Fęrsluflokkur: Landsins-saga

Žarfasti žjónninn - farskjóti og félagi

Žaš mį segja aš fyrir nokkrum įrum hafi įstęša žessa pistils bankaš óvęnt upp į dyrnar śti viš ysta haf. En žį gerši erlendur tśristi sig heimakominn og sagšist vera meš tvęr spurningar. Sś fyrri var hvers vegna fįni Jamaica meš mynd af Bob Marley og įletruninni freedom blakti uppi ķ flaggstönginni minni. Honum léki forvitni į žessu, hann vęri nefnilega sjįlfur frį Jamaica. Žessari spurningu gat ég svarša greišlega. Fįninn vęri flottur, tónlist Bob Marley alveg einstök og marga textana hans hefši ég fyrst skiliš žegar ég fékk örlitla innsżn sögu Jamaica.

Žį vildi hann vita vegna hvers allstašar mętti sjį hesta hvar sem fariš vęri um Ķsland. Hvort žeir hefšu einhvern tilgang? Žessarar spurningar hafši hann veriš bešin aš spyrja fyrir konuna sķna sem sat śti ķ bķl, og hafši oršiš var viš žaš aš ef var stoppaš til aš skoša žį komu žeir og heilsušu kumpįnlega upp į žau. Mér vafšist heldur betur tunga um tönn, en žvęldi mig svo svo loks śt śr spurningunni į žann veg aš aš ég vissi ekki betur en hestarnir hefšu veriš hérna svo lengi sem menn myndu og žeir hefšu fyrir skemmstu veriš kallašir žarfasti žjónninn.

 IMG_1933

Bęndur į ferš viš Lómagnśp į Skeišarįrsandi

"Óvķša į Jörš vorri hefur hesturinn gegnt jafn mikilvęgu hlutverki og į Ķslandi. Hesturinn var yfirleitt svo mjög mikils metinn aš ég hef hvergi komiš, žar sem hann var ķ slķkum hįvegum hafšur, - nema ef vera skyldi mešal Araba eša kósakka. Vitnisburšur um žetta eru įkvęši ķ fornum lögum, Grįgįs og Jónsbók. Varla hefur nokkur önnur žjóš į lķku menningarstigi sett sér svo frįbęr lög, og naumast nokkurstašar ķ heimi tekur löggjöfin slķkt tillit til hesta og reišmanna sem į Ķslandi."

Svona komst Daniel Bruun aš orši fyrir rśmum 100 įrum um hug Ķslendinga til hestsins. Žessi danski herforingi sem feršašist vķša um heim, og um landiš žvert og endilangt įrum saman, įtti naumast orš til aš lżsa ašdįun sinni į Ķslenska hestinum. Um žetta mį lesa ķ bókunum Ķslenskt Žjóšlķf ķ žśsund įr sem bókaśtgįfan Örn og Örlygur gaf śt um feršir Bruun į Ķslandi.

Žekking Daniels Bruun į feršalögum um landiš og ķslenska hestinum var grķšarleg. Um hestinn segir hann m.a. ķ riti sķnu Hesten ķ Nordboerenes Tjeneste; „Ķslenski hesturinn er allmjög lošinn, lķtill vexti og fremur ósjįlegur, en hefur til aš bera žol og nęgjusemi umfram flesta ašra hesta ķ heimi. ...Reišhestur, sem žarf aš geta boriš hśsbónda sinn fljótt og örugglega į milli staša, veršur aš vera vanur aš fara um hverskonar land og vegleysur, yfir straumharšar įr, hraunbreišur, grjót og uršarflįka, mešfram hengiflugum, yfir fen og forręši, og žaš engu aš sķšur žó aš landiš sé huliš snjó. Hann hlżtur aš vera haršgeršur til aš žola hiš óblķša vešurfar, žolinn og fljótur į fęti til aš komast hinar miklu vegalengdir į tiltölulega skömmum tķma. Og hann hefur alla žessa eiginleika. Hann er hinn óašskiljanlegi förunautur ķslenska bóndans fremur en nokkurt hśsdżr hvar sem vęri ķ heiminum, žvķ įn hans kemst hann ekkert. Hundurinn og hesturinn eru hinir tryggu förunautar hans.

Žaš er fullkomlega óskiljanlegt hversu žolnir og sterkir žessir litlu hestar eru. Žeir bera žungan mann allan daginn eins og ekkert sé, hvaš sem į dynur, og žį ekki sķšur ašdįunarvert, hvernig žeir komast yfir įrnar meš žungar klyfjar į baki.“ Hann getur žess aš hestur hafi synt yfir eina af stórįm landsins um 200 fašma (120 m) breiša meš daušadrukkinn mann į baki, segist hafa séš, hvernig hestar beri menn ósjįlfbjarga af drykkju. Ašdįun Bruun į ķslenska hestinum er takmarkalaus. 

IMG_1885 

Skagfiršingurinn Indriši Įrnason ķ Gilhaga var leišsögumašur ķ leišangri Bruun yfir Kjöl 1898, žó svo aš hann vęri komin fast aš sjötugu. Hér fara žeir félagarnir į vaši yfir Svartį. Daniel Bruun žótti mikiš til koma aš verša vitni aš samvinnu manns, hests og hunds

Daniel Bruun fór um Austur Skaftafellssżslu įsamt dönskum landmęlingamönnum 1902. Ferš žeirra hófst ķ Hornafirši žar sem žeir nutu leišsagnar og žjónustu heimamanna.  Landmęlingamenn fóru meš męlitęki į hestum upp į Vatnajökul, dvöldust ķ Öręfum, og eins og flest žaš sem Bruun varš įskynja um skrifaši hann nišur og lżsti, samferšamönnum įsamt öllu žvķ sem fyrir augu bar. Lżsing hans į upphafi žessarar feršar er um margt mögnuš.

Žaš lį žokumóša yfir sléttlendinu. Aftur var oršiš hlżtt ķ vešri, hestar og menn, hęšir og hólar dönsušu ķ tķbrįnni, žokan lį yfir jöklinum fram eftir deginum. Sólin skein, og allt umhverfis minnti mig į dag ķ Sahara, žegar Arabarnir voru aš leggja į staš meš ślfaldalestir sķnar. Eftir öllu er litiš, og klyfjar reyršar fastar. Eftir langar rįšslagnir, flutning į klyfjum milli hesta, spörk og högg, mótašist śr allri žvögunni löng halarófa, žar sem höfšingjarnir, hreppstjórinn og trśnašarmenn hans, fóru į undan og ręddu saman, en į eftir žeim komu fylgdarmennirnir, hver meš sķna 3-4 hesta bundna ķ lest. Eftir allan hįvašan og žysinn, mešan var veriš aš komast af staš, kom undarleg kyrrš, sem ekkert rauf, nema höggin žegar jįrnstengurnar slógust ķ stein eša klyfjahestarnir neru sér hver utan ķ annan.

Viš fórum brįtt yfir įna, sem ég fór yfir fyrir žremur vikum, žį var hśn ašeins lękur, sem naggraši nišur ķ grjóti, en nś fossandi jökulflaumur. Numiš er stašar til aš lķta eftir aš allt sé ķ lagi. Hver mašur veršur aš hafa skipan į sķnum hestum. Tveir leišsögumenn fara į undan til aš velja vašiš. Vatniš nęr hestunum ķ kviš og gusast upp meš sķšunum. Lķtilshįttar sandbleyta er ķ botni, en annars gengur allt greišlega. Įfram er haldiš, öruggt en hęgt, fyrst lķtiš eitt undan straumi, sķšan ķ sveig ķ įtt aš bakkanum fyrir handan. Žaš er fögur sjón aš lķta žessa löngu lest žręša vašiš ķ įnni. 

Žegar skrif Bruun um ķslenska hestinn eru lesin žį dregur hann fram hversu stórt hlutverk hann hafši į mešal landsmanna allt frį landnįmi. Žaš er ekki einungis svo aš hann hafi veriš žarfasti žjónn sem farartęki, vinnuvél og til matar. Hesturinn hafši įšur bęši veriš heilagur og hirš fķfl, og veršur žar žaš sķšara auš skiljanlegt ķ ķslenska mįltękinu "aš leiša saman hesta sķna" en žar var upphaflega įtt viš hestaat.

IMGP2342

Vér höfum heyrt aš žaš var ekki ašeins viš greftranir, sem hestar voru felldir og žeim fórnaš til aš fylgja eiganda sķnum ķ haug hans, heldur var žeim eigi sķšur fórnaš viš hinar miklu blótveislur, er haldnar voru ķ hofunum ķ heišni. Um žaš atriši er fjöldi vitnisburša, einkum žó ķ Noregi og Svķžjóš, og į Ķslandi er žess oftlega getiš aš hrossaket var etiš ķ blótveislum og hefur hestunum vafalķtiš veriš fórnaš gošunum til handa.

Įriš 1880 fann Siguršur Vigfśsson hrossatennur ķ ösku frį blóthśsinu į Žyrli ķ Hvalfirši. Sama gerši ég, er ég gróf ķ hof Žorgeirs aš Ljósavatni 1896. Lķkt var aš finna ķ hofinu į Hofstöšum og ķ Hörgum ķ Hörgįrdal. Žaš hvķlir žvķ naumast vafi į aš į Ķslandi hafa menn blótaš hestum ķ heišni į lķkan hįtt og annarsstašar į Noršurlöndum.

Hestar voru gefnir gušunum. - Į Ašalbóli ķ Hrafnkelsdal var hestur gefin Frey, og öll Hrafnkels saga Freysgoša snżst um žennan hest. Smalinn reiš hinum helga hesti ķ banni hśsbónda sķns, Hrafnkels, sem drap smalann fyrir verknašinn. Hestinum var sķšan fargaš meš žvķ aš hrinda honum fram af hamri. Mér var sżndur stašurinn 1901.

Rétt eins og Spįnverjar hafa nautaöt, svo efndu Ķslendingar fyrrum til hestavķga. Og į sama hįtt og įkaflyndi hinna blóšheitu Sušurlandabśa blossar upp žegar nautaatiš er ķ algleymingi, svo gįfu og hestavķg Ķslendinga ķ fornöld og lengi sķšan tilefni til gešofsa og taumleysi Noršurlandabśans braust fram ķ hömlulausum įflogum, blóšsśthellingum og mannvķgum og moršum, sem allt sigldi ķ kjölfar hestavķganna mešal žeirra, sem hlut įttu aš mįli, eša höfšu hug į leiknum.

Oftsinnis snerti žetta ekki ašeins einstaklinga heldur hlutu heilu ęttir aš taka afleišingunum af illyršum, barsmķšum og banahöggum, sem féllu til ķ hita leiksins sem żmist var nefndur hestažing, hestaat eša hestavķg. Drengskaparskylda Ķslendinga bauš žeim aš hefna sérhverrar móšgunar, annašhvort į žeim, sem móšgunina framdi, eša fręndum hans.

- Nś efna menn ekki lengur til slķkra leika, en gefist tękifęri til aš sjį hesta bķtast, lįta Ķslendingar ekki ganga sér śr greipum aš horfa į žaš. - Žegar ég var į ferš ķ Skagafirši 1896 heimsótti ég séra Hallgrķm Thorlacius ķ Glaumbę. En hann er hestamašur og tamningamašur mikill og įtti alls 150 hross, sem gengu sjįlfala į śtigangi. Reišhestar Skagfiršinga voru landskunnir fyrir dug, fjör og žol. Žaš var žvķ ósjaldan žar ķ sveit aš grašfolarnir bitust ķ haganum. - Įhorfendur streymdu žį aš og fylgdust fullir įhuga meš bardaganum og hvernig honum lyki, įn žess aš reyna aš skilja įflogagarpana.

IMG_1929

Feršafólk į leiš til Reykjavķkur

En hvašan kemur svo žessi smįi undrahestur til Ķslands? Sagt er aš landiš sé numiš af fólki frį Noregi og Bretlandseyjum. Daniel Bruun nefnir bęši Noreg og Bretland sem upprunalönd hestsins. Miklar rannsóknir į innbyršis skyldleika hestakynja ķ Noregi, Bretlandi og ķslenska hestsins hafa nś fariš fram og er sambęrilegan hest ekki lengur žar aš finna.  Ķslenski hesturinn er samt skyldur Nordland/Lyngen-hestinum ķ Noregi auk Hjaltlandseyja hestinum. Vķkingar frį Noregi lögšu Hjaltlandseyjar undir sig fyrir skrįš landnįm Ķslands svo žaš žarf varla aš koma į óvart.

Svariš viš spurningunum um uppruna ķslenska hestsins er aš hann er ęttašur frį Noregi og į žašan erfšafręšilegar rętur aš rekja austur į gresjur Mongólķu. Og er žį ekki ósennilegt aš žaš fólk sem nam Ķsland hafi komiš upphaflega frį Svartahafi til Noršurlanda og žašan til Ķslands eins og mį lesa um ķ žeim ritum um gošafręšina, sem kennd eru viš Snorra Sturluson. Samkvęmt Völsungasögu įtti žetta fólk ķ sambandi viš Atla Hśnakonung og er žį spurning hvort hesturinn tengist jafnvel eitthvaš žeim višskiptum.

Bruun gat endalaust dįsamaš žennan gošsagnakennda hest sem hann notašist viš til feršalaga į Ķslandi. Žaš var ekki svo aš Bruun vęri ekki góšum hestum vanur, bśinn aš feršast vķša ķ Afrķku og Asķu, jafnvel um Sahara į arabķskum gęšingum, enda kom hann oft inn į žaš aš ķslenski hesturinn vęri lķtill, lošinn og frekar ósjįlegur. Žaš eru samt žessar nįkvęmu lżsingar į samspili manns og hests į Ķslandi sem gefa svo mikla innsżn ķ Ķslenskt žjóšlķf fyrri tķma.

Ķslendingar eru svo vanir aš lķta į hestinn sem naušsynlegt hjįlpartęki ķ daglegu lķfi aš žeir fara rķšandi, žó ekki sé nema um stuttan spöl aš ręša. Žess vegna er sjaldgęft aš męta gangandi mönnum, žegar komiš er śt fyrir tśnin į bęjunum. Ég hef jafnvel séš krakka į hestbaki ķ smalamennsku fjarri bęjum. Fyrsta feršalagiš fer barniš helst į reišhesti móšur sinnar ķ kjöltu hennar, žegar žaš stękkar er žaš bundiš ķ söšul. - Ķ stuttumįli sagt er hesturinn manninum óašskiljanlegur frį vöggu til grafar. Eins og fyrsta feršin hans var į hestbaki, svo er og sķšasta ferš öldungsins, žvķ žegar kista hans er borin til grafar frį heimili til kirkjunnar, er hśn annašhvort flutt žversum į reišingi eša į kviktrjįm milli tveggja hesta.

Įburšarhestarnir ķslensku eru ekki sķšur žolnir og sterkir en reišhestarnir, en žeir eru fjörminni. Žeir eru notašir til hverskonar flutninga į kaupstašarvarningi, byggingarefni, heyi osfv. Žeir eru Ķslendingum ekki sķšur lķfsnaušsyn en reišhesturinn, en mešferšin į žeim er langt um verri. Į vetrum eru žeir lįtnir sjį fyrir sér į śtigangi, en į sumrum hljóta žeir aš vera vikum saman į ferš dag eftir dag, og mķlu eftir mķlu. Žaš er aušskiliš mįl aš slķkir flutningar žreyta hestana mjög, en įburšarhestar geta dag frį degi vikum saman boriš 100-150 kg žungar klyfjar. Žaš er ekki sķšur margt aš gera heima fyrir. Hey af tśni og engjum, sem aflaš er til vetrarfóšurs, er allt flutt heim į hestum. reiša žarf įburš į tśnin og yfirleitt nota hesta til allra flutninga stórra og smįrra.

IMG_1924

Stślka meš heybandslest

Hér aš ofan hefur ótępilega veriš vitnaš ķ Danķel Bruun, vonandi fyrirgefst mér žaš, enda vęri žessi pistill hvorki fugl né fiskur įn žess, hvaš žį um hesta. Žvķ sjįlfur hef ég svipaša reynslu af hestum og Jamaica tśristi, fyrir utan aš hafa fengiš aš sitja Golu berbakt sem polli ķ sveitinni hjį ömmu og afa.

Žaš voru fleiri śtlendingar en Daninn Daniel Bruun sem įttaši sig į sérstöšu hestsins į Ķslandi. Žjóšverjarnir Hanz Kuhn, Reinhard Prinz og Bruno Schweizer fóru um landiš į fyrri hluta 20. aldar, ķ kjölfar Bruun og fylgdust meš hvernig landsmenn stukku inn ķ nśtķmann. Bókaforlagiš Örn og Örlygur gaf śt įriš 2003 žrjś bindi Śr torfbęjum inn ķ tękniöld, sem segir frį feršum žjóšverjanna. Formįla bókanna Śr torfbęjum inn ķ tękniöld er fylgt śr hlaši m.a. meš žessum oršum.

Ķslendingar voru opnir fyrir nżjungum og fljótir aš kasta fyrir róša gömlum tękjum og tólum. Hanz Kuhn veitti žessu athygli og skrifaši 1932; „Į Ķslandi tekur bķllinn beint viš af reišhestum og įburšarklįrum - hestvagnatķmabilinu byrjaši aš ljśka skömmu eftir aš žaš hófst. Togarar taka beint viš af opnum įrabįtum, steinsteypan af torfinu, gervisilki af vašmįli og stįlbitabrżr ķ staš hesta sem syntu yfir jökulvötn.“ žannig lauk žśsund įra žjónustu žarafasta žjónsins svo til į einni nóttu. 

IMG_1689

Landar sem ég rakst į ķ Fęreyjum į ferš meš Fęreyskri valkyrju. Ķslenski hesturinn hefur skapaš sér vinsęldir vķša um heim fyrir aš vera einstakur félagi. En eftir aš žessi höfšingi hefur einu sinni yfirgefiš ęttlandiš į hann žangaš aldrei afturkvęmt

 

 Félagar

Ķ heimahögunum. Finnist einhverjum aš of mikiš sé um hesta ķ landinu žį eru žeir sennilega frekar fįséšir mišaš viš hvaš įšur var

 

 IMG_3352

Ķslenski hesturinn er sem fyrr smįvaxinn og lošinn į vetrum. Kostir hans; žol, žróttur og nęgjusemi eru enn til stašar. Hann er einnig meš afbrigšum fótviss meš sķnar fimm gangtegundir. Hann skartar 40 grunnlitum og hundraš litaafbrigšum

 

IMG_1921


Žjóškirkja ķ žśsund įr

 IMG_5392 

Sumariš 1901 fór Daniel Bruun um Austurland, stundaši fornleifarannsóknir og feršašist um öręfin noršan Vatnajökuls. Um ferš sķna skrifaši hann feršasögu "Ved Vatnajökuls Nordland", žar segir m.a. žetta; „Stutt var žaš tķmabil, sem Ķslendingar voru grafnir aš heišnum siš, ašeins 125 įr, žvķ eftir kristnitöku į alžingi įriš 1000, var enginn lagšur skartklęddur ķ haug meš dżrgripum sķnum, skrauti, vopnum, hestum og hundum.

Eftir žaš var ašeins blótaš į laun į stöku staš og Žór og Freyr lķtt fęršar fórnir. Kirkjurnar komu ķ staš hofanna og klukkur hringdu til tķša, žar sem fjöll höfšu fyrr bergmįlaš baulan og gnegg blótpeningsins. En jafnvel žótt įsatrśin gamla hefši žannig – af stjórnmįlalegum skynsemisįstęšum – opinberlega vikiš fyrir hinum nżja milda siš, rķkti engu aš sķšur andi vķkingatķmans mešal žess óstżrilįta, strķšaglaša fólks, meš blóšhefndina ķ öndvegi, en lög sęmdarinnar litušust hugsunarhętti vķkinganna.

Žį voru hér hetjur er dįšu göfugan daušdaga meš sverš ķ hendi og viš hliš žeirra og žeim jafnfętis ķ žjóšfélaginu stóšu frjįlsbornar konur. Viš žekkjum žetta samfélag nęr eingöngu af sögunum, žvķ fįar fornaldarminjar hafa fundist, er varpa ljósi yfir žessa tķš.“ (Mślažing 7. Bindi bls 173 / Daniel Bruun – Viš noršurbrśn Vatnajökuls)

Žaš mį įlykta sem svo aš ekki hafi strax oršiš miklar breytingar į Ķslandi viš žaš eitt aš taka upp hinn "nżja milda siš", eins og Daniel Bruun kallar kristnitökuna. Į eftir fór Sturlungaöld meš blóšhefndum fornaldar og aš henni lokinni fóru biskupar landsins meš völdin svo til óskoruš. Sķšustu tveir Hóla biskupar ķ kažólskum siš voru žeir Gottskįlk Nikulįsson og Jón Arason. Gottskįlk fékk višurnefniš "grimmi", af honum fór sś žjóšsaga aš hann hafi tekiš upp svartan galdur ęttašan aftan śr heišni til aš afla kirkjunni eigna. Um Jón biskup Arason og syni hans var sagt hiš forn kvešna; - "öxin og jöršin geyma žį best".

IMG_2816

Mósaķk mynd af Jóni biskup Arasyni ķ Hólakirkju. Jón er stundum talinn sķšasti ķslenski höfšinginn af gömlum siš

Į eftir sišaskiptin seinni um 1550 mį segja sem svo aš göfugur daušdagi hafi endanlega aflagst į Ķslandi, en žį tók rķkisvaldiš viš af kirkjunni aš framfylgja sišferšilegri lagatślkun, og gerši žaš meš sķnum Stóradómi og Drekkingahyl. Žį var tekiš upp į aš drekkja konum sem eignušust börn utan hjónabands og karlmen hįlshöggnir, auk žess sem teknar voru upp galdrabrennur 100 įrum eftir aš žęr fóru hamförum ķ Evrópu. Danska rķkisvaldinu žótti flest til žess vinnandi aš siša landsmenn, og gekk mun lengra en hinn "nżji mildi sišur" frį žvķ įriš 1000. Nś įttu Ķslendingar ekki lengur til neinna innlendra höfšingja meš mįls sķn aš leita.

Ķ skrifum Brunn um Ķsland mį bęši sjį hvaš honum žótti vęnt um land og žjóš, auk ómetanlegs fróšleiks sem hann safnaši vķtt og breitt um land. Žegar hann feršašist um landiš ķ rannsókanaferšum sķnum skrifaši hann einnig punkta um žaš sem honum žótti sérstakt, sem hann birti sķšar ķ blašagreinum og bókum. Ķ bókunum Ķslenskt žjóšlķf ķ žśsund įr, sem bókaśtgįfa Arnar og Örlygs gaf śt įriš 1987 um Ķslandsferšir Bruun, er lżsing hans į sunnudegi ķ Skagfirskri sveit įriš 1898.

„Į sunnudögum liggur öll vinna nišri nema bjarga žurfi heyjum. Orf og hrķfur eru lögš upp į hśsžökin. Fólkiš fer ķ betri fötin, hestar eru sóttir ķ haga og söšlašir og sķšan er rišiš ķ žeysireiš til kirkjunnar. Konurnar reiša minnstu börnin ķ keltu sinni, žau, sem eru ögn stįlpašri, eru bundin ķ söšul, en stęrri krakkarnir rķša einir, strįkarnir stinga tįnum ķ ķstašaólarnar, žegar žeir nį ekki ķstöšunum. Hundarnir elta.

Hópar koma rķšandi frį hverjum bę og fariš er yfir stokka og steina, įr og lęki, en allir stefna til kirkjunnar. Hestunum er stungiš inn ķ hestarétt, sem er į flestum kirkjustöšum, og žar bķša žeir yfir messutķmann. Fólkiš kemur yfirleitt snemma til kirkjunnar, žvķ margt žarf aš gera įšur en gušžjónustan hefst. Um margt er skrafaš og skeggrętt, eldra fólkiš spyr frétta og ręšir heyskaparhorfurnar, en unga fólkiš leitar hvort annaš uppi, og eru žar gefin heit, sem binda alla ęvi mešan reikaš er į milli grasi gróinna leiša og hrörnandi krossa ķ kirkjugaršinum. Įšur en konurnar ganga ķ kirkju fara žęr inn ķ bę til aš klęša sig śr reišfötunum og skipta į reišhattinum og litlu skotthśfunni, sem fest er ķ hįriš, og jafnvel, ef eitthvaš mikiš er um aš vera, aš klęšast hįtķšarbśningi. - Aškomumenn eru spuršir spjörunum śr, hvašan žeir komi, og hvaš žeir séu aš gera, hvert žeir ętli, hvar žeir hafi fengiš hesta o.s.frv. og aušvitaš veršur aš gefa greiš svör viš öllum spurningunum.

En nś gengur presturinn fram og heilsar kirkjugestunum įšur en hann fer og klęšir sig ķ hempuna, og svo er klukkunum hringt, - Presturinn gengur ķ kirkju ķ fylgd mešhjįlparans. Karlar sitja hęgra megin ķ kirkjunni en konur til vinstri. Jafnskjótt og konurnar setjast lśta žęr höfši og halda hvķtum klśt fyrir andlitinu og gera bęn sķna. Vķša er lķtiš orgel, sem einhver śr söfnušinum leikur į, en žótt ekkert sé hljóšfęriš hljómar söngurinn vel. Oft syngja ungar stślkur ķ kór og leiša sönginn, allar eru žęr smekklega klęddar ķ fallegum bśningum. Daginn įšur hefur mašur ef til vill mętt žeim ķ vinnufötum viš rakstur ķ tśninu meš flaksandi hįr, eša lķtinn klśt bundinn um žaš ķ hnakkanum, ķ stuttum pilsum og móraušum, grófgeršum sokkum, sem bundnir eru fyrir nešan hné meš ólum. Žęr ganga öruggar og djarfar til vinnunnar og hoppa lipurt og létt yfir polla og skurši į skinnskóm sķnum.

Stundum er kirkjugestum veitt kaffi, og žį oft drukkiš ķ bašstofunni.

En žegar öllu žessu er lokiš, stķga kirkjugestir aftur į hestbak og rķša į brott ķ smį hópum. Piltarnir lįta spretta rösklega śr spori, en ungu stślkurnar hoppa fimlega ķ söšulinn og fylgja žeim hiklaust eftir.

Sunnudagskyrršin hvķlir yfir sveitinni. Ekkert brżnsluhljóš heyrist, engar heybandslestir į feršinni, og engir lestarmenn į leiš śr kaupstaš, einungis glašir hópar fólks į heimleiš frį kirkju sinni. Varla er hęgt aš sjį aš grasiš į žaki gömlu kirkjunnar bęrist ķ golunni og enn sķšur į leišunum ķ kirkjugaršinum, eša į bęjaržakinu, žar sem hundurinn liggur eins og hann sé į verši. Žokuhnošrar hylja fjallstindana, en sólin ljómar yfir engjunum og įnni, sem bugšast eftir dalnum, og hśn skķn į bęina, en blįir reykir stķga upp frį žeim, og śti viš sjóndeildarhringinn er hafiš blįtt og vķtt.“. (Ķsl. Žjóšlķf I bindi bls 36-37)

IMG_2732 

Prédikunarstóll Vķšimżrarkirkju og "hiš viršulega kirkju inni". Ķ byrjun 18.aldar bannaši Jón biskup Vķdalķn prestum aš tala blašalaust śr ręšustól og žess vegna į aš vera gluggi į žekjunni ofan viš prédikunarstólinn ķ öllum torfkirkjum svo presturinn geti lesiš stólręšuna. Sagt var aš einn prestur hafi skrifaš biskupi og spurt hann hvaš ętti aš gera ef hundur kęmi upp į kirkjužakiš, sem ekki var óalgengt į mešan į messu stóš, og settist žar į gluggann. Biskup svararši "sigašu, blessašur sigašu, og seppi mun fara"

Til aš gefa örlitla innsżn ķ tķšaranda žess tķma sem Bruun var į ferš er hér gripiš nišur ķ bękurnar Ķslenskt Žjóšlķf. Ķ Hruna spurši Bruun séra Steindór Briem um sišferšisįstandiš og hvort žaš vęri ekki į lįgu stigi, žar sem konur og karlar svęfu ķ sömu bašstofu og afklęddust hvert ķ annars augsżn, en presturinn sagši aš vaninn gerši žaš aš slķkt hvorki vekti hneykslan né ęsti kynhvötina. „Ķ prestakallinu fęšast 12-14 börn įrlega, en ekki nema eitt óskilgetiš annaš hvert įr eša svo“.

Sżnilegt er aš Bruun žykir mikiš til presthjónanna og heimilisfólks ķ Hruna koma,,, „Briemsęttin er mikils metin og įhrifamikil į Ķslandi. En dįlķtiš kemur žaš einkennilega fyrir sjónir, hvernig fjölskyldan umgengst heimilisfólkiš daglega, t.d. sefur dóttirin ķ bašstofunni, og žaš žó svo fjölskyldan sé mešal fremstu ętta landsins“. 

Žęr athafnir sem fóru fram ķ kirkjunum voru auk gušžjónusta, - brśškaup, jaršarfarir og ferming, sem mį segi aš ķ žį daga hafi veriš nokkurskonar grunnskóla próf ungdómsins sem lauk meš aš gengiš var til spurninga. Sjaldgęft var aš ungabörn vęru skķrš ķ kirkju žvķ aš til žess žurfti aš reiša žau į hestbaki langar leišir, žannig aš skķrnin fór fram heima ķ bašstofunni og žvķ voru skķrnarfontar óalgengir ķ torfkirkjunum.

Brśšhjón héldu saman heim ķ bęinn śr kirkjunni til brśškaupsveislu ķ bašstofuna, hiš stóra sameiginlega herbergi ķslensku bęjanna, žar sem unniš var, sofiš og dvalist. Žar var brśšarsęngin, jafnvel ķ sömu röš og önnur rśm bašstofunnar, og ķ henni fęddust hjónunum börnin. Žar voru hinir lįtnu sveipašir laki og sįlmabókin lögš yfir brjóstiš, fyrir kom aš lķkiš lęgi žannig ķ rśmi sķnu yfir nótt ķ bašstofunni įsamt heimilisfólki, įšur en žaš var flutt ķ skemmu žar sem žaš stóš uppi til jaršarfarardags.

Hinsta förin hófst heima viš bę į kviktrjįm į milli tveggja hesta žar sem lķkkistan var reidd til kirkju ķ fylgd heimilismann og žeirra sveitunga sem til lķkfylgdar męttu žegar hśn fór fram hjį. Eftir lķkręšu prestsins var kistan borin śt og lįtin sķga ofan ķ gröfina ķ kirkjugaršinum viš kirkjuvegginn. Stundum kraup allt fólkiš į kné į mešan mokaš var ofan ķ gröfina. Hver og einn signdi yfir hana įšur en gengiš var į brott. 

IMG_4713

 Kirkjugaršurinn, sem umlykur Hofskirkju ķ Öręfum, meš öllum sķnum upphleyptu leišum, žannig aš garšurinn stendur mun hęrra en umhverfiš ķ kring. Engu er lķkara en aš žar hafi veriš jaršsett ķ gegnum tķšina gröf ofan į gröf, žannig aš kirkjan komi til meš hverfa į endanum ofan ķ svöršinn

Daniel Bruun var samįla Nóbelskįldinu um žaš aš hśsageršalist torfkirknanna, sem rekja mįtti allt aftur į söguöld,  hefši veriš mun fegurri og hįtķšlegri en kirknanna sem į eftir komu, sem Bruun taldi skorta allan svip byggingarlistar ef mišaš var viš torfkirkjurnar, jafnvel žó svo aš ekki hefši veriš hęgt aš žekkja žęr frį öšrum gripahśsum žegar komiš var ķ fyrstu į bęjarhlašiš. En žannig komst Nóbelskįldiš aš hnitmišušu orši, eins og honum einum var lagiš, um byggingasögulegt gildi gömlu žjóškirkjunnar śr torfi; 

„Tveggja ķslenskra bygginga er oft getiš erlendis og fluttar af žeim myndir ķ sérritum um žjóšlega byggingalist. Önnur er Vķšimżrarkirkja. Ég held aš žaš sé ekki of djśpt tekiš ķ įrinni žótt sagt sé aš ašrar kirkjur į Ķslandi séu tiltölulega langt frį žvķ aš geta talist veršmętar frį sjónarmiši byggingarlistar. Vķšimżrarkirkjan litla er okkar Péturskirkja – žar sem hver rśmmetri ber ķ sér innihald žannig aš viršuleiki hinnar litlu frumstęšu byggingar er ķ ętt viš sjįlfar heimskirkjurnar, žótt sjįlft kirkjuinniš sé ekki stęrra um sig en lķtil setustofa og veršgildi byggingarinnar komist ekki til jafns viš mešal hesthśs. , , - og žótt vķgindin ķ klömbruhnausunum séu reglulegri ķ sumum heyhlöšum ķ Skagafirši, og fjįrhśsum, žį hef ég enga kirkjuveggi séš fegurri į Noršurlöndum.“

Enn mį finna į Ķslandi nokkrar torfkirkjur. Žęr sömu og Daniel Bruun rannsakaši žegar hann var ķ feršum um Ķsland, sem įtti hug hans allan um įratuga skeiš. Žessar kirkjur hafa veriš varšveittar ķ sinni upprunalegu mynd og eru ómetanleg žjóšargersemi žó svo aš stęrš žeirra sé ekki mikil, og efnivišurinn langt frį žvķ aš slaga ķ žaš sem žarf ķ mešal hesthśs, žį er enn žann dag ķ dag vandfundnir fegurri kirkjuveggur.

 IMG_2728

Vķšimżrarkirkja, sś sem Halldór Kiljan Laxness vildi meina aš vęri eitt merkilegasta hśs į Ķslandi. Eins mį segja aš einn fręgasti sįlmur sem ortur hefur veriš į ķslenska tungu hafi žar oršiš til, en hann er  "Heyr himna smišur" eftir Kolbein Tumason į Vķšimżri, hérašshöfšingja Skagfiršinga į Sturlungaöld, sįlmurinn er jafnframt talinn elsti varšveitti sįlmur Noršurlanda

  

IMG_2833

Saurbęjarkirkja ķ Eyjafirši er gott dęmi um hvernig kirkjuklukkum var fyrir komiš į stafnžili. Eins voru kirkjuklukkur stundum hafšar innandyra, eša ķ sįluhlišinu og einnig var į einstöku staš sérstakt klukknaport ķ nįgrenni kirkjunnar, einfaldleikinn réši

 

 IMG_4705

Hofskirkja var reist 1884, sķšasta torfkirkjan sem var byggš eftir hinu gamla formi, um aldamótin 1900 hafši bygging torfkirkna veriš bönnuš į Ķslandi. Hśn er ein sex torfkirkna, sem enn standa og eru varšveittar sem menningaminjar. Hśn er jafnframt sóknarkirkja Öręfinga. Žjóšminjasafniš lét endurbyggja kirkjuna įriš 1954

 

IMG_4525

Bęnhśsiš į Nśpsstaš er tališ reist um mišja 19. öld, eftir umfangsmiklar breytingar į eldra hśsi. Į Nśpsstaš var kirkja, sem ķ mįldaga frį 1340 er kennd viš heilagan Nikulįs. Kirkjan viršist hafa veriš vel bśin fram eftir öldum, en halla tók undan fęti į seinni hluta 16. aldar. Upp śr 1650 var byggš nż kirkja į stašnum og er tališ aš bęnhśsiš sé aš stofni til śr žeirri kirkju

 

Bęnahśsiš į Nśpsstaš 1899

Bęnhśsiš į Nśpsstaš įriš 1899, teikning Daniel Bruun 


Bęrinn og bašstofan

Stöng

Danskur lęknir, Edvard Ehelers, kom til Ķslands 1894 til aš kanna śtbreišslu holdsveiki. Nišurstöšur feršar sinnar fékk hann birtar ķ dönsku heilbrigšistķmariti. Žaš sem Ehlers hafši aš segja um žrifnaš į ķslenskum heimilum tóku landsmenn illa upp og sökušu hann um aš vanžakka gestrisni ķslenskrar alžżšu. En hann lżsti svo hśsakosti hennar, og dęmigeršri bašstofu;

"Hinir litlu žröngu bęir eru aš hįlfu leyti nešanjaršar og nįlega aš öllu leyti byggšir śr torfi. Gluggar eru ašeins į öšrum gafli og allir negldir aftur af ótta viš vetrarkuldann, žvķ aš Ķslendingar bera eigi meira skyn į heilbrigšisfręši en svo, aš žeir skoša kalda loftiš hęttulegri óvin en spillt loft. Ķ bašstofunni eru 6–8 rśm eša stórir trékassar, og sofa tveir eša žrķr ķ hverjum kassa. Fólkiš boršar ķ bašstofunni, oftast į rśmunum.

Žegar komiš er inn ķ bašstofuna, žar sem fólkiš er inni, gżs į móti manni óžefur svo mikill, aš hann ętlar aš kęfa mann. Žennan óžef leggur af myglušu heyi ķ dżnum, af saušskinnsįbreišum og skķtugum rśmfötum, sem aldrei eru višruš, og af óhreinindum žeim sem berast inn ķ bęinn af hinum óhafandi ķslensku skinnskóm. Ķ óhreinindunum į gólfinu veltast börn, hundar og kettir, veita hvert öšru blķšuatlot og – sulli.

Žennan óžef leggur einnig af votum sokkum og ullarskyrtum, sem hanga til žerris hjį rikklingsstrenglum og kippum af höršum žorskhausum. Sé vel leitaš ķ bašstofukrókunum munu menn finna ķlįt, sem žvagi alls fólksins er safnaš ķ. Žaš er tališ gott til ullaržvottar."

Og hafi lżsing Danska lęknisins žótt móšgandi į hķbżlum alžżšunnar žį gaf lżsing Kalifornķubśans -  J. Ross Brown, 30 įrum fyrr - į prestsbśstašnum į Žingvöllum, lżsingu žess Danska lķtiš eftir;

"Presturinn į Žingvöllum og kona hans bśa ķ moldarkofum rétt hjį kirkjunni. Žessi litlu ömurlegu hreysi eru ķ sannleika furšuleg. Žau eru fimmtįn fet į hęš og er hrśgaš saman įn nokkurs tillits til breiddar og lengdar og minna helst į fjįrhóp ķ hrķšarvešri. Sum žeirra hafa glugga į žakinu, og önnur reykhįfa. Žau eru öll vaxin grasi og illgresi, og göng og rangalar liggi ķ gegnum žau og milli žeirra. Nešst eru kofarnir hlašnir śr grjóti, og tveir kofar hafa bęjarburst śr svartmįlušum boršum, en hinu er öllu saman tildraš upp śr torfi og allra handar rusli og minnir einna helst į storkshreišur.

Žegar inn kemur ķ žessi undarlegu hķbżli, er umhverfiš jafnvel enn žį furšulegra en śti fyrir. Žegar mašur er kominn inn fyrir dyrnar į einu hreysinu, sem eru svo lįgar og hrörlegar, aš vart er hęgt aš hugsa sér, aš žęr séu ašalinngangur, er fyrir langur dimmur, gangur meš steinveggjum og moldaržaki. Hlišarnar eru skreyttar snögum, sem eru reknir inn į milli steinanna, og į žessum snögum hanga hnakkar, beisli, skeifur, fjallagrasakippur, haršfiskur, auk żmis konar fatnašar og gęruskinna. Gangurinn er ķ laginu eins og hann hafi veriš byggšur ofan į slóš blindrar kyrkislöngu.

Śr ganginum, sem er żmist breišur eša žröngur, beinn eša boginn, liggja svo dyr inn ķ hin żmsu herbergi. Besta herbergiš, eša hśsiš, žvķ hvert herbergi er einskonar hśs, er ętlaš gestum. Ķ öšru hśsi bżr fjölskylda prestsins ķ einni kös eins og kanķnur. Eldhśsiš er einnig notaš sem hundaherbergi og stundum sem fjįrhśs. Ķ einu horninu eru nokkrir steinar, og į žį er lagt sprek og sušataš, og er žarna maturinn eldašur. Bitarnir ķ loftinu eru skreyttir pottum og kötlum, haršfiski, nokkrum nęrpilsum og leifum af stķgvélum, sem presturinn hefur lķklega įtt ķ ęsku.

Į snögum torfveggjanna hanga olķudunkar, kjötstykki, gamlar flöskur og krukkur og żmis rišguš verkfęri, sem notuš eru til aš rżja kindur. Gólfiš er ekki annaš en sjįlfur hraunflöturinn, en ofan į hann hefur myndast hart lag śr skólpi og allra handa śrgangi. Reykur fyllir loftiš, sem žegar er spillt af óžef, og allt innan hśss, bitar, stošir og tķningur af hśsgögnum, er gagnžrungiš af žykku fślu loftinu. Ég get ekki hugsaš mér aumlegri bśstaši mannlegum verum en ķslensku torfbęina."

 GlaumbęrII

Glaumbęr ķ Skagafirši, ķslenskur torfbęr. Frišlżstur įriš 1947, sem var ekki sķst Ķslandsvininum Mark Watson aš žakka en hann hafši gefiš 200 sterlingspund til varšveislu bęarins strax įriš 1938.

Žaš hafa sjįlfsagt fleiri en ég velt fyrir sér hvernig ķslensk hķbżli voru ķ gegnum aldirnar og hvers vegna ašal ķverustašur žjóšarinnar, sem var bęši mat-, svefn- og vinnustašur fólks, var kölluš; -  bašstofa. Torfbęrinn hafši veitt žjóšinni hśsaskjól ķ meira en žśsund įr žegar sķšustu manneskjurnar skrišu śt śr žeim hįlfhrundum į 20. öldinni. Žaš hafa  varšveist margar lżsingar śtlendinga į žessum hķbżlum, en landanum sjįlfum žótti réttast aš lįta žjóšsöguna, jaršżtuna og ekki sķst žögnina aš mestu um varšveisluna.  

Eitt žaš fyrsta sem kom upp ķ hugann var, hvernig gat stašiš į žvķ aš hin glęstu hśskynni sem um getur į žjóšveldistķmanum gįtu oršiš aš žeim heilsuspillandi hreysum sem blöstu viš erlendum feršalöngum į seinni hluta 19.aldar? - sé eitthvaš aš marka frįsagnir žeirra ķ ritušum feršasögum.

Undanfariš hef ég veriš aš viša aš mér efni varšandi hśsagerš og sögu torfbęjarins. Eru žar į mešal bękur meš rannsóknum Daniels Bruun, Ķslenskt žjóšlķf ķ žśsund  įr,- meistararitgerš Arnheišar Siguršardóttur, Hķbżlahęttir į mišöldum sem Bókaśtgįfa Menningarsjóšs og Žjóšvinafélagsins gaf śt įriš 1996, -įsamt bók Hjörleifs Stefįnssonar arkitekts, Af jöršu - Ķslensk torfhśs, - auk lżsinga į torfbęjum, svipušum og hér aš ofan, ķ bókum Jóns Helagasonar, Öldin, ofl, ofl.

Lofotr_vikingmuseum_lofotencom_11

Borg į Lófóten žar sem ķslenski landnįmsmašurinn Ólafur tvennumbrśni į aš hafa bśiš. Hśsiš skiptist ķ skįla og žaš sem mętti kalla stofu aš vķkinga siš. Ķ skįlanum sem er til hęgri handar žegar komiš er inn var voru skemmtanir, matast, drukkiš og sofiš og kynntur langeldur ķ gólfi. Ķ (vinnu)stofunni t.v.viš inngang į langhliš, sem er minni, var dvalar og vinnuašstaša auk eldstęšis. Fręšimašurinn Valtżr Gušmundsson vildi meina aš į landnįmsöld hefši stofan veriš žaš sem kallaš er skįli og öfugt

Segja mį aš žessi įhugi fyrir ķslenskri byggingahefš hafi komiš til žau įr sem ég var ķ Noregi. Žar vann ég m.a. viš grjóthlešslur sem tilheyršu safni Sama, en Samar kalla sķn torfhśs "gamma". Skammt frį Harstad, bęnum sem ég bjó ķ, var Vķkingasafniš į Borg sušur viš Leknes į Lofoten. Žar var žeim hśsakosti gerš skil sem tķškašist viš landnįm Ķslands og kom mér į óvart hversu mikill munur var į žeim stórhżsum śr torfi sem "landnįmskįlinn" var og žeim "moldarkofum" sem žjóšin skreiš śt śr žśsund įrum seinna.

Ķ Borg var sżnd stķlfęrš heimildarmynd um fyrrum ķbśa höfšingjasetursins, sem įttu sammerkt fleirum aš hafa lent upp į kannt viš Harald Hįrfagra og neyšst til aš yfirgefa Hįlogaland. Žar er sagšur hafa veriš hśsbóndi Ólafur tvennumbrśni. Heimildamyndin sem sżnd er viš innganginn gerir žvķ skil žegar Ólafur flutti meš sitt fólk til Ķslands.

Myndinni lżkur svo į žeim hjartnęmu nótum aš dóttir Ólafs, sem meš honum fór, snżr ein frį Ķslandi aftur til Lófóten og giftist syni žess manns sem Haraldur Hįrfagri eftirlét Borg, žannig hélst Borg ķ ęttinni ef svo mį segja. žetta er nś kannski ekki akkśrat žaš sem stendur ķ Landnįmu og žó; "Ólįfur tvennumbrśni hét mašur; hann fór af Lófót til Ķslands; hann nam Skeiš öll milli Žjórsįr (og Hvķtįr og) til Sandlękjar; hann var hamrammur mjög. Ólįfur bjó į Ólįfsvöllum; hann liggur ķ Brśnahaugi undir Vöršufelli".

Stöng Žjórsįrdal

Žjóšveldis bęrinn Stöng ķ Žjórsįrdal, skömmu ofan viš landnįm Ólafs tvennumbrśna frį Borg į Lófót. Skįli og stofa eru ķ löngu byggingunni. Landnįmsbęrinn žróašist meš tķmanum ķ fleiri en eitt hśs. Ķ śtbyggingum voru matarbśr og stundum smišja, bašstofa eša gripahśs. En alla žjóšveldisöldina hélst sś hśsaskipan aš ašal byggingarnar voru byggša hver fram af annarri og sneru göflum saman

Hinn Danski Daniel Bruun feršašist um landiš sitthvoru megin viš aldamótin 1900 til aš stunda fornleifa rannsóknir į norręnum hķbżlum "vķkingaskįlanum" sem višgengust um landnįm į Ķslandi. Hann varš fljótlega svo hugfangin af landi og žjóš aš hann skrifaši nišur ómetanlegar žjóšlķfslżsingar og rannsakaši bygginga sögu ķslenska torfbęjarins frį upphafi til enda. Fornleifa rannsóknir hans vķša um land gefa skżrt til kynna aš hśsakostur į Ķslandi var sķšur en svo umfangsminni en vķkinga annarsstašar į Noršurlöndum. Ķslenski "skįlinn og stofan" voru oft 30-40 m langar byggingar og gat žess vegna veriš um 2-300 m2 hśsnęši aš ręša, kynnt var meš eldum ķ gólfi og viš innganga. Žaš var ekki fyrr en eftir aš žjóšveldiš féll aš hśsakosti tók aš hraka ķ landinu. Žeirri sögu lżsir Bruun svo ķ stuttu mįli;

"Sį byggingarstķll, sem žróast hafši į Ķslandi frį į mišöldum, hélst ķ megindrįttum óbreyttur til vorra daga. Eldsneytisskorturinn, sem smįm saman varša sįrari og sįrari, sakir žess aš rekaviš žraut og einkum viš aš skógarnir eyddust, varš ekki til žess aš nżtķsku hitunartęki vęru tekin ķ bęina eins og geršist annars stašar į Noršurlöndum. Hins vegar var gripiš til žess rįšs aš fękka žeim hśsum, sem eldar voru kynntir ķ, og vķšast var hvergi tekinn upp eldur nema ķ eldhśsinu. Ķ öšrum bęjarhśsum létu menn sér nęgja aš verjast kuldanum meš hinum žykku torfveggjum og loka gluggum og vindaugum ķ vetrarkuldum. Af žvķ leiddi aftur aš löngum var dunillt loft ķ hinum lokušu hķbżlum.

Hvorki eldstór, ofnar, bķleggjarar né skorsteinar voru į ķslenskum sveitarbęjum, fyrr en nś į allra sķšustu įrum, um leiš og nż hśsagerš kom til sögunnar, sem algeng er ķ öšrum löndum, ž.e. timburhśs eša hśs śr steinsteypu. Glergluggar sem nś eru algengir, jafnvel ķ hinum gömlu bęjarhśsum, komu mjög seint til Ķslands, en žeir komu ekki ķ sveitabęi į Noršurlöndum fyrr en į 16. öld, žeir hafa žvķ varla haft nokkra žżšingu į Ķslandi fyrr en į 18. eša 19. öld. Fyrir žann tķma voru skjįgluggarnir, ž.e. lķknarbelgur žaninn į trégrind, sem fest var į gat ķ žekjunni og hleypti nokkurri birtu ķ gegn, einir um aš veita birtu inn ķ hśsin.

Hnignun alls žjóšarhags, sem hélt įfram öldum saman, orkaši aušvitaš einnig į hśsageršina. Eftir žvķ sem tķmar lišu fram, létu menn sér duga žaš sem einfaldast var og auviršilegast. Ašeins į biskupsstólunum, Hólum og Skįlholti, og einstaka höfšingjabólum voru hśsakynni, sem minntu į höfšingjasetur fornaldar, en allur almenningur žrengdi aš hśsakosti sķnum. Fjósin minnkušu m.a. žvķ kśnum fękkaši, jafnframt žvķ sem saušfé fjölgaši. Žó eldhśsiš vęri eina bęjarhśsiš, sem eldur brann ķ, gat žaš enn um skeiš gerst aš fólkiš fengi sér baš aš gömlum hętti ķ bašstofu, og hśn žį hituš af žvķ tilefni, en ekki vitum vér, hversu lengi sį sišur hefur haldist.

Eins og žegar er getiš, var bašstofan stundum skilin frį bęjarhśsunum, en venjan var aš hśn vęri eitt af öftustu hśsunum ķ bęnum. Var žaš mešal annars til žess aš önnur hśs gętu notiš hitans frį henni. Vafalaust hefur hśn öršum stundum veriš notuš til żmissa annarra hluta. Žannig hefur mįtt nota hana til dvalar og vinnustofu, žegar fólk var ekki ķ baši, en einkum žó eftir aš hętt var aš kynda elda ķ stofu og skįla. Žaš kemur ķ ljós aš į 18. öld var tekiš aš nota bašstofuna į žennan hįtt, en upprunaleg notkun hennar var žį śr sögunni, žar sem bašvenjur voru nišur lagšar.

En svo fór aš menn höfšu ekki einu sinni eldsneyti til aš hita bašstofuna. Nafniš eitt hélst į hśsi žvķ, sem oftast var fyrir endanum į bęjargöngunum. Žaš hafši įšur veriš notaš til aš baša sig ķ, en žegar sķfellt žurfti aš draga saman seglin meš hśsakostinn, varš žaš svefnherbergi. Skįlinn var yfirgefinn, og rśmin flutt ķ bašstofuna. Ķ fyrstu munu žaš ašeins hafa veriš hśsbęndur og fjölskylda žeirra, sem bjuggu um sig ķ öšrum enda bašstofunnar, bęši til aš njóta hlżunnar og draga sig frį fólkinu. En sķšan tók allt heimilisfólkiš aš sofa og dvelja ķ bašstofunni.

Lega bašstofunnar innst ķ hśsažyrpingunni hafši ķ för meš sér aš hśn varš tiltölulega hlż, en nęgši žó varla ętķš. Žį var gripiš til žess rįšs ķ mörgum byggšarlögum aš hżsa kżrnar žannig aš fólkiš ķ bašstofunni nyti ylsins af žeim. Ekki er kunnugt, hvenęr sį sišur var upp tekinn aš hafa fjósiš undir bašstofunni, ef til vill er hann gamall. –Byggingarlagiš var žį meš žeim hętti aš fjósiš var ögn nišurgrafiš, en bašstofugólfiš, sem um leiš var nokkuš hęrra en gólfflötur annarra bęjarhśsa.

Afstaša bęjarhśsanna innbyršis hélst óbreytt ķ höfušdrįttum. Algengast var aš žau stęšu til beggja hliša viš göngin og fyrir enda žeirra, en tala žeirra gat veriš breytileg, en jafnframt mįtti bęta fleiri hśsum ķ žyrpinguna, og höfšu žau žį sér inngang. Ķ tilteknum hérušum var hśsunum skipaš ķ eina röš, žannig aš skipan žeirra nįlgašist fornaldarbęina, en žó meš žeim mun aš ķ fornbęjunum stóšu hśsin hvert ķ framhaldi af stafni annars, en nś stóšu žau hliš viš hliš og snéru stöfnum fram į hlašiš. Ef til vill hefur notkun glerglugganna įtt žįtt ķ žessu, en leitast var viš aš hafa žį į timburstöfnum.

Žegar gluggarnir voru ķ framhliš bęjarins gat fólkiš, sem inni var, séš innan śr hśsunum, hvaš geršist į hlašinu. Auk žessa voru žakgluggar į bašstofunni. Žegar fólk var flutt inn ķ bašstofuna og einnig fyrir nóttina, var skįlinn ekki lengur svefnstašur og hvarf brįtt śr sögunni, eša merking oršsins breyttist, ef svo mį segja, ķ miklu lķtilsveršara hśs en įšur, en hélt žó sömu stöšu ķ bęjaržyrpingunni og gamli skįlinn. Ennžį er oftsinnis aš hśs frammi ķ bęnum er kallaš „skįli“, žótt žaš sé notaš sem skemma eša į einhvern annan hįtt.

Allt frį žeim tķma, sem bašstofan varš sameiginlegur dvalar- og svefnstašur og böš voru śr sögunni, voru öll herbergi, sem notuš voru į sama hįtt og hśn, kölluš „bašstofur“, įn tillits til legu žeirra ķ bęnum. Og um leiš höfšu menn horfiš til hins forna sišar, aš sofa ķ sama hśsi og žeir unnu ķ og dvöldust į daginn."

Glaumbęr

 Glaumbęr ķ Skagafirši, dęmigeršur "ganga - bursta bęr" sem var loka kaflinn ķ žróun torfbęjarins. žar er bašstofan aftast ķ hśsažyrpingunni en fram į hlašiš eru žiljašar burstir meš gluggum og dyrum (sem ekki sjįst į žessari mynd sem tekin er baka til) 

Daniel Bruun fór yfirleitt fegurri oršum oršum um ķslensku torfbęina en flestir śtlendingar, enda hefur hann sjįlfsagt gist į betri bęjum ķ feršum sķnum. Žaš skildi žó ętla aš prestsetriš į Žingvöllum hafi ekki beinlķnis veriš kotbęr žegar Burton hinn Kalafornķski kom žar viš. En žetta hefur Bruun m.a. punktaš hjį sér eftir veru sķna į ķslensku prestsetri;

„Į Stóra-Nśpi tók sķra Valdemar Briem vinur Ólsens į móti okkur. –Kvöldiš leiš į mjög įnęgjulegan hįtt viš fjörugar samręšur ķ skrifstofu prestsins meš mörgum fullum bókaskįpum. Og aš žeim loknum hvķldum viš félagarnir ķ rśmum okkar og ręddum um, hversu notalegt žaš gęti veriš aš dveljast ķ ķslensku torfbęjunum.“ 

Samt įtti Bruun žaš lķka til aš bölsótast śt ķ bašstofu ķslenska bęjarins. "Hann skrifaši syni sķnum sumariš 1907 žegar hann dvaldi ķ tjaldi į Gįsum; -ég vil miklu heldur njóta hreina loftsins ķ tjaldinu en bśa viš hiš andstyggilega, innilokaša loft ķ bęjunum, žar sem gluggar eru nęr aldrei opnašir. Žeir eru ekki į hjörum og oftast negldir aftur. Ég minnist žess einu sinni į feršalagi aš ég baš bóndann aš opna glugga į herbergi, sem ég svaf ķ. Hann braut rśšuna einfaldlega af einskęrri góšvild". 

Nóbelskįldiš fór engu rósamįli um ķslenska torbęjarmenningu ķ bókum sķnum, en hann minntist torfbęjanna žó žannig, - žegar hann talaši um listfengi žeirra og višhaldsžörf, žvķ torfbęina žurfti aš endurbyggja į 25-50 įra fresti og var žį ekki allur bęrinn undir heldur einstök hśs hans; - "Tilgeršarlaus einfaldleiki er mundįngshófiš ķ hverju listaverki, og aš hvert minnsta deili žjóni sķnum tilgįng meš hęversku. Žaš er einkennilegt hvernig fólk ķ ljótustu borg heimsins leitast viš aš reisa hśs sķn svo rambyggilega, eins og žau ęttu aš standa um aldur og ęvi. Mešan var til ķslensk byggingarlist var aldrei sišur aš byggja hśs til lengri tķma en einnar kynslóšar ķ senn, - en ķ žį daga voru til falleg hśs į Ķslandi."

Žegar ég spurši afa minn, sem fęddur var ķ upphafi 20. aldarinnar og ólst upp ķ torfbę, hvort ekki hefši veriš notalegt aš alast upp ķ žannig hśsi, žį hristi hann höfušiš og sagši; "minnstu ekki į žaš helvķti ógrįtandi nafni minn", og sagši mér svo frį sagganum og heilsuleysi foreldra sinna sem hann taldi aš hśsakynnin hefšu ekki bętt. Hann talaši um leka bęi og fyrirkvķšanlegar haustrigningar.

Žverį Laxįrdal

Žverį Laxįrdal S-Žing. žessi bęr er dęmigeršur Noršlenskur torfbęr um aldamótin 1900. Hann hafši žó žį sérstöšu aš bęjarlękurinn rennur inn ķ hann, žannig aš ekki žurfti aš fara śt til aš sękja vatn. Žaš sama įtti viš burstabęinn į Gvendarstöšum ķ Köldukinn og žar var auk žess fjósbašstofa

Ķ Įrbók Žingeyinga er nįkvęm og skemmtileg lżsing Kristķnar Helgadóttir į Gvendarstöšum ķ Köldukinn um žaš hvernig var aš alast upp ķ torfbę meš fjósbašstofu į 4. og 5. įratug 20. aldarinnar, žegar śtséš var aš nżr hśsakostur tęki viš af gamla torfbęnum og honum yrši ekki lengur viš haldiš. Ķ nišurlagi segir Kristķn m.a. žetta;  Blessašur gamli burstabęrinn, hann bauš upp į margt skemmtilegt bęši śti og inni, einfalda saklausa barnaleiki. Svo uršum viš bęši eldri, ég og burstabęrinn. Ég hętti aš dansa ballett į hlašinu og horfa į mig ķ stofuglugganum hvaš mér tękist nś vel, žó gśmmķskórnir vęru nś ekki bestu ballettskórnir.

Gamli bęrinn var žreyttur, žökin fóru aš leka meira og meira, stundum lak alls stašar og fariš var af staš meš alla dalla til aš setja undir leka. Stór pollur var fremst ķ göngunum, žaš var lögš brś yfir hann. Loksins žegar stytti upp var fariš aš ausa pollinn. Žetta var į haustin, mašur kveiš fyrir haustrigningunum. Svo var gott žegar snjórinn kom og setti vel aš hśsunum, žį hlżnaši lķka inni, samt man ég ekki eftir aš vęri mjög kalt ķ bašstofu, kżrnar hafa bjargaš žvķ og ofninn sem įšur er getiš, 14 lķna lampinn hitaš lķka og svo var margt fólk sem gaf frį sér hita.

Ég hugsa um mömmu mķna og hennar lķf ķ žessum bę. Ķ žessum bę ól hśn sķn įtta börn, annašist žau og sį žau vaxa, hśn žerraši tįrin og tók žįtt ķ glešinni. Hśn hlśši aš gamla fólkinu sem sumt var rśmliggjandi lengi. Ég sem yngsta barn man ekki eftir žessu fólki, afa og ömmu, Jórunnu ömmusystir og Önnu Kristjįnsdóttir sem lengi var vinnukona hjį foreldrum mķnum og var heilsulaus sķšustu įrin.

Allt žetta fólk dó į Gvendarstöšum ķ skjóli foreldra minna og mamma annašist žau. Hśn hugsaši vel um bęinn sinn og hélt honum hreinum, moldargólfin voru sópuš meš vendi, huršir, stošir og gólf, allt var hvķtžvegiš og öll žessi tréķlįt sem voru ķ notkun. Svo žurfti aš hugsa um fatnaš og allt žetta fólk. 

Įrin lišu, bęrinn hrörnaši og ég stękkaši, kannski var manni fariš aš finnast margt erfitt og žröngt og öšruvķsi en ętti aš vera. Sambśšin viš žennan gamla bę, sem bśin var aš vera mitt fyrsta skjól og leikvöllur bernsku minnar, var senn į enda og įriš 1948 var hann rifinn og nżtt hśs byggt į sama staš, stórt og gott hśs sem mér hefur meš įrunum lęrst aš žykja vęnt um eins og gamla bernskubęinn minn. (Įrbók Žingeyinga 2012 – Ég og burstabęrinn / Kristķn Helgadóttir Gvendarstöšum Köldukinn)

 

 Keldur

Keldur į Rangįrvöllum sem segja mį aš sé blanda af burstabę og fornri hśsagerš žar sem skįlinn lį samsķša hlaši

 

IMG_1525

Langeldur ķ gólfi skįlans ķ Borg į Lofoten. Upphękkašur pallur var oft meš bįšum hlišum skįlabęjanna og fyrir stafni. Öšru megin var ęšri pallur žar sem hśsbóndinn sat um mišju langhlišar ķ öndvegi milli sślna sinna. Heimilisfólk og gestir mötušust į pöllunum, héldu sķnar kvöldvökur og svįfu svo į fleti eša ķ lokrekkjum viš śtveggi. Innst ķ skįla fyrir stafni var pallur žar sem konur höfšu ašstöšu sķna

 

Borg į Lofoten

"Stofan" ķ Borg į Lofóten, sem var vinnuašstaša og ķverustašur bęjarins, og į ķslandi var hśn talin vera žar sem sį handišnašur fór fram sem žurfti aš sitja viš og standa. Žar voru klęši ofin, įhöld smķšuš, reištygi smķšuš og geymd, matast og sķšar sofiš. Sķšar uršu smišja, bśr og skemma aš śtbyggingum lķkt og sjį mį į myndinni af žjóšveldisbęnum aš Stöng hér aš ofan

 

IMG_3256

Bašstofan ķ Glaumbę, Skagafirši. Dęmigerš ķslensk bašstofa į betri bę į 18. og 19. öld. Askar meš matarskammti viš hvert rśm, en ķ hverju rśmi gįtu sofiš fleiri en einn og var žaš m.a. gert svo fólk ętti aušveldara meš aš halda į sér hita 

 

IMG_2675

Bašstofan į Grenjašarstaš ķ Ašaldal. Rokkar, ullarkambar, prjónar og önnur vefnašarįhöld voru til taks viš svo aš segja hvert rśm, žvķ ķ bašstofunni var fatnašur heimilisfólks framleiddur

 

IMG_3644

Galtastašir fram ķ Hróarstungu į Héraši. Žar er bašstofan samhliša hlaši lķkt og skįli fornbęjanna. Auk žess er fjósbašstofa į Galtarstöšum, - žaš er aš segja kżr sem hitagjafi undir bašstofugólfi. Žetta viršist ekki hafa veriš óalgeng hśsaskipan į kotbęjum Austanlands. Ķ bęnum į Galtarstöšum var bśiš til įrsins 1960


Sķšasti gošinn og bróšir hans

Hvaš fékk 24 įra gamlan mann til aš yfirgefa konu og börn, feršast meš flokk vķgamanna yfir Kjöl um jól, fara um Hveravelli ķ stórhrķš į gamlįrsdag meš hręvareldinn logandi į spjótoddunum? Žessi ferš var fylgifiskur stórra örlaga ķ sögu žjóšar, jafnframt žvķ sem helstu dżrgripir hennar eru feršinni tengdir.

Sturlunga saga segir frį žvķ žegar Gissur jarl Žorvaldsson fór sumariš 1254 til Noregs, veturinn eftir Flugumżrarbrennu. Žį vildi hann fį Odd Žórarinsson til aš gęta valda sinna ķ Skagafirši į mešan hann dveldi ytra. Sagt er aš Oddur hafi veriš tregur til, enda bśsettur austur ķ Fljótsdal, nįnar tiltekiš į Valžjófstaš, įsamt konu sinni Randalķn Filippusdóttir og börnum žeirra Gušmundi sem sķšar var kallašur grķss og dótturinni Rikisa.

Žegar Gissur fer fram į žetta viš Odd er hann 24 įra gamall, en Gissur 46 įra nżlega bśin aš missa fjölskyldu sķna ķ Flugumżrarbrennu, ķ brśškaupi Halls elsta sonar sķns og Ingibjargar 13 įra dóttur Sturlu Žóršarsonar. Įtti brśškaupiš aš vera sįtt til aš binda endi į strķš viš Sturlunga og įratuga óöld į Ķslandi.

Eyjólfur ofsi Žorsteinsson tók ekki žįtt ķ žeirri sįtt og fór herför śr Eyjafirši til Skagafjaršar žar sem hann ętlaši aš drepa Gissur og syni hans žrjį meš žvķ aš brenna bęinn į Flugumżri ķ lok brśškaups, en Gissur slapp lifandi śr brennunni. Eyjólfur ofsi var kvęntur Žurķši dóttur Sturlu Sighvatssonar, en fešgana Sighvat og Sturlu, og žrjį ašra syni Sighvats, hafši Gissur tekiš žįtt ķ aš drepa ķ Örlygsstašabardaga įriš 1238 og hafši sjįlfur séš um aš aflķfa Sturlu föšur Žurķšar.

Hinn ungi Oddur Žórarinsson var af ętt Svķnfellinga, sem höfšu fram til žessa aš mestu haldiš Austurlandi utan viš įtök Sturlungaaldar. Oddur fer meš Gissuri śr Haukadal įsamt miklu liši um voriš noršur ķ Skagafjörš. Žar var žeim vel tekiš og Skagfiršingar létust fśsir til aš hafa Odd sem sinn foringja, žó ungur vęri aš įrum.

Žeir Gissur og Oddur halda svo meš lišiš til Eyjafjaršar žar sem Gissur hyggst nį um Eyjólf ofsa og ašra brennumenn. Žorvaršur bróšir Odds var kvęntur inn ķ ętt Sturlunga og var žį ķ Eyjafirši hann hélt til móts viš Odd bróšir sinn, en viršist illa hafa vitaš ķ hvorn fótinn hann ętti aš stķga enda mį segja aš žeir bręšur hafi veriš ķ sitthvoru lišinu og fór žvķ Žorvaršur heim til austfjarša og hélt sig žar žetta sumar.

Oddur hélt til į Flugumżri fyrri part sumars og eltist viš brennumenn, įsamt Skagfiršingum og lišsmönnum Gissurar, m.a. śt ķ Grķmsey žar sem Oddur lét drepa Hrana Košrįnsson įsamt 4 öšrum brennumönnum. Oddur fór svo sušur ķ Haukadal og er viš brśškaup um Jónsmessuleitiš, žar sem gefin voru saman Žórir tott Arnžórsson og Herdķs Einarsdóttir, bróšurdóttir  Gissurar. Um sumariš eru Flugumżrarbrennumenn dęmdir sekir į alžingi. Einn af žeim sem fékkst dęmdur var Žorsteinn fašir Eyjólfs ofsa, žó svo aš hann hafi ekki komiš aš Flugumżrarbrennu.

Žegar Gissur siglir til Noregs ķ įgśst um sumariš žį fer Oddur noršur ķ Skagafjörš og hyggst setjast aš ķ Geldingaholti. Hann fer herför noršur ķ Vatnsdal og tekur žar sem sektarfé bśstofn Žorsteins föšur Eyjólfs ofsa og slįtrar sumu til matar en hyggst nytja annaš. Heinrekur biskup į Hólum fréttir žetta og bannfęrši Odd.

Oddur fer į fund biskups og reynir aš fį bannfęringunni aflétt en žeir verša ekki įsįttir um skilmįlana. Boriš var į biskup „aš lķtt harmašir žś er menn voru brenndir į Flugumżri“. Biskup svaraši „žaš harma ég vķst og žaš harma ég og aš sįl žķn skal brenna ķ helvķti og viltu žaš, žvķ er verr“. Oddur tekur biskup svo til fanga.

Höfšingjum į Ķslandi varš mikiš um aš Oddur skildi hafa völd ķ umboši Gissurar og hafa tekiš Hólabiskup til fanga. Žeir safna hįtt į annaš žśsund manna liši gegn honum og stefna į Skagafjörš. Fyrir žessu liši var ótrślegur samtķningur höfšingja; Eyjólfur ofsi brennumašur, Sturla Žóršarson fašir brśšarinnar ķ brennunni, Hrafn Oddson og Žorgils skarši samverkamašur og vinur Gissurar. Žetta var žó aš uppstöšu til sundurleitur hópur af töpušu veldi Sturlunga.

Žaš var seinni hluta september aš lišssafnašurinn kom ķ Skagafjörš. Įšur en lišiš komst komst į leišarenda hafši Oddur lįtiš Heinrek biskup lausan og fariš heim, austur į Valžjófstaš ķ Fljótsdal. Var žvķ engin sameiginlegur óvinur til stašar ķ Skagafirši og lį žį viš innbyršis strķši meš lišinu. Žvķ svo hafši Sturlungaöldin tekiš af mannslķfum žegar žį var komiš aš innan žessa lišs var margur sem įtti bróšur aš hefna į sķnum samherjum.

Žaš mį segja aš žessi sumarferš Odds noršur ķ Skagafjörš hafi veriš skiljanleg, žó svo aš hann hafi ekki įsęlst žau völd sem Gissur bauš honum. Oddur var kvęntur inn ķ ętt Oddverja, eina göfugustu ętt į Ķslandi. Kona hans var Randalķn Filippusdóttir en langaamma hennar, Žóra Magnśsdóttir var dóttir Magnśsar berfętts Noregskonungs, sem kallašur hefur veriš „sķšasti vķkingakonungurinn“.

Žóršur kakali Sighvatsson, bróšir Sturlu, hafši nišurlęgt Filippus föšur Randalķn og hafši Hrani Košrįnsson, sį sem Oddur drap ķ Grķmsey, séš um aš hżša Filippus į bęjarhlaši Filippusar. Žorvaršur bróšir Odds var einnig kvęntur inn ķ ętt Oddverja, kona hans var Sólveig Hįlfdįnardóttir, en Hįlfdįn og Filippus voru bręšur. Móšir Sólveigar var Steinvör Sighvatsdóttir, systir žeirra Sighvatssona, Žóršar kakala sem um tķma hafši tekiš viš af Sturlu sem valdamesti mašur Sturlunga og um tķma mest alls landsins, og žeirra Sighvatssona sem Gissur hafši tekiš žįtt ķ aš drepa ķ Örlygsstašabardaga. Žó svo aš žeir bręšur, Oddur og Žorvaršur vęru giftir bręšradętrum var hefndarskyldan, sś sem žeir höfšu kvongast til, gjörólķk.

Žóršur kakali hafši auk žess sent Filippus fašir Randalķn ķ śtlegš og ķ henni fórst hann. Žaš mį žvķ segja aš žegar Oddur hafši drepiš Hrana śt ķ Grķmsey hafi hann uppfyllt hefndarskildu sķna fyrir konuna aš hluta. En hann įtti eftir aš hefna fyrir žįtt Žóršar kakala. Sambżliskona Žóršar į Ķslandi var Kolfinna Žorsteinsdóttir ķ Geldingaholti ķ Skagafirši, sem var höfušból Žóršar kakala žegar hann var į Ķslandi. Klofinna var systir Eyjólfs ofsa, dóttir Žorsteins žess sem Oddur hirti bśstofninn af ķ Vatnsdal og hlaut bannfęringu Hólabiskups aš launum og varš um haustiš aš flżja af hólmi.

Nś erum viš kannski komin aš įstęšu žess aš ungur mašur yfirgefur konu og börn rétt fyrir jólaföstu, leggur ķ langferš žvers og kruss um landiš, meš viškomu ķ Haukadal žar sem hann fęr Žórir tott Arnžórsson til aš slįst ķ för meš sér og berst um hįlendiš meš vķgamenn ķ rafmagnašri blindhrķš į einum erfišasta fjallvegi landsins į gamlįrsdag. Um žetta feršalag segir Sturlunga;

„Žį gerši harša vešrįttu og hrķšir į fjallinu og hinn sjöunda dag jóla höfšu žeir hrķšvišri. Tók žį aš dasast mjög lišiš Žorgeir kišlingur lagšist fyrir. Komust žeir eigi meš hann. Dó hann sušur frį Vinverjadal. Gušrśn var móšir hans, dóttir Įlfheišar Tumadóttur. Er hann žar kasašur.

Oddur bargast vel į fjallinu og gaf mörgum manni lķf og limu og lyfti į bak ķ hrķšinni og ófęrš er eigi uršu sjįlfbjarga. Žeir komu ķ Vinverjadal og voru žar um nóttina fyrir hinn įtta dag. (Vinverjadalur eša Hvinverjadalur er tališ vera žaš nafn sem įšur var haft um Hveravelli)

Um daginn eftir fóru žeir śr Vinverjadal. Var žį vešur nokkru léttara. Og er žeir voru skammt komnir frį Vinverjadal žį kom hręljós į spjót allra žeirra og var žaš lengi dags“.

Oddur og hans sveit komst ķ Skagafjöršinn žar sem žeir settust uppi ķ Geldingaholti. Eyjólfur ofsi frétti fljótlega hvernig komiš var hjį Kolfinnu systir hans. Hann safnaši liši og fór śr Eyjafirši um Hörgįrdal yfir ķ Hjaltadal og rišu žeir į ķs inn Skagafjörš  ašfaranótt 14. janśar.

Sturlungasaga segir ķtarlega frį umsįtri Eyjólfs og manna hans um Geldingaholt žessa köldu janśar nótt. En Eyjólfur lagši ekki eld aš bęjarhśsum ķ žaš skiptiš eins og į Flugumżri, heldur rauf žakiš og sótti žašan aš Oddi og mönnum hans sem voru innikróašir.

Oddur lagši til viš menn sķna aš žeir geršu śtrįs svo aušveldara yrši aš berjast. Hljóp hann śt ķ gręnum kyrtli og bar sverš, skjöld og hjįlm. Hann komst langt nišur į tśn enda var hann „manna fimastur viš skjöld og sverš žeirra allra, er žį voru į Ķslandi,“ segir ķ Sturlungu.

Mįr Eyjólfsson fylgdi honum einn og voru žeir algjörlega ofurliši bornir žótt Oddur veršist af fįdęma hreysti. Enginn gat sęrt Odd į mešan hann hafši krafta. „Hlķfši hann sér meš skildinum, en vį meš sveršinu eša sveiflaši žvķ ķ kring um sig. Hann varšist svo fręknilega, aš varla finnast dęmi til į žeim tķmum, aš einn mašur hafi betur varist svo lengi į rśmlendi fyrir jafn margra manna atsókn śti į vķšum velli“, segir Sturlunga.

Eftir haršar atlögur fleygši Illugi svartakollur sér aftan ķ fętur Odds, sem žį var oršinn mjög móšur, og felldi hann. Óskaši Oddur žį prestsfundar en fékk ekki, og unnu žar margir į honum en slepptu žvķ aš svķvirša lķkiš. Įtta menn féllu meš Oddi ķ Geldingaholti. Eftir fall hans fengu flestir griš. Oddur var grafinn utangaršs ķ Seylu, en žó skįhalt undir kirkjugaršsvegginn. Var žetta gert af žvķ aš hann var ķ banni kirkjuvaldsins.

Žį var komiš aš Žorvarši aš hefna Odds bróšur sķns. Žorvaršur sżndi haršfylgi, dugnaš og śtsjónarsemi ķ hefndinni. Hann framkvęmir hana ķ bandalagi viš fręndurna Žorgils skarša og Sturlu Žóršarson sem įšur höfšu sameinast ķ miklum lišsafnaši įsamt Eyjólfi ofsa og Hrafni Oddsyni žegar žeir ętlušu aš fara aš Oddi haustiš įšur, žegar Oddur tók Hienrek biskup til fanga.

Žorgils, sem var óbilgjarn erindreki Hįkonar Noregskonungs, veitti Žorvarši hjįlp til hefnda gegn lišveislu Žorvaršar til žess aš nį völdum ķ Skagafirši. Tókst žeim aš koma fram hefndum og nį Skagafirši undir Žorgils, žegar Eyjólfur ofsi var drepinn ķ Žverįrbardaga ķ Eyjafirši. žar var hann meš Hrafni Oddsyni bandamanni sķnum og svila, en žeir voru giftir dętrum Sturlu heitins Sighvatssonar, sem bįšar hétu Žurķšur og voru hįfsystur. Hrafn slapp óskaddašur į flótta frį Žverįrbardaga.

Žorvaršur, hélt į gošoršum ķ Eyjafirši fyrir Steinvöru tengdamóšur sķna, dóttur Sighvatar heitins į Grund, systur Žóršar kakala, sem eftir hann hafši žau erft. Hann fékk fįu framgengt ķ Eyjafirši, og er Žorgilsi skarša um kennt. Fór Žorgils aš lokum meš vopnušu liši til Eyjafjaršar, til žess aš nį hérašinu undir sig og konung.

Žorvaršur sį ķ hvaš stefndi og fer aš Žorgils, sem treysti Žorvarši vegna fyrra bandalags žeirra, žar sem Žorgils gisti aš nęturlagi ķ Hrafnagili og drap hann. Žorvarši var ekki vęrt ķ Eyjafirši eftir žetta vķg og fór austur į land og bjó eftir žaš į Hofi ķ Vopnafirši. Hann hefur hlotiš haršan dóm sögunnar fyrir drįpiš į Žorgils skarša.

Žorvaršur varš sķšastur ķslenskra höfšingja til aš afsala gošoršum sķnum, sem nįšu yfir austur hluta landsins, eša frį Langanesi aš Jökulsį aš Sólheimasandi, og ganga Noregskonungi į hönd 1264, tveimur įrum seinna en flestir ašrir ķslenskir höfšingjar. Hefur hann žvķ stundum veriš kallašur „sķšasti gošinn“.

Eftir žaš dvaldi Žorvaršur um tķma ķ Noregi og er tališ aš hann hafi ašstošaš Magnśs lagabęti konung viš samningu nżrra laga sem tóku viš af žjóšveldislögunum. Magnśs lagabętir sló hann til riddara og gerši hann aš hiršstjóra sķnum į Ķslandi. Hann lést įriš 1296 nįlęgt 70 įra aldri og hafši žį lifaš alla žį sem meš gošorš höfšu fariš į Ķslandi.

Žaš var ungt fólk sem fór fyrir völdum į Ķslandi ķ lok Sturlungaaldar, og varš aš bergja į žeim beiska bikar sem tķšarandinn bauš. Saga žeirra Valžjófstašar bręšra gefur örlitla innsżn ķ žaš hvernig umhorfs var žegar Žjóšveldiš féll. Ungt fólk giftist į milli höfušętta landsins meš žann baneitraša kokteil ķ heimamund aš setja nišur deilur, gęta sęmdar ęttarinnar og hefna fyrri vķgaferla.

Žęr Žurķšar Sturludętur, fręnkurnar Sólveig og Randalķn höfšu allar harma aš hefna. Žeir Eyjólfur ofsi, Hrafn Oddson, og Valžjófstašarbręšur leitušust viš aš uppfylla skyldur sķnar. Žaš fólk sem var ķ ašalhlutverkum var flest į aldrinum milli tvķtugs og žrķtugs žegar žį var komiš sögu, fyrir utan Gissur Žorvaldsson og Sturlu Žóršarson.

Frį Valžjófsstaš voru žeir bręšur Žórarinssynir, ólķkt varš hlutskipti žeirra. Žorvaršur varš langlķfur og sķšar einn mesti valdamašur landsins. Oddur dó ungur, en var talinn vķgfimastur manna į Sturlungaöld. Randalķn kona hans sögš kvenna högust og žvķ lengi vel tališ mögulegt, af seinni tķma fręšimönnum, aš hśn hafi skoriš śt Valžjófsstašarhuršina, eina mestu gersemi Žjóšminjasafns Ķslands. Einnig hefur veriš leitt aš žvķ lķkum aš Žorvaršur sé höfundur Njįlu og hafi žar notast viš atgervi Odds bróšur sķns ķ persónulżsingu Gunnars į Hlķšarenda.

Randalķn varši aldarfjóršungi ęvi sinnar og miklum fjįrmunum ķ aš fį bannfęringu Heinreks biskups aflétt af manni sķnum, svo hęgt vęri aš greftra hann ķ vķgšri mold, og naut žar lišveislu Žorvaršar mįgs sķns. Ķ Įrna sögu biskups er sagt fį žessari barįttu Randalķn. Gaf hśn til žess stórfé, 20 hundruš ķ bśfé, en žaš sem upp į vantaši ķ gulli og silfri. Kvašst hśn una Skįlholti alls žessa fjįr og auk žess skyldi hśn gefa stašnum einhvern grip sęmilegan, og hafa menn giskaš į aš žar hafi veriš um aš ręša Valžjófsstašar huršina. En ef svo er žį hefur huršin aldrei fariš frį Valžjófsstaš ķ Skįlholt. Oddur var į endanum grafinn upp į Seylu og jaršašur ķ vķgšri mold ķ Skįlholti.

Dr. Steinunn Kristjįnsdóttir, prófessor ķ fornleifafręši viš Hįskóla Ķslands og Žjóšminjasafniš, hafnaši nżveriš kenningum um aš Randalķn hafi skoriš śt Valžjófstašar huršina. Žess ķ staš heldur hśn žvķ fram aš ķ huršina sé skorin śt saga Jóns Loftssonar ķ Odda. Śtskuršurinn segir frį riddara sem bjargar ljóni frį dreka. Ljóniš žakkar lķfgjöfina og fylgir riddaranum žaš sem eftir er og grętur viš gröf hans. Jón fór fyrir Ķslendingum ķ "stašarmįlum fyrri", žegar žeir vöršust tilskipunum Pįfagaršs um eignaupptöku kirkjujarša.

Steinunni žykir mun sennilegra aš huršin sé frį žvķ fyrir aldamótin 1200. Leišir hśn aš žvķ lķkum ķ bók sinni Leitin aš klaustrunum aš rįšgįtan um huršina sé nś loksins leyst. Žar fęrir hśn rök fyrir tilgįtunni um aš huršin hafi upphaflega veriš smķšuš fyrir dyr klaustursins, sem afi Randalķn, Jón Loftsson ķ Odda lét reisa aš Keldum į Rangįrvöllum į sķšustu įrum 12. aldar.

Žeir sem hafa litiš inn į žessa sķšu hafa vafalaust séš aš sķšuhöfundur hefur veriš altekin af Sturlungu žetta įriš. Mér hefši ekki dottiš ķ hug, aš viš žaš aš lesa original-inn af Sturlunga sögu ętti ég eftir aš uppgötva annan eins mżgrśt af sögum inn į milli sagnanna af hinum stóru orrustum Ķslandsögunnar, sem mašur fręddist um ķ barnaskóla.

Til žess aš fį innsżn tķšaranda Sturlungaaldar, og koma auga į allar sögurnar ķ sögunni, žarf aš setja sig inn ķ ęttir og fjölskyldutengsl. Af ęttfręši hefur sagan ofgnótt, svo mikla aš sį ęttfręšigrunnur sem Ķslensk erfšagreining byggir erfšarannsóknir sķnar į daginn ķ dag, er aš miklu leiti frį Sturlungu kominn. Ef Sturlungasaga hefši ekki veriš skrifuš žį vissum viš tępast hver viš vęrum sem žjóš.

 

val


Bęn vķgamanns ķ jólabśningi

2009-ofridarvaktEinn af fegurstu sįlmum sem ortur hefur veriš į ķslenska tungu er įn efa Heyr himna smišur eftir Kolbein Tumason ķ Vķšimżri. Kolbeins er getiš ķ  Sturlungasögu og var hann höfšingi ķ Skagafirši, foringi Įsbirninga.

Kolbeinn var vķgamašur aš hętti sinnar tķšar žegar hśsbrennur og grjótkast tilheyršu tķšarandanum. Hann fór aš Önundi Žorkelssyni į Lönguhlķš ķ Hörgįrdal, įsamt Gušmundi dżra Žorvaldssyni, og brenndu žeir hann inni įsamt Žorfinni syni hans og fjórum öšrum, annaš heimilisfólki fékk griš. Žeir Önundur og Gušmundur dżri höfšu lengi įtt ķ deilum. Brennan var talin til nķšingsverka.

Kolbeinn įtti mikinn žįtt ķ žvķ aš Gušmundur góši Arason, fręndi Gyšrķšar konu hans og prestur į Vķšimżri, var kjörinn biskup aš Hólum, og hefur sjįlfsagt tališ aš hann yrši sér aušsveipur en svo varš ekki. Gušmundur góši vildi ekki lśta veraldlegu valdi höfšingja og varš fljótt śr fullur fjandskapur milli žeirra Kolbeins. Gušmundur biskup bannfęrši Kolbein.

Ķ september įriš 1208 fóru Kolbeinn, Arnór bróšir hans og Siguršur Ormsson Svķnfellingur, til Hóla meš sveit manna, og śr varš Vķšinesbardagi. Steinar voru mešal vopna į Sturlungaöld. Kolbeinn fékk stein ķ höfušiš ķ Vķšinesi sem varš hans bani. Hann į aš hafa ort sįlminn 8. september, daginn fyrir andlįt sitt, og veršur helst af honum rįšiš aš žar sé Drottinn bešinn aš sjį ķ gegnum fingur sér viš žręl sinn.

Auk žess aš vera žjóšargersemi, er Heyr himna smišur elsti varšveitti sįlmur Noršurlanda og nś oftast fluttur viš lag Žorkels Sigurbjörnssonar tónskįlds. Sįlmurinn er eitt vinsęlasta ķslenska efniš sem finna mį į youtube og er žar fariš um hann mjög svo lofsamlegum oršum.

Hér fyrir nešan flytur hin Fęreyska Eivör Pįlsdóttir bęnina ķ jólabśningi frį dżpstu hjartans rótum. Ég óska lesendum glešilegra jóla, įrs og frišar.

 


Vér afkomendur Sturlunga

IMG_2786

ęttum aš hugleiša hver uršu endalok žjóšveldis. Žaš hefur nefnilega boriš į žvķ undanfariš aš erlendu bošvaldi hafi veriš gert hįtt undir höfši į landinu blįa. Nś į tķmum lżšveldis mį finna samsvörun žess sem varš žjóšveldinu aš falli. Ķslenskir höfšingjar framseldu lögin erlendu valdi. Į tķmum žjóšveldisins hófst valdaframsališ įriš 1000. Žegar landsmenn undirgengust einn siš, létu af trśfrelsi og sįtu uppi meš Sturlungaöld, hina ķslensku borgarastyrjöld. Samsvörunin ķ nśtķmanum mį finna ķ EES samningnum, sem er „einn sišur“ trśarbragša nśtķmans, hagvaxtarins. Śt į hann hefur hluti löggjafar lżšveldisins veriš framseldur til erlendra valdastofnanna.

Žaš er žvķ öllum holt aš lesa Sturlungu, og jafnvel enn óžjįlli ķslensku, sem mį finna ķ annįlsritum Hannesar Finnssonar Skįlholtsbiskups. žar greinir hann m.a. frį bęnaskjölum žeim sem biskupar landsins ritušu Kansellķinu, eftir aš žjóšveldinu lauk og mörg hundruš įra nišurlęgingartķmabil tók viš, žar sem biskup fóru jafnvel fram į aš sveltandi landinn fengu aš halda afrakstri aušlinda landsins s.s.žurrkušum fiski og ull. Žvķ svo hart vęri ķ įri aš alžżšan hafši eingin not fyrir innfluttan striga og strśtsfjašrir sem fengust ķ vöruskiptum. Striginn skjóllķtill og viš rįndżru strśtsfjašrirnar hafši engin hugmynd um hvaš ętti aš gera.

Allar žessar aldir frį žjóšveldinu vęri vert aš rifja upp nśna rétt rśmri öld eftir aš skrišiš var śt śr hįlfhrundum moldarkofunum, žvķ į milli žjóšveldisins og lżšveldisins lišu hįtt ķ 700 įr sem fįir viršist vilja lengur kannast viš frekar en sautjįnhundruš og sśrkįl. Ó jś, žaš eru enn til skinnpjötlur og annįlabrot žar sem af fyrri tķš mį fręšast žó svo aš mikiš hafi eyšst af eldi ķ salarkynnum erlends valds. En handritin voru eitt af žvķ sem flutt voru śr landi eftir aš fręšimenn stórrķkisins höfšu komiš žvķ į kreik aš hętta vęri į aš bókamenntažjóšin myndi sešja hungriš meš bókaįti eša gera sér śr žeim skótau.

Frį žvķ ķ sumarbyrjun hef ég veriš aš lesa leifarnar af Sturlungu, og ekkert annaš ķ heila fimm mįnuši. Hvernig er hęgt aš lesa eina sögu ķ svo langan tķma? - Hśn hlżtur aš vera žraut leišinleg? -myndi einhver įlykta. Sturlunga saga er reyndar mörg rit sett saman ķ eina sögu upp į tępar 1000 blašsķšur og 1500 meš skżringum. Sagan er samtķmasaga žess tķmabils sem kallast Sturlungaöld. Ég er žó svo heppin aš į mķnum barnaskóla įrum var hśn kennd ķ Ķslandssögu, efni hennar įtti žvķ ekki aš koma į óvart. Hafši ég ķ upphafi sumars ašeins eitt markmiš meš lestrinum, en žaš var aš kanna hvort ķ sögunni mętti finna stašfestu žess aš Snorri Sturluson hefši skrifaš žęr bókmenntir sem viš hann eru kenndar, žvķ um žaš hef ég alla tķš efast.

IMG_1073

Snorralaug ķ Reykholti; žó lķtiš sé um frįsagnir af daglegu lķfi ķ Sturlungu žį er athyglivert aš oftar en einu sinni er minnst į bašferšir. Į žjóšveldistķmanum viršast Ķslendingar hafa vel kunnaš aš nżta kosti jaršhitans

Žaš er skemmst frį žvķ aš segja aš Sturlunga fer ekki mörgu oršum um ritstörf og skįldskap Snorra Sturlusonar, en žeim mun fleiri um įsęlni hans til valda og hverju hann var til žeirra bošin og bśin aš fórna.

Įriš 1219 er hann ķ Noregi og fer žašan til Gautlands ķ heimsókn til Įskels Lögmanns og frś Kristķnar. Snorri hafši ort um hana kvęši og „tók hśn sęmilega viš Snorra og veitti honum margar gjafir sęmilegar“ bls 256 – 257.

Įriš 1220 kom Snorri aftur til Ķslands eftir aš hafa gerst hiršmašur Hįkonar Noregskonungs. Žį hafši spurst til Ķslands aš hann hefši samiš lofkvęši um jarl konungs. „Jarlinn hafši gefiš honum skipiš, žaš er hann fór į, og fimmtįn stórgjafir“. Snorri bakaši sér óvinsęldir meš utanferšinni og „sunnlendingar drógu spott mikiš aš kvęšum žeim er Snorri hafši ort um jarlinn og snörušu afleišis“.

Įriš 1230 mį finna žessa setningar į bls 329 „Nś tók aš batna meš žeim Snorra og Sturlu og var Sturla löngum ķ Reykholti og lagši mikinn hug į aš lįta rita sögubękur eftir bókum žeim er Snorri setti saman“. Fleira var ekki aš finna um bókmenntir Snorra į sķšum Sturlungu.

Žaš var žvķ ekki svo aš upphaflegur įsetningur meš lestri sögunnar hafi oršiš til žess aš fimm mįnuši tók aš lesa hana, heldur var žaš aš atburšarįs hennar heltók mig lķkt og į barnaskólaįrunum žegar blįsiš var til orrusta eftir skóla į milli Hęšara og Žorpara. Žį var barist meš spżtna sveršum og žegar allt um žraut hjį okkur Hęšurum brugšumst viš viš meš mögnušu grjótkasti, enda vorum viš ęvinlega mun fęrri. Margt fleira varš til žess aš minna į bernsku upplifun Sturlungu meš dularfullu blę. Viš Matthildur mķn įkvįšum aš flżja žokuna austur ķ fjöršu og brunušum tvisvar ķ Skagafjöršinn, og žeystum óvęnt aš endingu Sturlungaslóšina mest alla.

Žaš er erfitt aš finna sér įtrśnašargoš ķ höfšingjum Sturlungaaldar. Flestir višast ekki hafa annaš en eigin hagsmuni aš leišarljósi og jašraši gręšgi žeirra landrįšum. Snorri Sturluson, Gissur Žorvaldsson, Sturla Sighvatsson, Žóršur kakali Sighvatsson, Žorgils skarši Böšvarsson gengu allir Hįkoni Noregskonungi į hönd og žįšu af honum margskonar sęmdir hvort sem žaš var gert af heillindum viš Hįkon eša einungis til aš žjóna eigin metoršagirnd. Leitun er af höfšingjum af öšru saušahśsi ķ sögunni. Ekki einu sinni er hęgt aš halda meš Kolbeini unga Arnórssyni eša Eyjólfi ofsa Žorsteinssyni žó svo aš žeir hafi ekki veriš eins aušsżnilegir ašdįendur erlends valds.

Einn höfšingi Sturlungu var žó af öšru sušahśsi. Žorleifur Žóršarson (1185 – 1257) gošoršsmašur ķ Göršum. Hans nafni hefur ekki veriš haldiš hįtt į lofti žegar Sturlunga er annars vegar. Hann vildi hvorki fara meš ófriš ķ önnur héruš né lét hlut sinn fyrir yfirgangi annarra höfšingja. Og aldrei geršist hann hiršmašur né žegn Noregskonungs, braut fyrirmęli hans og „myrti" žau bréf er Hįkon sendi.

Žó svo aš hann vęri mikill vinur Snorra Sturlusonar fręnda sķns žį talaši hann gegn žjónkun viš erlent vald og yfirrįšum konungs į Ķslandi. Žorleifur var einn af helstu höfšingjum  Borgfiršinga. Žegar Sturla Sighvatsson fór aš seilast til aukinna valda į Vesturlandi, žį stóš Žorleifur fast į móti. Sturla hrakti Snorra föšurbróšir sinn burt śr Borgarfirši voriš 1236 en voriš eftir söfnušu žeir vinirnir Snorri og Žorleifur liši um Sušurnes og Borgarfjörš. Ķ framhaldinu rak hver stórorrustan ašra į landinu blįa.

IMG_3961

Róšugrund  žar sem Brandur Kolbeinsson, sķšasti höfšingi Įsbirninga, var tekin af lķfi

Bęjarbardagi var hįšur į Bę ķ Bęjarsveit ķ Borgarfirši 28. aprķl 1237. Sturla Sighvatsson hafši hrakiš Snorra Sturluson fręnda sinn frį Reykholti įriš įšur. Žorleifur Žóršarson ķ Göršum į Akranesi, fręndi beggja (fašir hans, Žóršur Böšvarsson ķ Göršum var bróšir Gušnżjar, móšur Snorra og ömmu Sturlu) taldi Sturlu žrengja aš sér og vera oršinn of valda grįšugan.

Snorri og Žorleifur söfnušu 400 manna liši voriš 1237 og fóru meš til Borgarfjaršar en Sturla frétti af žvķ og kom meš fjölmennara liš. Snorra leist ekki į blikuna og hvarf į brott en Žorleifur fór heim aš Bę meš lišiš og bjóst til varnar.

Bęjarbardaginn var haršur og mikiš um grjótkast. Žetta var einn af mannskęšari bardögum Sturlungaaldar. Žar féllu 29 menn śr liši Žorleifs og margir sęršust en ašeins žrķr féllu śr liši Sturlu. Žorleifur komst sjįlfur ķ Bęjarkirkju įsamt Ólafi hvķtaskįldi og fleirum og fengu žeir allir griš en žurftu aš fara ķ śtlegš nęstu įrin.

Gissur Žorvaldsson höfšingi Haukdęla gerši bandalag viš Kolbein unga Arnórsson Įsbirninga höfšingja ķ Skagafirši og žar fór nęsta uppgjör fram ķ Örlygsstašabardaga fjölmennustu  orrustu sem hįš hefur veriš į Ķslandi. Hśn fór fram ķ Blönduhlķš ķ Skagafirši žann 21. įgśst 1238.

Frį Örlygsstašabardaga segir Sturla Žóršarson ķ Sturlungu, en hann tók sjįlfur žįtt ķ bardaganum og baršist ķ liši fręnda sinna, Sturlunga. Žar įttust viš Sturlungar annars vegar, undir forystu fešganna Sighvatar į Grund og Sturlu sonar hans, en hins vegar žeir Gissur Žorvaldsson og Kolbeinn ungi.

Sturlungar höfšu ętlaš aš gera ašför aš systursyni Sighvats, Kolbeini unga Arnórssyni į Flugumżri, žar sem hann bjó, en gripu ķ tómt. Žeir héldu kyrru fyrir į bęjum ķ Blönduhlķš ķ nokkra daga en į mešan safnaši Kolbeinn liši um Skagafjörš og Hśnažing en Gissur Žorvaldsson kom meš mikiš liš af Sušurlandi. Lišsmunurinn var mikill, žvķ žeir Gissur og Kolbeinn höfšu um 1700 manns, en žeir Sturlungar nįlęgt 1300.

Žeir Kolbeinn og Gissur komu austur yfir Hérašsvötn og tókst aš koma Sturlungum aš óvörum, sem hörfušu undan og bjuggust til varnar į Örlygsstöšum ķ slęmu vķgi sem var fjįrrétt, enda mun orrustan ekki hafa stašiš lengi žvķ fljótt brast flótti ķ liš Sturlunga og žeim žar slįtraš miskunnarlaust. Alls féllu 49 śr žeirra liši en sjö af mönnum Kolbeins og Gissurar.

Ķ bardaganum féllu žeir fešgar Sighvatur, Sturla og Markśs Sighvatssynir. Kolbeinn og Žóršur krókur synir Sighvats komust ķ kirkju en voru sviknir um griš og drepnir žegar žeir yfirgįfu kirkjuna. Tumi Sighvatsson komst einn bręšranna undan įsamt hópi manna yfir fjöllin til Eyjafjaršar. Sturla Žóršarson, sem sögu bardagans ritaši, komst einnig ķ kirkju og fékk griš eins og ašrir sem žar voru, aš Sighvatssonum og fjórum öšrum undanskildum.

Til Noregs bįrust tķšindi Örlygsstašabardaga žar sem Snorri Sturluson var staddur. Hįkon Noregskonungur taldi Snorra Sturluson sitja į svikrįšum viš sig eftir aš hann stalst heim frį Noregi og fékk Gissuri Žorvaldssyni žaš hlutverk aš senda Snorra aftur til Noregs eša drepa hann ella. Gissur heimsótti Snorra, fyrr um tengdaföšur sinn, ķ Reykholt og lét menn sķna drepa hann 23. september 1241.

Einn sonur Sighvats hafši veriš ķ Noregi viš hirš konungs žegar uppgjöriš į Örlygsstöšum fór fram. Sį var Žóršur kallašur kakali, hann kom sķšan til Ķslands ķ hefndarhug meš leyfi konungs žvķ herša žurfti į upplausninni milli nįtengdra ķslenskra höfšingja žó svo aš veldi Sturlunga vęri aš engu oršiš. Žóršur kakali var djarfur strķšsmašur sem fór įvalt ķ fylkingabrjósti sķns lišs og bar vanalega hęrri hlut ķ strķšinu žó hann ętti til aš tapa orrustunni. Žaš bar brįtt til tķšinda eftir aš Žóršur steig į land.

Flóabardagi er eina sjóorrustan sem hįš hefur veriš viš Ķsland og Ķslendingar skipaš bęši liš. Bardaginn įtti sér staš 25. jśnķ 1244. Žar böršust Žóršur kakali og Kolbeinn ungi. Žóršur var meš liš sem hann hafši dregiš saman į Vestfjöršum, hafši 15 skip af żmsum stęršum og geršum og 210 menn eftir žvķ sem segir ķ Sturlungu. Kolbeinn ungi var meš noršlenskt liš, hafši 20 skip og 600 menn.

Žóršur sigldi śr Trékyllisvķk į Ströndum en mętti óvęnt į mišjum Hśnaflóa flota Kolbeins, sem hafši siglt śr Selvķk į Skaga og ętlaši į Vestfirši til aš eltast viš Žórš og hans menn og sló žegar ķ bardaga meš lišunum. Ašal vopnin voru grjót og eldibrandar auk žess sem menn reyndu aš sigla skipunum hverju į annaš til aš sökkva žeim.

Žrįtt fyrir mikinn lišsmun tókst Žórši, sem fór fremstur sinna manna, lengi vel aš hafa ķ fullu tré viš menn Kolbeins. Žó Žóršur žyrftu į endanum aš leggja į flótta tókst Kolbeini ekki aš elta hann uppi og var hann almennt talinn hafa bešiš afhroš ķ bardaganum. En Kolbeinn gekk ekki heill til skógar ķ bardaganum og hafši sig žvķ lķtiš ķ frammi.

Kolbeinn varš ęfur og sigldi į Strandir og fór žar rįnshendi, tók eša eyšilagši öll skip og bįta sem hann fann. Fór sķšan um Vestfirši, brenndi bęi og drap bśsmala žar sem fólk hafši flśiš į fjöll. Ķ Flóabardaga féllu milli 70 og 80 śr liši Kolbeins unga en Žóršur kakali missti „fįa eina“ śr liši sķnu segir sagan.

Haugsnesbardagi, 19. aprķl įriš 1246, var mannskęšasti bardagi sem hįšur hefur veriš į Ķslandi. Žar böršust leifar veldis Sturlunga (ašallega Eyfiršingar) undir forystu Žóršar kakala Sighvatssonar og Įsbirningar (Skagfiršingar), sem Brandur Kolbeinsson stżrši en hann hafši tekiš viš veldi Įsbirninga af Kolbeini unga gengnum. Hann hafši 720 menn ķ sķnu liši en Žóršur kakali 600 og voru žaš žvķ 1320 manns sem žarna böršust og féllu yfir 100 manns, 40 śr liši Žóršar og um 70 śr liši Brands.

Bardaginn var hįšur į Dalsįreyrum ķ Blönduhlķš, ķ landi sem nś tilheyrir jöršunum Djśpadal og Syšstu-Grund. Skagfiršingar höfšu gist į Vķšimżri nóttina fyrir bardagann en komu austur yfir Hérašsvötn og tóku sér stöšu utan viš Haugsnes, sem er nes sem skagar til noršurs śt ķ Dalsįreyrar.

Liš Eyfiršinga hafši veriš um nóttina į bęjum frammi ķ Blönduhlķš og bjuggust Skagfiršingar viš aš žeir kęmu rķšandi śt meš brekkunum en Eyfiršingar komu fyrir ofan Haugsnesiš og komu Skagfiršingum žannig aš óvörum. Žóršur kakali hafši komiš flugumanni ķ liš Skagfiršinga, sem flżši manna fyrstur og fékk marga til aš leggja į flótta. Margir žeirra sem féllu voru drepnir į flótta, žar į mešal Brandur Kolbeinsson, foringi Įsbirninga.

Brandur var tekinn af lķfi į grundinni fyrir ofan Syšstu-Grund og var žar sķšan reistur róšukross og nefndist jöršin Syšsta-Grund eftir žaš Róšugrund ķ margar aldir. Sumariš 2009 var kross endurreistur į Róšugrund til minningar um bardagann og var hann vķgšur 15. įgśst 2009.

Gissur Žorvaldsson, höfšingi Haukdęla og valdamesti mašur į Sušurlandi, var nś oršin einn helsti óvinur Sturlunga en ekki kom žó til įtaka į milli žeirra Žóršar kakala, heldur varš žaš śr aš žeir fóru bįšir til Noregs og skutu mįli sķnu undir Hįkon konung. Hann śrskuršaši Žórši ķ vil og sendi hann til Ķslands til aš reyna aš nį landinu undir veldi Noregs, en kyrrsetti Gissur.

Nęstu žrjś įrin bjó Žóršur ķ Geldingaholti ķ Skagafirši og var valdamesti mašur į Ķslandi. Konungi žótti honum žó ganga seint aš koma landinu undir krśnuna og var hann kallašur aftur til Noregs 1250, en Gissur sendur heim ķ stašinn. Žóršur var nęstu įrin ķ Noregi og lķkaši žaš illa, en konungur leyfši honum ekki aš fara heim fyrr en įriš 1256. Žegar Žóršur fékk heimfararleyfiš į hann aš hafa sagt aš eftir žaš yfirgęfi hann aldrei Ķsland en hann veiktist aš kvöldi sama dags og drógu veikindin hann til dauša śti ķ Noregi 11. október 1256.  

Flugumżrarbrenna 22. október 1253. Gissur Žorvaldsson, helsti fjandmašur Sturlunga, fluttist noršur ķ Skagafjörš voriš 1253 og settist aš į Flugumżri ķ Blönduhlķš. Hann vildi sęttast viš Sturlunga og hluti af žeirri sįttagerš var gifting Halls elsta sonar Gissurar og Ingibjargar, 13 įra dóttur Sturlu Žóršarsonar.

Var brśškaup žeirra haldiš į Flugumżri um haustiš meš mikilli višhöfn. Ekki voru žó allir Sturlungar sįttir. Eyjólfur ofsi Žorsteinsson, tengdasonur Sturlu Sighvatssonar og vörslumašur rķkis Žóršar kakala mįgar sķns, safnaši liši ķ Eyjafirši, fór meš į fimmta tug vel vopnašra manna yfir Öxnadalsheiši og var kominn aš Flugumżri seint aš kvöldi 21. október, žegar flestir voru gengnir til nįša.

Réšust žeir til inngöngu en varš lķtiš įgengt og žegar Eyjólfur ofsi sį er į nóttina leiš aš hętt var viš aš menn śr hérašinu kęmu til lišs viš Gissur og menn hans, brį hann į žaš rįš aš kveikja ķ bęnum. Tuttugu og fimm manns fórust ķ eldinum, žar į mešal Gróa kona Gissurar og allir synir hans žrķr, en Gissur sjįlfur bjargašist meš žvķ aš leynast ķ sżrukeri ķ bśrinu. Brśšurin Ingibjörg Sturludóttir bjargašist einnig śr eldinum.

Gissur Žorvaldsson missti alla sķna fjölskyldu ķ Flugumżrarbrennu og hélt sumariš eftir til Noregs. Eyjólfur ofsi Žorsteinsson naut ekki hilli į mešal ķslenskra höfšingja eftir Flugmżrarbrennu og voru brennumenn almennt hundeltir. 

Žverįrbardagi į Žverįreyrum ķ Eyjafirši 19. jślķ 1256 var orrusta žar var tekist į um völd og įhrif į Noršurlandi eftir brottför Gissurar Žorvaldssonar til Noregs. Annars vegar voru žeir Eyjólfur ofsi Žorsteinsson, foringi brennumanna ķ Flugumżri, og svili hans Hrafn Oddsson, sem höfšu um veturinn fariš aš Oddi Žórarinssyni, sem Gissur hafši sett yfir Skagafjörš, og drepiš hann.

Ķ hinu lišinu var Žorvaršur Žórarinsson bróšir Odds, sem var aš leita hefnda, og meš honum Žorgils skarši Böšvarsson, sem taldi sig eiga tilkall til valda ķ umboši konungs, įsamt Sturlu Žóršarsyni. Žarna eru Sturlungar ķ bįšum lišum, Eyjólfur ofsi sem gętti hagsmuna mįgs sķns Žóršar kakala og hins vegar Žorgils skarši af ętt Sturlunga og Sturla Žóršarson sem gifti Ingibjörgu dóttur sķna Halli syni Gissurar į Flugumżri.

Žeir komu meš liš bęši śr Borgarfirši og austan af landi, žvķ Žorvaršur var af ętt Svķnfellinga, og męttu liši Eyjólfs og Hrafns į Žverįreyrum. Žó heldur fleiri vęru ķ liši žeirra svila Eyjólfs og Hrafns og žaš betur vopnaš höfšu Žorgils og Žorvaršur sigur. Eyjólfur ofsi féll en Hrafn lagši į flótta. Bardaginn į Žverįreyrum var ekki sérlega mannskęšur, žar féllu 16 manns 8 śr hvoru liši en margir sęršust.

IMG_3982

Į Haugsnesi žar sem mannskęšasta orrusta Ķslandssögunnar fór fram, hefur Siguršur Hansen į Kringlumżri komiš upp śtilistaverkinu, Grjóther. Žar er stillt upp 1320 hnullungum, jafnmörgum žeim mönnum sem tóku žįtt ķ bardaganum. Uppstillingin sżnir fylkingarnar rétt įšur en žeim laust saman. Matthildur stendur žarna ķ vegi fyrir Žórši kakala sem fór fyrir Sturlungum. Steina röšin fyrir aftan hana eru Įsbirningar. Krossarnir tįkna žį sem féllu ķ ķ bardaganum 

Žorgils skarši Böšvarsson (1226 – 1258)  var af ętt Sturlunga, sonur Böšvars Žóršarsonar Sturlusonar og Sigrķšar Arnórsdóttur Tumasonar, systur Kolbeins unga. Višurnefniš kom til af žvķ aš Žorgils var fęddur meš skarš ķ vör en fyrr į öldum var ekki algengt aš žeir sem žannig var įstatt um kęmust į legg. Įtjįn įra fór Žorgils til Noregs og var viš hirš Hįkonar konungs, sem lét lękni gręša skaršiš ķ vör Žorgils og er žaš fyrsta lżtaašgerš sem vitaš er til aš gerš hafi veriš į Ķslendingi.

Įriš 1252 sendi konungur Žorgils til Ķslands įsamt Gissuri Žorvaldssyni og įttu žeir aš  koma landinu undir vald konungs. Žorgils reyndi aš nį yfirrįšum yfir rķki žvķ sem Snorri Sturluson fręndi hans hafši rįšiš į įrum įšur ķ Borgarfirši og settist aš ķ Reykholti. Hann var óvęginn og haršur, bakaši sér óvinsęldir og hraktist į endanum śt į Snęfellsnes į föšurleifš sķna, Staš į Ölduhrygg.

Žegar aš Gissur fór til Noregs eftir Flugumżrarbrennu vildi Žorgils reyna aš nį yfirrįšum ķ Skagafirši, sem hann taldi sig eiga tilkall til žar sem hann var Įsbirningur ķ móšurętt. Eyjólfur ofsi taldi sig einnig fara meš völd ķ Skagafirši ķ umboši Žóršar kakala į mešan hann dvaldi ķ Noregi.

Nokkru eftir Žverįrbardaga, žar sem Eyjólfur ofsi var drepinn, varš Žorgils höfšingi yfir öllu Noršlandi. Hann lenti žó fljótt ķ deilum viš bandamann sinn śr Žverįrbardaga, Svķnfellinginn Žorvarš Žórarinsson sem žį bjó į Grund. Žorvaršur var tengdasonur Steinvarar Sighvatsdóttur, sem gerši žegar žį var komiš kröfu um arf eftir Žórš kakala bróšur sinn.

Deilunum lauk meš žvķ aš Žorvaršur tók Žorgils skarša af lķfi į Hrafnagili ķ Eyjafirši ašfaranótt 22. janśar 1258. Eftir vķgiš hraktist Žorvaršur burt śr Eyjafirši. Žorgils skarši var ókvęntur en įtti dótturina Steinunni, meš Gušrśnu Gunnarsdóttur sambżliskonu sinni, systur Ingibjargar sem varš fylgikona Gissurar Žorvaldssonar sķšustu ęvi įr hans. 

Gissur Žorvaldsson lauk žvķ ętlunarverki aš koma Ķslandi undir Noregskonung įriš 1262, sem hafši įšur gefiš honum jarlsnafnbót og er Gissur sį eini sem hefur haft jarlstign yfir Ķslandi. Austurland var undan skiliš ķ tvö įr, žar sem Svķnfellingar höfšu įfram völd, en žeir sóru Noregs konungi hollustu įriš 1264, sama įtti viš um Rangęinga til įrsins 1263.

Sturlungaöld er almennt talin hafa nįš yfir tķmabiliš 1220, žegar Snorri Sturluson gerist hiršmašur Hįkonar Noregskonungs, žar til Žjóšveldiš fellur įrin 1262-64. Sturlunga saga nęr žó yfir mun lengra tķmabil eša allt frį 1117-1291 auk Geirmundar žįttar heljarskinns landnįmsmanns. Sagan ķ heild skżrir hvernig Sturlungaöld gat oršiš meš öllu sķnu blóšbaši. Žar mį ķ stuttu mįli segja aš mesti styrkur žjóšarinnar, fręndręknin og fįmenniš, hafi snśist upp ķ aš verša hennar mesti veikleiki.

Sķšasta saga Sturlungu er Įrna saga biskups. Hśn gerist į fyrstu įrunum eftir Sturlungaöld, og var sś sem mestan tķma tók aš stauta sig ķ gegnum. Žar er fariš yfir žęr grķšarlegu breytingar sem uršu žegar žjóšveldiš féll. Kirkjuvaldiš lagši į tķund, sölsaši undir sig kirkjur og jaršir ķ bęnda eign. Konungsvaldiš kom meš lögbókina Jįrnsķšu sem ķslendingar höfnušu eindregiš svo aš Jónsbók varš aš lokum mįlamišlun. Konungur setti į nżja skatta og sölsaši undir sig ęttaróšul sem sektarfé. Žęr skyldur sem konungsvaldiš įtti aš uppfylla s.s. siglingar til og frį landinu uršu fljótlega mun strjįlli en til stóš.

Aldirnar sem į eftir fóru, žangaš til ķslendingar nįšu vopnum sķnum į nż meš fullveldinu, verša ekki fjölyrtar hér, en į žaš mį minnast aš frjįlslindi viršist hafa fariš žverrandi. Ekki var óalgengt aš börn fęddust utan hjónabands į žjóšveldistķmanum, og žaš tališ ešlilegt. Hjśskaparlöggjöf varš fljótlega mun strangari og aš žvķ kom aš Stóridómur var upp tekinn, žar sem konum var drekk fyrir barneignir utan hjónabands og karlar hįlshöggnir. Vistarbandiš gerši svo vinnufólki ómögulegt aš ganga ķ hjónaband. Galdrabrennur voru teknar upp į Ķslandi hundraš įrum eftir aš žęr höfšu tröllrišiš Evrópu. Fólkiš įtti enga möguleika gegn valdinu, žaš var ekki til neinna höfšinga ķ landinu aš leita. Hver ósköpin rįku svo önnur, žannig aš žjóšin komst hvaš eftir annaš į vonarvöl ķ einu gjöfulasta landi veraldar.

IMG_3980

Žaš er įgętis markmiš til aš setja sér viš lestur Sturlungu aš gefast ekki upp įšur en  kakalanum hefur veriš komiš undir hęlinn. Frumheimildir eru seinlesnari en tślkanir annarra į žeim, en žar gęti tilgangurinn helgaš mešališ


Góšir Ķslendingar

IMG_1922

Žaš er flestum ljóst aš žaš vorum ekki viš sem fundum upp hjóliš og auk žess seinir til aš tileinka okkur kosti žess. Hins vegar er ekki loku fyrir žaš skotiš aš viš höfum žróaš meš okkur axarskaftiš. Sś saga sem viš höfum af mestri sjįlfsumgleši hampaš, er frį žeim tķmum sem teljast til gullalda, ž.e. žjóšveldisöldin, og svo 20. öldin frį hingaškomu hjólsins. Žarna į milli er margra alda saga sem hefur veriš lķtiš höfš ķ frammi af okkur sjįlfum. Enda tķmar nišurlęgingar og hörmunga sem mörgum finnst fara best į žvķ aš gleyma eins og hverjum öšru hundsbiti.

Žaš er engu lķkara en žjóšarsįlin skammist sķn mest af öllu fyrir hversu snögglega hśn hrökk inn ķ nśtķmann. Lķfshęttir įratuganna į undan eru huldir móšu nema ef vera kynni aš vottaši örlķtiš fyrir žeim ķ Ķslandssögu Jónasar frį Hriflu fyrir börn, sem žykir ekki trśveršugt plagg, jafnvel argasta žjóšernispólitķk. Žögnin hefur veriš lįtin aš mestu um aš greina frį lķfshįttum žessa volaša tķma eftir aš drunur jaršżtnanna hljóšnušu sem sįu um aš varšveita byggingasöguna.

En nś į tķmum umhverfisvitundar er samt aš koma ę betur ķ ljós aš fyrir fįtt er aš fyrirverša sig, fyrri tķma žjóšlķf og byggingahefš hafši aš geyma eitthvert umhverfisvęnsta og sjįlfbęrasta mannlķf sem fyrir fannst į byggšu bóli. Žrįtt fyrir aš viš kjósum aš sjį ekki annaš en moldarkofa og rolluskjįtur, sem eiga aš hafa eytt skógum og jafnvel nagaš gat į jaršskorpuna. En į móti komu įtthagafjötrar vistarbandsins sem lįgmarka kolefnissporiš meš męlihvöršum nśtķmans. 

Žó svo įar okkar hafi vissulega flest veriš žvķ fegin aš komast śt śr hįlf hrundum moldarkofum og losna undan žvķ aš rölta į eftir rollum allt sitt lķf žį er óžarfi aš blygšast sķn fyrir söguna um ókomna tķš. Nś er flest žaš fólk sem hörmungina upplifši falliš frį og veršur ekki gerš nein minnkun žó svo aš žessari sögu sé haldiš į lofti. Og sem betur fer var til fólk sem įttaši sig į žvķ hvaš ķslenskt žjóšlķf var einstakt į heimsvķsu og hélt żmsu til haga sem annars hefši oršiš jaršżtutönninni aš brįš.

Įrunum 1890-1920 gerši hinn danski Daniel Bruun skil og varš svo hugfangin af landi og žjóš aš hann feršašist vķtt og breytt um landiš. Meš ķ föruneyti sķnu hafši Bruun ljósmyndara og mįlara til aš festa į mynd žaš sem fyrir augu bar. Jafnframt stundaši hann fornleifarannsóknir og skrįši nišur bśskaparhętti, samgöngumįta, fęši, klęši og hśsakost. Svo uppnuminn varš Bruun aš hann lagši til aš fyrirhugašur sżningarbįs Danaveldis, į heimsżningu ķ Parķs, sżndi ķslenskan veruleika, įsamt fęreyskum og gręnlenskum.

Sandfell

Danskir landmęlingamenn ķ tśninu viš Sandfell ķ Öręfum įriš 1902.Ķ bók Ófeigs Siguršssonar, Öręfi, segir frį žvķ, žegar hringvegurinn var formlega opnašur meš žvķ aš frammįmenn  žjóšarinnar komu og klipptu į borša; "1974 žegar reynt var aš gešjast forseta lżšveldisins meš žvķ aš landbśnašarrįšuneytiš kveikti ķ Sandfellsbęnum og slétti śt tóftunum meš jaršżtu, žetta hįtķšarįr, var sérstakt hśsfrišunarįr ķ Evrópu, žį įttušu menn sig ekki į žvķ aš forsetinn var fornleifafręšingur aš mennt og fyrrum žjóšminjavöršur Ķslendinga".

Žaš voru fleiri śtlendingar en Danir sem įttušu sig į sérstöšu Ķslands. Žjóšverjarnir Hanz Kuhn, Reinhard Prinz og Bruno Schweizer fóru um Ķsland į fyrri hluta 20. aldar, ķ kjölfar Daniels Bruun og fylgdust meš hvernig landiš stökk inn ķ nśtķmann. Bókaforlagiš Örn og Örlygur gaf śt įriš 1987 tvęr veglegar bękur, sem gera feršum Daniels Bruun skil, undir heitinu Ķslenskt žjóšlķf ķ žśsund įr. Og įriš 2003 žrjś bindi Śr torfbęjum inn ķ tękniöld, sem segir frį feršum žjóšverjanna.

Formįla bókanna Śr torfbęjum inn ķ tękniöld er fylgt śr hlaši m.a. meš žessum oršum. „Ķslendingar voru opnir fyrir nżjungum og fljótir aš kasta fyrir róša gömlum tękjum og tólum. Hanz Kuhn veitti žessu athygli og skrifaši 1932; „Į Ķslandi tekur bķllinn beint viš af reišhestum og įburšarklįrum - hestvagnatķmabilinu byrjaši aš ljśka skömmu eftir aš žaš hófst. Togarar taka beint viš af opnum įrabįtum, steinsteypan af torfinu, gervisilki af vašmįli og stįlbitabrżr ķ staš hesta sem syntu yfir jökulvötn.“

Ķ žrem bókum Tryggva Emilssonar, Fįtękt fólk, Barįttan um brauši og Fyrir sunnan er aš finna einhverjar raunsönnustu heimildir um daglegt lķf fólks į žessum miklu umbrotatķmum. Žar lżsir Tryggvi lķfi sķnu ķ hįlfhrundum torfbęjum viš sjįlfsžurftarbśskap meš lķtinn bśstofn sem samanstóš af nokkrum, rolluskjįtum, hesti, hundi, og belju. Žar eru lżsingar į žvķ hvernig žarfasti žjónninn missti hlutverk sitt į einni nóttu, eftir aš bķll komst einu sinni meš flutning og fólk į palli ķ sveitina, og var hesturinn aldrei notašur eftir žaš til ferša ķ kaupstaš. Ķ bókunum mį finna lżsingar į braggalķfi og žvķ hvernig rķkisśtvarpiš, hernįmiš og hitaveitan breytti öllum heimilissišum og heimsvišmišum. Tryggvi endaši einstakt ęviskeiš sem skrifstofumašur, bśandi ķ rašhśsi ķ Reykjavķk.

Ég fékk nasasjón ķ mżflugumynd af žessum gamla tķma kyrrstöšu, umbrota og framfara śr baksżnisspegli ömmu minnar og afa. Žar varš ég var viš tvennskonar višhorf. Žegar ég spurši afa minn hvort ekki hefši veriš notalegt aš alast upp ķ gamladaga meš torfbę sem skjól śt į gręnni grundu į mešan yndi vorsins undu skoppandi ķ kringum lķtinn smaladreng. Žį hristi hann höfušiš og sagši; „minnstu ekki į žaš helvķti ógrįtandi nafni minn" og bętti svo viš aš žetta hefši veriš hörmungar hokur. Aftur į móti tók ég oft eftir žvķ aš žegar amma var kominn ķ upphlutinn žį var hśn farin yfir ķ hįtķšlegri heim, og rokkurinn sem til hennar gekk frį móšur hennar er eitt af mķnum dżrmętustu stofustįssum žó hann sé fyrir löngu žagnašur.

Undanfarin įr hafa augu mķn og eyru opnast fyrir žessari mögnušu sögu. Žegar sól skķn ķ heiši og tękifęri er til žį höfum viš Matthildur mķn ekki lįtiš hjį lķša aš heimsękja žį fįu torfbęi sem enn finnast ķ landinu. Žaš eru ennžį til kot, kirkjur og höfšingjasetur, sem mį skoša. Žeir sem hafa heimsótt žessa sķšu ķ gegnum tķšina ęttu aš hafa oršiš varir viš myndir og frįsagnir frį žessum torfbęja tśrum. Nśna žegar sumariš er brostiš į enn į nż, eru feršir farnar śt um žśfur. Męlir sķšuhöfundur meš žjóšlegum žśfnagangi um leiš og hann óskar lesendum glešilegs žjóšhįtķšardags.

 

IMG_1913

Glaumbęr ķ Skagafirši įriš 1896 žegar Daniel Bruun var žar į ferš

 

GlaumbęrII

Enn mį finna forna bęi į ferš um landiš. Sķšasta fjölskyldan flutti śr Glaumbę 1948. Bęrinn er nś ķ vörslu Žjóšminjasafnsins. Er žaš tališ hafa skipt sköpum varšandi varšveislu bęjarins aš Ķslandsvinurinn Mark Watson gaf til žess 200 sterlingspund įriš 1938

 

IMG_3251

Ķ gamla hlóšaeldhśsinu ķ Glaumbę 2017

 

Glaumbęr eldhśs

Teikning Daniels Bruun af hlóšaeldhśsinu ķ Glaumbę, sem er aš grunni til frį 1785


Hśh, poppślismi og vķkingaklapp

Hvaš er žaš sem gerir okkur aš žjóš? Er žaš žegar landslišiš žjappar okkur saman į góšri stund og viš klöppum og hrópum HŚH? Žaš örlaši į žvķ aš erlendir öfga žjóšernissinnar geršu aš žvķ skóna į sķnum tķma, aš ķslenska landslišiš vęri gott dęmi um hvers samstaša hreins kynstofns vęri megnug. En viš vitum öll aš hśh-iš og vķkingaklappiš viš Arnarhól įtti ekkert skylt viš žaš Seig Heil sem žjappaši saman Žżskalandi Nasismans.

Eru žaš žį kannski erfšir, eins og Kįri segir meš sinni greiningu, žaš sem gerir okkur aš žjóš? Krabbi ķ genum sem mį greina ķ tķma og jafnvel taka įkvöršun um aš fjarlęga bara ef samžykki fęst til aš upplżsa viškomandi? Kannski į erfšagreiningin eftir aš finna alsheimer geniš og ašferš til aš fjarlęga žaš meš vķkingaklappi fjölžjóšlega? Žaš er samt langsótt aš genin ein, žó vķkinga séu, myndi žjóš og mun lķklegra aš upplżsingatękni erfšagreiningar eigi sķnar ęttir aš rekja til trixa Śtgarša Loka, eša jafnvel ķ sjįlfan money haven lyfjarisanna.

Er žaš žį tungumįliš sem gerir okkur aš žjóš? Žessi vanrękta örtunga sem į nś ķ vök aš verjast? Oftar en einu sinni hef ég heyrt Pólverja, sem hafa bśiš įrum saman hér į landi, halda žvķ fram aš žaš taki žvķ ekki aš lęra tungumįl sem 300 žśsund hręšur tali. Nęr vęri aš žessar hręšur lęršu Pólsku sem töluš vęri af hįtt ķ 40 milljónum manna. Žessir Pólsku kunningjar mķnir hafa žó engin įform uppi um aš yfirgefa Ķsland og ég svo sem ekki annaš ķ huga en aš skilja žį į mķnum heimaslóšum. Žeir eru žį sérstakir Pólverjar, hafa žrammaš śr einu union-inu ķ annaš til žess eins geta tališ sig vera sjįlfstęša žjóš.

Er réttara aš žjóšin hagi sér almennt eins og gamli Akureyringurinn žegar hann bauš mér Good morning viš ruslatunnurnar til žess aš vera alveg öruggur meš aš gera sig ekki aš višundri? Jafnvel žó ég vęri hrolleygšur blįskjįr ķ gatslitinni lopapeysu ķ morgunn kulinu og svaraši meš góšan daginn į žvķ įstkęra og ylhżra. Ég varš svo uppnumin af morgunn andagt gamla mannsins aš ég sagši vinnufélögum mķnum aš ég vęri nokkuš viss um aš landar okkar į Akureyri vęru nś žegar farnir aš bśa sig undir aš hętta aš tala ķslensku ég hefši ekki betur heyrt en žeir vęru farnir aš tala fjölmenningartungum.

Žaš er žessi tunga, sem enn ķ dag į žaš til aš sameina okkur ķ hśh-i, sem varšveitir okkar žjóšarsögu meš vķkingaklappi. Jafnvel žó nśtķma fręšimenn telji žjóšar söguna grobb byggt į hępnum munnmęlum. Žjóšin hafi hreinlega veriš óskrifandi fyrstu fjögur- fimmhundruš įrin sem hśn byggšu žetta land. Vķkingaklapp sé lygagrobb, kannski fyrir utan Egil Sklallgķsmsson, žetta hafi veriš hęglętis saušfjįr bęnda bjįlfar sem hafi skemmt sér viš aš žylja sįldskap ķ kuldanum į dimmum vetrarkvöldum.

Samt var frétt af žvķ ekki alls fyrir löngu aš Sęnskir sérfręšingar teldu sig hafa fundiš ķslenska skįldiš Jökul Bįršarson sem Ólafur helgi Noregskonungur lét drepa į Gotlandi įriš 1029. Žaš kom žeim į sporiš aš įverkar voru į höfšakśpu ķslenska haugbśans į Gotland, sem  samsvörušu nįkvęmlega vķkingaklappi, sem passaši žar aš auki viš nśtama greiningar, og hśh-aš hafši veriš um į sķnum tķma. En Grettis sagan į aš hafa veriš hśh-uš ķ 3-400 įr įšur en hśn komst į prent. Jökull į aš hafa veriš fręndi Grettis sterka Įsmundssonar og var skįldmęltur. Honum hafa veriš eignuš fleygustu orš Grettis sögu, jafnvel ķslenskrar tungu ķ gegnum tķšina, s.s.sitt er hvaš gęfa eša gjörvuleikur, lķtiš verk og löšurmannlegt, lengi skal manninn reyna, ofl., ofl..

Sturlunga er sögš samtķmasaga, ž.e.a.s. skrifuš į žeim tķma sem hśn gerist. Fręšimenn hafa ętlaš Snorra Sturlusyni höfundarréttinn af fornsögunum. Žaš er samt ekki minnst einu orši į žaš ķ Sturlungu aš Snorri hafi hripaš nišur glósur į mešan landsmenn hśh-ušu ķ myrkrinu. Hann var höfšingi į sinni tķš samkvęmt sögunni, og umtalašasta bókmenntaverk hans ķ žann tķma var Hįttartal sem var talinn leirburšur ętlašur til aš smjašra fyrir slektinu, og sköpušu Snorra óvinsęldir sem jöšrušu landrįšum, žar til Gissur jarl Žorvaldson tók af honum ómakiš fyrir fullt og allt.

Žaš breytir samt ekki žvķ aš Snorri taldi sig einnig ešalborin, af ętt Ynglinga og gat rakiš žann žrįš til Gošsins Freys, sem var af Vanaętt frį Svartahafi. Snorra er m.a. ętluš Ynglingasaga, žó svo aš hann hafi veriš athafnamašur ķ ętt viš žann Kįra sem fęrši okkur fyrir skemmstu Ķslendingabók, ęttfręši grunn žjóšar sem nęr til landnįms og er notašur ķ genarannsóknir. Gošiš Freyr var tvķburi Freyju sem Njöršur ķ Nóatśnum įtti meš systur sinni žannig aš žjóšaruppruni Ķslendinga vęri samkvęmt genunum hrein blóšskömm ef ekki kęmu til Skjöldungar afkomendur Óšins ķ Įsgarši viš hiš sama Svartahaf.

Enski fornleifafręšingurinn Neil Price, sem hefur sérhęft sig ķ rannsóknum į vķkingum noršurlanda notaši ekki bara Ķslendingasögurnar heldur einnig ķslensku žjóšsögurnar til aš įtta sig į hugarheimi vķkinga. Žessu greindi hann frį ķ fyrirlestrum sķnum „The Viking Mind“. Hann segir aš ķslensku žjóšsögurnar hafi haldiš įfram aš geyma žennan heim hugans meš sögum af draugum, įlfum og alls kyns vęttum. Žaš getur nefnilega verš margt sem tungumįliš geymir og viš innbyršum umhugsunarlaust meš móšurmjólkinni, sem gerir okkur aš sérstakri žjóš.

Samkvęmt Ķslendinga bók erfšagreiningar į ég ęttir aš rekja til žriggja barna skįldsins į Borg, žeirra Žorgeršar, Beru og Žorsteins. Börn Egils og Įsgeršar voru fimm, tveir synir žeirra Gunnar og Böšvar įttu ekki afkomendur. Um žį orti vķkingurinn Egill Skallagrķmsson kvęšiš Sonatorrek meš ašstoš Žorgeršar dóttir sinnar. Ljóšiš hefur aš geyma fręgustu ljóšlķnur vķkinga aldar, sem enn varšveitast į ķslenskri tungu og eru oft višhafšar viš jaršarfarir. Ef viš ętlum aš gerst svo miklir poppślistar ķ eigin landi aš bjóša dzien dobry eša good morning, mį ég žį heldur bišja um einfalt hśh meš vķkingaklappi. Žvķ žį yrši komiš fyrir ķslenskri žjóš lķkt og var komiš fyrir Agli, henni yrši mjög tregt um tungu aš hręra.


Hiš dularfulla gušshśs gošans

IMG_2350

Žaš žarf ekki aš fara um langan veg til aš feršast langa leiš. Ķ vikunni var skotist hįlftķma śt fyrir bęinn, aš ég hélt til aš skoša moldarkofa. Eftir žennan skottśr flugu upp gömul heilabrot sem ekki nįšist aš rašaš saman į sķnum tķma. Įstęša žessarar skreppu tśrs var upphaflega aš skoša nżlega byggša torfkirkju en ekki endilega eitthvaš sem nęši śt yfir rśm og tķma.

Geirsstašakirkja er endurbyggš torfkirkja frį Vķkingaöld. Sumariš 1997 fór fram fornleifauppgröftur į vegum Minjasafns Austurlands undir stjórn Steinunnar Kristjįnsdóttur. Sś rannsókn leiddi ķ ljós fornt bęjarstęši ķ landi Litla-Bakka ķ Hróarstungu. Rśstirnar voru af lķtilli torfkirkju, langhśsi og tveimur minni byggingum. Tśngaršur śr torfi umlukti byggingarnar.

Kirkjan į Geirsstöšum hefur veriš af algengri gerš kirkna frį fyrstu öldum kristni į Ķslandi. Lķklega hefur kirkjan einungis veriš ętluš heimilisfólki į bęnum. Tilgįta er um aš Geirastašir gętu hafa veriš bęr Hróars Tungugoša, sonar Una Danska, landnįmsmanns. Hróar var var sagšur hafa bśiš aš Hofi, sem var sagt vestan Lagarfljóts, austan Jökulsįr og noršan Rangįr, sem sagt žar sem heitir Hróarstunga.

Geirsstašakirkja var endurbyggš 1999 – 2001, undir leišsögn Gunnars Bjarnasonar hśsasmķšameistara, Gušjóns Kristinssonar torfhlešslumanns og Minjasafns Austurlands. Žaš var gert meš fjįrmagni sem kom śr sjóšum Evrópusambandsins, Vķsindasjóši rannsóknarįšs Ķslands, Nżsköpunarsjóši atvinnulķfsins og Noršur-Héraši. Kirkjan er ķ umsjón fólksins į Litla-Bakka og sér žaš um varšveislu hennar og višhald. Kirkjan er opin almenningi gegn vęgu gjaldi og framlögum ķ söfnunarbauk, en Žjóšminjasafn Ķslands hefur ekki meš žessar sögulegu minjar aš gera.

Hróar Tungugoši er meš dularfyllri gošum Ķslands žvķ hann viršist hafa veriš uppi į tveim stöšum ķ einu, austur į Fljótsdalshéraši og sušur viš Kirkjubęjarklaustur. Hann er sagšur sonur Una danska Garšarssonar og Žórunnar Leišólfsdóttir. Til er tvęr Hróarstungur sem viš hann eru kenndar, önnur er austur į Fljótsdalshéraši į milli Lagarfljóts og Jöklu žar sem kirkjan į Geirsstöšum stendur. Hin Hróarstungan er į milli Hörgslands og Foss į Sķšu, austur af Kirkjubęjarklaustri, į milli tveggja smįlękja. Žar į Hróar Tungugoši aš hafa veriš drepinn, į slóšum žar sem gęsaskyttur fundu vķkingasverš fyrir nokkrum įrum. Hróars er m.a. getiš ķ Njįlu og Austfiršingasögum, į hann samkvęmt Njįlu aš hafa veriš mįgur Gunnars į Hlķšarenda.

Landnįma segir af Una danska sonar Garšars Svavarssonar, žess er fyrstur fann Ķsland. Sagt er aš Uni hafi fariš til Ķslands aš rįši Haralds konungs hįrfagra. "Uni tók land, žar sem nś heitir Unaós og hśsaši žar. Hann nam sér land til eignar fyrir sunnan Lagarfljót, allt héraš til Unalękjar. En er landsmenn vissu ętlan hans tóku žeir aš żfast viš hann og vildu eigi selja honum kvikfé eša vistir og mįtti hann žar eigi haldast. Uni fór sušur ķ Įlftafjörš enn syšra, en nįši žar eigi aš stašfestast. Žį fór hann austan meš tólfta mann og kom aš vetri til Leišólfs kappa ķ Skógahverfi og tók hann viš žeim." Tališ er samkvęmt örnefnum aš Skógahverfi hafi veriš ķ Vestur-Skaftafellssżslu ķ grennd viš Kirkjubęjarklaustur.

Saga Una danska er žvķ ekki sķšur dularfull en saga Hróars sonar hans. Uni į aš hafa numiš land į Fljótsdalshéraši, eša allt frį Unaósi viš Hérašsflóa til Unalękjar, sem er į Völlum skammt fyrir innan Egilsstaši. Reyndar er til annar Unalękur sem er mun nęr Unaósi og vilja sumir meina aš misskilnings gęti um landnįm Una og žvķ eigi aš miša viš žann lęk en ekki žann sem er innan viš Egilsstaši. Žį vęri landnįm Una nokkurn veginn žar sem kallaš er Hjaltastašažinghį og skaraši ekki langt inn ķ landnįm Brynjólfs gamla.

Eins og fram kemur ķ Landnįmu žį viršist landnįm Una hafa veriš numiš įšur en hann kom; "er landsmenn vissu ętlan hans tóku žeir aš żfast viš hann og vildu eigi selja honum kvikfé eša vistir og mįtti hann žar eigi haldast". Enda hefur Hjaltastašažinghįin alltaf veriš dularfull meš sķna Beinageit, Kóreksstaši og Jórvķk. Sumir hafa fęrt fyrir žvķ rök aš hśn hafi veriš Keltneskari en flest landnįm norręnna manna į Ķslandi. Uni hraktist žvķ sušur į land, nįnar tiltekiš ķ Skógarhverfi sem tališ er hafa veriš į Sķšu ķ Vestur-Skaftafellssżslu.

Žar komst Uni ķ kynni viš Žórunni dóttur Leišólfs og varš hśn ólétt. Uni vildi ekkert meš Žórunni hafa og foršaši sér, en Leišólfur elti hann uppi og dró hann įsamt mönnum hans heim til Žórunnar. Uni lét sér ekki segjast og flśši aftur žį fór Leišólfur aftur į eftir honum og köppum hans og slįtraši žeim öllum žar sem heita Kįlfagrafir. Žannig endaši landnįmsmašurinn Uni danski ferš sķna til Ķslands sem sögš var hafa veriš farin aš undirlagi Haraldar konungs hįrfagra svo hann kęmist yfir Ķsland.

Hvort Hróar sonur Una hefur įtt eitthvaš tilkall til landnįms föšur sķns austur į Héraši er ekki gott aš finna śt śr eftir allar žessar aldir, en samkvęmt sögum og örnefnum žį viršist hann hafa sest aš ķ Hróarstungu į bę sem hét Hof, en ekki er vitaš hvar žaš Hof var og er nś giskaš į aš Geirsstašakirkja sé Hof. Hróarstunga er aš vķsu fyrir noršan Lagarfljót en landnįm Una danska fyrir sunnan, en vel mį vera aš Lagarfljót hafi į Landnįmsöld ekki įtt sinn farveg žar sem hann er ķ dag. Allavega var žaš landsvęšiš sem tekur bęši yfir Hróarstungu og Hjaltastašažinghį, sem var ķ landnįmi Una, įšur kallaš ein Śtmannasveit.

Ég set hér inn myndir frį gušshśsi gošans.

IMG_2341

 

IMG_2349

 

IMG_2361

 

IMG_0345

 

IMG_2369

Vķkingaskip sem hinn skoski steinhlešslumašur Donald Gunn gerši viš fyrir framan hringlaga tśngaršinn ķ kringum Geirsstašakirkju


Žeir litu blóšs ķ pollinn

IMG_2639

Um Hvķtasunnuleitiš įriš 1784 var ógešfellt morš framiš ķ grennd viš syšsta bę ķ Breišdalshreppi, Streiti į Berufjaršarströnd, eftir aš žrķr ungir menn lögšust śt og hugšust lifa ķ félagi sem śtilegumenn, inn ķ atburšarįsina blandašist sķšar fjórši austfirski  unglingurinn. Örlögin högušu žvķ žannig aš allir žessir ungu menn tķndu lķfinu ķ framhaldi žessa Hvķtasunnumoršs. Sķšasta opinbera aftakan į Austurlandi var lokakaflinn ķ žeirri atburšarįs, žegar einn žessara ungu manna var aflķfašur į hrošalegan hįtt į Eskifirši rśmum tveimur įrum seinna. Sagan hefur ekki fariš fögrum oršum um ęvi og örlög žessara drengja, en spyrja mį hverjir voru valkostirnir.

Įrferšiš 1784 var eitt žaš versta sem į Ķslandi hefur duniš, móšuharšindin voru žį ķ öllu sķnu veldi. Ķ annįlum mį lesa hrikalegar lżsingar į lķfskjörum fólksins ķ landinu. En įriš 1783 hófust eldsumbrot į Sķšumannaafrétti ķ Lakagķgum sem sagan kallar Móšuharšindin. Öskufall og brennisteinsgufa lagšist yfir landiš žannig aš gróšur visnaši um mitt sumar, hraunflóš vall fram milli Sķšu og Skaftįrtungu meš žeim afleišingu aš tugir bęja eyddust og flókiš śr flestum sveitum V-Skaftafellssżslu įtti žann einn kost aš flżja įtthaga sķna, ekki bętti śr skįk aš veturinn į undan hafši veriš óvenju haršur og hafķs legiš fyrir noršan land. Um haustiš 1783 var įstandiš žannig ķ flestum landshlutum aš fénašur kom magur af fjalli ef ekki horašur og vķša var bśpeningur sjśkur af gaddi og beinabrigslum. Ķ grennd viš gosstöšvarnar var margt bśpenings žegar fallinn.

Eftir heylausan haršinda vetur 1783-84 meš frosti og eiturgufum, svo höršum aš ašeins žrjįr kżr voru taldar hafa lifaš veturinn af į Melarakkasléttu, reikaši bjargarlaust fólk og skepnur uppflosnaš um allar sveitir, mįttvana af hor og hungri. Innyflin ķ skepnunum żmist žrśtnušu eša visnušu, bein urši meyr, rif brotnušu undan žunga skepnunnar žegar hśn lagšist śt af, fótleggir klofnušu og beinhnśtar gengu śt śr skinninu. Mannfólkiš var svipaš leikiš um vorkomuna 1784, žar sem mikill fjöldi fólks žjįšist skyrbjśg og sinakreppu, brisi ķ beinum og lišamótum. Hįr rotnaši af ungum sem öldnum, gómar og tannhold bólgnaši auk blóškreppusóttar og annarra kauna. Fjöldi fólks lét lķfiš į vķšavangi viš flękingi į milli sveita og bęja. Žetta sumar gengu menn vķša um land fram į lķk į förnum vegi, oft žaš mörg aš ekki reyndist unnt sökum magnleysis aš greftra žau öšruvķsi en ķ fjöldagröfum, enda vķša frost ķ jöršu langt fram eftir sumri.

Ofan į žessar hörmungar bętast svo ęgilegir jaršskjįlftar į Sušurlandi, 14. og 16. įgśst sumariš 1784, žegar fjöllin hristu af sér jaršveginn svo gróšurtorfurnar lįgu ķ dyngjum og hrönnum viš rętur žeirra. Ķ Rangįrvalla- og Įrnessżslum einum, er tališ aš um 100 bóndabęir og 1900 byggingar hafi hruniš til grunna meš tilheyrandi skjólleysi fyrir fólk og fénaš, jók žetta enn į vesöld og vergang fólksins ķ landinu. Žrįtt fyrir vilja danskra yfirvalda til aš ašstoša Ķslendinga ķ žessum hörmungum, sem m.a. mį sjį į žvķ aš kannaš var hvort hęgt vęri aš flytja hundruš landsmanna af verst leiknu svęšunum til Danmerkur, žį skorti menn og hesta burši til aš feršast ķ kaupstaš svo nįlgast mętti ašstoš. Žó greina annįlar frį žvķ aš embęttismenn ķ höfušstašnum hafi tališ įstandiš hvaš skįst į Austurlandi og žar mętti hugsanlega enn finna nothęfa hross til flutninga į naušžurftum.

Djśpivogur

Djśpivogur

Žann 10. jśnķ 1784 var Jón Sveinsson sżslumašur Sunnmżlinga staddur į Djśpavogi, en hann var bśsettur į Eskifirši. Žar sem hann var ķ kaupmannshśsinu hjį Grönvolt ritaši hann bréf til dönsku stjórnarinnar sem įtti aš fara meš verslunarskipinu sem lį viš ból śti į voginum, feršbśiš til Kaupmannhafnar. Gripiš er hér nišur ķ bréf sżslumanns; , .. tel ég žaš mķna embęttisskyldu aš skżra hinu hįa stjórnarrįši stuttlega frį óheyrilegu eymdarįstandi žessarar sżslu, sem orsakast ekki ašeins af feiknarlegum haršindum tveggja undangenginna įra, heldur hefur dęmalaus ofsi sķšastlišins vetrar žreifanlega į žvķ hert; žvķ eftir aš napur kuldi įsamt višvarandi öskufalli og móšu af völdum eldgosa höfšu kippt vexti śr gróšri, žį žegar örmagnaš bśpeninginn sem fitna įtti į sumarbeitinni, skall hér į strax um Mikjįlsmessu (ž.e. 29. sept) svo haršur vetur, aš hann gerist sjaldan bitrari ķ marsmįnuši. Hlóš žegar miklum snjó ķ fjöll og dali, svo aš fé fennti vķša į svipstundu.

Menn uršu aš hętta heyskap ķ mišjum klķšum. Heyiš lį undir snjó og spilltist. Lestir į leiš aš höndlunarstöšum komust ekki leišar sinnar, en uršu aš lįta žar nótt sem nam. Žeir sem voru į heišum uppi misstu ekki ašeins hesta sķna śr hungri, heldur skammkól žį sjįlfa ķ frostinu. Vešurfar žetta hélst fram ķ mišjan nóvember, er heldur brį til hins betra. Meš nżįri hófst miskunnarlaus vetrarharka meš langvinnum stormum og fannfergi og svo óstjórnlegu frosti, aš um 20. febrśar hafši alla firši lagt innan śr botni til ystu nesja, en slķks minnast menn ekki nęstlišiš 38 įr. Hér viš bętist hafķsinn, sem hinn 7. mars žakti svo langt sem augaš eygši af hęstu fjallstindum, og hélst žessi ótķš fram į ofanveršan aprķl, aš heldur hlżnaši ķ lofti, žó ekki nóg til žess aš fjaršarķsinn žišnaši eša hafķsinn hyrfi frį landi fyrr en ķ maķmįnašarlok.

Saušfé og hross, sem hjaraš höfšu af haršęrin tvö nęst į undan og fram į žennan ódęma harša vetur féll nś vķšast hvar ķ sżslunni... Bśendur į hinu kunna Fljótsdalshéraši, sem įšur voru fjįšir og gįtu sent 5-8 eša 10 hesta lestir ķ kaupstaš, verša nś aš fara fótgangandi um fjöll og heišar og bera į sjįlfum sér eina skeppu korns ķ hverri ferš... Engin žinghį ķ allri sżslunni viršist svo vel sett, aš hungursneyš verši žar umflśin jafnvel ķ sumar. Ķ flestum sóknum eru fleiri eša fęrri żmist flśnir af jöršum eša fallnir śr sulti, flakk og žjófnašur įgerist svo, aš ég hef sķšan manntalsžing hófst haft auk annarra, sem refsaš hefur veriš, tvo sakamenn ķ haldi, sem dęma veršur til Brimarhólmsžręlkunar, af žvķ hesta er hvergi aš fį til aš flytja žį ķ fangahśs landsins...

Landsbóndinn hefur misst bśfjįreign sķna, og missir hrossanna gerir honum meš öllu ókleift aš stunda atvinnu sķna eša afla sér braušs, žótt ķ boši vęri. Sjóarbóndinn svonefndi, sem um mörg undanfarin įr hefur eins og hinn aš mestu lifaš af landsins gęšum, er engu betur settur...; verša žvķ allir aš deyja įn undantekningar, sęlir sem fįtękir. Nema Yšar Konunglega Hįtign allra mildilegast af landsföšurlegri umhyggju lķta vildi ķ nįš til žessara Yšar žrautpķndu fįtęku undirsįta į eftirfarandi hįtt.

1. Aš kaupmenn konungsverslunarinnar hér ķ sżslu fengju meš fyrsta skipi skżlaus fyrirmęli um aš lįna öllum bęndum sżslunnar undantekningalaust naušsynjavörur, žó ķ hlutfalli viš žarfir og fjölda heimilisfólks.

2. Aš Yšur nįšarsamlegast žóknašist aš gefa fįtęklingunum ķ hreppunum, žeim sem annars féllu, tiltekinn skammt matvęla, žar sem lįn sżnist ekki mundu verša til annars en sökkva žeim ķ skuldir, sem aldrei yrši hęgt aš borga

3. Eša, aš Yšur allramildilegast žóknašist aš flytja héšan žaš fólk, sem komiš er į vergang og vinnufęrt teldist, annaš hvort til Danmerkur eša annarra staša hérlendis, žar sem betur kynni aš horfa, til aš létta žį byrši sem žaš er į örsnaušum fjölskyldum, sem žreyja į bżlum sķnum, og bjarga žannig dżrmętu lķfi margrar óhamingjusamrar manneskju, er ella hlyti aš hnķga ķ valinn rķkinu til tjóns...“

Žaš er ķ žessu įrferši, į uppstigningardag, sem žrķr ungu menn hittast į Hvalnesi viš sunnan veršan Stöšvarfjörš og eru sagšir hafa gert meš sér félag um aš leggjast śt. Sį elsti žeirra hét Eirķkur Žorlįksson fęddur į Žorgrķmsstöšum ķ Breišdal įriš 1763 og vistašur hjį séra Gķsla Siguršssyni į Eydölum. Umsögn séra Gķsla um Eirķk var į žann veg; aš hann vęri latur, įhugalaus um kristin fręši, hneigšur til strįksskapar, žjófnašar og brotthlaups śr vistum. Eirķkur hafši, žegar hér kemur sögu, hrökklast śr vist viš noršanveršan Reyšarfjörš į śtmįnušum. Hann hafši veriš hjį Marteini Jónssyni śtvegsbónda ķ Litlu-Breišuvķk ķ Helgustašahreppi, sem var sagšur „valinkunnur mašur“, og sjósóknari ķ betra lagi, ekki er ólķklegt aš Eirķkur hafi róiš meš Marteini og hafi žvķ hrakist til neyddur śr góšri vist.

IMG_2706

Sį yngsti žeirra žriggja var Gunnsteinn Įrnason, fęddur 1766, frį Geldingi (sem heitir Hlķšarendi eftir 1897) ķ Breišdal. Hann hafši dvalist meš foreldrum sķnum framan af ęfi en žau annašhvort flosnaš upp eša fyrirvinnan lįtist, var honum fyrirkomiš sem nišursetningi į Žverhamri ķ Breišdal um 12 įra aldurinn. En sķšast settur nišur į Einarstöšum viš noršanveršan Stöšvarfjörš (žar sem žorpiš į Stöšvarfirši stendur nś) og hafši žašan hrakist ķ aprķl byrjun. Eftir žaš hafši hann dregiš fram lķfiš į flakki į milli bęja allt frį Breišdal ķ Fįskrśšsfjörš. Umsögn séra Gķsla į Eydölum um Gunnstein er į žann veg aš hann teljist lęs en latur og kęrulaus um kristin fręši.

Žrišji ungi mašurinn sem kom žennan uppstigningadag ķ Hvalnes var Jón Sveinsson frį Snęhvammi ķ Breišdal sennilega fęddur 1764. Sagšur į sveitarframfęri eftir aš hafa misst föšur sinn sem fór nišur um ķs į Breišdalsį 1772. Hann er žó skrįšur sį eini af fjölskyldu sinni hjį föšurbręšrum sķnum ķ Snęhvammi 1771, svo ef til vill hefur fjölskyldunni veriš tvķstraš įšur en fašir hans fórst. Bręšur hans eru sķšar skrįšir nišursetningar vķša um Breišdal, en hann nišursettur aš Įnastöšum 10 įra gamall og sķšar ķ Flögu og Eyjum, en eftir žaš hjį Birni föšurbróšir sķnum ķ Snęhvammi. Žennan uppstigningardag į Hvalnesi leikur grunur į aš Jón hafi veriš oršinn sjśkur og mįttlķtill. Haft var eftir Jóni Įrnasyni ķ Fagradal sem hafši hitt nafna sinn skömmu įšur, aš hann hafi veriš magur, en žó gangfęr, og ekki kvartaš um veikindi.

Eins og greina mį af opinberum lżsingunum höfšu žeir félagar ekki įtt sjö dagana sęla. Enda hafa žeir sem minna mega sķn, allt frį fyrstu hallęrum Ķslandssögunar, įtt verulega undir högg aš sękja. Sagnir herma aš fyrsta hungursneišin eftir aš land byggšist hafi veriš kölluš „óöld“ (975) „Žį įtu menn hrafna og melrakka og mörg óįtan ill var žį étin, en sumir létu drepa gamalmenni og ómaga og hrinda fyrir hamra. Žį sultu margir menn til bana, en sumir lögšust śt aš stela og uršu fyrir žaš sekir drepnir.“ Ķ Flateyjarbók segir aš įriš 990 hafi veriš svo mikiš hallęri į Ķslandi, aš fjöldi manna hafi dįiš śr sulti. Žį var samžykkt į hérašsfundi ķ Skagafirši, aš reka śt į gaddinn öll gamalmenni og vanheila, og banna aš veita žeim hjįlp. (En Arnór kerlinganef, sem kannski var kallašur svo vegna afstöšu sinnar, kom ķ veg fyrir aš žetta vęri gert). Žvķ žarf kannski ekki aš koma į óvart, mišaš viš įrferšiš žetta vor, aš žessir žrķr ungu menn hafi lįtiš sig dreyma um betra lķf sem śtilegumenn.

UntitledŽeir félagar Eirķkur, Gunnsteinn og Jón lögšu upp frį Hvalnesi viš Stöšvarfjörš aš kvöldi uppstigningardags žann 20 maķ 1784, sennilega įn žess aš nokkur sakanaši žeirra, enda vafalaust lķtiš til skiptana handa gestum og gangandi ķ žvķ įrferši sem rķkti, hvaš žį handa ómögum. Fóru žeir fyrir Hvalnesskrišur(nś er algengara aš kalla bróšurpart lands Hvalness viš Stöšvarfjörš, Kambanes, og hluti fyrrum Hvalnesskriša er kallašur Kambaskrišur). Žar hefur hafķsinn lónaš śti fyrir ef marka mį bréf Jóns sżslumanns. Žeir fóru yfir ķ Snęhvamm ķ Breišdal og eru sagšir hafa gist žar hjį fręndum Jóns. Sķšan fara žeir yfir ķ Žverhamar og sagši Gunnsteinn žį hafa gist ķ fjósinu, hafa kannski ekki gert vart viš sig hjį Höskuldi hreppstjóra Breišdęlinga žar sem Gunnsteinn hafši veriš nišursettur nokkru fyrr. Į žrišja degi fluttu žeir sig sušur ķ Krossdal gegnt Breišdalseyjum žar sem žeir hafast viš ķ kofa eina nótt og žašan fara žeir upp ķ mišja kletta ķ fjallinu Naphorni į Berufjaršarströnd, viš Streiti syšsta bę ķ Breišdalshreppi. Žar geršu žeir sér sér byrgi og bjuggu um sig upp ķ klettarįk. Žegar žarna var komiš var Jóni Sveinssyni ekki fariš aš lķtast į blikuna og vildi draga sig śr félagskapnum. Enda oršin žaš sjśkur aš hann taldi sig betur kominn ķ byggš. Eirķkur aftók žaš meš öllu.

IMG_2674

Nešst į myndinni mį greina bęinn Streiti žar sem hann kśrir undir Naphorninu

Ķ fyrstu reyndu žeir aš sešja hungriš meš žvķ aš grafa upp hvannarętu ofan viš klettana viš Streiti, žar sem Stigi heitir, en fóru fljótlega heim aš Streiti, rufu žar žak į śtihśsi og stįlu fiski og kjöti. Jón stóš įlengdar en tók ekki žįtt vegna sjśkleika og mįttleysis. Vildi hann fara heim aš bę og leita žar hjįlpar. En félagar hans vantreystu honum og tóku hann aftur meš sér upp ķ klettana ķ Naphorninu, žar sem žeir lįgu fyrir nęstu daga. Jón fór žar śr öllum fötunum og fór aš leit į sér lśsa. Žaš, og vegna žess hvaš hann var oršin veikur og vęlgjarn, viršist hafa oršiš til žess aš Eirķkur stekkur aš honum, kannski ķ bręšikasti, hefur hann undir, sker śr honum tunguna og stingur hann sķšan meš hnķfnum ķ brjóstiš. Gunnsteinn segist hafa lįtiš sem hann svęfi og ekki hafa séš svo gjörla hvaš fram hafi fariš į milli žeirra Eirķks og Jóns. En žarna var samt enn óljóst hvort Jón var lķfs eša lišin, žegar žeir félagar yfirgįfu hann eftir aš hafa hent fötum hans yfir hann.

Héldu žeir Eirķkur og Gunnsteinn sķšan af staš inn Berufjörš og fengu sig ferjaša yfir fjöršinn viš žiljuvelli. Segir lķtiš af feršum žeirra fyrr en sušur ķ Įlftafirši, žar sem žeir voru fljótlega handteknir vegna sušažjófnašar į Melrakkanesi. Į Geithellum, žann 12. Jśnķ, dęmir Jón Sveinson sżslumašur žį Eirķk og Gunnstein til hśšstrżkingar fyrir sušažjófnaš, en um žetta leiti hefur hann veriš į ferš viš Djśpavog eins og bréf hans til Stjórnarinnar ķ Kaupmannahöfn žann 10. jśnķ ber meš sér hér aš ofan. Kannski hafa žeir tveir veriš sakamennirnir sem hann telur ķ bréfinu aš verši aš dęma til Brimarhólmsvistar en endirinn į veriš hśšstrżking žar sem engir hestar hafi veriš tiltękir til flutninga į föngum.

Žegar žaš svo fréttist ķ Breišdal aš žeir félagar hafi veriš handteknir ķ Įlftafirši vekur žaš undrun aš Jón skuli ekki hafa veriš meš žeim. Gunnsteinn sagši frį žvķ ķ Įlftafirši aš Jón hafi veriš meš žeim ķ upphafi śtilegunnar en žeir hafi skiliš viš hann į milli Streitis og Nśps žar sem hann hafši viljaš leita sér hjįpar vegna lasleika. Žegar Gunnsteinn kom svo aftur ķ Breišdal aš įlišnu sumri jįtaši hann fyrir séra Gķsla ķ Eydölum og Höskuldi hreppstjóra į Žverhamri, hvar lķk Jóns myndi vera aš finna. Voru tveir menn į Streiti fengnir meš žeim Gķsla, Höskuldi og Gunnsteini til aš sękja lķkiš eftir leišsögn Gunnsteins. Aškoman var ekki gešsleg, lķkiš var kvikt af maški og lyktin óbęrileg. Samt bįru žeir žaš nišur śr illfęrum klettunum og létu žaš ķ stokk sem žeir höfšu haft mešferšis. En ekki fóru žeir meš lķkiš strax heim aš Streiti vegna myrkurs, og dróst žaš ķ tvęr vikur aš vitja um stokkinn. Žegar žaš var svo loksins gert var ekki lengur hęgt aš sjį neina įverka į lķkinu, žvķ maškurinn hafši ekkert annaš skiliš eftir en beinin og sinarnar sem tengdu žau saman.

Eskifjöršur

Eskifjöršur

Samt sem įšur gekkst Eirķkur viš verknašnum eftir aš Gunnsteinn hafši greint frį višskiptum žeirra Jóns. Žeir félagar voru žį fluttir til Eskifjaršar žar sem Jón Sveinsson sżslumašur Sunnmżlinga fékk mįliš til frekari mešferšar. Aš rannsókn lokinni dęmdi sżslumašur Eirķk til dauša sem moršingja, en Gunnsteinn ķ ęvilanga žręlkun sem vitoršsmann. Žar til dómur yrši stašfestur įtti aš geyma žį ķ dżflissu sżslumanns į Eskifirši. Meš žeim žar ķ haldi var Siguršur Jónsson 18 įra unglingur śr Mjóafirši, sagšur ólęs og skrifandi, sem hafši nįšst į flakki og veriš dęmdur vegna žjófnašar ķ Helgustašahreppi.

Žessi ungi Mjófiršingur er ekki talin hafa veriš neinn venjulegur žjófur eša hreppsómagi, žvķ žjóšsagan telur hann hafa legiš śti ķ nokkur įr, og skżrir žaš kannski hvers vegna hann var fangelsašur meš žeim Eirķki og Gunnsteini en ekki hżddur og sendur heim ķ sķna sveit. Ķ Žjóšsögum Jóns Įrnasonar mį lesa žetta um Sigurš; „gjöršist hann śtilegužjófur og hafšist viš ķ żmsum stöšum ķ Sušurfjaršafjöllum, helst žó ķ kringum Reyšarfjörš; var oft reynt aš höndla hann, en varš ekki, žvķ žó aš vart yrši viš bśstaš hans ķ einhverjum staš og žar ętti aš grķpa hann, žį var hann allur ķ burt er žangaš kom, en vķša fundust hans menjar; til aš mynda ķ skśtum žar ķ fjalli einu sem kölluš eru Glįmsaugu fundust įtjįn kindagęrur, enda var haldiš aš hann hefši žar dvališ einna lengst. En er hann hafši haldiš žessu tvö eša žrjś įr kom haršur vetur og varš hann žį bjargžrota og oršinn mjög klęšlaus, leitaši žvķ ofan til byggša og fór aš stela sjófangi śt hjöllum žeirra Reyšfiršinga; og žį gįtu žeir tekiš hann og fęršu hann fanginn til sżslumanns,,,“ Žeir žremenningar struku śr dżflissunni eina nóvember nótt, og stįlu sér til matar frį sżslumanni. Félagarnir lögšu svo af staš ķ glórulausum hrķšarbyl, daginn eftir voru žeir handteknir śti ķ Helgustašahreppi eftir aš bóndinn ķ Sigmundarhśsum hafši oršiš žeirra var ķ śtihśsum og bošiš žeim heim meš sér ķ mat um morguninn, en lét senda skilaboš til Jóns sżslumanns ķ laumi.

Eftir žetta voru žeir fluttir į nżjan staš, til vetursetu ķ byrgi sem sżslumašur lét gera viš bęinn Borgir sem var sunnan Eskifjaršarįr gegnt Eskifjaršarbęnum. Fangageymslan var lķtiš annaš en hola žar sem var hęgt aš lįta mati nišur um gat ķ žakinu. Žar tókst ekki betur til en svo aš žeir Gunnsteinn og Siguršur dóu bįšir śr hungri, en Eirķkur var žeirra hraustastur og įt žann mat sem kom ķ byrgiš. Tališ er aš hann hafi setiš viš gatiš, žegar von var matar og félagar hans ašeins fengiš naumar leifar žess sem hann ekki įt. Sagt var aš sżslumannsfrśin hafi séš um matarskammtinn og var haft eftir Eirķki aš svo naumt hafi frśin skammtaš, aš maturinn hefši rétt dugaš handa sér einum.

Fremur hljótt var um žennan atburš og sżslumašur var ķ slęmum mįlum vegna žessa, er jafnvel tališ aš hann hafi lįtiš dysja hina horföllnu fanga meš leynd undir steini skammt frį byrginu um leiš og uppgötvašist hve slysalega hafši tekist til viš fangavörsluna. Žjóšsagan segir vandręši sżslumanns hafa veriš mikil vegna žessa hungurmoršs: „En eftir žaš brį svo viš aš Siguršur fór aš įsękja sżslumann į nóttunni svo hann gat ekki sofiš. Var žį tekiš žaš rįš sem algengt var viš žį er menn hugšu mundu aftur ganga, aš lķk Siguršar var tekiš og pjakkaš af höfušiš meš pįli og gengu svo sżslumašur og kona hans milli bols og höfušs į honum og höfušiš aš žvķ bśnu sett viš žjóin – og bar ekki į Sigurši eftir žaš.“ Sagt er aš skriša śr Hólmatindinum hafi rótaš ofan af beinagrindum žeirra Siguršar og Gunnsteins į 19. öld og hafi mįtt sjį žar tvęr hauskśpur og mannabein į stangli, liggja fyrir hunda og manna fótum allt fram undir 1940.

Um sumariš (18. jślķ 1785) var kallašur saman hérašsdómur til aš stašfesta dóm sżslumanns yfir Eirķki, var žar stašfest aš Eirķkur skildi klipinn fimm sinnum meš glóandi töngum į leiš į aftökustaš, žį handarhöggvinn og sķšan hįlshöggvinn. Hönd og höfuš skildu sett į stjaka, öšrum vandręša mönnum til eftirminnilegrar ašvörunar. Aš réttum landslögum hefši Eirķkur įtt aš koma fyrir Öxarįržing til aš stašfesta dóminn. En žar sem kostnašur sżslumanns af föngunum var nįnast allar tekjur hans af sżslunni fékk hann žvķ breytt og dómurinn var stašfestur heima ķ héraši, enda tvķsżnt aš nothęfir hestar hefšu fengist til aš flytja fanga žvert yfir landiš. En žetta var žó gert meš žeirri višbót aš aftakan mętti ekki fara fram fyrr en fyrir lęgi konungleg tilskipun. Žann 20. janśar 1786 stašfesti konungurinn ķ Kristjįnsborg dóminn endanlega meš žeirri mildun aš Eirķkur yrši ekki klipinn meš glóandi töngum en dómurinn skildi standa aš öšru leiti. Svo viršist sem sżslumašur hafi ekki fengiš tilkynningu um śrskurš konungs fyrr en undir haust og viršist žvķ sem sżslumašur hafi setiš uppi meš Eirķk įri lengur en hann hugšist gera meš žvķ aš óska eftir aš dómurinn yrši stašfestur ķ héraši.

Žann 30. september 1786 var Eirķkur Žorlįksson tekin af lķfi į Mjóeyri viš Eskifjörš žį 23 įra gamall. Erfišlega hafši gengiš aš fį mann ķ böšulsverkiš, en seint og um sķšir hafši veriš fenginn mašur aš nafni Björn frį Tandrastöšum ķ Noršfirši og fékk hann 4 rķkisdali og 48 skildinga aš launum. Hann var kallašur eftir žetta Björn Tandri eša Karkur, sagšur hrikalegur į velli og hranalegur ķ orši. Eftir munnmęlum var hann bśinn aš drekka talsvert įšur en embęttisverkiš hófst. Eins segja sumar sagnir aš žaš hafi veriš eldhśs saxiš ķ Eskifjaršarbęnum sem notaš var til aftökunnar. Björn Tandri lagšist ķ flakk sķšari hluta ęvi sinnar og eiga börn aš hafa veriš hrędd viš hann žvķ aš sś saga fylgdi honum aš hann hefši drepiš mann, enda sķšasti böšullinn į Austurlandi.

Fįtt er til ķ opinberum plöggum um aftökuna sjįlfa, eša hversu fjölmennt žar var. Til sišs var aš višstaddir vęru aftökur į Ķslandi annaš hvort biskup eša prestur, séra Jón Högnason į Hólmum viš Reyšarfjörš uppfyllti žetta įkvęši og var žar allavega višstaddur įsamt Jóni Sveinssyni sżslumanni. Varla žarf aš efast um aš hönd Eirķks og höfuš hafa veriš fest į stangir til sżnis aš aftökunni lokinni almenningi til višvörunar. Sżslumašur hafši sett mann sem umsjónarmann verksins sem hét Oddur, og var sagšur hreppstjóri frį Krossanesi viš Reyšarfjörš.

Til er handrit eftir Einžór Stefįnsson frį Mżrum ķ Skrišdal sem hann skrįši nišur eftir munnmęlasögum um atburši žessa. Žó svo margt ķ žeim sögum sé ekki samkvęmt žvķ sem fram kemur ķ opinberum heimildum hvaš sum nöfn og atburši varšar, er žó greinilegt viš hvaš er įtt. En ķ handriti Einžórs stendur žetta um žaš sem geršist Eskifirši žennan haustdag.

IMG_4730

Mjóeyri

Hófst nś Oddur handa um undirbśning aftökunnar. Skyldi hśn fara fram į Mjóeyri viš Eskifjörš. Böšull sżslumanns var til kvaddur, en hann fęršist undan aš vinna į Eirķki og kvaš sig skorta hug til žess. Böšull žessi nefndist Bergžór og bjó į Bleiksį, bżli viš Eskifjörš. Žorsteinn hét mašur śr Noršfirši, er hafši flakkaš vķša og var nokkuš viš aldur, er žetta geršist. Bauš hann sżslumanni aš vinna böšulsverkiš, og var žaš boš žegiš. Öxi var fengin aš lįni hjį kaupmanni į Eskifirši.

Žegar lokiš var öllum undirbśningi aftökunnar, fór Oddur hreppstjóri meš tilkvadda menn aš Borgum til aš sękja fangann. Voru žeir allir mjög viš vķn. Er žangaš kom, sat Eirķkur ķ fangelsinu og uggši ekki aš sér, enda hafši honum ekki veriš birtur dómurinn. Lét Oddur binda hendur hans, kvaš hann eiga aš skipta um verustaš og lét gefa honum vķn. Hresstist žį Eirķkur og varš brįtt kįtur mjög; žótti honum sem sinn hagur mundi nś fara batnandi. Var svo haldiš af staš įleišis til Mjóeyrar, en žaš er ęšispöl aš fara.

Gekk feršin greitt, uns komiš var ķ svonefnda Mjóeyrarvķk. Žį mun Eirķk hafa fariš aš gruna margt, enda hefur hann lķklega séš višbśnašinn į Mjóeyri og menn žį, er žar bišu. Sleit hann sig žį lausan og tók į rįs, en Oddur og menn hans nįšu honum žegar ķ staš. Beittu žeir hann haršneskju og hrintu honum įleišis til aftökustašarins. Eggjaši Oddur menn sķna meš žessum oršum: „Lįtum žann djöful hlżša oss og landslögum.”

Var Eirķkur sķšan hrakinn śt į eyrina, žar sem bišu hans höggstokkurinn og öxin. Allmargt manna var žar saman komiš, mešal žeirra skipstjóri og einhverjir skipverja af dönsku kaupfari, sem lį į firšinum. Er Eirķkur var leiddur aš höggstokknum, trylltist hann og baš sér lķfs meš miklum fjįlgleik. En Oddur og menn hans létu hann kenna aflsmunar og lögšu hann į stokkinn. Eirķkur hafši hįr mikiš į höfši; tók Oddur žar ķ bįšum höndum og hélt höfšinu nišri. Skipaši hann sķšan Žorsteini śr Noršfirši aš vinna sitt verk. Žorsteinn brį viš hart, en svo illa tókst til, aš fyrsta höggiš kom į heršar Eirķki og sakaši hann lķtt. Žį reiš af annaš höggiš og hiš žrišja, og enn var fanginn meš lķfsmarki.

Oddur hreppstjóri skipaši nś böšlinum aš lįta hér stašar numiš, „eša hvaš skal nś gera,” męlti hann, „samkvęmt lögum mį ekki höggva oftar en žrisvar.” Žį gekk fram skipstjórinn danski, leit į fangann, sem var aš dauša kominn, og skipaši aš binda skyldi endi į kvalir hans įn frekari tafar. Hjó žį Žorsteinn ótt og tķtt, og fór af höfušiš ķ sjöunda höggi. Skipstjórinn leit žį til Odds og męlti: „Drottinn einn veit, hvor ykkar hefur fremur įtt žessa mešferš skiliš, žś eša fanginn. Ef ég hefši rįšiš, skyldir žś hafa fylgt honum eftir.” Lķk Eirķks var sķšan grafiš į Mjóeyri.

Um žennan atburš varš til vķsan;

Aftaka

Öxin sem Eirķkur var höggvin meš er sögš hafa veriš til ķ verslun į Eskifirši fram til 1925 og į aš hafa veriš notuš žar sem kjötöxi. Ķ óvešrinu sem gekk yfir Austurland žann 30. desember 2015 uršu miklar skemmdir vegna sjįvargangs į Eskifirši. Sjór braut žį į leiši Eirķks Žorlįkssonar sem hefur veriš į Mjóeyri allt frį žvķ aš žessir atburšir geršust. Vitaš var meš vissu alla tķš hvar hann hvķlir, žó svo aš menn hafi tališ sig žurft aš stašfesta žaš meš žvķ aš grafa ķ leišiš. Var žaš gert ķ upphafi 20. aldar aš višstöddum žįverandi hérašslękni į Eskifirši. Žį var komiš nišur į kassa śr óheflušum boršum sem innhélt beinagrind af manni sem hefur veriš meira en ķ mešallagi. Hauskśpa lį viš hliš beinagrindarinnar og var hśn meš rautt alskegg.

Frįsagnir af atburšum žessum bera žaš meš sér aš Eirķkur Žorlįksson hefur veriš hraustmenni sem komst lengur af en félagar hans, viš ömurlegar ašstęšur. Lokaorš Einars Braga rithöfundar, sem gerir žessum atburšum mun gleggri skil ķ I. bindi Eskju, eiga hér vel viš sem lokaorš. „Hinn dauši hefur sinn dóm meš sér. Viš nśtķmamenn įfellumst ekki žessa ógęfusömu drengi. Kannski hefšu žeir viš hlišhollar ašstęšur allir oršiš nżtir menn. En žeir uršu fórnarlömb grimmilegrar aldar, sem ekkert okkar mundi vilja lifa. Meinleg forlög sendu žį ķ žessa byggš til žess eins aš žjįst og deyja.“

IMG_4726

 Leiši Eirķks Žorlįkssonar į Mjóeyri viš Eskifjörš

 

 

Efniš ķ žessa frįsögn er fengiš śr; Öldin įtjįnda, Eskja I. bindi, Žjóšsögum Jóns Įrnasonar, Landnįmiš fyrir landnįm - eftir Įrna Óla, handriti Einžórs Stefįnssonar sem hefur birst vķša og žętti Žórhalls Žorvaldssonar af sķšustu aftökunni į Austurlandi.


Nęsta sķša »

Innskrįning

Ath. Vinsamlegast kveikiš į Javascript til aš hefja innskrįningu.

Hafšu samband