann sem lifaš hafši meira en tķmana tvenna, eša lķkt og Tryggvi Emilsson lżsir ķ bók sinni Fįtękt fólk žegar hann minnist įrsins 1918 ķ hįlfhruninni torfbašstofunni į kotbżlinu Gili ķ Öxnadal. Žį bar enn til stórtķšinda og langsóttra sem gerjušust svo ķ hugum manna aš margir žeir, sem aldrei sįust brosa śt śr skegginu eša virtust kippa sér upp viš nokkurn skapašan hlut, uršu drżldnir į svip og įbśšarmiklir rétt eins og žeir vęru allt ķ einu oršnir aš sjįlfseignarbęndum, en nś var Ķsland fullvalda rķki. Ég heyrši föšur minn tala um žann ęgistóra atburš eins og hann hefši sjįlfur įtt žįtt ķ śrslitunum. Žessi tķšindi bįrust fyrir jól og var žeim fagnaš alls stašar žar sem hįtķš var haldin. Menn höfšu fylgst meš sambandsmįlinu framar öllum öršum mįlum į undanförnum įrum og heyrši ég Gušnżju segja aš žessi sigur vęri fyrirboši annarra og meiri. Sjįlfur var ég ķ uppnįmi vegna fregnarinnar, sį landiš ķ nżju og skęru ljósi og taldi vķst aš nś mundi hękka hagur ķslenskra öreiga. Žannig vógu ein stórtķšindi góš į móti žrem stórtķšindum vondum, frostunum miklu, spęnsku veikinni og Kötlugosi. (Fįtękt fólk bls.279)

Hann afi minn hafši aldrei barmaš sér ķ mķn eyru fyrr en į 90 įra afmęlisdaginn sinn. Žį var žaš tvennt sem hann angraši. Annaš var hve margar rjśpur hann hefši drepiš um ęvina. Ég sagši aš hann žyrfti nś varla aš hafa samviskubit śt af žeim, žar sem lķfsbarįtta fólks į hans yngri įrum hlyti oft aš hafa veriš hörš og hann hefši alltaf boriš žį viršingu fyrir brįš sinni aš hśn hefši veriš étin upp til agna. Nei žaš voru ekki žęr rjśpur, heldur rjśpurnar sem hann hafši selt žegar hęgt var aš selja til Danmerkur; žaš hefši engu breytt žó ég hefši veriš įn žeirra peninga, sagši hann. Hitt var atvik frį bernsku sem setti fyrir mér ęvi afa mķns ķ allt annaš samhengi en ég hafši ķmyndaš mér fram aš žvķ.

Žaš er ekki fyrr en nś į 110 įra įrtķš afa mķns aš ég ętla aš reyna aš minnast hans, og nś óumbešinn. Reyndar var žaš bók Tryggva Emilssonar, Fįtękt fólk, sem varš til žess aš ég sį lķfshlaup afa frį sjónarhóli sem ég hafši ekki komist į mešan hans naut viš, en viš lestur bókarinnar komst ég į skjį sem gaf ašra sżn. Hann og Tryggvi voru samtķmamenn sem lifšu 20. öldina og žvķ hęgt aš kalla 20. aldar menn. Žaš er varla til fólk sem hefur lifaš stęrri breytingar į umhverfi sķnu og hįttum en ķslenskur almśgi sem lifši alla 20. öldina.

Į bókarkįpu og ķ formįla endurśtgįfu Fįtęks fólks įriš 2010 segir; bókin vakti mikla athygli og umtal žegar hśn kom śt įriš 1976 – fyrir fįdęma oršsnilld, persónusköpun og stķl, en žó fyrst og fremst fyrir žį sögu sem žar var sögš. Söguna af fįtęku fólki fyrir tķma almannatrygginga; žegar hęgt var aš taka björgina frį barnmörgu heimili vegna žess aš kaupmašurinn žurfti aš fį sitt; žegar litlum börnum var žręlaš śt ķ vist hjį vandalausum; žegar sjįlfsagt žótti aš senda hungraš barn gangandi tvęr dagleišir ķ vondu vešri til aš reyna aš fį śttekt ķ verslun. - Bókin Fįtękt fólk var tilnefnd til Bókmenntaveršalauna Noršurlandarįšs įriš 1977, og er haft fyrir satt aš munaš hafi svo fįum atkvęšum, sem talin voru į fęrri fingrum en finnast į annarri hendi, aš veršlaunin féllu Fįtęku fólki.

Bękur Tryggva, Fįtękt fólk, Barįttan um braušiš og Fyrir sunnan, ętti hver og einn aš lesa sem hefur minnsta įhuga į aš kynna sér śr hvaš jaršvegi ķslenskt žjóšfélag er sprottiš. Žó svo aš bękur Tryggva Emilssonar hafi veriš umdeildar į sķnum tķma og hann hafi žótt fara höršum oršum um menn og mįlefni, žį var varla hęgt aš gera žaš į annan hįtt, nema fara ķ kringum sannleikann eins og köttur ķ kringum heitan graut. Auk žess segja bękurnar frį tęringunni (berklunum) og žvķ hvernig ķslensk alžżša komst śt śr hįlfhrundum torfbęjunum, sem höfšu veriš hennar skjól ķ žśsund įr, inn ķ nśtķmann į ašeins örfįum įratugum.

Ég hafši spurt afa, ķ einhverri af okkar mörgu samverustundum, hvort žaš hefši ekki veriš notalegt aš bśa ķ torfbę. Hans svar var stutt og skorinort; minnstu ekki į žaš helvķti ógrįtandi nafni minn. Žegar ég gekk eftir hvers vegna, žį talaši hann ķ örstuttu mįli um slaga, haustrigningar og vetrarkulda. Eins kom aš lokum upp śr kafinu ķ žeim samręšum aš foreldrar hans hefšu barist viš berkla, sem hann taldi hśsakostinn ekki hafa bętt. Fašir hans hafši tvisvar veriš "hogginn" eins og kallaš var, en žaš er žegar rifbein eru fjarlęgš.

Jón Sigvaldason, fašir Magnśsar afa mķns var smišur sem įtti viš berkla aš strķša stóran hluta sinnar ęvi, hann hefur žvķ įtt erfitt meš aš framfleyta fjölskyldunni. Hann žurfti oftar en einu sinni aš leita sér lękninga viš tęringunni, en žaš aš vera höggvinn žżddi nįnast örkuml og var lokaśrręšiš ķ barįttunni viš berkla fyrir tķma sżklalyfjanna. Foreldrar afa žau Jón Sigvaldason og Jónbjörg Jónsdóttir hafa žvķ ekki įtt sjö dagana sęla viš aš koma sķnum barnahóp į legg. Žaš var einmitt į 90 įra afmęlisdaginn sem ég heyrši afa ķ fyrsta og eina skiptiš gefa örlitla innsżn ķ žį hörku sem var ķ samfélagi žessa tķma. Nśna ętla ég aš reyna aš gera örstutta grein fyrir ęvi afa.

Magnśs Jónsson IIMagnśs Jónsson var fęddur į Fljótsdalshéraši 27. nóvember 1908 į Skeggastöšum ķ Fellum. Hvers vegna hann er fęddur į Skeggjastöšum ķ Fellum veit ég ekki nįkvęmlega. Foreldrar hans ólu mestan sinn aldur austan viš Lagarfljót į Völlum, ķ Skrišdal og įttu auk žess sķn fjölskyldutengsl ķ Hjaltastašažinghį, en Fell eru vestan viš Fljót. Mig minnir žó afi hafi sagst halda aš Skeggjastašir hafi veriš hans fęšingastašur vegna žess aš žar hafi žau hjónin veriš stödd vegna vinnu smišsins.

Jónbjörg og Jón eignušust 5 börn sem komust į legg auk žess aš missa tvö į unga aldri. Afi var elstur žeirra systkina sem upp komust og aldrei heyrši ég hann tala um žau systkin sem foreldrar hans misstu. En ķ kirkjubókum og minningargrein um systur hans kemur fram aš žau hafa heitiš Sigrśn, sem fędd var į Ketilsstöšum, Hjaltastašarsókn, N-Mśl. 10. jśnķ 1901. Lįtin į Hreimsstöšum, Hjaltastašarsókn, N-Mśl. 1. jśnķ 1902. Ķ minningargreinni kemur fram nafniš Björgvin, en ekkert fann ég um fęšingarstaš né aldur.

Nęst į eftir honum kom Gušrśn Katrķn fędd 21.11.1911 į Vķšilęk, Skrišdal. Hśsfreyja į Seyšisfirši dįin 07.01.1956. Svo kom Žurķšur fędd 11.11.1913 ķ Saušhaga į Völlum. Hśsfreyja ķ Tunghaga dįin 17.05.2006. Žar į eftir kom Benedikt Sigurjón fęddur 14.04.1921 ķ Hvammi į Völlum. Var bśsettur ķ Reykjavķk dįinn 19.11.2005. Sķšust kom Sigrķšur Herborg fędd 17.02.1925 ķ Tunghaga. Hśsfreyja į Seyšisfirši dįin 26.09.1989.

Žaš var žegar ég rakst į sóknarmanntöl sem höfšu rataš į netiš aš ég gerši mér fyrst örlitla grein fyrir hverskonar ašstęšur žessi systkinahópur hafši alist upp viš og er žar sjįlfsagt ekki ólķku saman aš jafna viš marga fjölskylduna sem ekki hafši jaršnęši į fyrstu įratugum 20. aldarinnar. Afi minn er flest įrin skrįšur til heimilis į sama staš og foreldrar hans en önnur ekki, žaš er žó sammerkt meš žeim įrum aš hann er ęvinlega skrįšur til heimilis į sama staš og Siguršur Björnsson frį Vaši ķ Skrišdal og Magnea Herborg Jónsdóttir kona Siguršar, en žau hjón voru kennd viš Saušhaga.

Žaš mį sjį į fęšingarstöšum barna žeirra Jóns og Jónbjargar, eins ķ sóknarmanntölum aš lengi höfšu žau ekki fastan samastaš. Žaš er ekki fyrr en ķ Tunghaga 1922 aš žau teljast įbśendur meš jaršnęši. Dóttirin Katrķn er fljótlega skrįš ķ sóknarmanntölum į tveimur stöšum, žar sem Jónbjörg móšur hennar var og hjį fósturforeldrum į Seyšisfirši. Žurķšur er alltaf skrįš į sömu stöšum og móšir hennar. Sigurjón fęšist ķ Hvammi og Herborg ķ Tunghaga og eru įvalt skrįš til sama heimilis og foreldrar.

Svo viršist vera aš Siguršur hafi hętt įbśš ķ Saušhaga įriš 1918 og flust įsamt Magneu Herborgu konu sinni i Vaš ķ Skrišdal, žar sem Ingibjörg móšir hans bjó įsamt seinni manni sķnum og systkinum Siguršar. Ingibjörg Bjarnadóttir į Vaši varš ekkja 39 įra gömul, er įvalt talin kvenskörungur af Višfjaršarętt, varš 17 barna móšir og stór ęttmóšir į Héraši. Hśn keypti jöršina Vaš įriš 1907 sem var Skrišuklausturs eign, en žar hafši hśn bśiš įsamt fyrri manni sķnum Birni Ķvarssyni sem dó 1900 frį 12 börnum. Hśn giftist Jóni Björgvin Jónssyni rįšsmanni sķnum 1901 og įttu žau 5 börn saman.

Žegar Siguršur bregšur bśi ķ Saušhaga og fer ķ Vaš 1918, hverfur Jón Sigvaldason śr sóknarmanntölum sennilega vegna sjśkrahśslegu, en Jónbjörg er skrįš vinnukona į Mżrum ķ Skrišdal įsamt Žurķši dóttir sinni. Įriš 1923 eru Siguršur og Magnea Herborg aftur komin ķ Saušhaga eftir aš hafa veriš skrįš bęši į Vaši og ķ Tunghaga ķ millitķšinni. Žennan tķma er Magnśs afi żmist skrįšur sem tökubarn eša léttadrengur hjį Sigurši og Magneu Herborgu ž.e. 10-14 įra gamall. Žetta fólk hafši įšur haldiš saman um nokkurt skeiši og veriš skrįš til heimilis ķ Saušhaga og žį Siguršur sem bóndi en foreldrar afa sem vinnufólk.

Ķ minni bernsku heyrši ég oft aš Björg amma og Magnśs afi vęru bęši nį skyld fólkinu ķ Saušhaga, enda var ég part śr tveimur sumrum ķ sveit hjį nafna mķnum og fręnda Magnśsi Siguršssyni į Ślfsstöšum, en hann var frį Saušhaga. Ég vissi fljótlega aš Siguršur og Björg amma voru systkin, en fékk aldrei nįkvęma skżringu į skyldleika afa viš fólkiš ķ Saušhaga. Žegar ég spurši afa śt ķ žetta žį sagši hann; nś skaltu spyrja einhvern annan en mig nafni minn, enda var ęttfręši ekki hans helsta įhugamįl. Ķ sóknarmanntölum sést aš Magnea Herborg ķ Saušhaga var uppeldissystir Jónbjargar móšur afa. Žęr voru systradętur, Jónbjörg er sögš tökubarn, fósturdóttir Pįlķnu Jónsdóttir móšur Magneu Herborgar en móšir Jónbjargar hét Gušlaug Žorbjörg.

Pįlķna žessi var ķ sóknarmanntölum skrįš sem vinnukona hjį Magnśsi Gušmundssyni og Herborgu Jónsdóttur bśandi į Ormstöšum, sem voru ķ Hallormsstašaskógi, og sķšar Vķšilęk ķ Skrišdal. Žegar ég spurši afa hvers vegna hann hefši veriš skķršur Magnśs, og hvašan Magnśsar nafniš okkar vęri upprunniš, minnir mig aš hann hafi sagt aš žaš vęri eftir einhverjum Magnśsi į Hallbjarnastöšum, en Vķšilękur er śt śr Hallbjarnarstöšum og žęr systur Pįlķna, Herborg og Gušlaug voru frį Hallbjarnarstöšum. Magnśs og Herborg įttu eina dóttir, Björgu sem dó aš fyrsta barni og barniš lķka. Nöfn žessa fólks lifa enn innan fjölskyldnanna sem eiga ęttir aš rekja til žeirra uppeldisystra Jónbjargar og Magneu Herborgar.

Žvķ er žessi mįlalenging śr sóknarmanatölum žulin, aš megi fį smį innsżn ķ hverskonar almannatryggingar var um aš ręša ķ upphafi 20. aldarinnar. Almanntryggingin fólst ķ nįnasta fjölskylduneti, eša žį į žann hįtt sem ég fann ķ vištalsžętti Hallfrešs Eirķkssonar žjóšhįttafręšings į ismśs, viš Sigurbjörn Snjólfsson ķ Gilsįrteigi. En Sigurbjörn var ungur mašur aš stķga sķn fyrstu bśskaparįr į Völlunum žegar žeir voru ęskustöšvar afa mķns. Sigurbjörn segir frį žvķ hvernig fįtękt barnafólk var litiš hornauga af sveitarstjórn og segir žar frį örlögum barna Péturs, sem Sigurbirni sjįlfum hafši stašiš til boša aš taka viš af, fullfrķskum manninum. En honum hafi bošist annaš og flutt meš konu og börn ķ ašra sveit.

"Į Völlunum bjuggu bęši fįtęklingar sem og efnašir menn. Efnušu mennirnir bjuggu į bestu jöršunum. Fįtęklingarnir bjuggu į kotum sem varla var hęgt aš bśa į. Upphaflega lentu Pétur og kona hans sem vinnuhjś hjį séra Magnśsi (Blöndal ķ Vallanesi) og žau mįttu hafa tvö börn meš sér. Žau eignušust fleiri börn og uršu žau žį aš finna žeim samastaš. Eitt sinn var haldinn sveitarstjórnarfundur og var žar ašalfundarefniš aš rįšstafa žurfalingum. Žessir fundir voru kallašir vandręšafundir. Žessir fundir voru haldnir um sumarmįl. Oft var nišursetningum komiš fyrir hjį fįtęku fólki žvķ aš žaš įtti aš vera hagur žeirra žvķ aš meš nišursetningunum fékkst greitt frį sveitarfélaginu."

Žaš mį svo rétt ķmynda sér hvernig vandręšafundur Vallahrepps hefši tekiš į mįlum ef fyrirvinna barnafjölskyldu var fįrsjśkur berklasjśklingur, nįnast oršin örkumla, eftir žvķ hvernig var tekiš į mįlefnum žeirra barna Péturs og Sigurbjörns Snjólfssonar fullfrķskra ungra manna. En Sigurbjörn telur aš svo stutt hafi veriš lišiš frį afnįmi vistarbandsins į Ķslandi aš sveitastjórnarmönnum į Völlum hafi veriš vorkunn meš śrlausnirnar. Sjįlfur sagšist Sigurbjörn eiga efni sem hann hefši skrįš hjį sér vegna žessara framfęrslu mįla sem hann hefši lagt svo fyrir um aš ekki mętti birta fyrr en löngu eftir hans daga og žeirra er hlut įttu aš mįlum, ķ viršingarskini viš samferšamenn sķna.

Ķ 1. tlbl. 5.įrg. Glettings 1995 gerši Gušrśn Kristinsdóttir, hjį safnastofnun Austurlands, hśsakosti į Héraši skil į fyrri hluta 20. aldar ķ greininni "Bašstofurnar hans Jóns Sigvaldasonar". En eins og komiš hefur fram hafši Jón fašir Magnśsar afa mķns smķšar aš ęvistarfi. Ķ grein Gušrśnar kemur fram aš Jón hafi oft veriš fengin til aš fęra gömlu torfbęina til nśtķmalegra horfs meš sķnu sérstaka lagi. En žetta gerši hann meš žvķ aš byggja tvķlyft timburhśs inn ķ tóft eldri bašstofa meš hįan, jįrnklęddan timburvegg fram į hlašiš sem hafši śtidyr og glugga, meš jįrni į žaki sem tyrft var yfir, bakveggir og stafnar héldu sér śr torfi og grjóti.

Žaš kemur fram ķ grein Gušrśnar aš heimili Jóns, gamli torfbęrinn ķ Tunghaga, hafi veriš sķšasta bašstofan sem hann endurbyggši įriš 1934. Sannast kannski žar hiš sķgilda aš išnašarmašurinn lętur endurbętur viš eigiš hśs ęvinlega sitja į hakanum. Lķklegra er žó aš lķfsbarįttan hafi veriš meš žeim hętti hjį örkumla smiš ķ žį daga aš allt varš til aš vinna viš aš afla heimilinu lķfsvišurvęris. En fram kemur ķ samantekt Gušrśnar ;"Jón vann fram į sķšasta dag viš fjósbyggingu į Höfša į Völlum, en veiktist af lungnabólgu er hann kom heim og dró hśn hann til dauša 5. jślķ 1936".

Tveimur įrum eftir aš Jón Sigvaldason endurbyggir bašstofuna ķ gamla torfbęnum ķ Tunghaga flytur Magnśs elsti sonur hans sig į Jašar ķ Vallanesinu til aš gerast vinnumašur ungu ekkjunnar eftir sr Sigurš Žóršarson sem dó śr berklum. Til ęskuvinkonu sinnar Bjargar ömmu, sem var sjö įrum eldri en hann, systur Siguršar fóstra hans ķ Saušhaga. Hśsiš į Jašri var stundum talin fyrsti herragaršurinn į Ķslandi byggšur af séra Magnśsi Blöndal sem var einn af umdeildari Vallanesprestum, og stóš m.a. aš vandręšafundunum sem Sigurbjörn Snjólfsson greinir frį.

Nś skal fariš hratt yfir sögu enda kom hver dagur 20. aldarinnar eftir žetta meš betri tķš, eša eins og segir ķ dęgurlagatextanum; birtist mér ķ draumi sem dżrlegt ęvintżr hver dagur sem ég lifši ķ nįvist žinn. Afa og ömmu bśnašist vel ķ Vallanesinu, fyrir įtti amma tvęr dętur žęr Bjarghildi Ingibjörgu og Oddrśnu Valborgu Siguršardętur. Žau eignušust svo saman synina Sigurš Žóršarson og Įrmann Örn auk žeirra ólust upp hjį žeim Geršur, Siguršur og Emil af eldri börnum žeirra systranna, svo vorum viš nokkrir peyjar sem fengum aš dvelja žar ķ sveit į sumrin sem nokkurskonar flórgošar. Žaš ruglaši mig oft svolķtiš ķ rżminu žegar ég var barn aš žau Geršur og Siggi skyldu alltaf kalla žau afa og ömmu, pabba og mömmu, en svo miklu įstfóstri tóku žau viš žau gömlu.

Afi var bóndi öll sķn bestu įr, hann var eldhugi, hamhleypa til verka og žaš stóšst fįtt fyrir honum. Hann kunni aš hnżta saman žvķlķku śrvali blótsyrša žegar hann stóš frami fyrir erfišleikum aš meir aš segja ég gat ekki annaš en lęrt aš nżta mér žęr žulur. Ef sérlega illa stóš į var formįlin eitthvaš į žessa leiš; fari žaš svoleišis noršur og nišur ķ raušglóandi helvķtis helvķti. Žar meš voru hamskiptin komin į og rįšist meš įhlaupi til verka žannig aš ekkert stóšst ķ veginum. Ég verš var viš žaš enn žann dag ķ dag žegar erfišlega gengur ķ steypuvinnunni aš vinnufélagar mķnir eiga til aš glotta yfir žvķ oršavali sem ég višhef ķ gegnum steypuhauginn.

Amma var fyrrverandi prestfrś ķ Vallanesi, ekkja sr Siguršar Žóršarsonar frį Skeiši ķ Arnarfirši, žess sem hóf prestskap sinn sem ašstošarprestur hjį sr Magnśsi Blöndal og sameinaši söfnušinn eftir deilur og daga sr Magnśsar ķ Vallanesi. Ķ minni bernsku var Björg amma kirkjuorganisti ķ Vallneskirkju og afi mešhjįlpari. Amma var oft kölluš frś Björg af samsveitungum og vottaši ekki hįši ķ žeirri nafnbót. Enda amma af almśgafólki komin sem ekki hafši veriš muliš undir, frśar nafnbótin var tilkomin af veršskuldašri viršingu fyrir almśgakonunni.

Į Jašri var tvķbżli og gott į milli granna. Žar var hįtt til lofts og vķtt til veggja, hśsiš steinsteypt, svo kalt į vetrum aš ekki voru tök į aš kynda öll žau salarkynni ķ stofuhita. Sjįlfur fékk ég aš kynnast hrollköldum herragaršinum ķ Jašri žegar ég var barn ķ sveitinni hjį ömmu og afa. Eins man ég eftir aš hafa komiš ķ eina af bašstofunum hans Jóns Sigvaldasonar, bjartan sumarmorgunn og fundist hśn notaleg, en žaš var ķ Vallaneshjįleigu. Amma og afi bjuggu ķ Jašri ķ Vallanesinu til 1970, amma žį bśin aš vera žar ķ 45 įr og afi ķ 34, žį fluttu žau ķ Selįs 26 į Egilsstöšum.

Į Selįsnum setti afi upp steinplötu viš śtidyrnar, sem ķ var grafiš Björg Magnśs, ég hafši orš į žvķ viš hann aš žaš vantaš og į milli nafnanna; viš amma žķn erum fyrir löngu oršin eitt, nafni minn, svaraši hann. Žarna įttu allir afkomendur afa og ömmu öruggt skjól lķkt og ķ Vallanesi. Afi notaši įrin į Egilsstöšum til aš fķnstilla logann innra meš eldhuganum.

Amma sagši mér frį fyrstu kynnum sķnum af žessum funa brįša dreng į ęskuheimilinu Vaši, og augun hennar ljómušu viš frįsögnina. Žį undraši mig ekkert hvernig žau hefšu žekkst frį žvķ žau voru börn į sama heimili, spįši aldrei ķ žaš, enda trśir barnsįlin žvķ aš amma og afi hafi alltaf veriš saman. En eftir aš ég rakst į sóknarmanntölin į netinu žykist ég vita aš litli drengurinn hafi komiš ķ Vaš į ęskuheimili ömmu meš Sigurši eldri bróšur hennar sem tökubarn žegar fyrra įbśš hans lauk ķ Saušhaga.

Amma og afi bjuggu ķ 13 įr saman į Selįsnum, en žį fór amma į sjśkrahśsiš į Egilsstöšum. Žar lį hśn į milli tveggja heima ķ 5 įr, uns hśn kvaddi žennan 20. október 1988. Ég įtti oft skjól hjį afa įrin sem amma var į sjśkrahśsinu, stundum svo mįnušum skipti. Afi fór į hverjum degi nišur į sjśkrahśs til aš eiga stund meš ömmu, ég fór einu sinni, fannst amma ekki vera žar og treysti mér ekki oftar. Stundum sagši afi žegar hann kom heim aš lokinni heimsókn į sjśkrahśsiš; ég er ekki frį žvķ nafni minn aš hśn amma žķn hafi vitaš af mér hjį sér ķ dag, en aldrei fann hann aš fęlni minni viš sjśkrahśsiš.

Žegar systkini afa komu ķ heimsókn sįst langt aftur ķ gamlan tķma, móttökur og kvešjur žeirra heimsókna voru innilega fallegar. Žegar Tunghagahjónin, Sigžór og Žura systir afa, komu ķ heimsókn skynjaši mašur hvaš elsti bróširinn hafši veriš mikils metin žegar foreldrarnir fengu įbśšina ķ Tunghaga, hrjįš af berklum og komin meš 4 barna hóp. Žį hafši nęstelsta systirin Katrķn veriš hjį fósturforeldrum, sem voru skyldfólk į Seyšisfirši, ķ nokkur įr. Sigžór og Žura giftu sig 1936 įriš sem Jón Sigvaldason dó og keyptu sķšar Tunghaga. Margir heimsóttu afa reglulega į Selįsinn, gamli hérašslęknirinn, presturinn, verkamašurinn, alžingismašurinn ofl, ofl, og varš ég oft vitni af įhugaveršum samręšum. Afkomendurnir komu aušvitaš oft ķ heimsókn og upp į milli žeirra gerši afi aldrei.

Žaš var ekki oft ķ seinni tķš sem afi var į faraldsfęti en hann kom samt nokkru sinnum ķ dagsferš į Djśpavog til aš heimsękja nafna sinn og einu sinni stoppaši hann ķ nokkra daga. Skömmu eftir aš žau amma og afi hęttu aš bśa ķ Vallanesinu var farin fjölskylduferš noršur ķ land til aš heimsękja afkomendur og vini ķ Skagafirši. Viš bręšurnir vorum ķ 1946 willysnum meš afa, en amma var ķ bķl meš foreldrum okkar og systrum. Žaš var allt svo stórkostlegt sem fyrir augu bar aš viš bręšur mįttum hafa okkur alla viš aš minna afa į hvar į veginum willysinn var, og miklar voru įhyggjur okkar bręšra žegar var fariš um Ólafsfjaršarmślann žvķ willysinn įtti žaš til aš hrökkva śr gķr og ekki var nś śtsżniš amalegt ķ Mślanum žegar halla fór til Ólafsfjaršar. Einu sinni fór afi śt fyrir landsteinana og uršu Fęreyjar fyrir valinu.

Į Egilsstöšum vann afi fram yfir sjötugt, hann vann nokkur įr ķ skóverksmišjunni Agila, sķšan sem sendibķlstjóri og lagermašur hjį Verslunarvélagi Austurlands, viš byggingavinnu og aš lokum hjį Hitaveitu Egilsstaša og Fella. Eftir aš hann hętti ķ fastri vinnu tók hann aš sér żmis verkefni s.s. aš sjį um sumarstarfsvöll fyrir unga Egilsstašabśa žar sem byggš voru fallegustu hśs bęjarins, slį og hirša lóšir fyrir stofnanir og hjįlpa skólabörnum yfir götu į varasömustu gatnamótum bęjarins. Ķ dag mį sjį lögreglubķl viš žessi gatnamót į annatķma žegar vęnta mį flestra barna, ökumönnum til įminningar. Hann sagši mér eitt sinn aš ef hann hefši haft val į sķnum yngri įrum hefši hann sennilegast ekki oršiš bóndi, menntavegurinn hefši oršiš fyrir valinu.

Ķ įranna rįs hafši ég ekki įttaš mig į hversu stórt hlutverk afi minn hafši ķ mķnu lķfi. Į įrunum 1997 og 1998 var ég um tķma viš störf ķ Ķsrael viš aš leggja išnašargólfefni į verksmišjur gyšinga ķ Galķleu. Viš höfšum nokkrir ķslendingar tekist į hendur aš fara ķ nokkurskonar śtrįsarvķking ķ samstarfi viš ķsraelskan umbošsmann. Žessi įr vann ég ķ nokkurra vikna śthöldum įsamt gólflagnamönnum sem ég vann ekki meš į Ķslandi. Viš gistum į samyrkjubśum en boršušum ķ grennd viš vinnustaš og var žaš frekar fįbreitt sjoppu fęši, Mc Donalds eša shawarma hjį götusala, svona eitthvaš svipaš og pilsa meš öllu heima į Ķslandi.

Į leiš ķ nęturstaš aš loknum vinnudegi var svo reynt aš hafa upp į einhverju kręsilegra aš éta. Eitt skiptiš höfšum viš óvęnt lent inn į veitingastaš hjį aröbum og boršušum žar góšan mat, -aš mér fannst. Ég stakk oft eftir žaš upp į žvķ viš félaga mķna aš fara aftur į araba stašinn. Žaš var aš endingu lįtiš eftir mér, žegar viš sįtum aš snęšingi žį sagši annar félaginn; hva, žś fęrš žér svo bara žaš sama og sķšast. Ég jįnkaši žvķ og sagši; lambakjötiš hérna er nęstum jafn gott og žaš ķslenska og nęstum eins og afi hafi steikt žaš. Vinnufélagar litu kķmnir į hvern annan og annar žeirra sagši; žaš hlaut aš vera aš žessi stašur hefši eitthvaš aš gera meš hann afa žinn.

Sķšsumars 1999 brugšum viš Matthildur mķn okkur upp ķ Héraš įsamt börnunum okkar tveim. Feršin var farin til aš sigla į Lagarfljótinu, en žį hafši ferjan Lagarfljótsormurinn nżlega hafiš siglingar frį Egilsstöšum inn ķ Hallormsstaš. Eins og vanalega komum viš į Selįsinn til afa og hafši ég gengiš meš žęr grillur aš afi myndi hafa gaman aš žvķ aš koma meš ķ siglinguna. Hann var žį, auk aldursins, oršinn helsjśkur. En į björtum sumardegi žį man mašur afa sinn alltaf sem hetju bernskuįranna. Žrįtt fyrir hve af honum var dregiš gat ég ekki stillt mig um aš bišja hann um aš koma meš ķ siglinguna. Hann brosti og svaraši; jį ég held ég geri žaš bara nafni minn.

Ormurinn sigldi inn Fljótiš ķ sólskini og 20 stiga hita į mešan Hérašiš skartaši sķnu fegursta til beggja handa. Viš nafnarnir sįtum saman ķ skuti mešan siglt var meš vesturbakka Fljótsins, Fellamegin, og fylgdumst meš žvķ sem fyrir augu bar. Į móts viš Skeggjastaši beygši Lagafljótsormurinn žvert yfir Fljótiš og tók landi viš Atlavķk ķ Hallormstašaskógi. Žegar įningunni žar var lokiš var siglt śt Fljótiš aš austanverši fram hjį Vallanesinu meš sķnum lķparķtgulu fljótsmalarfjörum žar sem afi hafši lifiš sķn manndómsįr, siglingin endaši svo viš sporš Lagarfljótsbrśarinnar į Egilsstašanesinu. Žetta var sķšasta feršin okkar afa, viš höfšum fariš meš bökkum Fljótsins žar sem hann fęddist og ól sinn aldur. Hann hélt svo til ęšri heima į vit fólksins sķns 13. nóvember 1999. En ég sigldi inn ķ 21. öldina žakklįtur fyrir aš hafa fengiš aš kynnast fullvalda 20. aldar manninum, sem aldrei fór fram į önnur laun ķ lok dags en aš fólkinu hans liši vel.

Hann afi minn var af kynslóš fólks sem lifaš hafši frį torfbę til tölvualdar, fólks sem žakkaši sér hvorki uppbyggingu né framfarir 20. aldarinnar, heldur sagši aš svona hefši žetta nś bara ęxlast og žaš hefši tekiš žįtt ķ žvķ. Hann var afkomandi kotfólksins, sem tók öllum höfšingjum fram. Hann tilheyrši ungu fólki sem  fékk fullveldiš ķ fermingargjöf og mundi tķmana tvenna.

Tryggvi Emilsson lżsir höršum kjörum kotfólksins svo ķ upphafi 20. aldar. Į vorin ętlaši aldrei aš hlįna žessar fįu rollur gengu magrar undan höršum vetrum og snjóžungum. En žegar loksins nįši til jaršar og grösin komu gręn undan snjónum voru strįin svo kjarngóš aš ęrnar, sem voru stundum komnar meš horlopa, hjörnušu fljótt viš. Lömbin komust į spena og mjólkin varš feitari meš hverjum degi, og svo var fęrt frį. Žyngsta žrautin var aš standast afleišingar vetrarhörkunnar žegar seint voraši. Börnin voru mögur og lasburša en reyndu žó aš skrķša į eftir henni móšur sinni žegar hśn var aš hreinsa tśniš, meš blįar hendur eftir frostbólguna um veturinn, faširinn fór sér hęgt, žrótturinn var ekki į marga fiska. (Fįtękt fólk bls.299)

Afkomendur kotfólksins skildu žannig viš 20. öldina aš Rśnar heitin Jślķusson gat sungiš seint į įttuna įratugnum žannig um lķfskilyrši kynslóšarinnar okkar sem sigldum um mišjum aldur inn ķ žį 21., viš texta Žorsteins Eggertssonar; betri bķla, yngri konur, eldra viskķ, meiri pening, en žaš veršur allt önnur saga. Hvaš žį hvort kynslóšinni, sem vanist hefur snappi takist aš tengja sig viš fullveldiš meš appi.


« Fyrri sķša | Nęsta sķša »

Innskrįning

Ath. Vinsamlegast kveikiš į Javascript til aš hefja innskrįningu.

Hafšu samband