Fęrsluflokkur: Landsins-saga

Góšir Ķslendingar

IMG_1922

Žaš er flestum ljóst aš žaš vorum ekki viš sem fundum upp hjóliš og auk žess seinir til aš tileinka okkur kosti žess. Hins vegar er ekki loku fyrir žaš skotiš aš viš höfum žróaš meš okkur axarskaftiš. Sś saga sem viš höfum af mestri sjįlfsumgleši hampaš, er frį žeim tķmum sem teljast til gullalda, ž.e. žjóšveldisöldin, og svo 20. öldin frį hingaškomu hjólsins. Žarna į milli er margra alda saga sem hefur veriš lķtiš höfš ķ frammi af okkur sjįlfum. Enda tķmar nišurlęgingar og hörmunga sem mörgum finnst fara best į žvķ aš gleyma eins og hverjum öšru hundsbiti.

Žaš er engu lķkara en žjóšarsįlin skammist sķn mest af öllu fyrir hversu snögglega hśn hrökk inn ķ nśtķmann. Lķfshęttir įratuganna į undan eru huldir móšu nema ef vera kynni aš vottaši örlķtiš fyrir žeim ķ Ķslandssögu Jónasar frį Hriflu fyrir börn, sem žykir ekki trśveršugt plagg, jafnvel argasta žjóšernispólitķk. Žögnin hefur veriš lįtin aš mestu um aš greina frį lķfshįttum žessa volaša tķma eftir aš drunur jaršżtnanna hljóšnušu sem sįu um aš varšveita byggingasöguna.

En nś į tķmum umhverfisvitundar er samt aš koma ę betur ķ ljós aš fyrir fįtt er aš fyrirverša sig, fyrri tķma žjóšlķf og byggingahefš hafši aš geyma eitthvert umhverfisvęnsta og sjįlfbęrasta mannlķf sem fyrir fannst į byggšu bóli. Žrįtt fyrir aš viš kjósum aš sjį ekki annaš en moldarkofa og rolluskjįtur, sem eiga aš hafa eytt skógum og jafnvel nagaš gat į jaršskorpuna. En į móti komu įtthagafjötrar vistarbandsins sem lįgmarka kolefnissporiš meš męlihvöršum nśtķmans. 

Žó svo įar okkar hafi vissulega flest veriš žvķ fegin aš komast śt śr hįlf hrundum moldarkofum og losna undan žvķ aš rölta į eftir rollum allt sitt lķf žį er óžarfi aš blygšast sķn fyrir söguna um ókomna tķš. Nś er flest žaš fólk sem hörmungina upplifši falliš frį og veršur ekki gerš nein minnkun žó svo aš žessari sögu sé haldiš į lofti. Og sem betur fer var til fólk sem įttaši sig į žvķ hvaš ķslenskt žjóšlķf var einstakt į heimsvķsu og hélt żmsu til haga sem annars hefši oršiš jaršżtutönninni aš brįš.

Įrunum 1890-1920 gerši hinn danski Daniel Bruun skil og varš svo hugfangin af landi og žjóš aš hann feršašist vķtt og breytt um landiš. Meš ķ föruneyti sķnu hafši Bruun ljósmyndara og mįlara til aš festa į mynd žaš sem fyrir augu bar. Jafnframt stundaši hann fornleifarannsóknir og skrįši nišur bśskaparhętti, samgöngumįta, fęši, klęši og hśsakost. Svo uppnuminn varš Bruun aš hann lagši til aš fyrirhugašur sżningarbįs Danaveldis, į heimsżningu ķ Parķs, sżndi ķslenskan veruleika, įsamt fęreyskum og gręnlenskum.

Sandfell

Danskir landmęlingamenn ķ tśninu viš Sandfell ķ Öręfum įriš 1902.Ķ bók Ófeigs Siguršssonar, Öręfi, segir frį žvķ, žegar hringvegurinn var formlega opnašur meš žvķ aš frammįmenn  žjóšarinnar komu og klipptu į borša; "1974 žegar reynt var aš gešjast forseta lżšveldisins meš žvķ aš landbśnašarrįšuneytiš kveikti ķ Sandfellsbęnum og slétti śt tóftunum meš jaršżtu, žetta hįtķšarįr, var sérstakt hśsfrišunarįr ķ Evrópu, žį įttušu menn sig ekki į žvķ aš forsetinn var fornleifafręšingur aš mennt og fyrrum žjóšminjavöršur Ķslendinga".

Žaš voru fleiri śtlendingar en Danir sem įttušu sig į sérstöšu Ķslands. Žjóšverjarnir Hanz Kuhn, Reinhard Prinz og Bruno Schweizer fóru um Ķsland į fyrri hluta 20. aldar, ķ kjölfar Daniels Bruun og fylgdust meš hvernig landiš stökk inn ķ nśtķmann. Bókaforlagiš Örn og Örlygur gaf śt įriš 1987 tvęr veglegar bękur, sem gera feršum Daniels Bruun skil, undir heitinu Ķslenskt žjóšlķf ķ žśsund įr. Og įriš 2003 žrjś bindi Śr torfbęjum inn ķ tękniöld, sem segir frį feršum žjóšverjanna.

Formįla bókanna Śr torfbęjum inn ķ tękniöld er fylgt śr hlaši m.a. meš žessum oršum. „Ķslendingar voru opnir fyrir nżjungum og fljótir aš kasta fyrir róša gömlum tękjum og tólum. Hanz Kuhn veitti žessu athygli og skrifaši 1932; „Į Ķslandi tekur bķllinn beint viš af reišhestum og įburšarklįrum - hestvagnatķmabilinu byrjaši aš ljśka skömmu eftir aš žaš hófst. Togarar taka beint viš af opnum įrabįtum, steinsteypan af torfinu, gervisilki af vašmįli og stįlbitabrżr ķ staš hesta sem syntu yfir jökulvötn.“

Ķ žrem bókum Tryggva Emilssonar, Fįtękt fólk, Barįttan um brauši og Fyrir sunnan er aš finna einhverjar raunsönnustu heimildir um daglegt lķf fólks į žessum miklu umbrotatķmum. Žar lżsir Tryggvi lķfi sķnu ķ hįlfhrundum torfbęjum viš sjįlfsžurftarbśskap meš lķtinn bśstofn sem samanstóš af nokkrum, rolluskjįtum, hesti, hundi, og belju. Žar eru lżsingar į žvķ hvernig žarfasti žjónninn missti hlutverk sitt į einni nóttu, eftir aš bķll komst einu sinni meš flutning og fólk į palli ķ sveitina, og var hesturinn aldrei notašur eftir žaš til ferša ķ kaupstaš. Ķ bókunum mį finna lżsingar į braggalķfi og žvķ hvernig rķkisśtvarpiš, hernįmiš og hitaveitan breytti öllum heimilissišum og heimsvišmišum. Tryggvi endaši einstakt ęviskeiš sem skrifstofumašur, bśandi ķ rašhśsi ķ Reykjavķk.

Ég fékk nasasjón ķ mżflugumynd af žessum gamla tķma kyrrstöšu, umbrota og framfara śr baksżnisspegli ömmu minnar og afa. Žar varš ég var viš tvennskonar višhorf. Žegar ég spurši afa minn hvort ekki hefši veriš notalegt aš alast upp ķ gamladaga meš torfbę sem skjól śt į gręnni grundu į mešan yndi vorsins undu skoppandi ķ kringum lķtinn smaladreng. Žį hristi hann höfušiš og sagši; „minnstu ekki į žaš helvķti ógrįtandi nafni minn" og bętti svo viš aš žetta hefši veriš hörmungar hokur. Aftur į móti tók ég oft eftir žvķ aš žegar amma var kominn ķ upphlutinn žį var hśn farin yfir ķ hįtķšlegri heim, og rokkurinn sem til hennar gekk frį móšur hennar er eitt af mķnum dżrmętustu stofustįssum žó hann sé fyrir löngu žagnašur.

Undanfarin įr hafa augu mķn og eyru opnast fyrir žessari mögnušu sögu. Žegar sól skķn ķ heiši og tękifęri er til žį höfum viš Matthildur mķn ekki lįtiš hjį lķša aš heimsękja žį fįu torfbęi sem enn finnast ķ landinu. Žaš eru ennžį til kot, kirkjur og höfšingjasetur, sem mį skoša. Žeir sem hafa heimsótt žessa sķšu ķ gegnum tķšina ęttu aš hafa oršiš varir viš myndir og frįsagnir frį žessum torfbęja tśrum. Nśna žegar sumariš er brostiš į enn į nż, eru feršir farnar śt um žśfur. Męlir sķšuhöfundur meš žjóšlegum žśfnagangi um leiš og hann óskar lesendum glešilegs žjóšhįtķšardags.

 

IMG_1913

Glaumbęr ķ Skagafirši įriš 1896 žegar Daniel Bruun var žar į ferš

 

GlaumbęrII

Enn mį finna forna bęi į ferš um landiš. Sķšasta fjölskyldan flutti śr Glaumbę 1948. Bęrinn er nś ķ vörslu Žjóšminjasafnsins. Er žaš tališ hafa skipt sköpum varšandi varšveislu bęjarins aš Ķslandsvinurinn Mark Watson gaf til žess 200 sterlingspund įriš 1938

 

IMG_3251

Ķ gamla hlóšaeldhśsinu ķ Glaumbę 2017

 

Glaumbęr eldhśs

Teikning Daniels Bruun af hlóšaeldhśsinu ķ Glaumbę, sem er aš grunni til frį 1785


Hśh, poppślismi og vķkingaklapp

Hvaš er žaš sem gerir okkur aš žjóš? Er žaš žegar landslišiš žjappar okkur saman į góšri stund og viš klöppum og hrópum HŚH? Žaš örlaši į žvķ aš erlendir öfga žjóšernissinnar geršu aš žvķ skóna į sķnum tķma, aš ķslenska landslišiš vęri gott dęmi um hvers samstaša hreins kynstofns vęri megnug. En viš vitum öll aš hśh-iš og vķkingaklappiš viš Arnarhól įtti ekkert skylt viš žaš Seig Heil sem žjappaši saman Žżskalandi Nasismans.

Eru žaš žį kannski erfšir, eins og Kįri segir meš sinni greiningu, žaš sem gerir okkur aš žjóš? Krabbi ķ genum sem mį greina ķ tķma og jafnvel taka įkvöršun um aš fjarlęga bara ef samžykki fęst til aš upplżsa viškomandi? Kannski į erfšagreiningin eftir aš finna alsheimer geniš og ašferš til aš fjarlęga žaš meš vķkingaklappi fjölžjóšlega? Žaš er samt langsótt aš genin ein, žó vķkinga séu, myndi žjóš og mun lķklegra aš upplżsingatękni erfšagreiningar eigi sķnar ęttir aš rekja til trixa Śtgarša Loka, eša jafnvel ķ sjįlfan money haven lyfjarisanna.

Er žaš žį tungumįliš sem gerir okkur aš žjóš? Žessi vanrękta örtunga sem į nś ķ vök aš verjast? Oftar en einu sinni hef ég heyrt Pólverja, sem hafa bśiš įrum saman hér į landi, halda žvķ fram aš žaš taki žvķ ekki aš lęra tungumįl sem 300 žśsund hręšur tali. Nęr vęri aš žessar hręšur lęršu Pólsku sem töluš vęri af hįtt ķ 40 milljónum manna. Žessir Pólsku kunningjar mķnir hafa žó engin įform uppi um aš yfirgefa Ķsland og ég svo sem ekki annaš ķ huga en aš skilja žį į mķnum heimaslóšum. Žeir eru žį sérstakir Pólverjar, hafa žrammaš śr einu union-inu ķ annaš til žess eins geta tališ sig vera sjįlfstęša žjóš.

Er réttara aš žjóšin hagi sér almennt eins og gamli Akureyringurinn žegar hann bauš mér Good morning viš ruslatunnurnar til žess aš vera alveg öruggur meš aš gera sig ekki aš višundri? Jafnvel žó ég vęri hrolleygšur blįskjįr ķ gatslitinni lopapeysu ķ morgunn kulinu og svaraši meš góšan daginn į žvķ įstkęra og ylhżra. Ég varš svo uppnumin af morgunn andagt gamla mannsins aš ég sagši vinnufélögum mķnum aš ég vęri nokkuš viss um aš landar okkar į Akureyri vęru nś žegar farnir aš bśa sig undir aš hętta aš tala ķslensku ég hefši ekki betur heyrt en žeir vęru farnir aš tala fjölmenningartungum.

Žaš er žessi tunga, sem enn ķ dag į žaš til aš sameina okkur ķ hśh-i, sem varšveitir okkar žjóšarsögu meš vķkingaklappi. Jafnvel žó nśtķma fręšimenn telji žjóšar söguna grobb byggt į hępnum munnmęlum. Žjóšin hafi hreinlega veriš óskrifandi fyrstu fjögur- fimmhundruš įrin sem hśn byggšu žetta land. Vķkingaklapp sé lygagrobb, kannski fyrir utan Egil Sklallgķsmsson, žetta hafi veriš hęglętis saušfjįr bęnda bjįlfar sem hafi skemmt sér viš aš žylja sįldskap ķ kuldanum į dimmum vetrarkvöldum.

Samt var frétt af žvķ ekki alls fyrir löngu aš Sęnskir sérfręšingar teldu sig hafa fundiš ķslenska skįldiš Jökul Bįršarson sem Ólafur helgi Noregskonungur lét drepa į Gotlandi įriš 1029. Žaš kom žeim į sporiš aš įverkar voru į höfšakśpu ķslenska haugbśans į Gotland, sem  samsvörušu nįkvęmlega vķkingaklappi, sem passaši žar aš auki viš nśtama greiningar, og hśh-aš hafši veriš um į sķnum tķma. En Grettis sagan į aš hafa veriš hśh-uš ķ 3-400 įr įšur en hśn komst į prent. Jökull į aš hafa veriš fręndi Grettis sterka Įsmundssonar og var skįldmęltur. Honum hafa veriš eignuš fleygustu orš Grettis sögu, jafnvel ķslenskrar tungu ķ gegnum tķšina, s.s.sitt er hvaš gęfa eša gjörvuleikur, lķtiš verk og löšurmannlegt, lengi skal manninn reyna, ofl., ofl..

Sturlunga er sögš samtķmasaga, ž.e.a.s. skrifuš į žeim tķma sem hśn gerist. Fręšimenn hafa ętlaš Snorra Sturlusyni höfundarréttinn af fornsögunum. Žaš er samt ekki minnst einu orši į žaš ķ Sturlungu aš Snorri hafi hripaš nišur glósur į mešan landsmenn hśh-ušu ķ myrkrinu. Hann var höfšingi į sinni tķš samkvęmt sögunni, og umtalašasta bókmenntaverk hans ķ žann tķma var Hįttartal sem var talinn leirburšur ętlašur til aš smjašra fyrir slektinu, og sköpušu Snorra óvinsęldir sem jöšrušu landrįšum, žar til Gissur jarl Žorvaldson tók af honum ómakiš fyrir fullt og allt.

Žaš breytir samt ekki žvķ aš Snorri taldi sig einnig ešalborin, af ętt Ynglinga og gat rakiš žann žrįš til Gošsins Freys, sem var af Vanaętt frį Svartahafi. Snorra er m.a. ętluš Ynglingasaga, žó svo aš hann hafi veriš athafnamašur ķ ętt viš žann Kįra sem fęrši okkur fyrir skemmstu Ķslendingabók, ęttfręši grunn žjóšar sem nęr til landnįms og er notašur ķ genarannsóknir. Gošiš Freyr var tvķburi Freyju sem Njöršur ķ Nóatśnum įtti meš systur sinni žannig aš žjóšaruppruni Ķslendinga vęri samkvęmt genunum hrein blóšskömm ef ekki kęmu til Skjöldungar afkomendur Óšins ķ Įsgarši viš hiš sama Svartahaf.

Enski fornleifafręšingurinn Neil Price, sem hefur sérhęft sig ķ rannsóknum į vķkingum noršurlanda notaši ekki bara Ķslendingasögurnar heldur einnig ķslensku žjóšsögurnar til aš įtta sig į hugarheimi vķkinga. Žessu greindi hann frį ķ fyrirlestrum sķnum „The Viking Mind“. Hann segir aš ķslensku žjóšsögurnar hafi haldiš įfram aš geyma žennan heim hugans meš sögum af draugum, įlfum og alls kyns vęttum. Žaš getur nefnilega verš margt sem tungumįliš geymir og viš innbyršum umhugsunarlaust meš móšurmjólkinni, sem gerir okkur aš sérstakri žjóš.

Samkvęmt Ķslendinga bók erfšagreiningar į ég ęttir aš rekja til žriggja barna skįldsins į Borg, žeirra Žorgeršar, Beru og Žorsteins. Börn Egils og Įsgeršar voru fimm, tveir synir žeirra Gunnar og Böšvar įttu ekki afkomendur. Um žį orti vķkingurinn Egill Skallagrķmsson kvęšiš Sonatorrek meš ašstoš Žorgeršar dóttir sinnar. Ljóšiš hefur aš geyma fręgustu ljóšlķnur vķkinga aldar, sem enn varšveitast į ķslenskri tungu og eru oft višhafšar viš jaršarfarir. Ef viš ętlum aš gerst svo miklir poppślistar ķ eigin landi aš bjóša dzien dobry eša good morning, mį ég žį heldur bišja um einfalt hśh meš vķkingaklappi. Žvķ žį yrši komiš fyrir ķslenskri žjóš lķkt og var komiš fyrir Agli, henni yrši mjög tregt um tungu aš hręra.


Hiš dularfulla gušshśs gošans

IMG_2350

Žaš žarf ekki aš fara um langan veg til aš feršast langa leiš. Ķ vikunni var skotist hįlftķma śt fyrir bęinn, aš ég hélt til aš skoša moldarkofa. Eftir žennan skottśr flugu upp gömul heilabrot sem ekki nįšist aš rašaš saman į sķnum tķma. Įstęša žessarar skreppu tśrs var upphaflega aš skoša nżlega byggša torfkirkju en ekki endilega eitthvaš sem nęši śt yfir rśm og tķma.

Geirsstašakirkja er endurbyggš torfkirkja frį Vķkingaöld. Sumariš 1997 fór fram fornleifauppgröftur į vegum Minjasafns Austurlands undir stjórn Steinunnar Kristjįnsdóttur. Sś rannsókn leiddi ķ ljós fornt bęjarstęši ķ landi Litla-Bakka ķ Hróarstungu. Rśstirnar voru af lķtilli torfkirkju, langhśsi og tveimur minni byggingum. Tśngaršur śr torfi umlukti byggingarnar.

Kirkjan į Geirsstöšum hefur veriš af algengri gerš kirkna frį fyrstu öldum kristni į Ķslandi. Lķklega hefur kirkjan einungis veriš ętluš heimilisfólki į bęnum. Tilgįta er um aš Geirastašir gętu hafa veriš bęr Hróars Tungugoša, sonar Una Danska, landnįmsmanns. Hróar var var sagšur hafa bśiš aš Hofi, sem var sagt vestan Lagarfljóts, austan Jökulsįr og noršan Rangįr, sem sagt žar sem heitir Hróarstunga.

Geirsstašakirkja var endurbyggš 1999 – 2001, undir leišsögn Gunnars Bjarnasonar hśsasmķšameistara, Gušjóns Kristinssonar torfhlešslumanns og Minjasafns Austurlands. Žaš var gert meš fjįrmagni sem kom śr sjóšum Evrópusambandsins, Vķsindasjóši rannsóknarįšs Ķslands, Nżsköpunarsjóši atvinnulķfsins og Noršur-Héraši. Kirkjan er ķ umsjón fólksins į Litla-Bakka og sér žaš um varšveislu hennar og višhald. Kirkjan er opin almenningi gegn vęgu gjaldi og framlögum ķ söfnunarbauk, en Žjóšminjasafn Ķslands hefur ekki meš žessar sögulegu minjar aš gera.

Hróar Tungugoši er meš dularfyllri gošum Ķslands žvķ hann viršist hafa veriš uppi į tveim stöšum ķ einu, austur į Fljótsdalshéraši og sušur viš Kirkjubęjarklaustur. Hann er sagšur sonur Una danska Garšarssonar og Žórunnar Leišólfsdóttir. Til er tvęr Hróarstungur sem viš hann eru kenndar, önnur er austur į Fljótsdalshéraši į milli Lagarfljóts og Jöklu žar sem kirkjan į Geirsstöšum stendur. Hin Hróarstungan er į milli Hörgslands og Foss į Sķšu, austur af Kirkjubęjarklaustri, į milli tveggja smįlękja. Žar į Hróar Tungugoši aš hafa veriš drepinn, į slóšum žar sem gęsaskyttur fundu vķkingasverš fyrir nokkrum įrum. Hróars er m.a. getiš ķ Njįlu og Austfiršingasögum, į hann samkvęmt Njįlu aš hafa veriš mįgur Gunnars į Hlķšarenda.

Landnįma segir af Una danska sonar Garšars Svavarssonar, žess er fyrstur fann Ķsland. Sagt er aš Uni hafi fariš til Ķslands aš rįši Haralds konungs hįrfagra. "Uni tók land, žar sem nś heitir Unaós og hśsaši žar. Hann nam sér land til eignar fyrir sunnan Lagarfljót, allt héraš til Unalękjar. En er landsmenn vissu ętlan hans tóku žeir aš żfast viš hann og vildu eigi selja honum kvikfé eša vistir og mįtti hann žar eigi haldast. Uni fór sušur ķ Įlftafjörš enn syšra, en nįši žar eigi aš stašfestast. Žį fór hann austan meš tólfta mann og kom aš vetri til Leišólfs kappa ķ Skógahverfi og tók hann viš žeim." Tališ er samkvęmt örnefnum aš Skógahverfi hafi veriš ķ Vestur-Skaftafellssżslu ķ grennd viš Kirkjubęjarklaustur.

Saga Una danska er žvķ ekki sķšur dularfull en saga Hróars sonar hans. Uni į aš hafa numiš land į Fljótsdalshéraši, eša allt frį Unaósi viš Hérašsflóa til Unalękjar, sem er į Völlum skammt fyrir innan Egilsstaši. Reyndar er til annar Unalękur sem er mun nęr Unaósi og vilja sumir meina aš misskilnings gęti um landnįm Una og žvķ eigi aš miša viš žann lęk en ekki žann sem er innan viš Egilsstaši. Žį vęri landnįm Una nokkurn veginn žar sem kallaš er Hjaltastašažinghį og skaraši ekki langt inn ķ landnįm Brynjólfs gamla.

Eins og fram kemur ķ Landnįmu žį viršist landnįm Una hafa veriš numiš įšur en hann kom; "er landsmenn vissu ętlan hans tóku žeir aš żfast viš hann og vildu eigi selja honum kvikfé eša vistir og mįtti hann žar eigi haldast". Enda hefur Hjaltastašažinghįin alltaf veriš dularfull meš sķna Beinageit, Kóreksstaši og Jórvķk. Sumir hafa fęrt fyrir žvķ rök aš hśn hafi veriš Keltneskari en flest landnįm norręnna manna į Ķslandi. Uni hraktist žvķ sušur į land, nįnar tiltekiš ķ Skógarhverfi sem tališ er hafa veriš į Sķšu ķ Vestur-Skaftafellssżslu.

Žar komst Uni ķ kynni viš Žórunni dóttur Leišólfs og varš hśn ólétt. Uni vildi ekkert meš Žórunni hafa og foršaši sér, en Leišólfur elti hann uppi og dró hann įsamt mönnum hans heim til Žórunnar. Uni lét sér ekki segjast og flśši aftur žį fór Leišólfur aftur į eftir honum og köppum hans og slįtraši žeim öllum žar sem heita Kįlfagrafir. Žannig endaši landnįmsmašurinn Uni danski ferš sķna til Ķslands sem sögš var hafa veriš farin aš undirlagi Haraldar konungs hįrfagra svo hann kęmist yfir Ķsland.

Hvort Hróar sonur Una hefur įtt eitthvaš tilkall til landnįms föšur sķns austur į Héraši er ekki gott aš finna śt śr eftir allar žessar aldir, en samkvęmt sögum og örnefnum žį viršist hann hafa sest aš ķ Hróarstungu į bę sem hét Hof, en ekki er vitaš hvar žaš Hof var og er nś giskaš į aš Geirsstašakirkja sé Hof. Hróarstunga er aš vķsu fyrir noršan Lagarfljót en landnįm Una danska fyrir sunnan, en vel mį vera aš Lagarfljót hafi į Landnįmsöld ekki įtt sinn farveg žar sem hann er ķ dag. Allavega var žaš landsvęšiš sem tekur bęši yfir Hróarstungu og Hjaltastašažinghį, sem var ķ landnįmi Una, įšur kallaš ein Śtmannasveit.

Ég set hér inn myndir frį gušshśsi gošans.

IMG_2341

 

IMG_2349

 

IMG_2361

 

IMG_0345

 

IMG_2369

Vķkingaskip sem hinn skoski steinhlešslumašur Donald Gunn gerši viš fyrir framan hringlaga tśngaršinn ķ kringum Geirsstašakirkju


Žeir litu blóšs ķ pollinn

IMG_2639

Um Hvķtasunnuleitiš įriš 1784 var ógešfellt morš framiš ķ grennd viš syšsta bę ķ Breišdalshreppi, Streiti į Berufjaršarströnd, eftir aš žrķr ungir menn lögšust śt og hugšust lifa ķ félagi sem śtilegumenn, inn ķ atburšarįsina blandašist sķšar fjórši austfirski  unglingurinn. Örlögin högušu žvķ žannig aš allir žessir ungu menn tķndu lķfinu ķ framhaldi žessa Hvķtasunnumoršs. Sķšasta opinbera aftakan į Austurlandi var lokakaflinn ķ žeirri atburšarįs, žegar einn žessara ungu manna var aflķfašur į hrošalegan hįtt į Eskifirši rśmum tveimur įrum seinna. Sagan hefur ekki fariš fögrum oršum um ęvi og örlög žessara drengja, en spyrja mį hverjir voru valkostirnir.

Įrferšiš 1784 var eitt žaš versta sem į Ķslandi hefur duniš, móšuharšindin voru žį ķ öllu sķnu veldi. Ķ annįlum mį lesa hrikalegar lżsingar į lķfskjörum fólksins ķ landinu. En įriš 1783 hófust eldsumbrot į Sķšumannaafrétti ķ Lakagķgum sem sagan kallar Móšuharšindin. Öskufall og brennisteinsgufa lagšist yfir landiš žannig aš gróšur visnaši um mitt sumar, hraunflóš vall fram milli Sķšu og Skaftįrtungu meš žeim afleišingu aš tugir bęja eyddust og flókiš śr flestum sveitum V-Skaftafellssżslu įtti žann einn kost aš flżja įtthaga sķna, ekki bętti śr skįk aš veturinn į undan hafši veriš óvenju haršur og hafķs legiš fyrir noršan land. Um haustiš 1783 var įstandiš žannig ķ flestum landshlutum aš fénašur kom magur af fjalli ef ekki horašur og vķša var bśpeningur sjśkur af gaddi og beinabrigslum. Ķ grennd viš gosstöšvarnar var margt bśpenings žegar fallinn.

Eftir heylausan haršinda vetur 1783-84 meš frosti og eiturgufum, svo höršum aš ašeins žrjįr kżr voru taldar hafa lifaš veturinn af į Melarakkasléttu, reikaši bjargarlaust fólk og skepnur uppflosnaš um allar sveitir, mįttvana af hor og hungri. Innyflin ķ skepnunum żmist žrśtnušu eša visnušu, bein urši meyr, rif brotnušu undan žunga skepnunnar žegar hśn lagšist śt af, fótleggir klofnušu og beinhnśtar gengu śt śr skinninu. Mannfólkiš var svipaš leikiš um vorkomuna 1784, žar sem mikill fjöldi fólks žjįšist skyrbjśg og sinakreppu, brisi ķ beinum og lišamótum. Hįr rotnaši af ungum sem öldnum, gómar og tannhold bólgnaši auk blóškreppusóttar og annarra kauna. Fjöldi fólks lét lķfiš į vķšavangi viš flękingi į milli sveita og bęja. Žetta sumar gengu menn vķša um land fram į lķk į förnum vegi, oft žaš mörg aš ekki reyndist unnt sökum magnleysis aš greftra žau öšruvķsi en ķ fjöldagröfum, enda vķša frost ķ jöršu langt fram eftir sumri.

Ofan į žessar hörmungar bętast svo ęgilegir jaršskjįlftar į Sušurlandi, 14. og 16. įgśst sumariš 1784, žegar fjöllin hristu af sér jaršveginn svo gróšurtorfurnar lįgu ķ dyngjum og hrönnum viš rętur žeirra. Ķ Rangįrvalla- og Įrnessżslum einum, er tališ aš um 100 bóndabęir og 1900 byggingar hafi hruniš til grunna meš tilheyrandi skjólleysi fyrir fólk og fénaš, jók žetta enn į vesöld og vergang fólksins ķ landinu. Žrįtt fyrir vilja danskra yfirvalda til aš ašstoša Ķslendinga ķ žessum hörmungum, sem m.a. mį sjį į žvķ aš kannaš var hvort hęgt vęri aš flytja hundruš landsmanna af verst leiknu svęšunum til Danmerkur, žį skorti menn og hesta burši til aš feršast ķ kaupstaš svo nįlgast mętti ašstoš. Žó greina annįlar frį žvķ aš embęttismenn ķ höfušstašnum hafi tališ įstandiš hvaš skįst į Austurlandi og žar mętti hugsanlega enn finna nothęfa hross til flutninga į naušžurftum.

Djśpivogur

Djśpivogur

Žann 10. jśnķ 1784 var Jón Sveinsson sżslumašur Sunnmżlinga staddur į Djśpavogi, en hann var bśsettur į Eskifirši. Žar sem hann var ķ kaupmannshśsinu hjį Grönvolt ritaši hann bréf til dönsku stjórnarinnar sem įtti aš fara meš verslunarskipinu sem lį viš ból śti į voginum, feršbśiš til Kaupmannhafnar. Gripiš er hér nišur ķ bréf sżslumanns; , .. tel ég žaš mķna embęttisskyldu aš skżra hinu hįa stjórnarrįši stuttlega frį óheyrilegu eymdarįstandi žessarar sżslu, sem orsakast ekki ašeins af feiknarlegum haršindum tveggja undangenginna įra, heldur hefur dęmalaus ofsi sķšastlišins vetrar žreifanlega į žvķ hert; žvķ eftir aš napur kuldi įsamt višvarandi öskufalli og móšu af völdum eldgosa höfšu kippt vexti śr gróšri, žį žegar örmagnaš bśpeninginn sem fitna įtti į sumarbeitinni, skall hér į strax um Mikjįlsmessu (ž.e. 29. sept) svo haršur vetur, aš hann gerist sjaldan bitrari ķ marsmįnuši. Hlóš žegar miklum snjó ķ fjöll og dali, svo aš fé fennti vķša į svipstundu.

Menn uršu aš hętta heyskap ķ mišjum klķšum. Heyiš lį undir snjó og spilltist. Lestir į leiš aš höndlunarstöšum komust ekki leišar sinnar, en uršu aš lįta žar nótt sem nam. Žeir sem voru į heišum uppi misstu ekki ašeins hesta sķna śr hungri, heldur skammkól žį sjįlfa ķ frostinu. Vešurfar žetta hélst fram ķ mišjan nóvember, er heldur brį til hins betra. Meš nżįri hófst miskunnarlaus vetrarharka meš langvinnum stormum og fannfergi og svo óstjórnlegu frosti, aš um 20. febrśar hafši alla firši lagt innan śr botni til ystu nesja, en slķks minnast menn ekki nęstlišiš 38 įr. Hér viš bętist hafķsinn, sem hinn 7. mars žakti svo langt sem augaš eygši af hęstu fjallstindum, og hélst žessi ótķš fram į ofanveršan aprķl, aš heldur hlżnaši ķ lofti, žó ekki nóg til žess aš fjaršarķsinn žišnaši eša hafķsinn hyrfi frį landi fyrr en ķ maķmįnašarlok.

Saušfé og hross, sem hjaraš höfšu af haršęrin tvö nęst į undan og fram į žennan ódęma harša vetur féll nś vķšast hvar ķ sżslunni... Bśendur į hinu kunna Fljótsdalshéraši, sem įšur voru fjįšir og gįtu sent 5-8 eša 10 hesta lestir ķ kaupstaš, verša nś aš fara fótgangandi um fjöll og heišar og bera į sjįlfum sér eina skeppu korns ķ hverri ferš... Engin žinghį ķ allri sżslunni viršist svo vel sett, aš hungursneyš verši žar umflśin jafnvel ķ sumar. Ķ flestum sóknum eru fleiri eša fęrri żmist flśnir af jöršum eša fallnir śr sulti, flakk og žjófnašur įgerist svo, aš ég hef sķšan manntalsžing hófst haft auk annarra, sem refsaš hefur veriš, tvo sakamenn ķ haldi, sem dęma veršur til Brimarhólmsžręlkunar, af žvķ hesta er hvergi aš fį til aš flytja žį ķ fangahśs landsins...

Landsbóndinn hefur misst bśfjįreign sķna, og missir hrossanna gerir honum meš öllu ókleift aš stunda atvinnu sķna eša afla sér braušs, žótt ķ boši vęri. Sjóarbóndinn svonefndi, sem um mörg undanfarin įr hefur eins og hinn aš mestu lifaš af landsins gęšum, er engu betur settur...; verša žvķ allir aš deyja įn undantekningar, sęlir sem fįtękir. Nema Yšar Konunglega Hįtign allra mildilegast af landsföšurlegri umhyggju lķta vildi ķ nįš til žessara Yšar žrautpķndu fįtęku undirsįta į eftirfarandi hįtt.

1. Aš kaupmenn konungsverslunarinnar hér ķ sżslu fengju meš fyrsta skipi skżlaus fyrirmęli um aš lįna öllum bęndum sżslunnar undantekningalaust naušsynjavörur, žó ķ hlutfalli viš žarfir og fjölda heimilisfólks.

2. Aš Yšur nįšarsamlegast žóknašist aš gefa fįtęklingunum ķ hreppunum, žeim sem annars féllu, tiltekinn skammt matvęla, žar sem lįn sżnist ekki mundu verša til annars en sökkva žeim ķ skuldir, sem aldrei yrši hęgt aš borga

3. Eša, aš Yšur allramildilegast žóknašist aš flytja héšan žaš fólk, sem komiš er į vergang og vinnufęrt teldist, annaš hvort til Danmerkur eša annarra staša hérlendis, žar sem betur kynni aš horfa, til aš létta žį byrši sem žaš er į örsnaušum fjölskyldum, sem žreyja į bżlum sķnum, og bjarga žannig dżrmętu lķfi margrar óhamingjusamrar manneskju, er ella hlyti aš hnķga ķ valinn rķkinu til tjóns...“

Žaš er ķ žessu įrferši, į uppstigningardag, sem žrķr ungu menn hittast į Hvalnesi viš sunnan veršan Stöšvarfjörš og eru sagšir hafa gert meš sér félag um aš leggjast śt. Sį elsti žeirra hét Eirķkur Žorlįksson fęddur į Žorgrķmsstöšum ķ Breišdal įriš 1763 og vistašur hjį séra Gķsla Siguršssyni į Eydölum. Umsögn séra Gķsla um Eirķk var į žann veg; aš hann vęri latur, įhugalaus um kristin fręši, hneigšur til strįksskapar, žjófnašar og brotthlaups śr vistum. Eirķkur hafši, žegar hér kemur sögu, hrökklast śr vist viš noršanveršan Reyšarfjörš į śtmįnušum. Hann hafši veriš hjį Marteini Jónssyni śtvegsbónda ķ Litlu-Breišuvķk ķ Helgustašahreppi, sem var sagšur „valinkunnur mašur“, og sjósóknari ķ betra lagi, ekki er ólķklegt aš Eirķkur hafi róiš meš Marteini og hafi žvķ hrakist til neyddur śr góšri vist.

IMG_2706

Sį yngsti žeirra žriggja var Gunnsteinn Įrnason, fęddur 1766, frį Geldingi (sem heitir Hlķšarendi eftir 1897) ķ Breišdal. Hann hafši dvalist meš foreldrum sķnum framan af ęfi en žau annašhvort flosnaš upp eša fyrirvinnan lįtist, var honum fyrirkomiš sem nišursetningi į Žverhamri ķ Breišdal um 12 įra aldurinn. En sķšast settur nišur į Einarstöšum viš noršanveršan Stöšvarfjörš (žar sem žorpiš į Stöšvarfirši stendur nś) og hafši žašan hrakist ķ aprķl byrjun. Eftir žaš hafši hann dregiš fram lķfiš į flakki į milli bęja allt frį Breišdal ķ Fįskrśšsfjörš. Umsögn séra Gķsla į Eydölum um Gunnstein er į žann veg aš hann teljist lęs en latur og kęrulaus um kristin fręši.

Žrišji ungi mašurinn sem kom žennan uppstigningadag ķ Hvalnes var Jón Sveinsson frį Snęhvammi ķ Breišdal sennilega fęddur 1764. Sagšur į sveitarframfęri eftir aš hafa misst föšur sinn sem fór nišur um ķs į Breišdalsį 1772. Hann er žó skrįšur sį eini af fjölskyldu sinni hjį föšurbręšrum sķnum ķ Snęhvammi 1771, svo ef til vill hefur fjölskyldunni veriš tvķstraš įšur en fašir hans fórst. Bręšur hans eru sķšar skrįšir nišursetningar vķša um Breišdal, en hann nišursettur aš Įnastöšum 10 įra gamall og sķšar ķ Flögu og Eyjum, en eftir žaš hjį Birni föšurbróšir sķnum ķ Snęhvammi. Žennan uppstigningardag į Hvalnesi leikur grunur į aš Jón hafi veriš oršinn sjśkur og mįttlķtill. Haft var eftir Jóni Įrnasyni ķ Fagradal sem hafši hitt nafna sinn skömmu įšur, aš hann hafi veriš magur, en žó gangfęr, og ekki kvartaš um veikindi.

Eins og greina mį af opinberum lżsingunum höfšu žeir félagar ekki įtt sjö dagana sęla. Enda hafa žeir sem minna mega sķn, allt frį fyrstu hallęrum Ķslandssögunar, įtt verulega undir högg aš sękja. Sagnir herma aš fyrsta hungursneišin eftir aš land byggšist hafi veriš kölluš „óöld“ (975) „Žį įtu menn hrafna og melrakka og mörg óįtan ill var žį étin, en sumir létu drepa gamalmenni og ómaga og hrinda fyrir hamra. Žį sultu margir menn til bana, en sumir lögšust śt aš stela og uršu fyrir žaš sekir drepnir.“ Ķ Flateyjarbók segir aš įriš 990 hafi veriš svo mikiš hallęri į Ķslandi, aš fjöldi manna hafi dįiš śr sulti. Žį var samžykkt į hérašsfundi ķ Skagafirši, aš reka śt į gaddinn öll gamalmenni og vanheila, og banna aš veita žeim hjįlp. (En Arnór kerlinganef, sem kannski var kallašur svo vegna afstöšu sinnar, kom ķ veg fyrir aš žetta vęri gert). Žvķ žarf kannski ekki aš koma į óvart, mišaš viš įrferšiš žetta vor, aš žessir žrķr ungu menn hafi lįtiš sig dreyma um betra lķf sem śtilegumenn.

UntitledŽeir félagar Eirķkur, Gunnsteinn og Jón lögšu upp frį Hvalnesi viš Stöšvarfjörš aš kvöldi uppstigningardags žann 20 maķ 1784, sennilega įn žess aš nokkur sakanaši žeirra, enda vafalaust lķtiš til skiptana handa gestum og gangandi ķ žvķ įrferši sem rķkti, hvaš žį handa ómögum. Fóru žeir fyrir Hvalnesskrišur(nś er algengara aš kalla bróšurpart lands Hvalness viš Stöšvarfjörš, Kambanes, og hluti fyrrum Hvalnesskriša er kallašur Kambaskrišur). Žar hefur hafķsinn lónaš śti fyrir ef marka mį bréf Jóns sżslumanns. Žeir fóru yfir ķ Snęhvamm ķ Breišdal og eru sagšir hafa gist žar hjį fręndum Jóns. Sķšan fara žeir yfir ķ Žverhamar og sagši Gunnsteinn žį hafa gist ķ fjósinu, hafa kannski ekki gert vart viš sig hjį Höskuldi hreppstjóra Breišdęlinga žar sem Gunnsteinn hafši veriš nišursettur nokkru fyrr. Į žrišja degi fluttu žeir sig sušur ķ Krossdal gegnt Breišdalseyjum žar sem žeir hafast viš ķ kofa eina nótt og žašan fara žeir upp ķ mišja kletta ķ fjallinu Naphorni į Berufjaršarströnd, viš Streiti syšsta bę ķ Breišdalshreppi. Žar geršu žeir sér sér byrgi og bjuggu um sig upp ķ klettarįk. Žegar žarna var komiš var Jóni Sveinssyni ekki fariš aš lķtast į blikuna og vildi draga sig śr félagskapnum. Enda oršin žaš sjśkur aš hann taldi sig betur kominn ķ byggš. Eirķkur aftók žaš meš öllu.

IMG_2674

Nešst į myndinni mį greina bęinn Streiti žar sem hann kśrir undir Naphorninu

Ķ fyrstu reyndu žeir aš sešja hungriš meš žvķ aš grafa upp hvannarętu ofan viš klettana viš Streiti, žar sem Stigi heitir, en fóru fljótlega heim aš Streiti, rufu žar žak į śtihśsi og stįlu fiski og kjöti. Jón stóš įlengdar en tók ekki žįtt vegna sjśkleika og mįttleysis. Vildi hann fara heim aš bę og leita žar hjįlpar. En félagar hans vantreystu honum og tóku hann aftur meš sér upp ķ klettana ķ Naphorninu, žar sem žeir lįgu fyrir nęstu daga. Jón fór žar śr öllum fötunum og fór aš leit į sér lśsa. Žaš, og vegna žess hvaš hann var oršin veikur og vęlgjarn, viršist hafa oršiš til žess aš Eirķkur stekkur aš honum, kannski ķ bręšikasti, hefur hann undir, sker śr honum tunguna og stingur hann sķšan meš hnķfnum ķ brjóstiš. Gunnsteinn segist hafa lįtiš sem hann svęfi og ekki hafa séš svo gjörla hvaš fram hafi fariš į milli žeirra Eirķks og Jóns. En žarna var samt enn óljóst hvort Jón var lķfs eša lišin, žegar žeir félagar yfirgįfu hann eftir aš hafa hent fötum hans yfir hann.

Héldu žeir Eirķkur og Gunnsteinn sķšan af staš inn Berufjörš og fengu sig ferjaša yfir fjöršinn viš žiljuvelli. Segir lķtiš af feršum žeirra fyrr en sušur ķ Įlftafirši, žar sem žeir voru fljótlega handteknir vegna sušažjófnašar į Melrakkanesi. Į Geithellum, žann 12. Jśnķ, dęmir Jón Sveinson sżslumašur žį Eirķk og Gunnstein til hśšstrżkingar fyrir sušažjófnaš, en um žetta leiti hefur hann veriš į ferš viš Djśpavog eins og bréf hans til Stjórnarinnar ķ Kaupmannahöfn žann 10. jśnķ ber meš sér hér aš ofan. Kannski hafa žeir tveir veriš sakamennirnir sem hann telur ķ bréfinu aš verši aš dęma til Brimarhólmsvistar en endirinn į veriš hśšstrżking žar sem engir hestar hafi veriš tiltękir til flutninga į föngum.

Žegar žaš svo fréttist ķ Breišdal aš žeir félagar hafi veriš handteknir ķ Įlftafirši vekur žaš undrun aš Jón skuli ekki hafa veriš meš žeim. Gunnsteinn sagši frį žvķ ķ Įlftafirši aš Jón hafi veriš meš žeim ķ upphafi śtilegunnar en žeir hafi skiliš viš hann į milli Streitis og Nśps žar sem hann hafši viljaš leita sér hjįpar vegna lasleika. Žegar Gunnsteinn kom svo aftur ķ Breišdal aš įlišnu sumri jįtaši hann fyrir séra Gķsla ķ Eydölum og Höskuldi hreppstjóra į Žverhamri, hvar lķk Jóns myndi vera aš finna. Voru tveir menn į Streiti fengnir meš žeim Gķsla, Höskuldi og Gunnsteini til aš sękja lķkiš eftir leišsögn Gunnsteins. Aškoman var ekki gešsleg, lķkiš var kvikt af maški og lyktin óbęrileg. Samt bįru žeir žaš nišur śr illfęrum klettunum og létu žaš ķ stokk sem žeir höfšu haft mešferšis. En ekki fóru žeir meš lķkiš strax heim aš Streiti vegna myrkurs, og dróst žaš ķ tvęr vikur aš vitja um stokkinn. Žegar žaš var svo loksins gert var ekki lengur hęgt aš sjį neina įverka į lķkinu, žvķ maškurinn hafši ekkert annaš skiliš eftir en beinin og sinarnar sem tengdu žau saman.

Eskifjöršur

Eskifjöršur

Samt sem įšur gekkst Eirķkur viš verknašnum eftir aš Gunnsteinn hafši greint frį višskiptum žeirra Jóns. Žeir félagar voru žį fluttir til Eskifjaršar žar sem Jón Sveinsson sżslumašur Sunnmżlinga fékk mįliš til frekari mešferšar. Aš rannsókn lokinni dęmdi sżslumašur Eirķk til dauša sem moršingja, en Gunnsteinn ķ ęvilanga žręlkun sem vitoršsmann. Žar til dómur yrši stašfestur įtti aš geyma žį ķ dżflissu sżslumanns į Eskifirši. Meš žeim žar ķ haldi var Siguršur Jónsson 18 įra unglingur śr Mjóafirši, sagšur ólęs og skrifandi, sem hafši nįšst į flakki og veriš dęmdur vegna žjófnašar ķ Helgustašahreppi.

Žessi ungi Mjófiršingur er ekki talin hafa veriš neinn venjulegur žjófur eša hreppsómagi, žvķ žjóšsagan telur hann hafa legiš śti ķ nokkur įr, og skżrir žaš kannski hvers vegna hann var fangelsašur meš žeim Eirķki og Gunnsteini en ekki hżddur og sendur heim ķ sķna sveit. Ķ Žjóšsögum Jóns Įrnasonar mį lesa žetta um Sigurš; „gjöršist hann śtilegužjófur og hafšist viš ķ żmsum stöšum ķ Sušurfjaršafjöllum, helst žó ķ kringum Reyšarfjörš; var oft reynt aš höndla hann, en varš ekki, žvķ žó aš vart yrši viš bśstaš hans ķ einhverjum staš og žar ętti aš grķpa hann, žį var hann allur ķ burt er žangaš kom, en vķša fundust hans menjar; til aš mynda ķ skśtum žar ķ fjalli einu sem kölluš eru Glįmsaugu fundust įtjįn kindagęrur, enda var haldiš aš hann hefši žar dvališ einna lengst. En er hann hafši haldiš žessu tvö eša žrjś įr kom haršur vetur og varš hann žį bjargžrota og oršinn mjög klęšlaus, leitaši žvķ ofan til byggša og fór aš stela sjófangi śt hjöllum žeirra Reyšfiršinga; og žį gįtu žeir tekiš hann og fęršu hann fanginn til sżslumanns,,,“ Žeir žremenningar struku śr dżflissunni eina nóvember nótt, og stįlu sér til matar frį sżslumanni. Félagarnir lögšu svo af staš ķ glórulausum hrķšarbyl, daginn eftir voru žeir handteknir śti ķ Helgustašahreppi eftir aš bóndinn ķ Sigmundarhśsum hafši oršiš žeirra var ķ śtihśsum og bošiš žeim heim meš sér ķ mat um morguninn, en lét senda skilaboš til Jóns sżslumanns ķ laumi.

Eftir žetta voru žeir fluttir į nżjan staš, til vetursetu ķ byrgi sem sżslumašur lét gera viš bęinn Borgir sem var sunnan Eskifjaršarįr gegnt Eskifjaršarbęnum. Fangageymslan var lķtiš annaš en hola žar sem var hęgt aš lįta mati nišur um gat ķ žakinu. Žar tókst ekki betur til en svo aš žeir Gunnsteinn og Siguršur dóu bįšir śr hungri, en Eirķkur var žeirra hraustastur og įt žann mat sem kom ķ byrgiš. Tališ er aš hann hafi setiš viš gatiš, žegar von var matar og félagar hans ašeins fengiš naumar leifar žess sem hann ekki įt. Sagt var aš sżslumannsfrśin hafi séš um matarskammtinn og var haft eftir Eirķki aš svo naumt hafi frśin skammtaš, aš maturinn hefši rétt dugaš handa sér einum.

Fremur hljótt var um žennan atburš og sżslumašur var ķ slęmum mįlum vegna žessa, er jafnvel tališ aš hann hafi lįtiš dysja hina horföllnu fanga meš leynd undir steini skammt frį byrginu um leiš og uppgötvašist hve slysalega hafši tekist til viš fangavörsluna. Žjóšsagan segir vandręši sżslumanns hafa veriš mikil vegna žessa hungurmoršs: „En eftir žaš brį svo viš aš Siguršur fór aš įsękja sżslumann į nóttunni svo hann gat ekki sofiš. Var žį tekiš žaš rįš sem algengt var viš žį er menn hugšu mundu aftur ganga, aš lķk Siguršar var tekiš og pjakkaš af höfušiš meš pįli og gengu svo sżslumašur og kona hans milli bols og höfušs į honum og höfušiš aš žvķ bśnu sett viš žjóin – og bar ekki į Sigurši eftir žaš.“ Sagt er aš skriša śr Hólmatindinum hafi rótaš ofan af beinagrindum žeirra Siguršar og Gunnsteins į 19. öld og hafi mįtt sjį žar tvęr hauskśpur og mannabein į stangli, liggja fyrir hunda og manna fótum allt fram undir 1940.

Um sumariš (18. jślķ 1785) var kallašur saman hérašsdómur til aš stašfesta dóm sżslumanns yfir Eirķki, var žar stašfest aš Eirķkur skildi klipinn fimm sinnum meš glóandi töngum į leiš į aftökustaš, žį handarhöggvinn og sķšan hįlshöggvinn. Hönd og höfuš skildu sett į stjaka, öšrum vandręša mönnum til eftirminnilegrar ašvörunar. Aš réttum landslögum hefši Eirķkur įtt aš koma fyrir Öxarįržing til aš stašfesta dóminn. En žar sem kostnašur sżslumanns af föngunum var nįnast allar tekjur hans af sżslunni fékk hann žvķ breytt og dómurinn var stašfestur heima ķ héraši, enda tvķsżnt aš nothęfir hestar hefšu fengist til aš flytja fanga žvert yfir landiš. En žetta var žó gert meš žeirri višbót aš aftakan mętti ekki fara fram fyrr en fyrir lęgi konungleg tilskipun. Žann 20. janśar 1786 stašfesti konungurinn ķ Kristjįnsborg dóminn endanlega meš žeirri mildun aš Eirķkur yrši ekki klipinn meš glóandi töngum en dómurinn skildi standa aš öšru leiti. Svo viršist sem sżslumašur hafi ekki fengiš tilkynningu um śrskurš konungs fyrr en undir haust og viršist žvķ sem sżslumašur hafi setiš uppi meš Eirķk įri lengur en hann hugšist gera meš žvķ aš óska eftir aš dómurinn yrši stašfestur ķ héraši.

Žann 30. september 1786 var Eirķkur Žorlįksson tekin af lķfi į Mjóeyri viš Eskifjörš žį 23 įra gamall. Erfišlega hafši gengiš aš fį mann ķ böšulsverkiš, en seint og um sķšir hafši veriš fenginn mašur aš nafni Björn frį Tandrastöšum ķ Noršfirši og fékk hann 4 rķkisdali og 48 skildinga aš launum. Hann var kallašur eftir žetta Björn Tandri eša Karkur, sagšur hrikalegur į velli og hranalegur ķ orši. Eftir munnmęlum var hann bśinn aš drekka talsvert įšur en embęttisverkiš hófst. Eins segja sumar sagnir aš žaš hafi veriš eldhśs saxiš ķ Eskifjaršarbęnum sem notaš var til aftökunnar. Björn Tandri lagšist ķ flakk sķšari hluta ęvi sinnar og eiga börn aš hafa veriš hrędd viš hann žvķ aš sś saga fylgdi honum aš hann hefši drepiš mann, enda sķšasti böšullinn į Austurlandi.

Fįtt er til ķ opinberum plöggum um aftökuna sjįlfa, eša hversu fjölmennt žar var. Til sišs var aš višstaddir vęru aftökur į Ķslandi annaš hvort biskup eša prestur, séra Jón Högnason į Hólmum viš Reyšarfjörš uppfyllti žetta įkvęši og var žar allavega višstaddur įsamt Jóni Sveinssyni sżslumanni. Varla žarf aš efast um aš hönd Eirķks og höfuš hafa veriš fest į stangir til sżnis aš aftökunni lokinni almenningi til višvörunar. Sżslumašur hafši sett mann sem umsjónarmann verksins sem hét Oddur, og var sagšur hreppstjóri frį Krossanesi viš Reyšarfjörš.

Til er handrit eftir Einžór Stefįnsson frį Mżrum ķ Skrišdal sem hann skrįši nišur eftir munnmęlasögum um atburši žessa. Žó svo margt ķ žeim sögum sé ekki samkvęmt žvķ sem fram kemur ķ opinberum heimildum hvaš sum nöfn og atburši varšar, er žó greinilegt viš hvaš er įtt. En ķ handriti Einžórs stendur žetta um žaš sem geršist Eskifirši žennan haustdag.

IMG_4730

Mjóeyri

Hófst nś Oddur handa um undirbśning aftökunnar. Skyldi hśn fara fram į Mjóeyri viš Eskifjörš. Böšull sżslumanns var til kvaddur, en hann fęršist undan aš vinna į Eirķki og kvaš sig skorta hug til žess. Böšull žessi nefndist Bergžór og bjó į Bleiksį, bżli viš Eskifjörš. Žorsteinn hét mašur śr Noršfirši, er hafši flakkaš vķša og var nokkuš viš aldur, er žetta geršist. Bauš hann sżslumanni aš vinna böšulsverkiš, og var žaš boš žegiš. Öxi var fengin aš lįni hjį kaupmanni į Eskifirši.

Žegar lokiš var öllum undirbśningi aftökunnar, fór Oddur hreppstjóri meš tilkvadda menn aš Borgum til aš sękja fangann. Voru žeir allir mjög viš vķn. Er žangaš kom, sat Eirķkur ķ fangelsinu og uggši ekki aš sér, enda hafši honum ekki veriš birtur dómurinn. Lét Oddur binda hendur hans, kvaš hann eiga aš skipta um verustaš og lét gefa honum vķn. Hresstist žį Eirķkur og varš brįtt kįtur mjög; žótti honum sem sinn hagur mundi nś fara batnandi. Var svo haldiš af staš įleišis til Mjóeyrar, en žaš er ęšispöl aš fara.

Gekk feršin greitt, uns komiš var ķ svonefnda Mjóeyrarvķk. Žį mun Eirķk hafa fariš aš gruna margt, enda hefur hann lķklega séš višbśnašinn į Mjóeyri og menn žį, er žar bišu. Sleit hann sig žį lausan og tók į rįs, en Oddur og menn hans nįšu honum žegar ķ staš. Beittu žeir hann haršneskju og hrintu honum įleišis til aftökustašarins. Eggjaši Oddur menn sķna meš žessum oršum: „Lįtum žann djöful hlżša oss og landslögum.”

Var Eirķkur sķšan hrakinn śt į eyrina, žar sem bišu hans höggstokkurinn og öxin. Allmargt manna var žar saman komiš, mešal žeirra skipstjóri og einhverjir skipverja af dönsku kaupfari, sem lį į firšinum. Er Eirķkur var leiddur aš höggstokknum, trylltist hann og baš sér lķfs meš miklum fjįlgleik. En Oddur og menn hans létu hann kenna aflsmunar og lögšu hann į stokkinn. Eirķkur hafši hįr mikiš į höfši; tók Oddur žar ķ bįšum höndum og hélt höfšinu nišri. Skipaši hann sķšan Žorsteini śr Noršfirši aš vinna sitt verk. Žorsteinn brį viš hart, en svo illa tókst til, aš fyrsta höggiš kom į heršar Eirķki og sakaši hann lķtt. Žį reiš af annaš höggiš og hiš žrišja, og enn var fanginn meš lķfsmarki.

Oddur hreppstjóri skipaši nś böšlinum aš lįta hér stašar numiš, „eša hvaš skal nś gera,” męlti hann, „samkvęmt lögum mį ekki höggva oftar en žrisvar.” Žį gekk fram skipstjórinn danski, leit į fangann, sem var aš dauša kominn, og skipaši aš binda skyldi endi į kvalir hans įn frekari tafar. Hjó žį Žorsteinn ótt og tķtt, og fór af höfušiš ķ sjöunda höggi. Skipstjórinn leit žį til Odds og męlti: „Drottinn einn veit, hvor ykkar hefur fremur įtt žessa mešferš skiliš, žś eša fanginn. Ef ég hefši rįšiš, skyldir žś hafa fylgt honum eftir.” Lķk Eirķks var sķšan grafiš į Mjóeyri.

Um žennan atburš varš til vķsan;

Aftaka

Öxin sem Eirķkur var höggvin meš er sögš hafa veriš til ķ verslun į Eskifirši fram til 1925 og į aš hafa veriš notuš žar sem kjötöxi. Ķ óvešrinu sem gekk yfir Austurland žann 30. desember 2015 uršu miklar skemmdir vegna sjįvargangs į Eskifirši. Sjór braut žį į leiši Eirķks Žorlįkssonar sem hefur veriš į Mjóeyri allt frį žvķ aš žessir atburšir geršust. Vitaš var meš vissu alla tķš hvar hann hvķlir, žó svo aš menn hafi tališ sig žurft aš stašfesta žaš meš žvķ aš grafa ķ leišiš. Var žaš gert ķ upphafi 20. aldar aš višstöddum žįverandi hérašslękni į Eskifirši. Žį var komiš nišur į kassa śr óheflušum boršum sem innhélt beinagrind af manni sem hefur veriš meira en ķ mešallagi. Hauskśpa lį viš hliš beinagrindarinnar og var hśn meš rautt alskegg.

Frįsagnir af atburšum žessum bera žaš meš sér aš Eirķkur Žorlįksson hefur veriš hraustmenni sem komst lengur af en félagar hans, viš ömurlegar ašstęšur. Lokaorš Einars Braga rithöfundar, sem gerir žessum atburšum mun gleggri skil ķ I. bindi Eskju, eiga hér vel viš sem lokaorš. „Hinn dauši hefur sinn dóm meš sér. Viš nśtķmamenn įfellumst ekki žessa ógęfusömu drengi. Kannski hefšu žeir viš hlišhollar ašstęšur allir oršiš nżtir menn. En žeir uršu fórnarlömb grimmilegrar aldar, sem ekkert okkar mundi vilja lifa. Meinleg forlög sendu žį ķ žessa byggš til žess eins aš žjįst og deyja.“

IMG_4726

 Leiši Eirķks Žorlįkssonar į Mjóeyri viš Eskifjörš

 

 

Efniš ķ žessa frįsögn er fengiš śr; Öldin įtjįnda, Eskja I. bindi, Žjóšsögum Jóns Įrnasonar, Landnįmiš fyrir landnįm - eftir Įrna Óla, handriti Einžórs Stefįnssonar sem hefur birst vķša og žętti Žórhalls Žorvaldssonar af sķšustu aftökunni į Austurlandi.


Óupplżst morš viš Hafnarnes

Žetta mįtti lesa ķ Žjóšólfi 11. jślķ 1878; Moršfréttir eystra. Um fardagaleytiš fóru fjórir menn į, bįti śr Fįskrśšsfirši til Djśpavogs aš sękja veislukost ofl.; žeir tóku śt vöruna og sneru 3 heimleišis meš bįtnum en 1 varš eftir. Skömmu sķšar kom inn į Djśpavog frönsk jakt og hafši meš sér nefndan bįt og nakin lķk hinna žriggja manna, og höfšu žeir sżnst myrtir (kyrktir), og sést meišsl į, žeim öllum. Allt annaš sem ķ bįtnum įtti aš vera, var horfiš, er Frakkar skilušu honum, höfšu žeir sagt, aš einhver dugga hefši veriš aš leggja frį bįtnum, er žeir sįu fyrst til hans, en ekki höfšu žeir getaš séš nafn į žvķ skipinu fyrir fokku sem hékk fyrir, og ekki kannast viš, aš žaš hefši veriš franskt. Kaupmašur Weywadt į Berufirši hafši žegar sent orš hinu franska herskipi, er lį žar eystra, og hafši Žį žegar lagt af staš til aš leita moršingjanna.

Viku seinna var žetta ķ Ķsafold; Moršsagan af Austfjöršum, er hér hefur gengiš staflaus um hrķš og komist ķ Žjóšólf, er eintómur tilbśningur, eftir žvķ sem frést hefur meš öšru herskipinu frakkneska (Beaumanoir), sem nś er nżkomiš aš austan, enda var saga žessi ķ sjįlfu sér nęsta ósennileg (moršingjarnir t. d. Lįtnir skilja lķkin nakin ertir ķ bįtnum ķ staš žess aš kasta žeim ķ sjóinn o.s.f.v.). Sannleikurinn er sį, aš bįtur meš žrem mönnum śr Fįskrśšsfirši hefur farist ķ kaupstašarferš til Eskifjaršar (ekki Berufjaršar), og fundu Frakkar į herskipinu bįtinn meš mönnunum daušum rekinn viš eyna Skrśšinn, og fęršu žeir lķkin, sem voru alklędd og ómeidd aš öllu leyti aš vottorši lęknisins į skipinu, til hreppstjórans į Fįskrśšsfirši.

Hafnarnes

Hafnarnes um 1952, Andey og Skrśšur fyrir fjaršarmynni (mynd;Žjóšminjasafniš - Gušni Žóršarson)

Viš minni Fįskrśšsfjaršar aš sunnanveršu er Hafnarnes, žar var žorp langt fram eftir 20. öldinni. Mestur mun fólksfjöldin hafa veriš įriš 1907 eša 105 manns. Hafnarnes byggšist um 1850 og er ķ landi Gvendarness sem var bęr į milli Fįskrśšsfjaršar og Stöšvarfjaršar. Žetta žorp byggši afkomu sķna į sjósókn og sjįlfsžurftarbśskap. Stutt var aš róa til fiskjar į fengsęl miš ķ įlunum į milli Andeyjar og Skrśšs. Ķ Hafnarnes komu sjómenn vķša aš af landinu, jafnvel frį Fęreyjum til aš róa žašan yfir sumartķmann, aflinn var saltašur. Innan viš tangann nešst į nesinu var höfnin og hefur žar veriš steinsteyptur hafnarkantur sem nś er lķtiš eftir af annaš en einstaka brot.

Fyrstu ķbśarnir į Hafnarnesi vor Gušmundur Einarsson og Žurķšur Einarsdóttir. Žau komu frį Gvendarnesi og Vķk. Gušmundur var annįlašur sjósóknari į austfjöršum og hraustmenni. Afkomendur Gušmundar og Žurķšar settust margir aš į Hafnarnesi og byggšin óx hratt. Įriš 1918 voru žar 12 ķbśšarhśs, og 1939 var Franski spķtalinn, sem byggšur var inn į Fįskrśšsfirši fyrir franska sjómenn įriš 1900, rifin og fluttur śt ķ Hafnarnes.

Žar breyttist hlutverk Franska spķtalans ķ žaš aš verša eitt fyrsta fjölbżlishśsiš į Austurlandi, auk žess sem hann var notašur sem skóli. Žegar leiš į 20. öldina tók byggšinni aš hnigna og var svo komiš įriš 1973 aš engin bjó lengur ķ Hafnarnesi. Stęrsta kennileiti byggšarinnar, Franski spķtalinn, var svo fluttur žašan aftur inn į Fįskrśšsfjörš 2010. Žar žjónar hann nś sem Fosshótel og safn um sögu franskra sjómanna viš Ķslandsstrendur.

Į fyrstu įratugum byggšarinnar var mikiš um aš franskar fiskiskśtur vęru višlošandi Fįskrśšsfjörš og höfšu žęr bękistöšvar inn viš žorpiš Bśšir ķ botni Fįskrśšsfjaršar žar sem nś kallast ķ daglegu tali Fįskrśšsfjöršur. Žó svo aš Fransmenn hafi yfirleitt komiš vel fram viš heimamenn gat kastast ķ kekki, og ekki er vķst aš Fransmenn hafi alltaf komiš eins vel fram viš Hafnarnesmenn eins og fólkiš inn į Bśšum žar sem žeir voru hįšari žvķ aš fį žjónustu.

Minjavernd Franski spķtalinn fra.pdf - Adobe Reader

Franskir sjómenn į Fįskrśšsfirši (mynd; Minjavernd)

Eitt sinn hafši Dugga legiš viš ból į Įrnageršisbótinni og ekki gengiš aš innheimta hafnartoll. Fór Žorsteinn hreppstjóri ķ Höfšahśsum įsamt Gušmundi ķ Hafnarnesi og hįsetum hans um borš. Žeir voru snarrįšir, rįku frönsku hįsetana og lokušu ofanķ lest. Fóru svo meš skipstjórann og stżrimanninn ofanķ kįetu og kröfšu žį um hafnargjöldin. Žaš stóš ekki į žvķ aš žau vęru greidd žegar svo var komiš. Žaš sama skipti fundu žeir ķ lest skśtunnar mann, sem horfiš hafši śr landi nokkru įšur, bundinn og žjakašan, en ómeiddan.

Annaš sinn var Gušmundur įsamt įhöfn sinni aš vitja um lķnu śt ķ įlunum, žar sem Fransmenn voru komnir aš meš fęri sķn flękt ķ lóšin. Gušmundur baš žį aš gefa eftir og lįta laus lóšin, en žvķ sinntu žeir engu. Hann lét žį įhöfn sķna róa mešfram duggunni og greip fęrin meš annarri hendinni en skar į žau meš hinni. Hafši til žess franska sleddu. Frönsku sjómennirnir uršu ęfir og eltu bįt žeirra Hafnarnesmanna en Gušmundur stżrši į grynningar og skildi žar meš žeim. Žetta sżnir vel hversu óragur og skjótur til įkvaršana Gušmundur var.

Žaš voru Hafnarnes menn sem voru fréttaefni stórblašanna ķ höfušstašnum žessa jślķdaga 1878 žar sem metingur var um žaš hvaš vęri satt og rétt varšandi moršin sem frétts hafši af frį Austfjöršum. Žaš sannasta mį sennilega finna ķ sagnažįttum Vigfśsar Kristjįnssonar en hann hefur gert rśmlega hundraš įra sögu Hafnarnesbyggšar hvaš gleggst skil į prenti. Kristinn fašir Vigfśsar var sonur Gušmundar hins hrausta frumbyggja ķ Hafnarnesi og var 16 įra žegar atburšir žessir geršust er rötušu svona misvķsandi ķ fréttir sunnanblašanna.

Samkvęmt sagnažįttum Vigfśsar er hiš rétta aš ķ maķ 1878 fóru tveir bįtar meš mönnum śr Hafnarnesi ķ verslunarferš til Eskifjaršar. Gušmundur var formašur ķ öšrum sem į voru fjórir. Mašur sem hét Frišrik Finnbogason formašur į hinum bįtnum, sem į voru žrķr menn. Fljótlega eftir aš bįtarnir  yfirgįfu Hafnarnes sigldu žeir fram hjį skśtu, sem Frišrik vildi fara um borš ķ, en Gušmundur ekki ķ žaš skipti, og var talaš um aš heimsękja skśtuna frekar ķ bakaleišinni.

Žeir sinntu kaupstašarerindum sķnum į Eskifirši og fengu sér brennivķn aš žeim loknum. Vildi Frišrik aš žeir fęru heim strax um kvöldiš. Gušmundur vildi lįta heimferšin bķša morguns. Žegar bįtur Gušmundar kom ķ Hafnarnesiš daginn eftir voru Frišrik og félagar ókomnir. Fariš var aš leita og fannst bįturinn į reki milli Andeyjar og Skrśšs og mennirnir ķ honum lįtnir. Öllu hafši veriš stoliš śr bįtnum ekki skilin eftir ein laus spżta. Mennirnir voru bundnir viš žófturnar, illa śtleiknir, naktir, stungnir og kyrktir. Giskaš var į aš žeir hefšu ętlaš um borš ķ skśtuna į heimleišinni, en hśn var horfin af žeim mišum sem hśn hafši veriš daginn įšur.

Ķ kirkjubókum Kolfreyjustašar er sagt frį žvķ aš žessir menn hafi veriš jaršsungnir žann 25. maķ 1878; „Frišrik Finnbogason, 33 įra, frį Garšsį ķ Hafnarnesi, Žóršur Einarsson, 22 įra, frį Gvendarnesi, Oddur Jónsson, 27 įra, sama stašar. Žeir fundust öreindir ķ bįti milli Andeyjar og Skrśšs.“ Žar sem Vigfśs Kristinsson getur žessa atburšar ķ saganažįttum sķnum um Hafnarnes telur hann fullvķst aš mennirnir hafi veriš myrtir og fęrir rök fyrir žvķ sem ekki verša uppi höfš hér.

 

Ps. Hafnarnes hefur lengi heillaš feršamenn og mį sjį žį žar meš myndavélar į lofti įriš um kring. Žaš er aš verša fįtt sem minnir į fyrri fręgš eftir aš helsta kennileitiš Franski spķtalinn var fluttur inn į Fįskrśšsfjörš. Į žessari sķšu hefur įšur birst mynda blogg um Hafnarnes, sjį hér. Einnig lęt ég fljóta meš nokkrar myndir hér fyrir nešan.

 

Sólarupprįs

Nżi og gamli vitinn ķ Hafnarnesi viš sólarupprįs

 

Skrśšur

 Skrśšur

 

Kolfreyjustašur

 Kirkjan į Kolfreyjustaš, Hafnarnes handan fjaršar

 

Nżbęr

 Frį Hafnarnesi 2009

 

Franski spķtalinn austur

 Franski spķtalinn į Hafnarnesi 2009

 

FossEast-33

 Franski spķtalinn oršinn aš Fosshóteli į Fįskrśšsfirši


Višsjįlvert hįskakvendi, eša fróm dandikvinna?

Augun

Augun eru eins og stampar,

ķ žeim sorgarvatniš skvampar,

ofan meš nefi kippast kampar,

kjafturinn er eins og į dreka,

mér kemur til hugar kindin mķn,

aš koma žér nišur hjį Leka.

Žannig segir sagan aš gušsmašurinn hafi kvešiš vögguvķsuna fyrir barnunga dóttur sķna. Meir aš segja greinir žjóšsagan svo frį aš dótturinni hafi veriš komiš ķ lęri hjį Leka žegar hśn hafši aldur til, og hafi numiš žar fjölkynngi. Hśn varš sķšar fręg žjóšsagnapersóna, gekk undir nafninu Galdra-Imba. Sigfśs Sigfśsson, hinn austfirski žjóšsagnaritari, segir Imbu hafa veriš stórgerša og blandna (višrjįlverša, undirförula) en žó höfšingja ķ lund. Ķ žjóšsögum Sigfśsar eru margar frįsagnir af göldrum hennar, enda um austfirska žjósagnapersónu aš ręša og gott betur en žaš, eina af ęttmęšrum austfiršinga.

Žjóšasagan segir aš Imba hafi elt mann sinn austur į land, séra Įrna Jónsson, eftir aš hann hafši flśiš hana. Žar hafi presturinn į Skorrastaš gengist fram ķ žvķ aš bjarga kolleika sķnum undan Imbu meš žvķ aš sękja hann į bįti til Lošmundafjaršar, flutt hann žašan sjóleišina į Noršfjörš. Žegar žeir voru staddir įsamt föruneyti į móts viš Dalatanga gerši Imba žeim galdur, sendi žeim svo mikinn mótvind aš žeim mišaši ekkert, auk žess sem žaš sóttu aš žeim nokkrir hrafnar meš jįrnklęr. Žessu įttu gušsmennirnir mótleik viš, meš bęn į almęttiš, žannig aš til varš lognrönd sem žeir gįtu róiš frį Dalatanga ķ Noršfjörš. Eftir aš žeir komu į Skorrastaš į Imba aš hafa sent žeim fimm drauga en žeir prestarnir, įsamt Galdra-Rafni į Hreimsstöšum, eiga aš hafa komiš žeim fyrir žar sem sķšan heitir Draugadż eša Djöfladż. Aš endingu eiga žeir félagar aš hafa foršaš séra Įrna į enska duggu sem flutti hann til Englands.

Margar žjóšsagnirnar af Imbu eru um samlindi žeirra męšgnanna ķ Lošmundarfirši, Imbu og Žurķšar dóttur žeirra Įrna. Samband žeirra į aš hafa veriš eldfimt og į Imba aš hafa drepiš tvo eiginmenn fyrir Žurķši meš göldrum į mešan žęr męšgur bjuggu į Nesi ķ Lošmundarfirši. Žurķšur tók viš sem hśsfreyja į Nesi, en Imba flutt sig um tķma inn į Seljamżri, nęstu jörš innan viš Nes. Sķšar žegar Imba kemur aftur ķ Nes, eiga Žurķšur og mašur hennar, Gušmundur Oddson, aš hafa komiš Imbu fyrir ķ kofa viš tśnjašarinn sem kallašur var Imbukvķar, vegna ósamlyndis Imbu og Gušmundar, sem endaši meš žvķ aš Imba fyrirfór honum. Sķšustu įrin flutti Imba aš Dallandi ķ Hśsavķk fyrir tilstilli dóttur sinnar, en žį jörš höfšu žau įtt Žurķšur og Gušmundur. Žar dvaldi Imba sķšustu įrin, eša žar til Žurķšur kom henni fyrir kattarnef meš eitrušu slįtri, samkvęmt žjóšsögunni.

Nokkrar sögur eru til af Imbu žegar hśn į aš hafa bśiš aš Huršarbaki viš Hreimsstaši ķ Hjaltastašažinghį en ekki er vitaš hvort žęr eiga aš gerast į fyrstu įrum hennar į Austurlandi eša sķšar. Žó veršur lķklegt aš teljast aš žar hafi hśn bśiš einhvern tķma į milli žess sem hśn var ķ Lošmundarfirši og Hśsavķk, ef eitthvaš er hęgt aš rįša ķ söguna af žvķ žegar hśn seldi smįfęttu saušina į Eskifirši og Žurķšur dóttir hennar mętti henni meš saušareksturinn ķ Eyvindarįrdölum og hafši į orši "smįfęttir eru saušir žķnir móšir" en žeir reyndust vera mżs žegar Imba hafši fengiš žį greidda.

En hver var Galdra-Imba? Į žvķ hef ég haft įhuga frį žvķ ég sį ęttartölu afa mķns og nafna fyrir rśmum 30 įrum sķšan. Žvķ žjóšsagna persónan Ingibjörg Jónsdóttir (Galdra-Imba) var formóšir okkar nafnanna, eins og svo margra austfiršinga. Nś į dögum netsins er aušvelt aš fletta Galdra-Imbu upp og fį um hana fleiri upplżsingar en finna mį ķ žjóšsagnasöfnunum.

Ingibjörg Jónsdóttir mun hafa veriš fędd įriš 1630, dóttir įbśendanna į Žverį ķ Skagafirši, žeirra Helgu Erlendsdóttir, sem var prestdóttir, og séra Jóns Gunnarssonar prests ķ Hofstašažingum ķ Skagafirši og sķšar į Tjörn ķ Svarfašardal. Žaš rann žvķ ómengaš prestablóš um ęšar Imbu. Litlar heimildir eru af uppvaxtarįrum Ingibjargar ašrar en žęr aš hśn į aš hafa veriš ķ lęri hjį Leodegarķusi, sem mun hafa bśiš ķ Eyjafjaršarsżslu og var annaš hvort enskur eša žżskur, almennt kallašur Leki. Allavega er ekki vitaš til aš ķslendingur hafi boriš žetta nafn. Eiginmašur Ingibjargar varš séra Įrni Jónsson, fęddur sama įr og hśn, prestsonur śr Svarfašardal. Įrni hafši gengiš ķ Hólaskóla og veriš ķ nokkur įr ķ lęri hjį Gķsla Magnśssyni sżslumanni (Vķsa-Gķsla). Ingibjörg er sögš seinni kona Įrna (samkv. einstaka heimildum) en fyrri kona hans hét Žórlaug og įttu žau 4 börn. Af žvķ hjónabandi eru engar sagnir.

Įrni var prestur ķ Višvķk įriš 1658. Žurķšur dóttir Įrna og Ingibjargar er fędd 1660, en įriš 1661 flytja žau ķ Fagranes, undir Tindastóli utan viš Saušįrkrók, og eru žar presthjón ķ tólf įr. Įrni veršur svo prestur aš Hofi į Skagaströnd įriš 1673. Žau Ingibjörg eru sögš hafa eignast saman 5 börn, Žurķši, Jón, Margréti, Gķsla og Gunnar. Athygli vekur aš žrjś af elstu börnum žeirra eru sögš fędd 1660 žegar žau hjón standa į žrķtugu. Gķsli og Gunnar eru svo fęddir 1661 og 1664. Žegar žau eru aš Hofi į Skagaströnd er Įrni sakašur um galdur og mįlferlin gegn honum dómtekin įriš 1679. Žeir sem sóttu aš Įrna voru ekki nein smįmenni, žvķ žar fóru fyrirmenni og lögréttumenn, sem höfšu undirbśiš ašförina vel og vandlega eftir lögformlegum leišum žess tķma. Strax voriš 1678 hafši prófasturinn ķ Hśnavatnssżslu, séra Žorlįkur Halldórsson, tilkynnt Gķsla biskupi Žorlįkssyni um galdraiškun Įrna. 

Séra Įrni var aš lokum kallašur fyrir prestastefnu aš Spįkonufell 5. maķ 1679. Jón Egilsson lögréttumašur ķ Hśnavatnssżslu bar žaš į Įrna aš hann hefši ónżtt fyrir sér kś og hafši 12 vitni sem svöršu fyrir aš hann fęri meš rétt mįl. Žegar Įrni var spuršur hvaš hann hefši sér til varnar kvašst hann engar varnir hafa ašrar en vitnisburš nokkurra góšra manna um kynni žeirra af sér, sem prestastefnan komst aš nišurtöšu um aš vęru gagnslausar žar sem žęr kęmu mįlinu ekki viš.

Nęstur sakaši Halldór Jónsson, einnig lögréttumašur Hśnvetninga, Įrna um "aš djöfuls įsókn og ónįšun hafi į sitt heimili komiš, meš ógn og ofboši į sér og sķnu heimilisfólki, aš Gunnsteinsstöšum ķ Laugadal,,," og lagši fram vitnisburš 3 manna, sem höfšu stašfest žį į manntalsžingi ķ Bólstašahlķš um voriš, og auk žessa lagši hann fram yfirlżsingu 21 manns um žaš, aš Halldór "segi satt ķ sķnum įburši upp į prestinn sķra Įrna". Įrni kvašst ašspuršur engin gögn hafa gegn žessum įburši Halldórs en lżsti sig sem fyrr saklausan.

Žrišja įkęrandinn, sem fram kom ķ réttinum, var bóndinn Ķvar Ormsson. Hann kvaš séra Įrna vera valdan „aš kvinnu sinnar, Ólafar Jónsdóttur, ósjįlfręši, veikleika og vitfirringu," og vķsaši hann um žetta til žingvitna, sem hefšu veriš tekin og eišfest žessu til sönnunar. Įrni neitaši į sömu forsemdum og įšur.

Fjórši og sķšasti įkęrandinn var Siguršur Jónsson rķkur bóndi ķ Skagafirši og lögréttumašur ķ Hegranesžingi. Lagši hann fram svohljóšandi įkęru į séra Įrna: „Ég, Siguršur Jónsson eftir minni fremstu hyggju, lżsi žvķ, aš žś, Įrni prestur Jónsson, sért valdur aš žeirri neyš, kvöl og pķnu, sem sonur minn, Jón, nś 10 vetra aš aldri, hefur af žjįšur veriš, sķšan fyrir nęstumlišin jól, og nś til žessa tķma. Sömuleišis lżsi ég žig valdan af vera žeirri veiki, kvöl og pķnu, er dóttir mķn, Žurķšur, hefur af žjįšst, sķšan fimmtudaginn ķ 3. viku góu. Held ég og hygg žś hafir žį neyš, kvöl og pķnu mķnum bįšum įšur nefndum börnum gjört ešur gjöra lįtiš meš fullkominni galdrabrśkun ešur öšrum óleyfilegum Djöfulsins mešulum. Segi ég og ber žig, Įrni prestur Jónsson, aš ofanskrifašri hér nefndra minna barna kvöl valdan."

Lagši Siguršur svo fram vottašan vitnisburš fjögurra hemilsmanna aš hann hefši žrisvar sinnum synjaš Įrna bónar sem hann baš įšur en veikindi barna hans hófust. Žessi veikindi žeirra hafi sķšan "aukist, meš kvölum og ofboši ķ żmislegan mįta", einkum ef gušsorš var lesiš eša haft um hönd. Loks var žrišja įsökun Siguršar į hendur Įrna einkennileg. Hann hafši veriš ķ fiskiróšri, lenti ķ hrakningum, og fékk erfiša lendingu "framar öšrum" sem róiš höfšu žennan dag, svo aš bįtur hans hafši laskast. Žetta hafši skeš sama daginn og kona hans hafši synjaš séra Įrna bónar. Sannsögli sķnu til stašfestu lagši lögréttumašurinn fram vottorš frį Benedikt Halldórssyni sżslumanni ķ Hegranesžingi og fimmta lögréttumanns, auk fleiri frómra manna.

Žegar hér var komiš snéri biskup sér aš Įrna og skoraši į hann aš leggja fram mįlsbętur sér til varnar gegn įburši Siguršar, en prestur kvašst eins og įšur, vera saklaus af öllum galdra įburši og engar vottfestar varnir hafa fram aš fęra, og myndi hlķta dómi stéttarbręšra sinna, hvort sem hann yrši haršur eša vęgur. Sumir hafa tališ séra Įrna hafa veriš veikan į geši, jafnvel vitfirrtan, hvaš žessa mįlsvörn varšar. En sennilegra er aš hann hafi treyst į réttsżni kolleika sinna. Žaš žarf ekki aš oršlengja žaš frekar, réttarhöld prestastefnunnar aš Spįkonufelli komust aš žeirri nišurstöšu aš séra Įrni Jónsson skildi brenndur į bįli. Įrni įtti žó einn möguleika į undankomu meš svoköllušum tylftareiši, en žaš er eišur 12 mįlsmetandi manna um sakleysi hans į žvķ sem į hann var borši. 

Įrni viršist hafa įkvešiš žegar ķ staš eftir dóminn aš flżja austur į land, enda vandséš hverjir hefšu veriš tilbśnir aš sverja honum eiš gegn žeim höfšingjum sem eftir lķfi hans sóttust. Žjóšsagan segir aš Įrni hafi flśiš einn, en ašrar sagnir segja aš hann hafi fariš meš fjölskylduna alla og žau Ingibjörg hafi sett sig nišur į Nesi viš Lošmundarfjörš. Austurland hafši įšur veriš grišastašur žeirra sem sęttu galdraofsóknum į Ķslandi og er saga Jóns "lęrša" Gušmundssonar um žaš eitt gleggsta dęmiš. 

Sumariš 1680 var lżst eftir Įrna sem óbótamanni į Alžingi. Lżsingin hljóšaši svo; „Lįgur mašur, heršamikill, dökkhęršur, brśnasķšur, dapureygšur, svo sem teprandi augun, meš ódjarfIegt yfirbragš, hraustlega śtlimi, mundi vera um fimmtugsaldur". Žetta įr fer Įrni til Englands, sennilega vegna žess aš žar hafši bróšir hans, Žorsteinn, sest aš og hefur hann sjįlfsagt ętlaš aš leita įsjįr hjį honum, en óvķst er hvort fundum bręšranna hefur boriš saman. Hann į aš hafa skrifaš heim, žvķ ķ Męlifellsannįl er ömurlegum įrum Įrna ķ Englandi lżst meš žessum oršum: "Įriš eftir skrifaši séra Įrni til Ķslands og segist eiga öršugt aš fį sér kost og klęši ķ Englandi, žvķ žaš tķškanlega erfiši sé sér ótamt, og andašist hann žar įri sķšar (ž.e.1861)."

Žegar žessar hörmungar dynja į presthjónunum į Hofi standa žau į fimmtugu og börnin eru fimm, öll innan viš tvķtugt. Žaš mį ljóst vera aš hjónin hafa veriš dugmikil og hafa įtt talsvert undir sér efnalega, žvķ žaš hefur ekki veriš heglum hent aš taka sig upp, flytjast žvert yfir landiš meš stóra fjölskyldu, og koma upp nżju heimili. Hafi einhverjum dottiš ķ hug aš Įrni hafi veriš veikur į geši eša sżnt af sér heigulshįtt žegar hann flśši til Englands, žį mį benda į hvernig fór fyrir Stefįni Grķmssyni, sem fór į bįliš 1678, įri įšur en Įrni hlaut sinn dóm, gefiš aš sök aš hafa boriš glķmustaf ķ skó sķnum įsamt žvķ aš eyšileggja nit ķ kś. Var sérstaklega til žess tekiš viš žau réttarhöld aš Stefįn og Įrni žekktust, enda mįlatilbśnašurinn gegn Stefįni m.a, komin frį Jóni Egilssyni, sama lögréttumanni og fór fyrir mįltilbśnaši į hendur Įrna. Hver rótin var aš ašförinni aš séra Įrna er ekki gott aš geta til um, en ekki er ólķklegt aš hśn hafi veriš fjįrhagslegs ešlis.

Ingibjörg viršist hafa haft bolmagn til aš koma sér og börnum sķnum vel fyrir į Austurlandi og mį žvķ ętla aš žau hjón hafi veriš vel stęš žegar žau flżšu Noršurland. Žurķšur dóttir hennar bjó į Nesi ķ Lošmundarfirši. "Haldin ekki sķšur göldrótt en móšir hennar", segir Espólķn. "Žótti vęn kona og kvenskörungur", segir Einar prófastur. Synir hennar voru Jón og Oddur, sį sem Galdra Imbu ętt er viš kennd. Um žau Jón og Margréti er fįtt vitaš, bęši sögš fędd 1660 eins og Žurķšur. Gķsli varš bóndi ķ Geitavķkurhjįleigu, Borgarfirši. "Žótti undarlegur, fįskiptin og dulfróšur", segir Einar prófastur. Žjóšsögur Sigfśsar greina frį Jóni "Geiti" Jónssyni sem var galdramašur ķ Geitavķk og į aš hafa veriš sonarsonur Ingibjargar og Įrna gęti žess vegna veriš aš žeir bręšur Gķsli og Jón hafi bįšir ališ manninn ķ Geitavķk, žvķ ekki er vitaš til aš Gķsli hafi įtt afkomendur. Gunnar varš prestur į Stafafelli ķ Lóni, sķšar į Austari-Lyngum ķ V-Skaftfellssżslu. Gunnar var borinn galdri lķkt og fašir hans, en bar žaš af sér meš eiši 3. jśnķ įriš 1700. Hafši hann žį misst hempuna um tķma bęši vegna žessa og barneignar. Žegar hann hafši hreinsaš sig af galdraįburšinum, var honum veitt uppreisn og voru honum veitt Mešallandsžing įriš 1700.

Galdra oršiš fylgdi Ingibjörgu og afkomendum śt yfir gröf og dauša, og lifir enn ķ žjóšsögunni. Samt er ekki vitaš til aš Ingibjörg Jónsdóttir hafi nokkru sinni veriš įkęrš fyrir galdur og fįar žjóšsögur sem greinir frį göldrum hennar į Noršurlandi. Hśn leitašist samt viš aš hreinsa sig af galdraįburši lķkt og sjį mį ķ Alžingisbókum įriš 1687. Žar er pistill; "Um frelsiseiš Ingibjargar Jónsdóttur śr Mślažingi. Var upp lesin erleg kynning žeirrar frómu og gušhręddu dandikvinnu Ingibjargar Jónsdóttur, sem henni hefur veriš af mörgum góšum manni, bęši noršan og austan lands, śt gefin um hennar erlegt framferši. Og eftir žvķ aš trśanlega er undirréttaš af valdsmanninum Bessa Gušmundssyni, aš hér nefnd kvinna beri žunga angursemi, sökum žess henni hafi ei leyft veriš aš nį frelsiseiši mót žvķ galdraryktis hneykslunar aškasti, er hśn žykist merkt hafa višvķkjandi fjölkżnngisrykti, žar fyrir, svo sem rįša mį af hennar vitnisburša inntaki, aš stór naušsyn til dragi, samžykkja lögžingismenn, aš velnefndur sżslumašurinn Bessi Gušmundsson henni frelsiseišsins unni, svo sem hann meš góšra manna rįši og naušsynlegu fortaki fyrirsetjandi veršur." (Alžingisbękur Ķslands, 1912-90: VIII, 154-55).

Dylgjurnar um galdrakukl Ingibjargar viršast ekki eiga sér ašra stoš ķ opinberum gögnum en ķ žeim frelsiseiš sem hśn fęr tekin fyrir į Alžingi. Žį er Ingibjörg 57 įra gömul, ekki hef ég rekist į hversu gömul hśn varš, og viršist frelsiseišur hennar vera sķšustu opinberu heimildir um hana.

Žjóšsagan segir aš žegar Galdra-Imba lį banaleguna, baš hśn aš taka kistil undan höfšalagi sķnu og kasta honum ķ sjóinn, en lagši blįtt bann viš žvķ aš hann vęri opnašur. Mašur var sendur meš hann og var lykillinn ķ skrįnni. Hann langaši mikiš til žess aš forvitnast um hvaš vęri ķ kistlinum, og gat ekki į sér setiš, og lauk honum upp. En žį kom ķ ljós, aš ķ honum var selshaus, sem geispaši įmįtlega framan ķ manninn, sem žį varš hręddur og fleygši kistlinum ķ sjóinn eins fljótt og hann gat. Nokkru sķšar dó maddaman.

Samkvęmt žjóšsögunum er žvķ nokkuš ljóst aš žaš hefur gustaš af Ingibjörgu og afkomendum hennar į Austurlandi. Sigfśs Sigfśsson getur žess, aš eftir aš Imba var öll žį hafi Žurķšur lįtiš flytja hana frį Dallandi ķ Hśsavķk yfir į kirkjustašinn Klippstaš ķ Lošmundarfirši. Hann segir aš gamlir menn hafi lengju vitaš af leiši Galdra-Imbu meš hellu ofan į, sem hśn sagši fyrir um aš žar skildi lįtin žegar hśn andašist. Sigfśs endar galdražįtt sinn um Imbu į oršunum "Margt og myndarlegt fólk er komiš af žeim męšgum į Austurlandi".

 

Selshaus 2

 

Heimildir;

Žjóšsagnasafn Sigfśsar Sigfśssonar

Žjóšsögur Ólafs Davķšssonar

Ķslendingabók

Prestasögur 4 / Oscar Clausen

Galdra-Imba / Indriši Helgason

Galdra-Imba / Wikipedia

Žjóšfręši 

Ps. žessi samantekt birtist hér į sķšunni fyrir rśmu įri sķšan.


Sęnautasel og heimsmašurinn į heišinni

IMG_3862

Nóbelskįldiš taldi sig vera nokkuš vissan um aš til vęri ašeins einn ķslenskur heimsborgari, mašur sem talist gęti alžjóšavęddur. Žaš hefši margsannast aš hann vęri eini ķslendingurinn sem allt fólk, hvar sem žaš vęri ķ heiminum, myndi skilja. Žessi mašur var Bjartur ķ Sumarhśsum, hetja sjįlfs sķn. Žaš er fįtt sem hefur glatt hverślanta samtķmans meira en geta atyrt Bjart ķ Sumarhśsum meš oršsnilli sinni viš aš upplżsa aš ķ honum bśi allt žaš verstau sem finna megi ķ fólki. Flestir Ķslendingar og margir erlendir ašdįendur Halldórs Kiljan Laxness žekkja söguna sem lżsir lķfsbarįttu žessa sjįlfstęša kotbónda ķ afskekktri heiši. Margir telja aš fyrirmynd sögunnar hafi veriš aš finna Sęnautaseli.

Undanfarin sumur höfum viš hjónin žvęlst margann góšvišrisdaginn um Jökuldalsheišina til aš kynna okkur undur hennar. Oftast var komiš viš ķ Sęnautaseli, enda rekur fyrr um vinnufélagi minn žar feršažjónustu įsamt konu sinni og žar er hęgt aš fį bestu lummur į landinu. Eftir aš mašur var komin į bragšiš fór feršunum fjölgand meš ęttingjum og vinum til aš sżna žeim undur Sęnautasels og gęša sér į gómsętum lummum og kakói. Sęnautasel var endurbyggt 1992 og hafa žau Lilja og Hallur veriš žar gestgjafar sķšan žį, en auk žess er bęrinn til sżnis, og er eftirsótt af erlendum feršamönnum sem lesiš hafa Sjįlfstętt fólk, aš setja sig inn ķ sögusvišiš meš dvöl ķ bęnum.

IMG_3927

Tķmarnir breytast og mennirnir meš. Žar sem draugar įšur rišu röftum ķ ęrhśsinu er nś gestum og gangandi gefnar lummur į garšann og brynnt meš kakói og kaffi innan um lopapeysur

Įstęša žessara mörgu ferša okkar var auk žess saga allra heišarbżlanna og gętu ferširnar žess vegna įtt eftir aš verša enn fleiri į nęstu įrum. Enda voru žessi heišabżli 16 žegar best lét og viš ķ mesta lagi bśin aš heimsękja helminginn. Til aš fį sögu heišarinnar beint ķ ęš las ég samantekt Halldórs Stefįnssonar ķ bókinni Austurland um heišabyggšina, sem var ķ į milli 5-600 m hęš. Halldór Stefįnsson segir m.a.; "Byggš žessarar hįlendu heišarbyggšar, hinnar langhęstu į landinu, lķkist žannig - nęr aš kalla- ęvintżri." Eins las ég Sjįlfstętt fólk Halldórs Laxness og Heišarharm Gunnars Gunnarssonar auk fjölda annarra frįsagna af lķfinu ķ heišinni. Hér į eftir fer hluti žess sem ég tel mig hafa oršiš įskynja um Sjįlfstętt fólk.

IMG_8593

Horft heim aš rśstum Fögrukinnar sem var eitt af heišarbżlunum. Gunnar Gunnarsson rithöfundur skrifaši bękur um bśsetuna į heišinni. Ein af žeim er Heišarharmur sem fjallar um heimsfólkiš ķ heišinni meš annarri nįlgun en Halldór ķ Sjįlfstęšu fólki. Gunnar segir frį žvķ hvernig bśsetan į heišinni eyddist bę fyrir bę m.a. vegna uppblįsturs. Sagt hefur veriš aš Gunnar hafi komiš til įlita sem Nóbelshafi į sama tķma og Halldór. Žaš sem į aš hafa stašiš Gunnari ašallega fyrir žrifum var ašdįun nasismans į verkum hans. Hann er t.d. eini Ķslendingurinn sem vitaš er til aš hafi hitt Hitler. Žó Halldór hafi opinberaši skošanir sķnar į "gślags" kommśnisma Sovétsins, sem var žį mešal sigurvegara strķšsins, varš žaš ekki tališ honum til hnjóšs. Eftir aš ryk moldvišranna er sest gęgist žaš upp śr rykföllnu hugskotinu, aš Nasistar hafi ekki veriš žeir sem töpušu strķšinu, Žaš hafi fyrst og fremst veriš žjóšverjar og svo sjįlfstętt fólk. 

Žaš fer framhjį fįum sem setja sig inn ķ stašhętti aš hin žekkta ķslenska skįldasaga, sem žżdd hefur veriš į fjórša tug tungumįla, gerist į Jökuldalsheišinni. Fleira en feršlag Bjarts ķ Sumarhśsum į hreindżrstarfi yfir Jökulsį į heiši stašfestir tengsl sögunnar jafnt viš stašhętti sem og žjóšsöguna. Ķ sögubyrjun mį meš góšum vilja sjį glitta ķ Hjaltastašafjandann og žegar į lķšur veršur ekki betur séš aš Eyjaselsmóri rķši röftum į ęrhśsinu ķ Sumarhśsum, žannig aš Halldór hefur veriš bśin aš kynna sér mögnušustu žjóšsagnir į Héraši og flytja žęr upp į Jökuldalsheiši. Žó eru sennilega fįir bókmenntafręšingar  tilbśnir til aš kvitta undir žaš aš Sjįlfstętt fólk sé ķ reynd sannsöguleg skįldsaga sem gerist į heiši austur į landi. Žeir hafa flestir hverjir kappkostaš aš slķta söguna upp meš rótum til aš lyfta henni į ęšra plani, meir aš segja tališ sögusviš hennar hafa allt eins oršiš til ķ Kalifornķu. En ķ žessu sem og öšru, er sannleikurinn  oft lyginni lķkastur um žaš hvar heimsborgarana er aš finna.

Halldór Laxness feršašist um Austurland haustiš 1926 og fór žį mešal annars um Jökuldalsheišina og gisti ķ Sęnautaseli. Halldór skrifar af žessu tilefni greinina „Skammdegisnótt ķ Jökuldalsheišinni“, sem birtist fyrst ķ Alžżšublašinu ķ mars 1927. Žar segir m.a.; "Žaš var ekki sjónarmunur į kotinu og jöklinum; samferšamenn mķnir hittu į žaš meš žvķ aš aš fylgja sérstökum mišum. Viš geingum mörg žrep nišurķ jökulinn til aš komast innķ bęardyrnar. Bašstofukytran var į loftinu, nišri var hey og fénašur. Hér bjó karl og kerlķng, sonur žeirra og móšir bónda, farlama gamalmenni. Bóndinn įtti nokkrar kindur, en hafši slįtraš einu kśnni til žess aš hafa nóg handa kindunum. Hann sagši aš žaš gerši minna til žótt fólkiš vęri mjólkurlaust og matarlķtiš, ašalatrišiš vęri aš hafa nóg handa kindunum. -Fólkiš ķ heišinni dró fram allt žaš besta handa feršalöngunum: Viš fengum sošiš beljukjöt um kvöldiš og sošiš beljukjöt morguninn eftir, kaffi og grjótharšar kleinur". Einnig žótti Halldóri žaš kindugt aš hśsbóndinn hafši helst įhuga į aš vita hvort góšar afréttir fyrir saušfé vęru į Ķtalķu, žegar til tals kom aš vķšförull heimshornaflakkari var į ferš ķ Sęnautaseli. „Ég var žvķ mišur ekki nógu menntašur til aš svara žessari spurningu eins og vert hefši veriš“, eru lokaorš skįldsins ķ greininni.

IMG_1811

Sęnautasel viš Sęnautavatn; bęrinn var byggšur 1843 ķ honum var bśiš til 1943, ef frį eru talin 5 įr vegna Dyngjufjallagoss

Žaš eru reyndar til munnmęlasögur žess efnis aš Halldór hafi dvališ lengur ķ Sęnautaseli en žessa einu skammdegisnótt og žegar saga heišarbżlanna er skošuš mį finna marga atburši ķ sjįlfstęšu fólki sem geršust į öšrum heišarkotum. Sumariš 1929 skrifaši Halldór uppkast aš sögu um ķslenskan bónda sem bżr į afskekktri heiši. Žetta er fyrsta gerš skįldsögunnar Sjįlfstętt fólk. Halldór las śr žessari frumgerš sinni fyrir vin sinn, Jóhann Jónsson, ķ Leipzig voriš 1931 og žóttist ętla aš fleygja henni. Jóhann haršbannaši honum žaš og sagši aš žetta vęri žaš besta sem hann hefši skrifaš. Svo merkilega vill til aš bóndinn og ašalpersónan ķ žessari frumgerš Sjįlfstęšs fólks hét einmitt Gušmundur Gušmundsson, eins og gestgjafinn ķ Sęnautaseli sem bauš Halldóri upp į beljukjöt „Skammdegisnótt ķ Jökuldalsheišinni“.

Hvernig Nóbelskįldiš lętur „Sjįlfstętt fólk“ lķta śt samkvęmt sinni heimsmynd hefur sjįlfsagt mörgum svišiš sem upp ólust ķ „Sumarhśsum“ Jökuldalsheišarinnar. Skśli Gušmundsson sonur Gušmundar Gušmundssonar ķ Sęnautaseli, af seinna hjónabandi og žvķ ekki fęddur žegar Halldór var į ferš, hefur gert heišinni ķtarleg skil ķ ręšu og riti. Um mismunandi įhuga föšur sķns og heimshornaflakkara į bśskaparhįttum śti ķ hinum stóra heimi hefur Skśli žetta aš segja.

"Žaš mun lįta aš lķkum aš bęndur žeir sem bjuggu į Jökuldalsheišinni, eins og bęndur annars stašar į landinu, muni jafnan hafa skeggrętt um tķšarfariš og fénašarhöldin er žeir hittust. Einnig eru til heimildir um aš žeir muni jafnvel hafa leitaš tķšinda varšandi žetta įhugamįl sitt, ef svo bar viš aš til žeirra komu menn lengra aš, og jafnvel frį fjarlęgari löndum. Hins vegar er žaš öldungis óljóst hvort svoleišis feršagarpar hafi haft svör į reišum höndum varšandi afkomu bęnda ķ öšrum heimshlutum. Trślega mun žeim hafa veriš żmislegt annaš hugstęšara heldur en hvort einhverjir bęndur skrimtu į kotum sķnum žar eša hér. Undantekning mun žó e.t.v. hafa veriš į žessu, og hugsanlega munu żmsir hafa haft įhuga į basli žessara manna – a.m.k. ef žeir eygšu möguleika į aš notfęra sér nęgjusemi žeirra sjįlfra sér til fręgšar og framdrįttar." (Mślažing 20 įrg bls. 185-186)

 IMG_4022

Afréttalönd heišarinnar eru hvoru tveggja, hrjóstrug og grasgefin, snjóžung og köld į vetrum, en hitinn getur aušveldlega fariš ķ 20-25°C margann sumardaginn eins og svo vķša į heišum austanlands

Hverślantar samtķmans lįta oftar en ekki ljós sitt skķna viš aš atyrša persónu Bjarts ķ Sumarhśsum, meš speki sinni upplżsa žeir aš ķ honum sé allt žaš versta aš finna. Honum er lżst sem einyrkja sem žverskallast viš aš halda sjįlfstęši, sem megi myndgera ķ heimsku heillar smįžjóšar, kvennaböšli sem hélt konu og börnum ķ įnauš. Jafnvel hefur veriš svo langt gengiš aš ętla honum barnanķš aš hętti nśtķmans. En žó veršur ekki annaš skiliš af skrifum žeirra sem ólust upp į mešal sjįlfstęšs fólks ķ Jökuldalsheišinni, en aš žar hafi ęskan įtt sér góšar minningar. Margir seinni tķma menntamenn hafa lagt žetta śt į allt annan hįtt. Meir aš segja veriš haldin mįlžing um barnanķšinginn Bjart ķ Sumarhśsum og finna mį hjartnęmar greinar frį gušfręšingum um ofbeldisfaširinn Bjart.

Žann 19. nóvember 2014 var fjölmenni ķ Stśdentakjallaranum žar sem fram fór mįlžing um Sjįlfstętt fólk sem var jólasżning Žjóšleikhśssins žaš įriš. Žar var Bjartur ķ Sumarhśsum geršur aš barnanķšing, sem hafši haldiš konum sķnum ķ stofufangelsi, af hverjum sérfręšingnum į fętur öšrum. En til žess aš finna barnanķš Bjarts staš žurfti aš vķsu aš draga söguna inn ķ hugarheim hįmenntašra greininga nśtķmans žvķ hvergi er minnst į barnanķš Bjarts ķ sögunni sjįlfri, nema žį hve samfélagiš var haršneskjulegt ķ fįtękt žess tķma sem sagan gerist. Aš vķsu upplżsti Illugi Jökulsson į mįlžinginu aš hann hefši įtt blašavištal viš Nóbelsskįldiš į sķnum tķma žar sem hann hefši nęstum žvķ upplżst žetta leyndarmįl ašalsögupersónunnar, en hann hefši bara ekki žoraš aš hafa žaš eftir skįldinu ķ blašinu į sķnum tķma.

Sr. Jóna Hrönn Bolladóttir og Bjarni Karlsson skrifa sameiginlega jólapostillu ķ vefritinu Trśin og lķfiš žar sem žau feršast 2000 įr aftur ķ tķmann og bera Bjart ķ Sumarhśsum saman viš Jósef fósturföšur Jesś Krists, og finnst žar ólķku saman aš jafna, žar sem žau segja aš Jósef hafi flśiš til Egiptalands meš konu og barn undan ranglęti Heródesar en Bjartur žrjóskast viš ķ heišinni meš fjölskyldu sķna og var varla ęrlegur viš neinn nem tķkina sem var honum algjörlega undirgefin. Žau segja; „Sjįlfstętt fólk er saga um óhlżšni viš lķfslögmįliš, saga af hörmung žess ranglįta hugarfars žegar hundsaugun eru valin umfram augu barnsins“. Ekkert fer fyrir vangaveltum, ķ postillu žeirra prestanna, um žaš hvar Jósef hélt sig į mešan fóstursonurinn hékk į krossinum. Hvaš žį endalokum bókarinnar, Sjįlfstętt fólk, žar sem Bjartur brżtur odd af oflęti sķnu, eftir aš hafa misst Sumarhśs į naušungaruppboši įsamt aleigunni, og bjargar Įstu Sóllilju, žar sem hśn var komin aš žvķ aš geispa golunni ķ heilsuspillandi greni ķ nįbżli sišferšilegs hugarfars, til žess aš byggja henni og börnum hennar lķf ķ draumalandi žeirra į heišinni.

IMG_3908

Ķ sumarhśsum heišarinnar eru ęvintżri aš finna fyrir börn į öllum aldri

Björn Jóhannsson fyrrum skólastjóri į Vopnafirši gerir bśsetu sinni į Jökuldalsheišinn skil ķ bókinni frį Valastöšum til Veturhśsa. En ķ Veturhśs koma Nóbelsskįldiš og gętu žau einmitt veriš kveikjan aš Sumarhśsa nafngift sögunnar, mišaš viš stašhętti. Björn bjó į Veturhśsum um tķma, nęsta bę viš Sęnautasel, samt eftir aš Halldór var žar į ferš. Björn hefur žetta aš segja; „Į yfirboršinu yrši žó saga Heišarbśana lķk, en hśn yrši jöfnum höndum saga andstreymis og erfišleika, bśsęldar og bęttra kjara. Margsinnis hafa veriš lagšar fyrir mig eftirfarandi spurningar: -Var ekki voša leišinlegt aš vera ķ Heišinni? Kom nokkurntķma mašur til ykkar. –Žessum spurningum og öšrum slķkum hef ég svaraš sannleikanum samkvęmt. En sannleikurinn var sį, aš žó okkur vęri ljóst aš stašurinn vęri ekki til frambśšar, hvorki vegna barnanna né heldur vegna einangrunar, ef veikindi bęri aš höndum, held ég žó aš hvorugt okkar hafi fundiš til leišinda. Hitt er svo annaš mįl, og kemur ekki leišindum viš, aš viš fórum žašan strax og önnur betri atvinna baušst, enda hafši ég aldrei ętlaš mér aš leggja kennarastarfiš algerlega į hilluna.“

IMG_3968

 Rśstir Heišarsels viš Įnavatn en žar var Hallveig Gušjónsdóttir fędd og uppalin. Hśn bjó sķšar Dratthalastöšum į Śthéraši. Hallveig segir žetta af sķnum grönnum ķ Sęnautaseli ķ vištali viš Gletting 1995. "Sögufręgt er, žegar Halldór Laxness gisti eina skammdegisnótt ķ heišarbżlinu Sęnautaseli. Žį hafši stašiš óvenju illa į hjį hjónunum ķ Seli og Gušmundur varla nógu birgur af heyjum žetta haust, og tók žaš rįš aš fella kśna, til žess aš vera öruggur meš féš, en kżrin var oršin geld, gömul og kįlflaus. Mér finnst Laxness fara ómaklega meš žetta litla heimili, sem veitti žó allt žaš besta sem handbęrt var".

Žaš sem hefur komiš okkur Matthildi minni mest į óvart er aš ķ frišsęld heišarinnar höfum viš fundiš mišpunkt alheimsins, okkur hefur meir aš segja ekki komiš til hugar aš fara til sólarlanda eftir aš viš uppgötvušum sumarhśsin rétt viš bęjardyrnar, ekki einu sinni séš įstęšu til aš fara ķ Žjóšleikhśsiš ķ sjįlfum höfušstašnum til aš uppfęra okkur smįvegis ķ  borgaralegri heimsmenningu. Enda hefur ekki žurft aš fara langt til aš njóta sólar og hitta auk žess afkomendur heimsmannsins, hennar hefur mįtt njóta og žį hitta ókrossfesta į götum heimabęjarins.

Žaš hefur löngum veriš einkenni ķslensku hópsįlarinnar aš atyrša žį sem sjįlfum sér eru nógir. Upp į sķškastiš hefur žess sést staš ķ žvķ hverjir teljast nęgilega menntašir fyrir flóknar ašstęšur, jafnvel er svo langt seilst aš ungt minna menntaš fólk hefur ekki mįtt hafa uppi einföld skilaboš um hvaš til gagns megi verša fyrir žeirra jafnaldra. En ķ žvķ sambandi mį segja aš heimsmašurinn ķ Sumarhśsum hafi veriš į undan sinni samtķš, og af žeirri gerš sem benti į žaš aldeilis ókeypis, meš žögninni ķ kyrrš heišarinnar, aš "žś ert nóg".

IMG_3974

Aš endingu selfķ og pikknikk


Fullvalda 20. aldar mašurinn

Ętlaršu ekki aš skrifa minningargrein um hann afa žinn, spurši hśn Matthildur mķn mig fyrir 19 įrum sķšan. Nei ég get žaš ekki, var svariš. Žetta žótti minni konu aumt svar. En mįliš var aš ég gat engan veginn skrifaš minningargrein um hann afa, sem var bęši minn besti vinur og nafni. Žau skrif hefšu varla oršiš um annaš en hve missir minn var mikill og žar af leišandi ekki veriš um hann afa minn.

Žegar föšurafi minn hélt į vit forfešranna, tęplega 91. įrs, žį var ķ žessum heimi til engra forfešra lengur aš leita og var ég žó ekki fertugur. Fram aš žvķ var afi minn sį sem alltaf hafši veriš til stašar, sį sem hafši grįtiš meš okkur systkinunum og föšur viš eldhśsboršiš morguninn eftir aš móšir okkar dó. Afi var sį sem sagši 10 įrum seinna, žegar ég fann aš żmsu eftir lķkręšu prestsins viš śtför föšur mķns; blessašur vertu ekki aš svekkja žig į žessu nafni minn ég hef lent ķ miklu verri jaršarförum hjį honum en žessari.

Nķu įrum eftir aš afi minn dó sagši hśn Matthildur mķn, ętlašu ekki aš skrifa minningu um hann afa žinn ķ tilefni 100 įra įrstķšar hans, žaš er oft gert, og žaš žekktu hann fįir betur en žś. Nei, ég gat žaš ekki, vegna žess aš ég žekkti hann afa minn ekki nógu vel. Žaš voru nefnilega setningar sem hann sagši į nķręšis afmęlisdeginum sķnum sem fékk mig til aš efast um hvort ég žekkti hann afa minn, besta vin og nafna, nógu vel til aš geta skrifaš svoleišis ęviįgrip.

Og hvernig įtti ég aš vera fęr um aš skrifa minningu um mann sem lifaš hafši meira en tķmana tvenna, eša lķkt og Tryggvi Emilsson lżsir ķ bók sinni Fįtękt fólk žegar hann minnist įrsins 1918 ķ hįlfhruninni torfbašstofunni į kotbżlinu Gili ķ Öxnadal. Žį bar enn til stórtķšinda og langsóttra sem gerjušust svo ķ hugum manna aš margir žeir, sem aldrei sįust brosa śt śr skegginu eša virtust kippa sér upp viš nokkurn skapašan hlut, uršu drżldnir į svip og įbśšarmiklir rétt eins og žeir vęru allt ķ einu oršnir aš sjįlfseignarbęndum, en nś var Ķsland fullvalda rķki. Ég heyrši föšur minn tala um žann ęgistóra atburš eins og hann hefši sjįlfur įtt žįtt ķ śrslitunum. Žessi tķšindi bįrust fyrir jól og var žeim fagnaš alls stašar žar sem hįtķš var haldin. Menn höfšu fylgst meš sambandsmįlinu framar öllum öršum mįlum į undanförnum įrum og heyrši ég Gušnżju segja aš žessi sigur vęri fyrirboši annarra og meiri. Sjįlfur var ég ķ uppnįmi vegna fregnarinnar, sį landiš ķ nżju og skęru ljósi og taldi vķst aš nś mundi hękka hagur ķslenskra öreiga. Žannig vógu ein stórtķšindi góš į móti žrem stórtķšindum vondum, frostunum miklu, spęnsku veikinni og Kötlugosi. (Fįtękt fólk bls.279)

Hann afi minn hafši aldrei barmaš sér ķ mķn eyru fyrr en į 90 įra afmęlisdaginn sinn. Žį var žaš tvennt sem hann angraši. Annaš var hve margar rjśpur hann hefši drepiš um ęvina. Ég sagši aš hann žyrfti nś varla aš hafa samviskubit śt af žeim, žar sem lķfsbarįtta fólks į hans yngri įrum hlyti oft aš hafa veriš hörš og hann hefši alltaf boriš žį viršingu fyrir brįš sinni aš hśn hefši veriš étin upp til agna. Nei žaš voru ekki žęr rjśpur, heldur rjśpurnar sem hann hafši selt žegar hęgt var aš selja til Danmerkur; žaš hefši engu breytt žó ég hefši veriš įn žeirra peninga, sagši hann. Hitt var atvik frį bernsku sem setti fyrir mér ęvi afa mķns ķ allt annaš samhengi en ég hafši ķmyndaš mér fram aš žvķ.

Žaš er ekki fyrr en nś į 110 įra įrtķš afa mķns aš ég ętla aš reyna aš minnast hans, og nś óumbešinn. Reyndar var žaš bók Tryggva Emilssonar, Fįtękt fólk, sem varš til žess aš ég sį lķfshlaup afa frį sjónarhóli sem ég hafši ekki komist į mešan hans naut viš, en viš lestur bókarinnar komst ég į skjį sem gaf ašra sżn. Hann og Tryggvi voru samtķmamenn sem lifšu 20. öldina og žvķ hęgt aš kalla 20. aldar menn. Žaš er varla til fólk sem hefur lifaš stęrri breytingar į umhverfi sķnu og hįttum en ķslenskur almśgi sem lifši alla 20. öldina.

Į bókarkįpu og ķ formįla endurśtgįfu Fįtęks fólks įriš 2010 segir; bókin vakti mikla athygli og umtal žegar hśn kom śt įriš 1976 – fyrir fįdęma oršsnilld, persónusköpun og stķl, en žó fyrst og fremst fyrir žį sögu sem žar var sögš. Söguna af fįtęku fólki fyrir tķma almannatrygginga; žegar hęgt var aš taka björgina frį barnmörgu heimili vegna žess aš kaupmašurinn žurfti aš fį sitt; žegar litlum börnum var žręlaš śt ķ vist hjį vandalausum; žegar sjįlfsagt žótti aš senda hungraš barn gangandi tvęr dagleišir ķ vondu vešri til aš reyna aš fį śttekt ķ verslun. - Bókin Fįtękt fólk var tilnefnd til Bókmenntaveršalauna Noršurlandarįšs įriš 1977, og er haft fyrir satt aš munaš hafi svo fįum atkvęšum, sem talin voru į fęrri fingrum en finnast į annarri hendi, aš veršlaunin féllu Fįtęku fólki.

Bękur Tryggva, Fįtękt fólk, Barįttan um braušiš og Fyrir sunnan, ętti hver og einn aš lesa sem hefur minnsta įhuga į aš kynna sér śr hvaš jaršvegi ķslenskt žjóšfélag er sprottiš. Žó svo aš bękur Tryggva Emilssonar hafi veriš umdeildar į sķnum tķma og hann hafi žótt fara höršum oršum um menn og mįlefni, žį var varla hęgt aš gera žaš į annan hįtt, nema fara ķ kringum sannleikann eins og köttur ķ kringum heitan graut. Auk žess segja bękurnar frį tęringunni (berklunum) og žvķ hvernig ķslensk alžżša komst śt śr hįlfhrundum torfbęjunum, sem höfšu veriš hennar skjól ķ žśsund įr, inn ķ nśtķmann į ašeins örfįum įratugum.

Ég hafši spurt afa, ķ einhverri af okkar mörgu samverustundum, hvort žaš hefši ekki veriš notalegt aš bśa ķ torfbę. Hans svar var stutt og skorinort; minnstu ekki į žaš helvķti ógrįtandi nafni minn. Žegar ég gekk eftir hvers vegna, žį talaši hann ķ örstuttu mįli um slaga, haustrigningar og vetrarkulda. Eins kom aš lokum upp śr kafinu ķ žeim samręšum aš foreldrar hans hefšu barist viš berkla, sem hann taldi hśsakostinn ekki hafa bętt. Fašir hans hafši tvisvar veriš "hogginn" eins og kallaš var, en žaš er žegar rifbein eru fjarlęgš.

Jón Sigvaldason, fašir Magnśsar afa mķns var smišur sem įtti viš berkla aš strķša stóran hluta sinnar ęvi, hann hefur žvķ įtt erfitt meš aš framfleyta fjölskyldunni. Hann žurfti oftar en einu sinni aš leita sér lękninga viš tęringunni, en žaš aš vera höggvinn žżddi nįnast örkuml og var lokaśrręšiš ķ barįttunni viš berkla fyrir tķma sżklalyfjanna. Foreldrar afa žau Jón Sigvaldason og Jónbjörg Jónsdóttir hafa žvķ ekki įtt sjö dagana sęla viš aš koma sķnum barnahóp į legg. Žaš var einmitt į 90 įra afmęlisdaginn sem ég heyrši afa ķ fyrsta og eina skiptiš gefa örlitla innsżn ķ žį hörku sem var ķ samfélagi žessa tķma. Nśna ętla ég aš reyna aš gera örstutta grein fyrir ęvi afa.

Magnśs Jónsson IIMagnśs Jónsson var fęddur į Fljótsdalshéraši 27. nóvember 1908 į Skeggastöšum ķ Fellum. Hvers vegna hann er fęddur į Skeggjastöšum ķ Fellum veit ég ekki nįkvęmlega. Foreldrar hans ólu mestan sinn aldur austan viš Lagarfljót į Völlum, ķ Skrišdal og įttu auk žess sķn fjölskyldutengsl ķ Hjaltastašažinghį, en Fell eru vestan viš Fljót. Mig minnir žó afi hafi sagst halda aš Skeggjastašir hafi veriš hans fęšingastašur vegna žess aš žar hafi žau hjónin veriš stödd vegna vinnu smišsins.

Jónbjörg og Jón eignušust 5 börn sem komust į legg auk žess aš missa tvö į unga aldri. Afi var elstur žeirra systkina sem upp komust og aldrei heyrši ég hann tala um žau systkin sem foreldrar hans misstu. En ķ kirkjubókum og minningargrein um systur hans kemur fram aš žau hafa heitiš Sigrśn, sem fędd var į Ketilsstöšum, Hjaltastašarsókn, N-Mśl. 10. jśnķ 1901. Lįtin į Hreimsstöšum, Hjaltastašarsókn, N-Mśl. 1. jśnķ 1902. Ķ minningargreinni kemur fram nafniš Björgvin, en ekkert fann ég um fęšingarstaš né aldur.

Nęst į eftir honum kom Gušrśn Katrķn fędd 21.11.1911 į Vķšilęk, Skrišdal. Hśsfreyja į Seyšisfirši dįin 07.01.1956. Svo kom Žurķšur fędd 11.11.1913 ķ Saušhaga į Völlum. Hśsfreyja ķ Tunghaga dįin 17.05.2006. Žar į eftir kom Benedikt Sigurjón fęddur 14.04.1921 ķ Hvammi į Völlum. Var bśsettur ķ Reykjavķk dįinn 19.11.2005. Sķšust kom Sigrķšur Herborg fędd 17.02.1925 ķ Tunghaga. Hśsfreyja į Seyšisfirši dįin 26.09.1989.

Žaš var žegar ég rakst į sóknarmanntöl sem höfšu rataš į netiš aš ég gerši mér fyrst örlitla grein fyrir hverskonar ašstęšur žessi systkinahópur hafši alist upp viš og er žar sjįlfsagt ekki ólķku saman aš jafna viš marga fjölskylduna sem ekki hafši jaršnęši į fyrstu įratugum 20. aldarinnar. Afi minn er flest įrin skrįšur til heimilis į sama staš og foreldrar hans en önnur ekki, žaš er žó sammerkt meš žeim įrum aš hann er ęvinlega skrįšur til heimilis į sama staš og Siguršur Björnsson frį Vaši ķ Skrišdal og Magnea Herborg Jónsdóttir kona Siguršar, en žau hjón voru kennd viš Saušhaga.

Žaš mį sjį į fęšingarstöšum barna žeirra Jóns og Jónbjargar, eins ķ sóknarmanntölum aš lengi höfšu žau ekki fastan samastaš. Žaš er ekki fyrr en ķ Tunghaga 1922 aš žau teljast įbśendur meš jaršnęši. Dóttirin Katrķn er fljótlega skrįš ķ sóknarmanntölum į tveimur stöšum, žar sem Jónbjörg móšur hennar var og hjį fósturforeldrum į Seyšisfirši. Žurķšur er alltaf skrįš į sömu stöšum og móšir hennar. Sigurjón fęšist ķ Hvammi og Herborg ķ Tunghaga og eru įvalt skrįš til sama heimilis og foreldrar.

Svo viršist vera aš Siguršur hafi hętt įbśš ķ Saušhaga įriš 1918 og flust įsamt Magneu Herborgu konu sinni i Vaš ķ Skrišdal, žar sem Ingibjörg móšir hans bjó įsamt seinni manni sķnum og systkinum Siguršar. Ingibjörg Bjarnadóttir į Vaši varš ekkja 39 įra gömul, er įvalt talin kvenskörungur af Višfjaršarętt, varš 17 barna móšir og stór ęttmóšir į Héraši. Hśn keypti jöršina Vaš įriš 1907 sem var Skrišuklausturs eign, en žar hafši hśn bśiš įsamt fyrri manni sķnum Birni Ķvarssyni sem dó 1900 frį 12 börnum. Hśn giftist Jóni Björgvin Jónssyni rįšsmanni sķnum 1901 og įttu žau 5 börn saman.

Žegar Siguršur bregšur bśi ķ Saušhaga og fer ķ Vaš 1918, hverfur Jón Sigvaldason śr sóknarmanntölum sennilega vegna sjśkrahśslegu, en Jónbjörg er skrįš vinnukona į Mżrum ķ Skrišdal įsamt Žurķši dóttir sinni. Įriš 1923 eru Siguršur og Magnea Herborg aftur komin ķ Saušhaga eftir aš hafa veriš skrįš bęši į Vaši og ķ Tunghaga ķ millitķšinni. Žennan tķma er Magnśs afi żmist skrįšur sem tökubarn eša léttadrengur hjį Sigurši og Magneu Herborgu ž.e. 10-14 įra gamall. Žetta fólk hafši įšur haldiš saman um nokkurt skeiši og veriš skrįš til heimilis ķ Saušhaga og žį Siguršur sem bóndi en foreldrar afa sem vinnufólk.

Ķ minni bernsku heyrši ég oft aš Björg amma og Magnśs afi vęru bęši nį skyld fólkinu ķ Saušhaga, enda var ég part śr tveimur sumrum ķ sveit hjį nafna mķnum og fręnda Magnśsi Siguršssyni į Ślfsstöšum, en hann var frį Saušhaga. Ég vissi fljótlega aš Siguršur og Björg amma voru systkin, en fékk aldrei nįkvęma skżringu į skyldleika afa viš fólkiš ķ Saušhaga. Žegar ég spurši afa śt ķ žetta žį sagši hann; nś skaltu spyrja einhvern annan en mig nafni minn, enda var ęttfręši ekki hans helsta įhugamįl. Ķ sóknarmanntölum sést aš Magnea Herborg ķ Saušhaga var uppeldissystir Jónbjargar móšur afa. Žęr voru systradętur, Jónbjörg er sögš tökubarn, fósturdóttir Pįlķnu Jónsdóttir móšur Magneu Herborgar en móšir Jónbjargar hét Gušlaug Žorbjörg.

Pįlķna žessi var ķ sóknarmanntölum skrįš sem vinnukona hjį Magnśsi Gušmundssyni og Herborgu Jónsdóttur bśandi į Ormstöšum, sem voru ķ Hallormsstašaskógi, og sķšar Vķšilęk ķ Skrišdal. Žegar ég spurši afa hvers vegna hann hefši veriš skķršur Magnśs, og hvašan Magnśsar nafniš okkar vęri upprunniš, minnir mig aš hann hafi sagt aš žaš vęri eftir einhverjum Magnśsi į Hallbjarnastöšum, en Vķšilękur er śt śr Hallbjarnarstöšum og žęr systur Pįlķna, Herborg og Gušlaug voru frį Hallbjarnarstöšum. Magnśs og Herborg įttu eina dóttir, Björgu sem dó aš fyrsta barni og barniš lķka. Nöfn žessa fólks lifa enn innan fjölskyldnanna sem eiga ęttir aš rekja til žeirra uppeldisystra Jónbjargar og Magneu Herborgar.

Žvķ er žessi mįlalenging śr sóknarmanatölum žulin, aš megi fį smį innsżn ķ hverskonar almannatryggingar var um aš ręša ķ upphafi 20. aldarinnar. Almanntryggingin fólst ķ nįnasta fjölskylduneti, eša žį į žann hįtt sem ég fann ķ vištalsžętti Hallfrešs Eirķkssonar žjóšhįttafręšings į ismśs, viš Sigurbjörn Snjólfsson ķ Gilsįrteigi. En Sigurbjörn var ungur mašur aš stķga sķn fyrstu bśskaparįr į Völlunum žegar žeir voru ęskustöšvar afa mķns. Sigurbjörn segir frį žvķ hvernig fįtękt barnafólk var litiš hornauga af sveitarstjórn og segir žar frį örlögum barna Péturs, sem Sigurbirni sjįlfum hafši stašiš til boša aš taka viš af, fullfrķskum manninum. En honum hafi bošist annaš og flutt meš konu og börn ķ ašra sveit.

"Į Völlunum bjuggu bęši fįtęklingar sem og efnašir menn. Efnušu mennirnir bjuggu į bestu jöršunum. Fįtęklingarnir bjuggu į kotum sem varla var hęgt aš bśa į. Upphaflega lentu Pétur og kona hans sem vinnuhjś hjį séra Magnśsi (Blöndal ķ Vallanesi) og žau mįttu hafa tvö börn meš sér. Žau eignušust fleiri börn og uršu žau žį aš finna žeim samastaš. Eitt sinn var haldinn sveitarstjórnarfundur og var žar ašalfundarefniš aš rįšstafa žurfalingum. Žessir fundir voru kallašir vandręšafundir. Žessir fundir voru haldnir um sumarmįl. Oft var nišursetningum komiš fyrir hjį fįtęku fólki žvķ aš žaš įtti aš vera hagur žeirra žvķ aš meš nišursetningunum fékkst greitt frį sveitarfélaginu."

Žaš mį svo rétt ķmynda sér hvernig vandręšafundur Vallahrepps hefši tekiš į mįlum ef fyrirvinna barnafjölskyldu var fįrsjśkur berklasjśklingur, nįnast oršin örkumla, eftir žvķ hvernig var tekiš į mįlefnum žeirra barna Péturs og Sigurbjörns Snjólfssonar fullfrķskra ungra manna. En Sigurbjörn telur aš svo stutt hafi veriš lišiš frį afnįmi vistarbandsins į Ķslandi aš sveitastjórnarmönnum į Völlum hafi veriš vorkunn meš śrlausnirnar. Sjįlfur sagšist Sigurbjörn eiga efni sem hann hefši skrįš hjį sér vegna žessara framfęrslu mįla sem hann hefši lagt svo fyrir um aš ekki mętti birta fyrr en löngu eftir hans daga og žeirra er hlut įttu aš mįlum, ķ viršingarskini viš samferšamenn sķna.

Ķ 1. tlbl. 5.įrg. Glettings 1995 gerši Gušrśn Kristinsdóttir, hjį safnastofnun Austurlands, hśsakosti į Héraši skil į fyrri hluta 20. aldar ķ greininni "Bašstofurnar hans Jóns Sigvaldasonar". En eins og komiš hefur fram hafši Jón fašir Magnśsar afa mķns smķšar aš ęvistarfi. Ķ grein Gušrśnar kemur fram aš Jón hafi oft veriš fengin til aš fęra gömlu torfbęina til nśtķmalegra horfs meš sķnu sérstaka lagi. En žetta gerši hann meš žvķ aš byggja tvķlyft timburhśs inn ķ tóft eldri bašstofa meš hįan, jįrnklęddan timburvegg fram į hlašiš sem hafši śtidyr og glugga, meš jįrni į žaki sem tyrft var yfir, bakveggir og stafnar héldu sér śr torfi og grjóti.

Žaš kemur fram ķ grein Gušrśnar aš heimili Jóns, gamli torfbęrinn ķ Tunghaga, hafi veriš sķšasta bašstofan sem hann endurbyggši įriš 1934. Sannast kannski žar hiš sķgilda aš išnašarmašurinn lętur endurbętur viš eigiš hśs ęvinlega sitja į hakanum. Lķklegra er žó aš lķfsbarįttan hafi veriš meš žeim hętti hjį örkumla smiš ķ žį daga aš allt varš til aš vinna viš aš afla heimilinu lķfsvišurvęris. En fram kemur ķ samantekt Gušrśnar ;"Jón vann fram į sķšasta dag viš fjósbyggingu į Höfša į Völlum, en veiktist af lungnabólgu er hann kom heim og dró hśn hann til dauša 5. jślķ 1936".

Tveimur įrum eftir aš Jón Sigvaldason endurbyggir bašstofuna ķ gamla torfbęnum ķ Tunghaga flytur Magnśs elsti sonur hans sig į Jašar ķ Vallanesinu til aš gerast vinnumašur ungu ekkjunnar eftir sr Sigurš Žóršarson sem dó śr berklum. Til ęskuvinkonu sinnar Bjargar ömmu, sem var sjö įrum eldri en hann, systur Siguršar fóstra hans ķ Saušhaga. Hśsiš į Jašri var stundum talin fyrsti herragaršurinn į Ķslandi byggšur af séra Magnśsi Blöndal sem var einn af umdeildari Vallanesprestum, og stóš m.a. aš vandręšafundunum sem Sigurbjörn Snjólfsson greinir frį.

Nś skal fariš hratt yfir sögu enda kom hver dagur 20. aldarinnar eftir žetta meš betri tķš, eša eins og segir ķ dęgurlagatextanum; birtist mér ķ draumi sem dżrlegt ęvintżr hver dagur sem ég lifši ķ nįvist žinn. Afa og ömmu bśnašist vel ķ Vallanesinu, fyrir įtti amma tvęr dętur žęr Bjarghildi Ingibjörgu og Oddrśnu Valborgu Siguršardętur. Žau eignušust svo saman synina Sigurš Žóršarson og Įrmann Örn auk žeirra ólust upp hjį žeim Geršur, Siguršur og Emil af eldri börnum žeirra systranna, svo vorum viš nokkrir peyjar sem fengum aš dvelja žar ķ sveit į sumrin sem nokkurskonar flórgošar. Žaš ruglaši mig oft svolķtiš ķ rżminu žegar ég var barn aš žau Geršur og Siggi skyldu alltaf kalla žau afa og ömmu, pabba og mömmu, en svo miklu įstfóstri tóku žau viš žau gömlu.

Afi var bóndi öll sķn bestu įr, hann var eldhugi, hamhleypa til verka og žaš stóšst fįtt fyrir honum. Hann kunni aš hnżta saman žvķlķku śrvali blótsyrša žegar hann stóš frami fyrir erfišleikum aš meir aš segja ég gat ekki annaš en lęrt aš nżta mér žęr žulur. Ef sérlega illa stóš į var formįlin eitthvaš į žessa leiš; fari žaš svoleišis noršur og nišur ķ raušglóandi helvķtis helvķti. Žar meš voru hamskiptin komin į og rįšist meš įhlaupi til verka žannig aš ekkert stóšst ķ veginum. Ég verš var viš žaš enn žann dag ķ dag žegar erfišlega gengur ķ steypuvinnunni aš vinnufélagar mķnir eiga til aš glotta yfir žvķ oršavali sem ég višhef ķ gegnum steypuhauginn.

Amma var fyrrverandi prestfrś ķ Vallanesi, ekkja sr Siguršar Žóršarsonar frį Skeiši ķ Arnarfirši, žess sem hóf prestskap sinn sem ašstošarprestur hjį sr Magnśsi Blöndal og sameinaši söfnušinn eftir deilur og daga sr Magnśsar ķ Vallanesi. Ķ minni bernsku var Björg amma kirkjuorganisti ķ Vallneskirkju og afi mešhjįlpari. Amma var oft kölluš frś Björg af samsveitungum og vottaši ekki hįši ķ žeirri nafnbót. Enda amma af almśgafólki komin sem ekki hafši veriš muliš undir, frśar nafnbótin var tilkomin af veršskuldašri viršingu fyrir almśgakonunni.

Į Jašri var tvķbżli og gott į milli granna. Žar var hįtt til lofts og vķtt til veggja, hśsiš steinsteypt, svo kalt į vetrum aš ekki voru tök į aš kynda öll žau salarkynni ķ stofuhita. Sjįlfur fékk ég aš kynnast hrollköldum herragaršinum ķ Jašri žegar ég var barn ķ sveitinni hjį ömmu og afa. Eins man ég eftir aš hafa komiš ķ eina af bašstofunum hans Jóns Sigvaldasonar, bjartan sumarmorgunn og fundist hśn notaleg, en žaš var ķ Vallaneshjįleigu. Amma og afi bjuggu ķ Jašri ķ Vallanesinu til 1970, amma žį bśin aš vera žar ķ 45 įr og afi ķ 34, žį fluttu žau ķ Selįs 26 į Egilsstöšum.

Į Selįsnum setti afi upp steinplötu viš śtidyrnar, sem ķ var grafiš Björg Magnśs, ég hafši orš į žvķ viš hann aš žaš vantaš og į milli nafnanna; viš amma žķn erum fyrir löngu oršin eitt, nafni minn, svaraši hann. Žarna įttu allir afkomendur afa og ömmu öruggt skjól lķkt og ķ Vallanesi. Afi notaši įrin į Egilsstöšum til aš fķnstilla logann innra meš eldhuganum.

Amma sagši mér frį fyrstu kynnum sķnum af žessum funa brįša dreng į ęskuheimilinu Vaši, og augun hennar ljómušu viš frįsögnina. Žį undraši mig ekkert hvernig žau hefšu žekkst frį žvķ žau voru börn į sama heimili, spįši aldrei ķ žaš, enda trśir barnsįlin žvķ aš amma og afi hafi alltaf veriš saman. En eftir aš ég rakst į sóknarmanntölin į netinu žykist ég vita aš litli drengurinn hafi komiš ķ Vaš į ęskuheimili ömmu meš Sigurši eldri bróšur hennar sem tökubarn žegar fyrra įbśš hans lauk ķ Saušhaga.

Amma og afi bjuggu ķ 13 įr saman į Selįsnum, en žį fór amma į sjśkrahśsiš į Egilsstöšum. Žar lį hśn į milli tveggja heima ķ 5 įr, uns hśn kvaddi žennan 20. október 1988. Ég įtti oft skjól hjį afa įrin sem amma var į sjśkrahśsinu, stundum svo mįnušum skipti. Afi fór į hverjum degi nišur į sjśkrahśs til aš eiga stund meš ömmu, ég fór einu sinni, fannst amma ekki vera žar og treysti mér ekki oftar. Stundum sagši afi žegar hann kom heim aš lokinni heimsókn į sjśkrahśsiš; ég er ekki frį žvķ nafni minn aš hśn amma žķn hafi vitaš af mér hjį sér ķ dag, en aldrei fann hann aš fęlni minni viš sjśkrahśsiš.

Žegar systkini afa komu ķ heimsókn sįst langt aftur ķ gamlan tķma, móttökur og kvešjur žeirra heimsókna voru innilega fallegar. Žegar Tunghagahjónin, Sigžór og Žura systir afa, komu ķ heimsókn skynjaši mašur hvaš elsti bróširinn hafši veriš mikils metin žegar foreldrarnir fengu įbśšina ķ Tunghaga, hrjįš af berklum og komin meš 4 barna hóp. Žį hafši nęstelsta systirin Katrķn veriš hjį fósturforeldrum, sem voru skyldfólk į Seyšisfirši, ķ nokkur įr. Sigžór og Žura giftu sig 1936 įriš sem Jón Sigvaldason dó og keyptu sķšar Tunghaga. Margir heimsóttu afa reglulega į Selįsinn, gamli hérašslęknirinn, presturinn, verkamašurinn, alžingismašurinn ofl, ofl, og varš ég oft vitni af įhugaveršum samręšum. Afkomendurnir komu aušvitaš oft ķ heimsókn og upp į milli žeirra gerši afi aldrei.

Žaš var ekki oft ķ seinni tķš sem afi var į faraldsfęti en hann kom samt nokkru sinnum ķ dagsferš į Djśpavog til aš heimsękja nafna sinn og einu sinni stoppaši hann ķ nokkra daga. Skömmu eftir aš žau amma og afi hęttu aš bśa ķ Vallanesinu var farin fjölskylduferš noršur ķ land til aš heimsękja afkomendur og vini ķ Skagafirši. Viš bręšurnir vorum ķ 1946 willysnum meš afa, en amma var ķ bķl meš foreldrum okkar og systrum. Žaš var allt svo stórkostlegt sem fyrir augu bar aš viš bręšur mįttum hafa okkur alla viš aš minna afa į hvar į veginum willysinn var, og miklar voru įhyggjur okkar bręšra žegar var fariš um Ólafsfjaršarmślann žvķ willysinn įtti žaš til aš hrökkva śr gķr og ekki var nś śtsżniš amalegt ķ Mślanum žegar halla fór til Ólafsfjaršar. Einu sinni fór afi śt fyrir landsteinana og uršu Fęreyjar fyrir valinu.

Į Egilsstöšum vann afi fram yfir sjötugt, hann vann nokkur įr ķ skóverksmišjunni Agila, sķšan sem sendibķlstjóri og lagermašur hjį Verslunarvélagi Austurlands, viš byggingavinnu og aš lokum hjį Hitaveitu Egilsstaša og Fella. Eftir aš hann hętti ķ fastri vinnu tók hann aš sér żmis verkefni s.s. aš sjį um sumarstarfsvöll fyrir unga Egilsstašabśa žar sem byggš voru fallegustu hśs bęjarins, slį og hirša lóšir fyrir stofnanir og hjįlpa skólabörnum yfir götu į varasömustu gatnamótum bęjarins. Ķ dag mį sjį lögreglubķl viš žessi gatnamót į annatķma žegar vęnta mį flestra barna, ökumönnum til įminningar. Hann sagši mér eitt sinn aš ef hann hefši haft val į sķnum yngri įrum hefši hann sennilegast ekki oršiš bóndi, menntavegurinn hefši oršiš fyrir valinu.

Ķ įranna rįs hafši ég ekki įttaš mig į hversu stórt hlutverk afi minn hafši ķ mķnu lķfi. Į įrunum 1997 og 1998 var ég um tķma viš störf ķ Ķsrael viš aš leggja išnašargólfefni į verksmišjur gyšinga ķ Galķleu. Viš höfšum nokkrir ķslendingar tekist į hendur aš fara ķ nokkurskonar śtrįsarvķking ķ samstarfi viš ķsraelskan umbošsmann. Žessi įr vann ég ķ nokkurra vikna śthöldum įsamt gólflagnamönnum sem ég vann ekki meš į Ķslandi. Viš gistum į samyrkjubśum en boršušum ķ grennd viš vinnustaš og var žaš frekar fįbreitt sjoppu fęši, Mc Donalds eša shawarma hjį götusala, svona eitthvaš svipaš og pilsa meš öllu heima į Ķslandi.

Į leiš ķ nęturstaš aš loknum vinnudegi var svo reynt aš hafa upp į einhverju kręsilegra aš éta. Eitt skiptiš höfšum viš óvęnt lent inn į veitingastaš hjį aröbum og boršušum žar góšan mat, -aš mér fannst. Ég stakk oft eftir žaš upp į žvķ viš félaga mķna aš fara aftur į araba stašinn. Žaš var aš endingu lįtiš eftir mér, žegar viš sįtum aš snęšingi žį sagši annar félaginn; hva, žś fęrš žér svo bara žaš sama og sķšast. Ég jįnkaši žvķ og sagši; lambakjötiš hérna er nęstum jafn gott og žaš ķslenska og nęstum eins og afi hafi steikt žaš. Vinnufélagar litu kķmnir į hvern annan og annar žeirra sagši; žaš hlaut aš vera aš žessi stašur hefši eitthvaš aš gera meš hann afa žinn.

Sķšsumars 1999 brugšum viš Matthildur mķn okkur upp ķ Héraš įsamt börnunum okkar tveim. Feršin var farin til aš sigla į Lagarfljótinu, en žį hafši ferjan Lagarfljótsormurinn nżlega hafiš siglingar frį Egilsstöšum inn ķ Hallormsstaš. Eins og vanalega komum viš į Selįsinn til afa og hafši ég gengiš meš žęr grillur aš afi myndi hafa gaman aš žvķ aš koma meš ķ siglinguna. Hann var žį, auk aldursins, oršinn helsjśkur. En į björtum sumardegi žį man mašur afa sinn alltaf sem hetju bernskuįranna. Žrįtt fyrir hve af honum var dregiš gat ég ekki stillt mig um aš bišja hann um aš koma meš ķ siglinguna. Hann brosti og svaraši; jį ég held ég geri žaš bara nafni minn.

Ormurinn sigldi inn Fljótiš ķ sólskini og 20 stiga hita į mešan Hérašiš skartaši sķnu fegursta til beggja handa. Viš nafnarnir sįtum saman ķ skuti mešan siglt var meš vesturbakka Fljótsins, Fellamegin, og fylgdumst meš žvķ sem fyrir augu bar. Į móts viš Skeggjastaši beygši Lagafljótsormurinn žvert yfir Fljótiš og tók landi viš Atlavķk ķ Hallormstašaskógi. Žegar įningunni žar var lokiš var siglt śt Fljótiš aš austanverši fram hjį Vallanesinu meš sķnum lķparķtgulu fljótsmalarfjörum žar sem afi hafši lifiš sķn manndómsįr, siglingin endaši svo viš sporš Lagarfljótsbrśarinnar į Egilsstašanesinu. Žetta var sķšasta feršin okkar afa, viš höfšum fariš meš bökkum Fljótsins žar sem hann fęddist og ól sinn aldur. Hann hélt svo til ęšri heima į vit fólksins sķns 13. nóvember 1999. En ég sigldi inn ķ 21. öldina žakklįtur fyrir aš hafa fengiš aš kynnast fullvalda 20. aldar manninum, sem aldrei fór fram į önnur laun ķ lok dags en aš fólkinu hans liši vel.

Hann afi minn var af kynslóš fólks sem lifaš hafši frį torfbę til tölvualdar, fólks sem žakkaši sér hvorki uppbyggingu né framfarir 20. aldarinnar, heldur sagši aš svona hefši žetta nś bara ęxlast og žaš hefši tekiš žįtt ķ žvķ. Hann var afkomandi kotfólksins, sem tók öllum höfšingjum fram. Hann tilheyrši ungu fólki sem  fékk fullveldiš ķ fermingargjöf og mundi tķmana tvenna.

Tryggvi Emilsson lżsir höršum kjörum kotfólksins svo ķ upphafi 20. aldar. Į vorin ętlaši aldrei aš hlįna žessar fįu rollur gengu magrar undan höršum vetrum og snjóžungum. En žegar loksins nįši til jaršar og grösin komu gręn undan snjónum voru strįin svo kjarngóš aš ęrnar, sem voru stundum komnar meš horlopa, hjörnušu fljótt viš. Lömbin komust į spena og mjólkin varš feitari meš hverjum degi, og svo var fęrt frį. Žyngsta žrautin var aš standast afleišingar vetrarhörkunnar žegar seint voraši. Börnin voru mögur og lasburša en reyndu žó aš skrķša į eftir henni móšur sinni žegar hśn var aš hreinsa tśniš, meš blįar hendur eftir frostbólguna um veturinn, faširinn fór sér hęgt, žrótturinn var ekki į marga fiska. (Fįtękt fólk bls.299)

Afkomendur kotfólksins skildu žannig viš 20. öldina aš Rśnar heitin Jślķusson gat sungiš seint į įttuna įratugnum žannig um lķfskilyrši kynslóšarinnar okkar sem sigldum um mišjum aldur inn ķ žį 21., viš texta Žorsteins Eggertssonar; betri bķla, yngri konur, eldra viskķ, meiri pening, en žaš veršur allt önnur saga. Hvaš žį hvort kynslóšinni, sem vanist hefur snappi takist aš tengja sig viš fullveldiš meš appi.


Aumasti prestur į Ķslandi

Žetta sagši biskup um séra Jón, og lét hann einnig hafa žaš eftir sér aš ekki gęti hann ķmyndaš sér aš til vęri vesęlli og fįtękari prestur ķ veröldinni. Ķ bréfi biskups kemur fram aš séra Jón hafi flosnaš upp, flakkaš um verganginn, en börn og kona gengiš betlandi bę af bę. Séra Jón tapaši oftar en einu sinni aleigunni, meir aš seigja sęnginni sinni. En hann tapaši aldrei fjölskyldunni.

Einu sinni var žaš svo aš ęttfręši žóttu mikil alžżšuvķsindi. Eftir aš Ķslendingabók varš öllum ašgengileg hefur fariš minna fyrir žessum fręšum enda getur hver sem er flett sjįlfum sér upp ķ einrśmi og komist aš žvķ til hvaša höfšingja rętur liggja. Žó svo gagnagrunnur Ķslendingabókar sé ekki tęmandi og stundum tķnist žrįšurinn er hępiš aš hęgt sé aš bęta viš žį vitneskju meš frekari eftirgrennslan.

Fyrir rśmum 30 įrum sķšan var ég heilan vetur hjį afa mķnum og nafna. Žį sżndi hann mér ęttartölu sķna sem honum hafši nżlega veriš fęrš og žótti okkur žetta athyglisvert plagg. Žaš sem mér fannst merkilegast žį ķ žessari ęttartölu var hvaš mikiš af Jónum var ķ ętt afa mķns, ekki nóg meš aš hann hafi veriš Jónsson žį hét móšir hans Jónbjörg Jónsdóttir. Ęttleggur Jónbjargar fór fljótlega śt um vķšan völl ķ eintómum Jónum žvķ žaš var ekki nóg meš žeir vęru mann fram af manni heldur voru systkinahópar stundum meš tveimur og aš mig minnir žremur Jónum, ef einhver Jóninn hafši falliš frį ķ ęsku. Žaš var samt svo meš Jón föšur Magnśsar afa aš hann var Sigvaldason og sķšan var hęfilega mikiš af Jónum ķ žeim legg, žannig aš halda mį žręši langt aftur ķ aldir.

Žennan vetur sįtum viš nafnarnir viš eldhśsboršiš, sem Jón Sigvaldason hafši smķšaš, kvöld eftir kvöld og ręddum horfna tķš og sagši hann mér žį oft hvaš žaš hefši veriš bagalegt hvaš hann hefši haft lķtinn įhuga į ęttum sķnum į yngri įrum žvķ žegar hann mundi fyrst eftir sér hefšu gömlu konurnar haft žaš alveg į hreinu hver var hvaša Jón.

Žjóšsögurnar hans Sigfśsar Sigfśssonar voru svo eitt įhugamįliš sem kom til umręšu viš eldhśsboršiš, svona nokkurn veginn um leiš og ég las žęr. Žar mįtti finna mikla žjóšasagnapersónu sem var Jónsdóttir śr ęttartölunni, sem ekki veršur gerš skil aš žessu sinni. En einn var sį Jón sem viš afi minn stoppušum sérstaklega viš, hann var Brynjólfsson, sį sem Hannes biskup Finnsson kallaši „aumasta prest į Ķslandi“. Nś į dögum er žvķ sem nęst hęgt er aš kalla fram hvaša Jón sem er śr fortķšinni į alheimsnetinu, svo ekki sé talaš um séra Jón, žar sem mį nįnast fį ęvisöguna alla.

Žegar forvitnast er um séra Jón Brynjólfsson kemur ķ ljós aš hann var ekki eins aumur og orš biskups gefa til kinna, ef mišaš er viš žróunarkenninguna, žvķ hann mun nś vera einn af helstu ęttfešrum austfiršinga. Žó svo 225 įr séu į milli mķn og séra Jóns, žį er tiltölulega fljótlegt aš fletta honum upp į netinu žannig aš heillegt ęviįgrip fįist og ekki er verra aš fręšimašurinn Įrmann Halldórsson hafši gefiš śt bókina Mįvabrķk fyrir daga netsins žar sem hann hefur tekiš saman efni viškomandi ęvi Jóns Brynjólfssonar.

Žaš er yfirleitt meira vitaš um presta en alžżšufólk fyrr į tķš, af žeirri einföldu įstęšu aš žeir žurftu aš fylla śt kirkjubękur og skrifušu talsvert um sjįlfa sig ķ žvķ mįlavafstri sem bréflega fór į milli žeirra og yfirvalda. Ķ žetta efni sökkti Įrmann Halldórsson sér ķ ellinni og sagšist hafa gert žaš a.m.k. tveimur orsökum. Séra Jón Brynjólfsson og kona hans Ingibjörg Siguršardóttir, eru einhverjir mestu ęttarforeldrar į Austurlandi. Önnur er sś aš ęvi hans er söguleg, žvķ aš lķklega er um aš ręša įtakanlegustu fįtękrasögu nokkurs manns ķ prestastétt. Eins sver Įrmann ekki fyrir, aš įhugi hans į žessum örsnaušu presthjónum hafi meš žaš aš gera aš hann į ętt til žeirra aš rekja.

Ķslendingabók hefur žetta ęviįgrip aš geyma; Jón Brynjólfsson Fęddur um 1735, lįtinn į Ormsstöšum ķ Eišasókn, S-Mśl. 15. febrśar 1800. Djįkn į Skrišuklaustri 1758-1760. Prestur į Hjaltastaš ķ Śtmannasveit 1760-68, Skeggjastöšum į Langanesströnd 1768-76, mun žó hafa flosnaš upp žašan 1775. Kom börnum sķnum og konu sinni fyrir į Austurlandi en fór sjįlfur sušur į land žį strax. Žjónaši Landžingum veturinn 1776-77 og settur prestur ķ Holtažingum ķ Landsveit mestallt įriš 1779. Fékk Fjaršarsókn ķ Mjóafirši, S-Mśl. 1780 og var žar ķ Firši 1780-83, kom žangaš sunnan śr Holtum ķ Rang. Var į Hesteyri ķ Mjóafirši 1783-84 og Krossi ķ Mjóafirši 1784-85 er hann fór aš Eišum. Prestur į Eišum ķ Eišažinghį frį 1785 til dįnardags 1800.

Kona hans var Ingibjörg Siguršardóttir fędd ķ Eyvindarmśla ķ Fljótshlķš 1744, lįtin ķ Dölum ķ Hjaltastašažinghį 4. september 1834. Prestfrś į Eišum. Vinnukona ķ Krossavķk, Refsstašarsókn, Mśl. 1801. Barnfóstra į Hofi, Hofssókn ķ Vopnafirši, N-Mśl. 1816. Fašir Jóns var kallašur Brynjólfur allstašar Markśsson eša „Tuttugubżla Brynki“.

Eišavinir hafa tekiš žetta saman į vefinn sinn um Jón Brynjólfsson (1735-1800) varš prestur į Eišum 1785. Kona hana var Ingibjörg, systurdóttir Hans Wium (Bóel). Jón var Sunnlendingur, og hafši gegnt prestžjónustu į żmsum stöšum, m.a. į Austurlandi, en hafši lengst af bśiš viš sįra fįtękt og ómegš, svo mjög aš Hannes biskup kallar hann „aumasta prest į Ķslandi“ ķ bréfi 1792, enda hafši hann oftar en einu sinni komist į vonarvöl. Hans Wium aumkar sig yfir žennan, tengdamann sinn, og byggir honum Eiša 1785, og žar kallast hann bóndi nęstu įrin.

Nokkru įšur en Hans lést (1788) hafši hann selt Žórši Įrnasyni mįgi sķnum Eišastól. Flutti Žóršur ķ Eiša 1789 og hrökklašist séra Jón žį ķ Gilsįrteig og sķšan ķ Ormsstaši, sem žį voru ķ eyši, bjó žar til ęviloka įriš 1800, og viršist hafa bśnast sęmilega. Žau hjón įttu fjölda barna; af žeim komust 10 į legg og 9 eignušust afkomendur. Er mikill ęttbogi af žeim kominn. Žar į mešal eru nokkrir helstu fręšimenn og rithöfundar Austurlands, svo sem Jón Siguršsson ķ Njaršvķk, Halldór Pétursson frį Geirastöšum, Siguršur Óskar Pįlsson og Įrmann Halldórsson, en hann ritaši žįtt um forföšur sinn og birti ķ bók sinni Mįvabrķk (1992).

Žaš mį kannski segja aš litlu vęri viš žetta aš bęta ef ekki kęmi til Mįvabrķk Įrmanns Halldórssonar. En žar kemur fram rétt eins og hjį Eišavinum aš Ingibjörg Siguršardóttir kona Jóns var dóttir Bóelar, dóttur Jens Wium sżslumanns, sem var systir Hans Wium sżslumanns į Skrišuklaustri ķ Fljótsdal. Jón var sunnlenskur aš ętt og ekki gott aš sjį hvort hann var fęddur ķ Rangįrvalla eša Įrnessżslu žvķ eins og kemur fram ķ višurnefnum föšur hans, tuttugubżla Brynka eša Brynjólfur allstašar, bjó hann vķša.

Žaš er į Skrišuklaustri undir verndarvęng Hans Wium sżslumanns sem Jón Brynjólfsson hefur sinn starfsferil, sem djįkni žvķ žó svo aš hann hafi žį veriš bśin lęra til prests hafši hann ekki aldur til vķgslu. Ingibjörg sem įtti eftir aš verša kona hans er fędd į Sušurlandi en hefur sennilega alist upp į Austurlandi og žau kynnst žar. Siguršur fašir hennar var sunnlenskur og hafši hann fariš meš klausturumboš į Sušurlandi, en drukknaši ķ Lagarfljóti og hefur žį sennilegast bśiš į Surtsstöšum ķ Jökulsįrhlķš žvķ Bóel kona hans var yfirleitt kennd viš Surtsstaši.

Jón hafši śtskrifast frį Skįlholtsskóla 1755 og var djįkni į Skrišuklaustri 1758-1760, žegar hann vķgist ķ Skįlholti sem prestur į Hjaltastaš. Eldklerkurinn Jón Steingrķmsson var vķgslubróšir hans og įttu mestu haršindi Ķslandssögunnar eftir aš marka lķf žeirra beggja. Jón og Ingibjörg giftast 1765 en įriš įšur fęšist elsta barn žeirra. Ingibjörg hefur sennilega talist vera žaš sem kallaš var ęttgöfug manneskja žvķ hśn var af Wium ętt sem stęrši sig af tengslum viš dönsku konungsfjölskylduna. Afi hennar Jens Wium var danskur og hafši komiš til Ķslands sem undirkaupmašur viš Reyšarfjörš og varš sķšar sżslumašur ķ Mślažingi meš ašsetur į Skrišuklaustri.

Žau Ingibjörg og Jón eru į Hjaltastaš til įrsins 1769 og höfšu žau žį eignast žrjś börn, žau Sigurveigu, Elķsabetu og Brynjólf. Žį taka žau sig upp og flytjast ķ Skeggjastaši į Langanesströnd, ekki er vitaš hvaš varš til žess. Žar er Jón prestur til 1775 en žį flosnar hann upp. Žaš aš flosna upp žżšir į žessum tķma aš verša matarlaus, heylaus og jafnvel eldivišarlaus. Žį höfšu bęst viš ķ barnahópinn Siguršur, Bóel, Nķels og Kristķn. Ķ bókinni Įrferši į Ķslandi ķ žśsund įr, eftir Žorvald Thoroddsen, segir aš 1774 hafi stórharšindi veriš ķ Mślasżslum og fólk dįiš śr hungri, 60 manns ķ Noršur-Mślasżslu „og presturinn į Skeggjastöšum flosnaš upp og yfirgefiš braušiš.“

Til eru heimildir um hvernig brotthvarfi séra Jóns var hįttaš, m.a. vegna žess aš hann var sakašur um aš hafa selt pott sem hann hafši vešsett. Biskup segir ķ bréfi vegna žess mįls aš ekki sé rétt aš sakfella Jón vegna pottsölunnar žar sem hann hefši selt hann ķ neyš og kaupandanum hafi veriš fullkunnugt um vešböndin sem į pottinum hvķldu. Eins kemur fram ķ feršabók Olaviusar, sem kemur ķ Skeggjastaši nokkrum įrum eftir brottför Jóns, aš Skeggjastašir séu eitt lélegasta brauš ķ öllu landinu.

Sagt er ķ Ķslendingabók aš Jón hafi komiš fjölskyldunni fyrir į bęjum į Héraši eftir brottförina frį Skeggjastöšum og sjįlfur fariš sušur į land og haldiš žar til nęstu įrin. Įrmann Halldórsson telur žó aš fjölskyldan hafi veriš meš honum į Sušurlandi žann tķma, nema žį Siguršur sem hafi veriš hjį Bóel ömmu sinni į Surtsstöšum. Žaš merkir hann m.a. į žvķ aš Ólafur sonur žeirra hjóna fęšist fyrir sunnan og žį sennilega Gušrśn. Eins žaš aš Bóel dóttir žeirra giftist og stašfestist sķšar į Sušurlandi. Bendir žaš til žess aš annašhvort hafi hśn įtt žar tengingu frį ęskuįrum eša oršiš žar eftir žegar fjölskyldan flutti aftur austur.

Įrin 1776-1780 į Sušurlandi voru Jóni erfiš en žar er hann sagšur hafa žjónaš ķ Land- og Holtažingum tķmabundiš og ķ afleysingu, žess į milli er hann talin hafa hokraš eša jafnvel veriš į vergangi viš aš framfleyta sér og sķnum. Žó aš biskup hafi veriš honum innanhandar meš ķhlaupaverkefni žį hafi hest og klęšleysi stundum komiš ķ veg fyrir aš hann gęti nżtt sér žaš. Jón hafši haft von um aš komast aš sem prestur ķ Einholti į Mżrum ķ Hornafirši žegar hann fór frį Skeggjastöšum, en af žvķ varš ekki.

Žaš var ekki fyrr en 1780 aš Jón var aftur settur sem sóknarprestur og žį ķ Firši ķ Mjóafirš, en žar var bęndakirkja žannig aš jöršin var öll ķ bęndaeign en kirkjan hafši hana hįlfa fyrir prestinn. Žegar Jón kom meš fjölskylduna ķ Mjóafjörš var fyrrverandi prestfrś ķ Firši, žannig aš fjölskylda Jóns hafši ekki ķ önnur hśs aš venda en kirkjuna fyrst um sinn. Skömmu eftir aš žau komu ķ Fjörš keypti Hermann Jónsson Fjörš af gömlu prestfrśnni,sem var tengdamóšur hans, og flutti śr Sandvķk ķ Mjóafjörš. Samdist žeim séra Jóni um aš Hermann hefši Fjörš allan gegn žvķ aš hann greiddi įkvešna upphęš til Jóns fyrir aš lįta eftir afnot af kirkjuhluta jaršarinnar.

Jón flutti sig sķšan śt į Hesteyri žar sem kirkjan hafši ķtök ķ henni hįlfri og var žar meš lķtilshįttar bśskap auk žess aš drżgja preststekjur sķnar meš smķši. Hermann greiddi honum ekki alla žį umsömdu upphęš fyrir aš vķkja af Firši, taldi žaš eiga aš ganga upp ķ višgerš į kirkjunni, sem hefši lįtiš į sjį ķ Jóns tķš ķ Firši. Fjölskyldan flytur sķšan śt ķ Kross sem er yst ķ Mjóafirši og hefur žį veriš löng leiš fyrir séra Jón aš fara til aš messa ķ Fjaršarkirkju inn ķ fjaršarbotni. Žaš viršist vera aš Hermann hafi fengiš Mjófiršinga į sveif meš sér ķ aš hrekja Jón og fjölskyldu śr Mjóafirši.

„Haustiš 1784 kom Hermann aš Krossi, žar sem séra Jón var žį. Sagši hann viš konu prestsins aš hann ętlaši aš lįta taka börnin frį žeim og flytja žau upp į Héraš, en hśn spurši žį hvort honum žętti žaš tiltękilegt, žar sem žau lęgju ķ rśmunum klęšlaus og grindhoruš, en žį sagši Hermann aš fyrst hśn vildi ekki ganga aš žessu, žį geti hśn hśkt yfir žeim og nagaš um holdlausar hnśturnar į žeim, en hśn svaraši žį, aš hann talaši sem žręlmenni eins og hann vęri mašur til. En daginn eftir į hreppamóti harš bannaši Hermann öllum sóknarmönnum og lagši į reiši sķna, ef nokkur dirfšist aš rétta börnum séra Jóns hjįlparhönd eša honum sjįlfum. Hélst Jón viš į Krossi žangaš til um mišjan vetur 1785, aš heimiliš leystist upp. Voru Mjófiršingar tregir aš hjįlpa honum vegna banns Hermanns, en geršu žaš žó sumir.“ (Hannes Žorsteinsson, žjóšskjalavöršur-Prestasögur.)

Žau voru tvö stór įföllin sem dundu į séra Jóni og fjölskyldu ķ Mjóafirši. Annaš var koma Hermanns ķ Fjörš og hin voru móšuharšindin sem gengu yfir landiš 1783-1785. Sumariš 1784 reikušu um sveitir landsins uppflosnaš fólk mįttvana af hor og hungri. Žvķ auk eiturmóšunnar hafši veturinn į undan veriš óhemju haršur, firši hafši lagt śt til ystu annesja og vķša nįši frostiš hįtt ķ metra ofanķ jöršu. Hörmungarnar léku bśsmalann jafnvel enn verr en mannfólkiš, sem strįféll śr hor og hungri.

Žann 10. jśnķ sumariš 1784 skrifaši, Jón Sveinsson sżslumašur S.Mśla sżslu, sem hafši ašsetur į Eskifirši, bréf sem fór meš vorskipinu frį Djśpavogi til Kaupmannhafnar žar sem m.a. mįtti lesa žetta; „... Engin žinghį ķ allri sżslunni viršist svo vel sett, aš hungursneyš verši žar umflśin jafnvel nś ķ sumar. Ķ flestum sóknum eru fleiri eša fęrri żmist flśnir af jöršum eša fallnir śr sulti,,, verša žvķ allir aš deyja įn undantekningar, sęlir sem fįtękir. Nema yšar Konunglega Hįtign allra mildilegast af landsföšurlegri umhyggju lķta vildi ķ nįš til žessara yšar žrautpķndu fįtęku undirsįta ...“. Žaš var viš žessar ašstęšur sem Hermann ķ Firši įtti samtališ viš prestfrśna į Krossi.

Žaš fór svo aš séra Jón hrökklašist śr Mjóafirši, en fram į vor dvelur hann samt ķ Firši undir verndarvęng Hermanns, eftir aš fjölskylda hans hafši veriš leyst upp į og send burt śr firšinum. Hermann hafši af manngęsku tekiš aš sér framfęrslu prestsins gegn 16 rķkisdala mešgjöf, sem ekki kemur fram hver įtti aš greiša. Žegar Jón yfirgefur Mjóafjörš hiršir Hermann af honum smķšaverkfęrin og sęngina upp ķ skuld. Innheimtuašgeršir Hermanns į hendur Jóni stóšu lengi yfir. Rśmum sex įrum seinna, įriš 1791, kęrir Hermann hann fyrir kirkjustjórnarrįši, stiftamtmanni og biskupi, aš žvķ er viršist vegna vangoldins uppihalds og skuldar viš kirkjuna ķ Firši. Žį eru Jón og fjölskylda bśin aš bśa bęši į Eišum, Gilsįrteigi og komin Ormsstaši.

Eišavinir segja hér aš ofan, aš svo viršist sem Jóni hafi bśnast sęmilega sķšustu įrin į Ormsstöšum. Žaš žó svo aš bęrinn hafi veriš ķ eyši įrin į undan og jafnvel talin óķbśšarhęfur žegar fjölskyldan kom ķ Ormsstaši. Įlyktanir um góšan bśskap telur Įrmann Halldórsson vera dregnar af geršabók hreppstjóra Eišahrepps um tķundarskżrslu. Žar koma fram gjöld frį Ormsstöšum og aš eitt įriš hafi einungis tveir bęir ķ hreppnum veriš hęrri gjaldendur. En žį ber til žess aš lķta aš börn hjónanna voru uppkominn og žeir Brynjólfur og Nķels vinnumenn heima į Ormsstöšum.

Séra Jón žjónaši į Eišum ķ 15 įr eftir aš hann kom upp ķ Héraš śr Mjóafirši, en hafši sótt um lausn snemma įrs 1800, stiftamtmašur synjaši honum višstöšulaust um lausnina fyrr en į fardögum 1801. Žaš bréf barst Jóni aldrei žvķ žegar bréfiš kom ķ Ormsstaši "žį hafši séra Jón fengiš lausn fyrir fullt og allt eftir armęšusamt lķf og įtakanlega ęvihagi". Ingibjörg įtti langt lķf fyrir höndum žar sem ekki er alltaf kunnugt um hvar hśn dvaldi, en hśn lést 91 įrs aš aldri ķ Dölum Hjaltastašžinghį hjį Ólafi syni sķnum.

Börn žeirra hjóna eru talin hafa oršiš alls 13 og 10 žeirra komust til fulloršinsįra, Sigurveig žeirra elst fędd į Hjaltastaš og Magnśs žeirra yngstur fęddur ķ Mjóafirši. Er ekki óvarlegt aš ętla aš einhver barnanna žriggja sem ekki komust til fulloršins įra, hafi lįtiš lķfiš ķ móšuharšindunum. Um žau er lķtiš vitaš annaš en aš ein stślka mun hafa heitiš Bolette. Ķ Ķslenskum ęviskrįm segir: Mikill kynbįlkur er af séra Jón Brynjólfssyni og Ingibjörgu Siguršardóttir, margt myndarfólk. Ķ ęttum Austfiršinga segir: Margt var efnalķtiš af afkvęmi hans, en margt vel greint og góšsemdarfólk og rįšvant.

Nś žegar ég hef rakiš ķ Ķslendingabók ęttartölu til "aumasta prests į Ķslandi" og rifjaš upp žaš sem viš afi minn ręddum viš eldhśsborš Jóns Sigvaldasonar um įriš, hef ég m.a. komist aš žvķ aš Jón Sigvaldason fašir afa mķns įtti bįšir ęttir aš rekja til séra Jóns og Ingibjargar. Móšir hans Gušrśn Jónstóttir var komin af Nķels sem var bóndi į Hrollaugsstöšum ķ Hjaltastašažinghį. Og fašir hans Sigvaldi Einarsson var komin af Sigurveigu elsta barns žeirra presthjónanna, hśn var hśsfreyja ķ Jórvķk ķ Hjaltastašažinghį. žau Gušrśn og Sigvaldi voru žremenningar.

Žaš er ekki laust viš aš ég finni fyrir stolti yfir žvķ aš eiga ęttir aš rekja til svo žrautseigra og samheldinna hjóna, sem létu ekki erfišleika sundra fjölskyldunni. Eins fyrrverša ég mig ekki fyrir žaš aš eiga jafnlangt genin aš sękja til annars austfirsks ęttarhöfšingja, sem var Hermann Jónsson ķ Firši. En um Hermann er sagt ķ Ķslendingabók; Hįr vexti og sęmilega gildur. "Heldur žótti hann eigingjarn en ekki nķskur, rįšrķkur og įgengur nokkuš". Og ķ ķslenskum ęviskrįm: "Var hérašshöfšingi ķ sveit sinni, aušgašist mjög aš jöršum og lausafé, bśmašur góšur og mikill atorkumašur til sjósóknar, rausnsamur og stórgjöfull viš fįtęklinga". Žetta fólk varš fyrir žeirri ógęfu aš leišir lįgu saman ķ Mjóafirši, žegar yfir gengu mestu hörmunga įr Ķslandssögunnar.

 

Ps. Ofanritaš birti ég hér į sķšunnu 14. aprķl 2017. Viš žaš vęri litlu aš bęta ef ekki kęmu til Žjóšsögur Sigfśsar Sigfśssonar. Žar segir ķ VIII bindi, ķ žętti um Hermanni Jónsson ķ Firši, af višskiptum žeirra Hermanns og presthjónanna ķ Mjóafirši. Flest er žaš meš blę žjóšsögunnar. En aš auki er haft eftir śr Įrbók Espólķn um séra Jón Brynjólfsson: "Hann hafši žolaš hrakningar fyrri af Hermanni Jónssyni ķ Firši ķ Mjóafirši er žar var hreppstjóri og brokkur mikill." Mįlaferli myndušust į milli prests og Hermanns af įšurgreindum sökum og fleirum.

Sigfśs Sigfśsson segir sķšan af ferš sem Hermann fór gangandi upp į Héraš um vetrartķma.

Žar meš išrašist hann breytni sinnar viš Jón prest og Ingibjörgu og vildi nį sęttum af žeim. Vķkur nś sögu upp aš Eišum. Žaš var einn dag aš prestur kom śt og sį mann koma įlengdar. Hann gengur inn og segir viš Ingibjörgu: -"Nś kemur Hermann hérna aš framan, ég žekki hann af blįu hosunum hans. Mun hann nś vilja nį sęttum ef mig grunar rétt. Helduršu aš žś getir fyrirgefiš honum?" -"Nei", segir hśn, "žaš er alveg ómögulegt aš fyrirgefa honum, ef ég gęti skyldi ég gera žaš." -"Guš styrki žig, barn". Segir prestur; "ég fyrirgef honum af hjarta" segir hann og gengur ķ kirkju. Žóttist hśn vita aš hann bašst fyrir. En svo undarlega brį viš aš žegar Hermann kom var henni runnin öll reiši viš hann og žakkaši hśn bęn prests žaš sķšan. Eftir žaš rippaši Hermann sakir žeirra og baš aušmjśklega žess aš žau sęttust viš sig. Gekk žaš fyrir sér aušveldlega. Žį bar Hermann fram stórgjafir er hann skenkti žeim. Fór žį allt vel į meš žeim og skildust žau vinir og héldu žaš vel.


Innskrįning

Ath. Vinsamlegast kveikiš į Javascript til aš hefja innskrįningu.

Hafšu samband